Lašas  po lašo (2) 

  – Kodėl visi nori, kad sirgčiau, a? – pakėliau galvą, o paskui ir visą liemenį į pusiausėdą įtaisiau: – Kodėl, a? Bet gal ne visi? Nagi, Kandžiau, ciū, ciū, ciū... Ateik.
– Neateis, – atsidususi pasakė Leo. Priėjo, pataisė lovą ir pati prisėdo. – Patikėk, jau aš panorau pabūti tavo vietoje. Pati sau netikiu, kad taip skaudžiai sugebėjau pavargti... Nėra Kandžiaus. Kiek kartų sakiau. Nėra. Štai kalendorius. Kai išėjo, taip ir neužsiverčia.
– Su Vidiniu?
– Jis dabar Šklėriuose. Taigi Vidinis. Ir jo kantrybė neišlaikė. Ar bent dalį jos įkvėpė man. Antraip, iš kur pas mane tokia jos aibė? Tačiau kai pagalvoju ir pati nemoku suprasti, kad būtum ligonis. Burna neužsičiaupia nei naktį, nei dieną. Visą pasaulį apvaikšto. Taigi sveikatos reikia turėti.
– Betgi pas Vidinį man nereikia eiti. Mes su juo nuo lopšio susišnekame. Ir nepaisant, kaip vienas nuo kito toli ar arti. Be telefonų, bet geriau kaip su jais.
– Tai kad ne tik pas Vidinį tavo keliai, – pavargusiu balsu sako žmona.
– Kadžius tikriausiai dabar su juo...
– Pažiūrėk, kaip nemenkai makulatūros susirinko. Vidinis čia kaip stenografistas. Kasdien po 24 valandas. Viešpatie, padėk jam atsigauti. Tu jo netgi mintimis netrukdyk! Jeigu tai būtų netgi dvasia, ji irgi pavargsta. Dievui jau po šešių darbo dienų prireikė turėti poilsio dieną, o Vidinis neskaičiavo jų. Nebuvo laiko užsiimti matematika. Betgi galėtum paskaičiuoti. Juolab, kad šią dieną tavo tėvas mirė..
– Tėvas? Tėtis? Dar to betrūko! – pašokau kaip įgeltas, nusimesdamas nuo savęs apklotą. Nei aš, nei žmona tokio jėgos – ir greitas, ir stiprus –antplūdžio nelaukėme. Akimirka, kita, kai aš jau stovėjau ant grindų ir moviausi kelnes.
– Va va! – pakilo kalboje ir žmona. – Argi gali pamanyti, kad ligonis taip gebėtų. Sakau, šiandien jo mirties diena. Sukako septyniolika metų, kai miręs.
Pajaučiau, kad kūnas vėl pradeda glebti.
– Iš čia ir mano ligos, mieloji, – supratęs kaip iš tikrųjų atrodo mano ir tėvo reikalai, pasakiau žmonai, dar nesusivokęs, kaip elgtis toliau – nusimesti kelnes ir vėl grįžti į lovą ar...
Tylėdamas ėjau po namus, ieškojau Kandžiaus, bet netrukus sustojau prie atversto kalendoriaus, kurio lapelis rodė 2017 metų kovo 10 d. Iš jo padidintomis raidėmis sužiuro ir varduvininkų vardai - SILVIJA, NAUBARTAS, BUTGAILĖ, EMILIS, GERALDAS.
– O! – nustebau. – Kaip, iš kur čia? Skaitau, o lyg gyvus regiu.
– Gerai, Pranuci, regi. Puikiai. Tai, ką perskaitysi savo pašte, ne viską priimki už gryną pinigą. Vidinis iš tikrųjų pavargo ir reikia jį patausoti kaip kandidatą į šventuosius.
– Apie kokį paštą kalbi, Naubartai?
– Tavo žmona Leo jau užsiminė. Nesirgai tu, Pranuci. Tau buvo leista pakeliauti toli, plačiai, o dabar leidžiama ir šiek tiek atsiminti. Geriausiai atsiminimuose pasimatysi po akių vokais. Nesistenk jų kuo stipriau užspausti ir nevenk nesąmonių. Šio pasaulio realybėse yra dalykų, kurie atklydę iš kitokesnės (kitokios) būties. Ir nebūtinai kūno pavidalu. O Kandžius tau ir poniai Leo siunčia linkėjimus.
– Ačiū, Naubartai. Tu čia už visą penketą kalbi ar tik už save?
– Pranuci, mes daug ką jau kalbėję, daug kur buvę. Kartu ir atskirai. Tau tik atsiminti reikia. Manome, kad ir Radijo karieta sugrįš, bet... bet žmogus ne tik Dievui meldžiasi, Šėtonui taip pat.
– Butgaile, tu čia? Pažįstu. Atsimenu. Matu. Tu nuostabi.
– O Silvija blogesnė? Nebūk begėdis.
– Silvija, tu gi...
– Nesikarščiuok, nesikarščiuok. Žmona girdi. O man dar nesmagu, kad girdi Emilis ir Geraldas. Dar vis neprisižadėjau nei vienam, nei antram.
– Ar neatsitiks taip, kai du pešasi – trečias laimi, – šypteli Geraldas,
Pakėliau ranką ir pradėjau žegnotis.
– Nereikia. Nesižegnok, dzieduli. Tai rimtas reikalas, – prabyla ir Emilis. – Labai. Tačiau dabar grįžk atgal ir uždek švieselę Tėvuliui.
– Septyniolika žvakučių?
– Septyniolikos nereikia. Ir be tiek žemės ašigaliai atitirpsta. Kas bežino, gal iš jų dar vienas pasaulinis potvynis pliūptelės. Nesinorėtų, kad taip, bet tai ne mūsų valioje, ne mūsų, – protingai pakalba Emilis, bet po minutės nuotaika atslūgsta. Sakytum, organizmas savo veikloje persiorganizavo taip, kad ilgiau neužtruktų eikvoti energiją žmogaus pajautoms reikšti. O kažkas iš jo ir taip:
– Dažniau į delną... į rankų delnus žiūrėk. Nereikės vaikščioti prie kalendorių. Būk taip lyg gyventum ant jų. Ir atsiminti bus paprasčiau. Žmogaus delnais kažkada paglostytas gyvenimas išlieka ant jų. Žinau, ką sakau, nes tai mano rūpestis. Gal pabandom, a?
– Siela, tu čia?
–Tai, aš, Pranuci. Aš. Sakau, gal pabandom, a?

Turbūt ne kartą dar kartosiuosi,
tačiau ne plagiatas tai –
kaip ir anksčiau, dar mokausi.

Rytai prašvitę vakarais užgęsta,
nespėjus pasakyti
„Ankstį rytą parašyta
Daug naujų skambiu vardų... “

Kandžius mėgdavęs pasiskaityti Salomėją Nėrį, pagalvojau, tačiau tik tiek ir suspėjau – pagalvoti, nes „prasidėjus“ moliui pajaučiau, kad smegenims virškinti pasidarė sunku.

