Neužkeik
Sumanymas paprastas, jis net ne mano, o, sakyčiau, natūralus, savaime ateina, kuomet subręsta žmoguje noras pasidairyti po save ir — su ten surastais peizažais — nusipaveiksluoti. Manau, kad labiau žingeidu peizažai, o ne savo išvaizda, kai jau pats savęs nepažįsti. Jos menkai paisai, bet kažkur ten, po oda, kraujo, kaulų ir kaukolės ertmėse draikosi pasaulis, kurį neretai vadinu Savęsp ar Savęspi šalimi. Ligi šiol dar nesuvokiu jos masto, tačiau suprantu, kad tai sunkiai aprėpiamos (gal netgi neaprėpiamos?) dvasinės ertmės. Ngebėdamas apglostuyti kitaip, neretai jas atiduodu begalybės globai ir manau, kad Savęspi pasaulis tikrai to vertas. Tačiau ir ta jos dalis, į kurią pretenduoju kaip karalystę, man irgi sunkiai suvokiama. Labiausiai akivaizdi, neginčytina yra jos būtis, esatis. Suprantu, beje, kokiais varpais taip kalbėdamas skambteliu, bet tikra — bent kol kas — kad taip skambinu ne iš „Palatos Nr. 6“. O kad toks darbas gali nuvesti į ją, labai nesunkiai įsivaizduoju. Jau kelintą kartą pradedu sumanytus užrašus, tačiau po kurio laiko priverstas juos suniekinti, palikti ugniai ar šiukšlynui, makulatūrai, tačiau po kurio laiko vėl drimbu į krėslą ir pradedu juos iš naujo. Kažkas tempia prie darbo, kuris man per sunkaus ir priverčia pasakyti: pradedu.
Žinau, ne kartą taip pasakęs:
pra -de - du,
nes iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl vėl sugrįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad dar ir žodyje gebu
kaip alpinistas įsikibt į kalną
ir lesinti raide pasaulį
tą, buvusį,
tą, esantį dabar...
ir būsimą.
O kaip kitaip ateiti prie pradžios
be pra - de - du?
Taip pagiedota senokai, dar neįėjus į 75. Ir šit...
— Kas —„ir šit“?— klausiau savęs atvira burna ir pats sau atsakiau:
— Ir šit jau po 75. Jau beveik pusmetis prėjo nuo skakties ir šit priartėju prie Joninių. Atrodo, dar vis netikiu vardo Goliaus išmintimi, kad, girdi, po 75 žmogus netenka galių savo gyvenimui. Jam leista tik pabūti, pažioplinėti po jį. O tiems, kam lemta gyventi daugiau, jie privalo gyventi už tuos kitus, kuriems nebuvo lemta sulaukti auksinių jubiliejų.
Prisimenu, kaip šiurpdavau nuo tokių jo kalbų ir atlaidžai sakydavau, kad, esą, kranki garsiai, Goliau, bet būtų dar geriau, kad suprastumei, ką kranki. Ir šit pradėjau suvokti, kad mano galios gyventi išsemtos. Būti— taip, galiu, o gyventi? Nors prie darbo ir prakaitas pasirodo, ir nuovargis po kūną skruzdelynai pavaikšo, ir šioks toks darbas padaromas. Kartais net neblogai, tačiau vis jautriau suprantu, kad mudu vienas kitam nereiklaingi. Pradedu įtarti, kad varnas Golius tokia žmogaus būtį vadina gyvenimu už kitą. Ir aš net savyje dėl to nesiginčiju. Netgi, atsiminęs seną dainušką, paniūniuoju: viskas valdžiai, viskas tautai / o Pranucui gryni (...)autai. Tai šeip sau, kad linksmiiau, o tiesiai-šviesiai esmę suprantu taip: ne man darbas, nei aš darbui jau nereikalingi. O kai jis nesiseka taip, kad pats nuknenta iš rankų, irgi suprantu, kad taip dažniausia atsitinka, kai dirbi ponui, o ne sau.
Taip, jau beveik pusė metų, kaip po 75. Ir nesunkiai susivokiu, kad per tiek savo gyvenimui skirtų metų žadėtos knygos nesuspėjau parašyti. Deja, nesuspėjau.
Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau.
Nors, regis, ne ligotas, bet...
o! šventas Jonai, nesupyk,
norėčiau pakelbėti atvirai
nepaisant kad
galbūt tiktai dievai mane išgirs,
kurie ne kur kitur,
o irgi — manyje.
Mačiau ligonių daug
ir nieko — prie ligonių.
Taip tuščia, kad atrodo ir manęs,
prie jų atėjusio per daug.