Iš molio kaip sula sunkiuosi
ir norisi ne aušti, neišaušti;
ir norisi, kad bent suspėčiau
sutemti gimtame krašte
be cerkvių Rytuose
ir be bažnyčių Vakaruos...

Manykim, kad reikalai pajudėjo, pagalvojau, matydamas, kaip į atverstą kalendoriaus lapelį skrenda ir skrenda sugrįžtantys paukščiai. O Kandžius?
– Man jau laikas. Išeinu, dzieduli...
– Betgi palydėsiu, Kandžiau. Nesikratyk manęs. Aš dar greitas.

           Nebėr doros  už tvoros

    Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę 2019 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: 1, 5, 15 ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad anų metų kalendorius neparengtas, tik tie keli užrašai, žymėję mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio. Tačiau bjauriausia, kad priartėję prie pat 2018 – jų ir truputį geriau apsidairę supratome, kad pasiliekame be matų kalendoriaus. Tai buvo neįtikėtina. Greitos dienos, kai jos praeina. Jau ir Motiejaus vyturėlis į 2018 –jų dangų susiruošė pakilti, o dar vis negebėjau save įtikinti, kad taip galėję nutikti, juolab, kad ir Vidinis neatitrūkęs, vis šalia, pasakytum, vienoje karietoje. Eiti į turgų nebuvo vėlu – kalendorių daug, pasirinkimas  nemenkas, tačiau irgi suvokta, kad į parduotuves neateisime, kalendoriaus – kad ir geriausio – nepirksime. Nemenkai padirbėta, nemažai  pasirūpinta, kol pagaliau mums priimtinas kalendorius atsirado būti...
  Atsirado būti?
  Na taip, atsirado būti. Ir Vidinis, ir aš, puikiai jį žinojome, daug kartų kilnojome ir džiaugėmės būsima pajauta, kai sutikę Kandžių, paduosime jam savo kūrinį, džiugiai tardami:
  – O čia tau, Kandžiau. Savos gamybos. Sveikiname sugrįžusį su Naujaisiais Šuns metais.
  Su Vidiniu buvome net įtikėję, kad ten, kur bus mūsų parengtas kalendorius tuščios  vietos nebus. Jis telks žmogų ateiti pas žmogų, vers permąstyti, pertvarkyti žinomus dalykus ir viešai  ar – ne, asmeniškai  pasirašyti po liudijimu: Geriausias šuns draugas – Žmogus. Asmeniškai aš jam - taip pat.
  Buvo smagu jausti, atsipalaiduoti manant, kad darbas padarytas ir tereikia  laukti vilčių išsipildymo ir...  ir še tau, bobut, devintinės arba:  kam teks, kam neteks, o tam vilkui  beuodegiui...
  Kas atsitiko, kad ir Vidinis nesugebėjo savęs sustyguoti, kad patikėtų tuo, kas akivaizdu.
  Betgi  būta blogiau, – savyje raminau.
  Taip, taip, būta ir blogiau, – tuo pat metu guodėsi ir Vidinis.
  Atrodė, dar raidė, dar kita ir jau iš kalendoriaus pasisveikinsim:
   – Labas, Kandžiau. Štai mudu ir vėl kartu. Ar tu supranti ką reiškia vėl būti kartu?
    O iš  kalendoriaus kriuktelėjo... Kiaulė

              Sausis, 2019
              Saulė teka 07:42, leidžiasi 15:02
              Delčia, 25 mėnulio diena
 
  Aiškiai, suprantamai, nepaliekat vietos abejonei. Tačiau vis tiek negalima  buvo patikėti.
   – Kiaulė?
  O varduvininkė Arvaida pamokamai, bet pagiežingai:
   – Ka – ra – lie– nė Kiaulė, valdovė, ponai.
   –  Taip, taip,  karalienė,  valdonė – atsiliepė Vidinis Arvaidai, o  pats, nykščiu uždengęs 2019 metų datą vėlgi:
  – Sarmata bus net susitikus pasisveikinti. Kaip čia taip, Pranuci? Laukėme Kandžiaus sugrįžtančio su Šuns metais, o matai kaip. Net ir be savo kalendoriaus. Nors bėk, dink, slėpkis Amnezijos užantyje,– nesmagiai jautėsi Vidinis ir klausė Aukščiausiąjį: – Dieve, kur būni, kai labiausiai reikalingas?
  – Nedrįsčiau atsižadėti, kad gal jis yra su mumis ir būtent toks... labiausiai reikalingas, – bandžiau ir pats ramintis, ir bičiuliui tokią paslaugą  teikti.   
   – Ne vieta čia ir ne laikas kalbėti, kas į galvą įšoka. Aš irgi turėjau jį ant  savo liežuvio, kai raginau neuždelsti kalendoriaus rengimą. „Geriau anksčiau,  Pranuci, negu vėliau“. Prisimeni?  Netingėjau raginti, o dabar... Nagi pats matai, kaip „dabar“.
 
   Toks Vidinio raginimas nebuvo pagyrimų vertas proto proveržis, tačiau ir jis rodė į protingą žmogų, suprantantį, kad diena iš dienos  mums laiko  mažės ir mažės. Ne tik todėl, kad padaugės jo sąnaudos net,  atrodytų, ir su menku darbeliu pasikrutinti – kelnėms  užsimauti, batams apsiausti, veidui  nusiprausti, o prie sudėtingesnių  darbų ir protas neleis ateiti. Apdairiai neužmiršo Vidinis, kad su artėjančiais Naujaisiais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia laukti savo 80 metų sukakties. Tačiau kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis, mūsų aplinkoje vadinamas AUKSINIU žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turi nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančioja. Priešingai, jis įsakmiai paliepia (ar stumteli), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume – traukinyje, karietoje, kosmose – ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti. Tačiau rūpestis kalendoriumi  dėl to nemenko. Tikėjo  juo, būsiančiu, ir protingai žinojo, kad ne sarmata,  jeigu nepavyktų jo pamatyti padovanotą Kandžiui.
    Gyviau išliko atmintyje, sakyčiau, vertas viešumos ir toks vaizdelis.

    – Neleiski, dangau, kad pasiliksime be „Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigūžusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: – O ne! Taip negali būti, taip nebus, – kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu, kaip klausė: – Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus ir manyti, kad jis bus geresnis? Ar žinai? – dar paklausė ir pats atsakė:– Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvepiančio savęs.
  – Tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlavom?
  – Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? – it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.
  – Kažkur tikriausiai buvome. O kur? Reikėtų atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą atmintimi. Ponia Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, pagirčiau, bet liežuvis neklauso.
  – Iš tiesų manai, kad šūŪ... esame? Jau? – sukluso, bet tuojau ir vėl ryžtingai: – Ne, ne! Mes dar žiesimės, dar lipdysimės, būsime kaip molis. Kartu, Pranuci. Kartu lipdysime, kartu būsime ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, nei toks, į kokį tu rodai.
  Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi iki tol jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą – ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit išgirdau, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją taip juo pagerbti Danutės Balsytės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keitė, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries:

iš kur mergaitei tiek drąsos,
tiek valios geležinės...

   Ir darėsi net piktas pajautęs, kad mintyse maketuojamą metskaitlį kratausi įvardinti „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Kodėl, Pranuci? Kodėl?
  – Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Kita vertus, tai netgi ne joks darbas Tai apsisprendimo reikalas. Minutės reikalas, – pasakiau ir padaviau jam siūlomo kalendoriaus lapo (su raštais ant jo) maketą.
1
PIRMADIENIS
Arvaida, Mečys

BE VĖJO plevėsuoji man.
Ir audeklai ne taip svarbu –
svarbiausia spalvos.
Na taip, šiandieną Vėliavos diena,
bet... o! Trispalve,
maištauja mintys galvoje –
iškelti vėliavą lengviau,
negu iškėlus ją laikyti
(Ir neatrodo, kad ir Gedimino kalnas
nuovargyje būtų išimtis). 

Dairaus po smegenis toli.
Didžius peizažus užmarštis marina,
Manau, atėjo laikas,
Įmūryti į savo delną
nedidelį fragmentą
nelyg kryželį Lietuvos,
nelyg Šv. Onos bažnyčią –
su Vilnele, su Vilija, su kalnu,
su pilimi ir vėliava virš jos, aukštos,
kad visuomet arčiausiai prie širdies,
kad visuomet aukščiau už paukščių skrydį

Vidini, aš girdžiu tave.
Žinau: mane tu – irgi.
Gal nemanykime, kad tik karūnose
jėga susispiečia, kaip aviliuose bitės
Napoleonas  į Paryžių
be Šv. Onos bažnyčios grįžo
ir bokštas Eifelio –  taip pat ne jo iškeltas...
______________-----------------
Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo – 01 / 01

  Vidinis, nė žodelio neprataręs, žiūrinėjo jam paduotą maketo projektą, bet neuždelsęs atsiduso ir veptelėjo:   
  – Taigis, taigis, anot Žemaitės Vingių Jono. Taigis, taigis,  Pranuci. Tai turbūt ne didžiausia bėda. Te Jonu su Katre žemaičiai pasirūpina.  Niekada negalvojau, kaip atsitiko, kad Sausio 1 dienos lapelyje užsilikę  tik du varduvininkai. Kur dingsta, tarkim, Eufrozina? Ir bendrai...
  – Pasilikę tiek, kiek buvo – Arvaidas su Arvaide ir Mečys su  Mečislova. Taip ir kitur, po visą ruošinį varduvininkai palikti būti pagal „Lietuvio kalendoriaus“ nuorodas.  Antraip negalima.  Iš ten  jie paimti  į ugnį ir  pelenus. Tokia  atmintimi nespekuliuojama.
   Mano tokiai šnektai argumentų nereikėję. Būtent jis, Vidinis, priminė, kad karietoje turėjome „Lietuvio kalendorių“. Vėlgi buvo smagu atsiminti, kad karieta ir kalendorius, kaip susitarę atsirado Zodiako įvardintais Šuns (1994) metais. Nebuvo dienos, kad apsieitume nesusitikę bent po kelis kartus. Netgi sužinoję, kad Balsytė neretai į kalendorių parodo, kaip almanachą, jis mums reiškė tik kalendorių ir tai nebuvo mažai. Nebuvo poreikio dar kažkaip su kažkuo jį kergti, kitaip matyti ir suprasti, kol vienąkart akyse  pliūptelėjo ugnis ir  pradėjo kristi  pelenai.
  – Degam gi, vežėjau, karieta dega – į pasostę įšoko nepažįstamas keleivis. Ar girdi, ką tau sakau – degam...
  Šis vaizdas atsimena visą laiką, tačiau dažniau  dėl priežasties, kad ir tuokart nesužinojau, jog „nepažįstamasis“ yra persirengėlis, yra  Šklėrių  Bladukas. Šklėrių sodžiuje su juo gyvenome vienkiemiuose kaip kaimynai, bet karietoje, kuomet jis užsiėmęs profesija, jos studijomis, Bladukas  buvo tolimas ir nepažįstamas.
  Nedegė ir karieta. Degė „Lietuvio kalendorius“. Ir tai truko ilgai. Danute Balsytė taip prisimena:
   „Dvejus metus (2000 – 2001), aš ir mano knyga buvome "teisiami", nesilaikant procedūros... "Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga“.
   Mums šie  dalykai rūpėjo. Priminti, juolab rodyti pirštais nereikėjo. Tačiau išaušo metas, kai pertvarkyti, kitaip sudėlioti darbus jau nebuvo laiko. Vidinis, gražindamas Sausio 1 dienos lapelio maketą, irgi sušneko apie reikalus, kurie jau rankose:
  – Kažką taisinėti gal ir laiko nėra. Sako, akmuo irgi kruta. Tačiau jeigu taip, tai tik viena kryptimi. Supranti?  Viena. Vertikaliai giliau į žemę.
   – Tokiai dienai akmenys netinka. Lapelyje –  Vėliavos diena. Manau, kad ją dar galima  kažkiek kilstelėti aukščiau. Pavyks nepavyks, bet pabandyti ne nuodėmė.
  – Bandyk taip, kad pavyktų, – palinkėjo Vidinis, –  jam buvo smagiau iškalbėti, kad, girdi: tiesą pasakius, nekaip suvokiu, kodėl nenori jį, Pranuci, pavadinti „Lietuvio kalendoriumi“. Juolab, kad be panašumo į jį neapsieinam. Dažnai dubliuojam. Kaip man neaiškink, vis dėlto meistraujam prototipą, kad ir, tarkim, „Karietos kalendoriumi “ įvardindami.
  – Beje, karieta yra keliavusi ir Danutė Balsytė.
  – Garai. Kelk, Pranuci, aukščiau vėliavą, kad matytųsi:

Net ir tada,
kai dar manęs nedaug,
o tėvas pro kalėjimų grotas
ir Vilniuje, ir Gardine
į Lietuvą kaip Dievą ėjo,
vis pakelėm paglostydamas
nokstančius rugius,
o kad į gimtą kraštą pasiliktų panašus,
tai prakaituotą veidą prausė smėliu.

Gera tu man, o Trispalve, gera,
ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas
ties nebūtim, ties praraja.