Apie ką aš čia, a? — suklustu savyje. Kai šitais žodžiais kalbėjau anksčiau, neatrodė, kad pasakyta ne taip. Žinojau, kad buvo sekmadienis, kai atėjau aplankyti ligonio. Jie dėl to niekur nedingsta, o gydytojams tai poilsio diena. Jų nedaug. Ateina budėti. Tuomet ligoninėje nepamačiau nė vieno.
Žiūriu į Juozą.
Jis žiūri į mane.
Ką pasakyti tau, žmogau?
Pasekti pasaką,
kad po ligoninių sugrįžta tik sveiki
ir nemažiau, kaip šimtą nugyvena?
Ne, nepasakiau taip. Tai kas, kad jis poetaujantis žmogus ir todėl mažiausiai atsparus išmislams, pasivaidenimams, dvasinei veikai. Pasikuistęs savo našulyje, apčiupau ten 200 gr. talpos degtinės buteliuką.
— Pabandysim, Juozai.
— Jau daugiau pusės metų, kai — anė, anė, bet dabar 10 lašų.
Juozui reikalinga koja. Sveika, sava koja, kuri su juo kartu nuo jo atsiradimo pasaulyje. Koja išlikusi, bet Juozas kalba apie rementus ir vežimėlį. O internetinėse svetainėsė pasirodo kaip šimtametis. Su tokiu šimtamečiu ten ir susipažinę. Virualiai. Bet dabar man reikia įveikti pradžią. Nepatikėti varnui Goliui, nepatikėti savo nuojautomis, nusigrežti nuo tiesos, kuti trukdo gyeneti ne už ką nors, kad ir už save. Seniai irgi sugeba eiti į mūši? Ar aį jau kelionta karta šitaup bjautiai meluoju? Bet vias delto pra-ded- du
Galbūt šį kartą man pavyks
apglostyti ketinimus eilėraščių kalba,
prie jų priglausti prozą
ir savimi, kaip traukiniu,
važiuoti, ūkti, gausti
ir nemanyti, kad galiu nebūti,
kai reikia šitaip sunkiai vežti.
Va šitokį,
koksai esu...
Ligonių daug,
o gydytojų — anė vieno
Gal, ponai, žinote kas kelią į Savęsp?
Žemelapyje neieškokite šitos šalies
Vilnius, Balsiai
2013 07 28
O kai Dalija paklausė, kodėl apleidau pobūvius „Žalios Žolės“ svetainėje, pasidarė nesmagu. Parašiau, kad, girdi, sumaniau savo rašybą sukaupti į vieną didesnį dalyką, o tada jau pasirodyti. Neaiškinau, kad tas „didesnis dalykas“ yra ketinimas parengti knygutę, tą „paskutinį žodį“, kurią preliminariai įvardiju „Fragmentai laiko ir savęs“, nors iš pat pradžių knietėjo vietoje „savęs“ parašyti „Savęsp“ ar „Savęspi“. Bet tikėkim, kad tai gal dar nedega, o ateitis gali pakuždėti netgi visai naują pavadinimą, nors, kaip suvokiu, tai mažai įtikėtina, nes neatsitiktinai jau anksčiau į Savęsp rodžiau kaip į šalį ir eilėraštyje „Šalis Savęspi“ pagiedojau:
Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.
Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.
Jau, regis, sugebėčiau geriau apie ją pagiedoti, bet kaip bus— leisis matyti, tačiau nepaisant priekaištų, vis dėlto, rodydamas į šitą šalį, pacituosiu paskutines eilėraščio eilutes.
Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus.
Žmogaus būty kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi —
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės...
Taip užsispyrusiai cituoju ne šiaip sau, o norėdamas parodyti, kokį, mano galva, nemenką užtaisą nešioja sumanymas bent kiek protingiau parašyti tokio turinio knygą. Ar ne kvaila, a?
Na taip, bet štai rašau ir pats šypsausi, žinodamas, kad net žvirblis — danguje, o ne saujoje. Ką jau kalbėti apie didesnį sparnuotį! Tačiau nuotaika tokia, kai atviresnis žodis ir Dzievulio ausiai meilesnis. Dar kartą perskaitau numanomos knygelės preliminarų pavadinimą „Fragmentai laiko ir savęs“ ir džiaugiuosi suprasdamas, kaip patikimai mano ketinimus pasaugoja pirmasis jos žodis — fragmentai...
Ir jeigu kas panorėtų surasti jos įvadą, tai manau, kad galiu jo vietoje pasiūlyti šitaip sudėliotas eilutes:
Neužkeik
nei medyje, nei akmeny
ir neleisk išsikalbėti lig tuštybės —
te dar liks bent kauburėlis manyje
su našlaitėmis sniege pražydęs,
ir erdvės skiautelė danguje
paukščiui mostelėt sparnu
ar prasižioti giesmei.