–  Ačiū, Vidini. Žinojau, kad padėsi,– pašaukiau jam į Savęsp.
– Nebent  tik  užuomina – atsiliepė, tačiau  dėl taip popieriuje aukščiau pakeltos  vėliavos ginčų nebuvo. Netgi pamaniau, kad  pačiam sau reikia paakcentuoti, jog vėliavos atsiranda ir suplevėsuoja anksčiau, negu jas matome iškeliančias joms skirtose  vietose. Ne išimtis ir Gedimino kalno pilies trispalvė. Žiūrėjau į savo taip iškeltą vėliavą ir džiaugiausi, kad yra galimybė ateiti prie jos ir  pabūti kartu su visa Lietuva.
    Dabar gi prie šito vaizdo pridedu ir Vidinio nykščiu  užspaustą 2019 metų datą su parašu:
Nebėr doros už tvoros
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė – 1 / 01

.     Lašas po lašo (4)           

– Iš  kur atsiradęs? Ar ne Iš po  žemės? – panašiai  kartais klausdavausi išėjusio po tylą pavaikščioti eilėraščio, bet ir jis, ir aš žinojome, kad į tokius paklausimus atsakinėti nedera. Ir jam, ir man svarbu būdavo, kad jį tokį liudiju, žinau jį ir tokiu esantį. Regiu. Girdžiu. Tačiau tą kartą ogi ir tiek pasakyti nesuspėjau. Mane lenkė prie jo ateiti kiekvienas, tačiau visų  greičiausias pasirodė Bladukas.
  – Sakykite, gerbiamasis,– pasakė eilėraščiui,– kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra?
  Tai išgirdusi kaip mat sparną kėlė ir pelėda.
  – Betgi, betgi stop... Stop! – skubinosi tarti 
it mėgindama išdainuoti ariją iš primirštos operetės ir dabar pamaniusi, kad, ko gero, tai labai svarbu –  kaip čia taip, Bladukai, atsitiko, kad ir mano rašte  parašyta taip? Beveik taip. – Na, ateikite,– kvietė ji prie savo rašto ir  kalendoriaus. – ateikite, kas mokate skaityti.
  – Taigi mokam dar. Ir dziedulis, ir aš, ir, kaip regiu, visi. O ir tavo rašte parašyta, kaip  Bladuko pasakyta: „Kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra“– perskaitė Kandžius iš  pelėdos  rašto ir pats komentavo: – Girdėta. Kažkur skambina, bet iš   kokios bažnyčios skambina, nesinori spėlioti. Gal kas ir be spėlionių žinote. Dzieduli, gal tu?
    – Iš tikrųjų, kur jis, Vaidinimas, būna, kai atrodo, kad jo nėra,– nekantravo pelėda.       
  – Ką? Ar jo čia nėra? Maniau, kad jau  paskutinis atkaksiu, kai ir visas balius baigtas. O šis tavo  raštas, gerbiamoji, jau po visą  šilinių  kraštą  išnešiotas. Nežino jo tik tie, kas tingi kažką žinoti.
  – Netgi daugiau. Žino jau ir tie, kas ir žinoti  tingi, – neatslūgo pykti  pelėda.– Išeitų  netgi taip, kad nežinia kaip atsiranda raštas,  aš tik  paskui rašau ir pasirašau...
  – Na, nežinau, nežinau - trūktelėjo pečiais Bladukas, – tačiau jeigu Vaidinimo čia nebuvo ir dabar nėra, reikia manyti, kad jis dirba.. Dzieduli, kaip tu manai? Pelėda čia ir apie tave rašo.
  – Na va. „Rašo“. „Pelėda rašo“. Baikite, ponai,  taip manyti. Pelėda atsipeikėti negali, kaip čia taip atsitikę. Ir kaip man pasakyti,  kad ji nerašė taip, kaip parašyta ir nepasirašė.
– Nerašė taip, nepasirašė, bet parašas  Pelėdos -  nusijuokė Bladukas. Tačiau argi bėda, jeigu parašyta ir netgi pasirašyta. Džiaugtis reikia. Tačiau mūsų krašte nedaug  kas džiaugtis mokame..
   Velnias, o ne Bladukas, pagalvojau, nes jau  buvau anksčiau patyręs, kad iš tikrųjų jis ir yra  Vaidinimas, bet kad juo būtume, reikalinga  kažkokia palaima, kažkoks apsireiškimas. Ė, kaip ten?

[i]Užsimerk ir matyk,
kaip po vokais akių šviesoje
markstosi...–
–  Taip, taip  – markstosi. Lopšys te pailsi. Suvokiu, kad išeinu į žmogų, kuris panašiai kaip okeanas laivus plukdo arba skandina.
  – Arba panašiai kaip dangus – kelia į žvaigždes arba  palieka nykti  žemėje, – išgirstu nelyg  pritarimą,  o  paskui ir savikritiką: – Negerai sakau. Dvasia geriau  pasakytų. Betgi reikia, kad ir  mane Kandžius  išgirstų.   
– Tavo vardas Siela?
– Vardas gali būti visoks, Pranuci, – atsiliepė,– tačiau esu  tai, ką  vadini siela. Tačiau dabar  padėkim Bladukui. Pelėda   supykusi. Reikia, kad  vaizdas visiems  būtų matomas. Ir ne  tik  pelėdai, o visam  šilinių  kraštui. Sirkim, dzieduli. Gal kaip nors išsikapstysime.
– Sirkim?
– Sirkim, dzieduli. Ne pirmas kartas.
  Hm, „ne pirmas kartas“...
  Tai irgi užsilaikė ausyse, bet nuojautose ūkanų netrūko, nepaisant, kad buvau linkęs  matyti, kad nutuokiau neįvardinamą ateitį, kuri   pradėjusi rūpėti  gerokai anksčiau, kuri patapo  dabar kaip asmeninė palyda – buvo  visur, kur  eitum, ką  beveiktum, bet nesmagu ją jausti,  nesinori, jog tai žinotų net pati artimiausia aplinka. Kad ir Poe (poezija) su Pro (proza). Arba net ir Kandžius. Šis dar arčiau manęs . Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti „ mano Dzievuliu“, nieko taip meiliai daugiau nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laiku, žiū, kad savo artumu Kandžius aplenkia ir „mano Dzievulį“ – su juo pabendraujame dažniau, nuoširdžiau. Kandžius ruošiasi kelionei, bet irgi  nenorėjo šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikėjausi, kad jo ruoša užtruks, bet atėjo laikas, kai vienąkart tarė;
. – Dzieduli, ar žinai, kur būna Vaidinimas, kai  atrodo, kad jo nėra? Ir tuoj teikė žinią, kad tuo laiku Vaidinimas būna bažnyčioje.
  – Vaidinimas? Bažnyčioje?
  – Nu jo! Sakė, meldžiasi tavo, dzieduli, bažnyčioje.
  Neturėdamas ką tarti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau – težino kokios ir iš kur jiems abejiems – ir Kandžiui, ir Bladukui – skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai pradėjau girdėti, kad ir man iš ten skambina.
  Vadinamųjų gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. O šis  buvo toks, kad nedvejodamas ėmiau Bladuką už rankos, žiodinau dainą ir neatrodė, kad tai darau aš.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus dar palauk,
Grįšiu iš tiesų.

Vaidinimas ilgokai tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, nesidairydamas žiūrėjo man į akis kaip pro šautuvo taikiklį į kažką, kas jam svarbu, ir atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada

– Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – atsiliepė  Kandžius.
– Jau išvažiuoji? – pasiteiravo jo Poe su Pro. 
– Greit, bet atsisveikinti jau galima ir dabar, pasakė jis ir atrodė, kad su  juo  buvo ir Salomėja  Nėris, ir  ir . Net smagiau, kai daugiau.
–Tau netyčia palikome priešpaskutinį, Kandžiau, – nieko neaiškinęs, pasakiau.
– Kai kelias tolimas, paskutinis posmas nelabai tiktų, – nelinksmai atsiliepė jis ir, pasakęs „ačiū“, o mintyse atsiminęs priešpaskutinį, padainavo:

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

– Ak, balsas prikimęs, betgi ne vilkas, ne staugti atėjau.
– Ir ne verkti. Tegu  Pelėda verkia,– pasakė jam Vaidinimas (Bladukas)
------------------------

.                                                3. O ji, Čžu, ar girdi?

   Seniai buvau žegnojęsis, bet aną kartą persižegnojau, paprašydamas angelą sargą, kad nebūtų lemta ištarti kiaulės vardą – nei dabar, nei bet kada. Lyg būčiau tikras kinų tautos žmogus ir kiaulę rodyčiau tik taip, kaip ją pažinau – kaip laiko Valdovę, kaip Karalienę Čžu. Tai ne nauja. Tai sumanyta, atsiradus jai iš Zodiako ženklo su 2006 metais. Man tuomet 65, kai jau neieškojau savęs veidrodyje, supratęs, kad ten niekuomet savęs nemačiau ir nematau, o tai, ką matau – tik apibrėžtis, tik išvaizda. Už jos gi, už apibrėžties esu turtingas ir labai panašus į Čžu,  kai ji karalienė, kai patekėjusi būti danguje. Ne iškart taip sužinota, bet pats sau nenorėjau tikėti, kad jau po dešimtmečio vėl sukriuksės kiaulė. Kur dingo Čžu?
  – Galbūt taip todėl, kad atpratome save matyti veidrodyje, – ne sykį girdėjau padūmojantį Vidinį. Pradžioje toks  jo  manymas pasirodė labai naivus, bet tik pradžioje, nes greit sudirgo  pasidomėti – o kuo gi dabar užsiėmęs?
  Prisiminė nedidukas nutikimas.
  Pamatęs pakampėje nukritusį popiergalį tingiai pasilenkiau, o pakėlęs jį, tingiai skaičiau, suradęs ten ir save.
  – Ir ką jam (?) galiu pasakyti? – klausiu iš lapelio teksto, kuris be pradžios ir be pabaigos, ir tariu, – Nebent tik, kad jis nevykėlis, – ir pykstu, neužmiršę, beje, parašyti, kad giliau, savyje, yra ir kitoks  nusiteikimas, kuris irgi nenorėjo  tylėti. 
  – Sakai, kad nevykėlis jis?
  – Dėl to abejonių nėra, – vėl jam, į giliau esantį, atsiliepiau, ir lyg panorėta netgi argumentą teikti:
  – Jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam, kas beliko daryti? Rizikuoti?  Sėsti su jais į vieną valtį?
   Tai, žinoma, ne joks argumentas, tačiau žinojau, kad su Vidiniu nereikėję susieiti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie kažką manome. Nereikėję erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo, dažniau nykimo procesą jaučiant palaipsniui, „ne skubos tvarka“, bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės  iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą irgi labai įvairiai. Gali būti, kad surasta ir iš pakampės pakelta nuograuža priklausė tekstui, kuris buvo skirtas tokiam nubudimui. Tačiau dabar tai ne svarbu, nes tokia makulatūra pasitarnavo kitam, nenumatytam dalykui, mano galva, labiau įspūdingam.
   
   Man bandant atsiminti apie ką su Vidiniu taip šnektelėta, kad net popierėlyje prireikė užrašyti, ogi girdžiu:
  – Matau, kad mudu, Pranuci, labai panašūs.
  Šalia manęs, įsistiebusi ant užpakalinių kojų, stovėjo kiaulė.
  – Panašūs? Ar kad ant užpakalinių kojų atsistojusi. Tu – ką?
  – Kažkiek ir dėl to, tačiau labiau, kad mėgstame knistis, knisti. Aš irgi. Nepaprastai. Knyslė esu.
  – Kaip tu čia ir iš kur?
  – Aš ne tik čia, aš visur. Būkime pažįstami. Mano vardas Čžu. Taip, taip, mano vardas Čžu. Ką? Pirmą kartą girdi? Štai ir išknisau tokį, kuris pirmą kartą girdi Čžu vardą.
  Žiūrėjau į Čžu akis, o iš jų švietėsi didelis ir platus kaip dangus kelias. O Čžu:
   – Kol esu ir dar būsiu čia, nieko bloga, jog savo raštus į šiukšlyną sumesi. Kaip sakoma – į makulatūrą. Čžu mėgsta knistis po šiukšlynus.
   Pasidarė įdomu ir kažkaip platu, atvira, lengva, laisva būti savyje. Manau, kad taip buvo dar kartą  niuktelėta drąsiau ateiti į save, į auštantį, beatsiverianti Savęsp, kaip naujos realybės pasaulį.  Manau, kad ne be tokios paskatos atsirado ir pirmieji mano eilėraščiai apie tokią, vis labiau įsišviečiančią  realybę. Dabar nerodau, nešneku apie tai, ar jie geri, ar negeri, dabar reikia žinoti, kad jie tokie  atsirado, kad prie jų priskirtinas ir „Šalis Savęsp(i)“ .

Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė.
Į kurią gyvenimu įkėlė
Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

Pažįstu jau
Su kryžiais šitą žemę,
Su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
Čionai, Savęsp šaly,
Nokinasi ir mano laisvė,
Atėjusi per kraują, papročius,
Per žodį, per vargus...

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus
Žmogaus būty, kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės.

  Dar vis glamžiau saujoje pakeltą iš pakampės popiergalį ir buvau atviras kaip dangus. Norėjosi  kalbėti, kalbėti, pasakoti, pasakoti:
   – Popierinio šiukšlyno aplink  mane visuomet tiek daug, kad saugok nuo tokios betvarkės net ir mano priešus. Tačiau pasitaiko, kai užmiršti dalykai atsišaukia iš makulatūros. Kartais ir patraukia. Būna gera, smagu. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir lauku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusio teksto raštą, tačiau stengiuosi perskaityti. Kartais pavyksta, kartais – ne, Čžu.
  – O! Tu atsiminei mano vardą? Man tai labai miela,–- pasakė ji ir klausė: – Tu nori būti režisieriumi, taip? Kaip Dalia Tamulevičiūtė. Taip? – netingėjo klausti ir klausti prieš dešimtmetį ir neužmiršo jam praėjus.

  O aš? O mudu su Vidiniu?
  Jau netgi daugiau, kaip dešimtmetis praėjo, kai pirmą kartą sutikau Čžu. Rodau į save ir visa siela per visą Savęsp(i) šaukiau: kiaulė, kiaulė... Dangus irgi pasigavo ir nešioja kaip griaustinį. O Ji, Čžu, tik už virtuvės durų. Kažin, ar girdi?