Kartais regisi, toks negrabus esu,
kad baisu prie žodžio liestis
bijant sužinoti, kad išėjęs jau
pas ku ti nis
ir nebus daugiau.
Neužkeik manęs
nei medyje, nei akmeny. Pelėda 2014-08-17 16:07:24
KomentaraiVartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2014-08-19 09:44:03 ...tokia rami skaidri gelmė čia vis šaukia sugrįžti prie Jūsų Žodžio...skaitau jau kažkelintą kartą ir negaliu atsigerėti...Moderatorius (-ė): nenumeruojant Sukurta: 2014-08-18 09:05:12 Prasmingas tekstas, gramzdina skaitytoją į save.Vartotojas (-a): daliuteisk Sukurta: 2014-08-17 21:39:12 Pradžia visada reiškia viltį, pažadą, todėl manau, kad nedera, kad per anksti minėti žodį pas ku ti nis.
Savespi šalis didelė, dosni, te sodriai skamba jos žodžiai - girdi, kaip jie atliepia sieloje?Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2014-08-17 21:06:20 Neatrodo, kad gresia išsikalbėti lig tuštybės. Sėkmės dairantis po save.
Fragmentai laiko ir savęs (1
Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Šaukei?
O gal tik taip atrodo.
Jau nedrąsu spėlionėmis manyti
Ir klausti nedrąsu
Iš kur ir kas esi.
Balsai — bažnyčiomis, varpais,
Balsai — žole ir vandeniu,
Balsai — vaikais ir seniais,
Neištesėtų pažadų šlove,
Balsai — gimtų kraštų Čepkeliais
Užlieja kurstančias ausis.
Balsai, balsai...
O noriu — ar girdi? —
Oi, noriu sužinoti
Iš kur ir kas esi.
Visi už vieną —
Būna šitaip, būna
Ir vienas už visus — taip pat.
Te laimina tokį kilnumą Dievas,
Tačiau man reikia kitko:
Pabūti savyje su kiekvienu,
Kas įterpė į sielą
Bent lašą draugo, priešo ir bet ko...
Nereikia man nė daug, nė maža,
Vien tik akistatos,
Atsiminimais iškalbant vardus,
Gyvenimo padovanotus.
Šaukei?
Jeigu dar ne — pašauk.
Norėčiau bent vaizdais matyti
Net jei jie prieblandos pilni.
Galbūt tuomet iš judesio pažinčiau
Ir pats jau atsiminčiau, kas esi.
2014-06-20 20:19
lakshtingala
prisidėdamas prie komentuojančių, siūlyčiau perpavadint šį reikalą į "Išblaivinimo štrichai 4. Kulminacija".
Šnekorius
Prisidedu prie vertinusiųjų ir komentavusiųjų. Gražiai įforminta akistata su savimi ir laiku.
java 
už jūsų žodį - neįkainojamą.
5.
Juozas Staputis
Turininga, prasmingas eilėraštis.
Važarė
Be galo jautru, Gera skaityti.
ATGALINIŲ METŲ ĮRAŠAS
Atėjau čia iš Rašyk, palikęs ten savo dienoraštyje įrašą:
O! nemažai šiandien gimusiųjų, bet tik mr. gipsą šiek tiek pažįstu, nors kam, kam , o man jį reikėtų pažinti geriau. Matyt, tik mudu čia ir težinom, kokia skaudi šį neva šventinė diena.
- Su 73-čiuoju, mr. gipsai. Man greit irgi tiek pat. Saugok gipsą, žmogau, saugok, - palinkėjau ir žinau, kaip neprotinga manyti, kad tokia statybinė medžiaga galėtų patikimiau remontuoti senatvę.
" Bakstelėjau pirštu į tekstą ir pabiro", - turbūt protingais žodžiais sako Omnia. Ir ką bepadėsi, jeigu iš tikrųjų jau žinai, kad omnia mea mecum porto
Taigi,visa, ką turiu, nešioju su savim, tačiau norisi kai ką palikti nenešiojamo su savimi. Būtent todėl tikiuosi, kad gal atsiras dar vienas dienoraštis apie sunkų rašymą, kurį neišvengiamai patirsiu, bandydamas realizuoti tokį sumanymą. Norisi suspėti parengti antrą savo knygelę, tikintis kad gal dar pavyks sulaukti 75.
" Daug kalbėti ir daug pasakyti - ne tas pats, - sako Sofoklis. Tai aš jau žinau, bet žinau, kad lengviau daug kalbėti, na, o kiek bus pasakyta, ogi dievai žino. Ir ar ir daug kalbant dar nežinia ar kas bus pasakyta.
Fragmentai laiko ir savęs (1)
Santrauka:
Vietoje įžangos, norint patikinti, kad rašau ne iš „Palatos Nr. 6“