.         Lašas  po  lašo (6)             

Skausmas

  Dabar jau ir aš išgirdau. Ten, vakarų pusėje, kur leisis  dienos saulė, girdėjos lyg vėjeliu atpūstas linksmas, nerūpestingas, tiesiog vėjavaikiškas giesmės motyvas. Prireikė kažkiek laiko, kai atsiminiau ir dainą, ir netgi, kad pats esu ją dainavęs. Nužvelgiau aplink klūpančią esatį... Taip, taip, aplink klūpančią Esatį – visa, kas gyva ir, sakytum, negyva, arba – kas šią Esatį daro būtent tokia, kokia ji atrodo savo peizaže, kai atverstas 2017 metų kovo 10 d. kalendoriaus lapelis. Ir akmuo, pūpsantis patvoryje ar iškaltas ir į girnas įkeltas, visi jie yra pilnateisiai Esaties piliečiai Ir buvo akivaizdu, kad nors ir klūpo, bet ne šnabžda poterėlį, o gieda „Dzingul dzingul“  Pelėda rankose nelyg rožančių ar maldaknygę laikė raštą „Ne staugti atėjo“. Klūpojo ji prie pat kalendoriaus, o netyčia prisilietusi išgirdo iš jo:
  – Tebūnie...
  – Tebūnie, – atsiliepė ji – Bėda, kad pati nežinojau, kad gal esu pranašė.
  – Gal?
  – Dabar tai nebus paslaptis. Bent man, – patikino kalendoriaus lapelį, kur saulė tekėjo 07: 50 ir leisis 19: 10. Ir buvo jautru, gera, kad visi šiliniai atsiklaupė, visi, kuriuos užmatė ir žinojo nuo seniausių laikų. Ne sekmadienis, ne, netgi pasninko diena (penktadienis),  bet gražiau kaip šventėje. Ir kas galėtų nepatikėti, kad užtekės ir toks laikas, kai šilinių dzūkų kovo 10- ji iš Vatikano bus skambinama. Tačiau dabar vis jautriau skambino karieta. Ir tai jautė, žinojo ir girdėjo visa panorama. Nors giedok su ja kartu dzingul, dzingul...
  – O! personažai pažįstami, – girdžiu, kaip sako nežinia kaip akyse atsiradusi miglojanti rūko dėmė. Sako sau, bet žodžiai lyg iš knygos. Ir dar suprantu, kad tai, ką regi mano akys, jai yra personažai. Ko gero aš – irgi.
  – Labas, Pranuci. Regiu, susiruošei Kandžių palydėti. 
  – Aprimk, aprimk. Jau tavęs, siela, ir matyti nemoku. Skaudaaa..
  – Tai aš, Pranuci. Pakeleivė. Ne kartą vadinai mane Saulės miesto dukra.
  – A, Saulės miesto... Tada tau, dukra, padainuosiu. Kaip personažas. Tarkim, iš būsimos knygos.
  – Žinau, kad skauda, Pranuci. Gal kiek atslūk.
  – Ne, jau nereikia, jau  dainuoja.
  – Yahaha! yahaha! –  tuokart sužvengė žirgas,
  –  Na, va! na, va! – pasidžiaugė Pakeleivė. Taigi Vaidinimas. Pažystu, atsimenu jį ir iš knygų kaip personažą ir tiesiog iš gyvenimo kaip Bladuką. Kaimynai gi esate, žinau. Ir visi žinome. Saulės miestas – irgi, – smagiai kalbėjo jo dukra, o toje vietoje, kur klaupėsi  Bladukas, ten jo nebuvo; buvo Vaidinimas, kuriam svarbiau ne poteriai, ne Bladuko ginčas su Pelėda, o būtent jo, Vaidinimo, profesija. Uždainavo man  girdėtą giesmę, bet  išskirtinai kitaip. Gal apie tai mąstydama Saulės miesto dukra irgi yra rašiusi: skaitai, klausa ir, regisi „driekiasi tarsi įprastinis padūmojimas per būties atovartas, bet tarp eilučių yra kažkas ir kita“.

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių. –
              išėjo karietos  pasitikti Vaidinimo solo, o iš jos;

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.

  – Siela, kur tu? Vos nesupainiojau tavęs su Saulės miesto dukra. Net pamaniau, kad vėl man kažkokia kiaulystę rengi. Lyg matau, o nepažįstu.
  – Nepeik manęs dėl to, kad kalbu teisybę. Sakau, norėčiau, kad ir tau skaudėtų. Labai. Ir ša! Dabar – ša!  Yra namai ir namai. Vieni  voratinkliais apkritę, puvėsių griaužiami, o kiti kaip zvanai (varpai) skamba. Klausyk, girdėk  ir padėk...
  – Skauda! Viešpatie, per daug, per daug.
  – Ar manai, kad  man neskauda? – atsišaukė Pelėda. – Žmogų užgavau. Netyčia. Apsirikusi. Ne su tuo raštu čia atplasnojau. Tačiau ir jis parašytas teisingai. Bladukai, ar girdi?
  – Betgi turėtum žinoti, Pelėda, kur būna Bladukas, kai atsiranda Vaidinimas; jis persitvarko į personažą ir... Dieve jam padėk. O kad šiandien pėtnyčia (šeštadienis) ir visas šilinių kraštas patapo bažnyčia, tai turbūt nereikia nė klausti, kaip  jam sekasi. – protingai  pakalbėjo Saulės  dukra, – O kad skauda, tai pakentėkim ir mes. Bent kol scenoje, kol personažais esame.
    – Žadėjai, kad ir man padainuosi, – pakuždėjo į ausį  siela. – Noriu, kad ir tu  būtumei vertas  mano meilės. Nebijok, nebijok... Nagi.
  Oh ragana! Nes vis dėlto neduok Dieve, kad tavo tokie  palinkėjimai  pildytųsi, pamaniau, o ji:
  – Taip nesakyk, niekuomet nesakyk taip. Iki sąmonės praradimo skaudėdavo ir abu šaukdavome per visą lopšį. O argi šiaip, argi dėl malonumo? Tačiau po to smagu būdavo lengvai kilti aukštai ir pavaikščioti po dangaus karalystę. Tokiai pajautai iškalbėti žodžiai nepritinka. Todėl jų nereikėjo. O  pajausti jėgą, pajausti  ištvermę, pergalę, ogi tai irgi iš anos karalystės ateina. Save matyti nugalėtoją - taip pat iš ten. Net ir Aukščiausiasis nepyksta, kai nugalėtojas nuoširdžiai mano, kad prilygsta jam. Padainuok ar pagiedok, prašau. Man,  man, man. Žinau, kad ir skausmas gesina skausmą, kaip  ugnis  ugnį.
Ir buvo labai protinga, kad Vaidinimas ilgiau ir  bet kaip neleido plėtotis po jam duotą ypatingos dienos erdvę. Pelėda irgi stebėjos, kad panorama dirba taip, kaip parašyta jos rašte.

Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę,
  – padainavo solo Vaidinimas ir vėl nusižvengė žirgas, o iš karietos vėlgi neprasčiau atsiliepė choras: 

Dzingul dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta, –

  – Skauda! – sustaugiau kaip geležinis vilkas, lyg per mirksnį kilstelėtas ant Gedimino kalno. – Skaudaaa! Tai mano karieta, mano! Kur Dievas!? Iš  manęs atima, o tau, Kandžiau, dovanoja!
  – Tai  kita karieta, dzieduli, kita, – atsilipė Kandžius, o Bladukui: – Ačiū tau už Vaidinimą; ir visiems – ačiū,  ačiū, ačiū...
  –  Jis dar nebaigtas, Kandžiau, – vos vos  pajudino lūpas Bladukas.
 
Siela, tu čia?
Betgi tuomet  – ko tyli?.
Balana sakosi – irgi
dar atsimena kaip 
gražiai  aplaikytas
suposi mūsų lopšys.
Ak, šalele Savęsp,
nors laiko tiek daug, tiek daug,
bet baliui jį verta taupyti kasdien.
 
  – Beje, –  pasakė Pelėda, pasižiūrėjusi į savo raštą: –
rytoj kovo 11 - ji, tačiau atsiminkime ir žinokime, kad be kovo 10-sios  negalėtų jos būti.

_____________________------------------------------------___________________

Kiek čia mūsų, atėjusių, bus,
kaip nors suskaičiuosime patys,
o duoną ir žodį
šilinių žemelė paduos.

********************

5. Šiapus durų su Čžu    
                       
  Grįžtu atgal,  atgal...  Ir dar arčiau atgal į save, kai regisi, kad jau atsimenu, kaip įsišvietė  anas,  man rūpimas laikas. Jis dar vis toli, tačiau jautru suvokti ar bet įtikėti, kad ir tolimi laikai sugrįžta,  susiranda jiems reikalingą tave ir, matyt, viliasi, kad ir jiems kažkuo padėsi.

Grįžtu atgal, atgal...
ir nežinau tiesų,
kurios tik tau ar man,
kaip Saulės nežinau,
kurį pakeistų šitą,
kuri maitina duona,
girdo vandeniu,
kvėpavimu ateina į krūtinę,
kuri kaip Dievas, ji viena...

Viena ji, bet visur,
kur gyvastis į kosmosą įsiterpė
ir teka jau ne be manęs.
Pažįstami,  kad ir išmėtyti,
po šviesmečius toliau,
negu suprasti mokam –
ne tiltais susitikti vaikštome su savimi –
tekam krauju...

Šis rytas irgi  man
tik vienas ir daugiau nebus —
dievai savo darbų nemoka atkartoti.
Jau ne Adomas Aš
Tu - ne Ieva,
Bet kiek bebūtų mūsų —
esam žmonės.
Galbūt ir žodžiai šie, kuriuos rašau,
išnoks į kraują, atmintį, žinojimą,
kad man ir gera, ir smagu kalbėti juos,
nepaisant, kad tik vienas visame ryte,
kad nors parodyk tokį į save
ir žioptelėk:
o kuo gi aš ne Dievas?
 
  Atrodė, galėjau džiaugtis suradęs tokį galingą pajautimą, tačiau taip neatsitiko. Vėl pradėjo judėti įšalas, o  meistras, pasiėmęs  įrankį, vėl pradėjo skobti. Mane? Neskubus jis, bet netingus ir išmanus.  Per mane ir pats save paragindamas–

O  kuo  gi aš ne Dievas
Ar, tarkime, ne kiaulė, Dieve?

– Ačiū, Dieve, kad  esu... Kad ir  akimirkoje, vis tiek, ačiū...
– Na matai,  kaip miela, – atsiliepė Čžu. – Knisau, knisau ir vėl tave išknisau. Ir rašto pažinau, Pranuci. Pamaniau, kaip čia taip. Man  netgi pasirodė, kad čia iš ano rašto, perplėšto ir numesto skiautėmis. Pažiūrėk, tau geriau regėsis, režisieriau?
– Režisieriau?
Atmintis pradėjo tekėti, kaip atšilus pavasariui beržų sula. Tai buvo antras susitikimas su Čžu. Jis netrukus po pirmojo. Vienas kitą netgi panorę užmiršti, nebūtume galėję taip padaryti, tačiau smagu buvo suprasti, kad tokių ketinimų nebūta.     
– Sakau, man pasirodė, kad čia tavo raštas. Pagal turinį –taip pat panašu. Nagi pasižiūrėk, paskaityk...
  Kad raštas mano, abejonių nebuvo. Neilgai truko įsitikinti, jog Čžu įtarimas, kad ji suradusi neseniai mudviejų skaityto nudrėksto  teksto dalį, yra akivaizdus dalykas.
– Neįtikėtina,Čžu, bet teisi. Šioje skiautėje ir data užsilikusi. 2006 metai. Gruodis.
– Dvidešimt antroji diena.
– Tavo akys Čžu, akylesnės. Neįskaičiau. Spėlionę taip pat perkvalifikuoju į tiesą.
– Atsimik, Pranuci, kad tai buvo Šuns metai. Jų pabaiga. Ir aš jau ant savo galvelės dėliojausi karūną. Prisimenu, mėgdavo ir  Kandžius ateiti ir pažaisti su ja. Sakiau Jam, jog labai  tikiu, kad po greito laiko tokios prabos karūną kels ir jo galvelė. Jis labai  greitai išmoko tarti mano vardą ir būti padoriu džentelmenu, – pakalbėjo Čžu.
  Dabar ji buvo anapus virtuvės durų ir nežinojau, ką ji ten veikia. Tačiau dėl to ogi  nejaučiau ne mažiausios  skriaudos, kad būtent ji paliko mane savo paties namuose šiapus virtuvės durų paieškoti  režisieriaus kėdės. Ir štai, kokie dalykai, kokia gyva atmintis, kokie susitikimai ir atradimai, kokia džiugi, pasakysiu, Dalia atsikvėpė į mano sielą. Nagi verta pasakyti, kad nereikia  bažnyčios, kad  galėčiau pasakyti, jog ji mano. Sutuoktas (apženytas) su ja be bažnyčios. Ateikite, žmonės, ir pažiūrėkite, kokia ji miela.  Ir nepriekaištaukime, nebarkime, kad ji ne visuomet tokia.  Yra akmuo, vadinasi, ir ji yra.  Yra lietus, debesis, taigi ir vėl su savo dalia. Ji ne tik man, ne tik  žmogui  Ja dalijamasi panašiai  kaip su būtimi ir labai panašu, kas jos dalybose išbluko, išsitrynė vienovė – per  ją atsiradę , kas buvo, kas  yra ir bus. Ir  jau neabejoju, kad  galima  ją imti už parankės ir žvalgytis režisieriaus kėdės..
    – Vidini, girdi? 
    – Turint tokį dokumentą  rankose, manau, kad mums, Pranuci, nereikėtų abejoti, ar girdi Vidinis. O Čžu irgi labia džiaugiasi, kad   gali tau  padovanoti  tokią laiminga, besidžiaugiančia dalią...   
    Nesuvokiau, apie kokią dalią Ar Dalią kalbėjusi Čžu, bet man trūks plyš reikėję užrašyti. Atkakęs Kandžius vėl kaip tada glaustėsi  prie Čžu, o dangus su žeme irgi šiltai glėbesčiavosi, dalijosi savimi. Parašęs tekasata, žinojau, kad ne  tauip paražiau, kaip  girdėjau...
   – Ką? Ir vėl į makulatūrą, – pirmoji sunerimo Čžu. – Ne, ne...  Kol aš čia – ne.
   – Ir kol aš čia, irgi – ne,– atsiliepė Kandžius.
   Ir tuomet taip:

Nejau manei, kad numiriau?
Aš greitai mirti neišmokus.
Atėjusiai gyvent į žmogų,
Su juo man skirtis nevalia.

Aš – čia.
Vėl prie Varėnės, kur Merkys,
Paėmęs ją už rankos, tyliai veda
Į Nemuną...
Nedidelė ir jo lietuviška šalis.
Bet pažiūrėkite,
Kiek viršum jos
Žvaigždynų dega!

Nejau manei, kad numiriau?
Prisimeni?
Sugrįžk ir tu į mūsų klasę,
Ir būsime kaip buvom – 25.
Ir  netiesa,
Kad iš savų kažką praradom –
„Škac, mirtie,
Visados škac“.

Tuomet atskrido Pelėda. Man ji pažįstama, nes dažniau su ja susitikdavome „Žalios žolės“ svetainėje. Atskrido tyliai, negirdima. Neskubėjo pasirūpinti, kad kas ja pamatytų, girdėtų. Pakėlė vieną sparną, kitą, paskui suglaudė juos lyg būtų tokią manierą  nukopijavusi iš nupieštų paveiksluose angelų, kai  jie tokie geručiai, jog atrodo, kad tik todėl jie angelai ir nieko daugiau nemoka, o  tik melstis, melstis... Ir tarė,  bet irgi taip, kad  tik sau būtų  girdima.   

O ne! Aš nemanau,
Kad Tu mirei, Daliuk.
Aš tik sakiau,
Kad į Varėnės – Merkio žemę
Mes grįžtame...
Ir Dievas pasitinka mus,
Norėdamas priglausti prie krūtinės savo.

– Nebūk kiaulė. Žinau, apie ką galvoji, – pakuždėjo į  ausį Čžu.– Supratai? Nebūk...
– Ir aš žinau, apie ką galvoji. Au! Au! – amtelėjo Kandžius į kitą ausį.

         Lašas po lašo (8)      

    Netgi nemaniau, kad galėčiau išplėšti kovo 10 d. kalendoriaus lapelį. Savijautoje jautru, suprantama, kad jos laikas neišvaikščiotas, neišžvalgytas ir matyti ją pavasaryje su paukščiais ir aukščiau pakilusia šviesa buvo neatmestinas reikalas ir esamas laikas. Tačiau ir lango nei kumščiu dauši, nei koja išspirsi – spoksojau pro jį į prasidėjusią žiemą, pradžioje lyg ir nepaisydamas, kodėl ji čia, bet jai gęstant – įsišviečiant, gęstant – įsišviečiant atsirado poreikis turėti kalendoriuje ir ją.
  – Sako, kad sergu, – ar tik ne pirmą kartą pasiteiravau savęs. Tačiau taip manyti neatrodė protinga, bet kad liga gali būti didi pagalbininkė, tai irgi tik dabar pradėjau girdėti iš savęs. Ir tuoj pajaučiu, kaip ir kartą, ir kitą didi jėga sunkų kūną mestelėjo į viršų taip, kad ir griaustinis sugriaudė. Per visą kūną, per visus nervus. Ėgi, kas atsitiko, kas vyksta, a? Ir gera buvo suprasti, kad kraujas pramušė, „pralaužė“ užtvankas venose – ir vieną, ir kitą – ir išgirstu, kaip smagiai atitekėjo į širdį.

Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės,
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas, –
  išsižiojau dainuoti neseniai pagiedotą trieilį, bet nepanašiai; dainuoju kitomis natomis ir vėlgi smagu girdėti, kaip tie patys dainos žodžiai į džiugų pakylėjimą išeina. Nors ne visiems. Išgirdusi taip dainuojanti Leo bėgo it skubėdama gaisrą gesinti. Negi nuo žvakės? – pamanė, bet neramiau jai  buvo žinoti, kad: „betgi prie jos ligonis“. Tačiau atidarysi duris dūmų nesurado, ugnies irgi nedaug – degė tik jos atnešta ir uždegta žvakė, tėvo mirties septynioliktoms metinėms apšviesti. Ir vis dėlto nesidairydama, suskubo kuo greičiau imti ją į rankas ir užgesinti: viena bėda nevaikšto.
  – Kas čia su tavimi darosi? – klausia. 
  – Ar kad dainuoju? Ir vyturys negieda nutūpęs ant žemės. Kad ir prie savo lizdo. Jam reikia dangaus ir ryto, Leo, –  sakau laimingus žodžius, it juos būčiau pasiėmęs iš jaunystės. Tačiau žmonai atrodo kitaip – stovi, žiūri ir stebi, ar nebūsiu nesugrįžtamai išėjęs iš proto.
  Betgi būta ir blogiau. Gal dar – ne, nevisiškai, – apsisprendė 
  – Tau liūdna, Leo?
  – Man buvo nebuvo. Aš jam marti, o tu gi sūnus. O Viešpatie!  – atsikvėpė atodūsiu Leo. – Tačiau ką tau pasakysi. Abu jūs manęs negirdite. Vienas  tyli, kitas dainuoja kaip į vestuves, kaip į balių susiruošęs. Abu be dangaus. Abu sukomunistėję.
  – Taip ne kalbėk: „be dangaus“. Ką tik perkūnas trenkė. Ir sykį, ir kitą. Jis mane ir išmetė iš lovos. Tu – ką? Negirdėjai?
  – Aš jau daug ko negirdžiu, ką tu girdi. Ne tik aš, bet ir žmonės. Užtat girdime tai, ko niekam  nelinkiu. Tačiau žvakės čia net neuždegtos nepaliksiu. Grįžk į lovą ir sapnuok. 
  – Komunizmą? Taip? – neiškart atsiliepiau į Leo paraginimą sugrįžti į ligą, kažkodėl atsimindamas, kad saulė tekėjo 08: 40, o leisis 15: 54. Ir tai  nebuvo sunku, nes toks žinojimas, bent šilinių dzūkuose, nuo seniau atsiradęs, būtent nuo nuo1906 metų  gruodžio mėn. 22 d. – nuo Vinco Karlono, sūnaus  Karolinos ir  Felikso  pirmosios atėjimo dienos. Gruodžio  22 – ji, taigi mano tėvužio gimimo diena. Pasiraiviau, pasimankštinau, išsilyginau, išsitiesinau, o  žmonai  tariau:
  – Nepyk, brangute, tačiau į lovą su liga  manęs neguldyk. Ot, jeigu į savo lovą  pakviestum, kodėl gi – ne?
  – Gaila, Vidinio nėra, jis nepaliktų neužrašęs tokių perliukų iš tavo burnos..
  – Šiandien tėvo gimtadienis.  Ačiū, kad užpūtei žvakę. Gal todėl ir uždainavau, kad prisiėję atkurti teisybę ir ne mirtį minėti.  Tačiau pradžioje reikėję, kad perkūnas manyje pagriaudėtų. Oho kaip! Oho!
  – Ką? Ir lazdos nereikia? – jau nemokėjo  manęs be lazdos matyti Leo.
  – Pasistengsiu, kad dar šis tėtės gimtadienis apsieitų be jos, – pasakiau ir akimis lyg tyčia, lyg  poagal režisūrą sužiurau į lubas, kur kažkur toli ir aukštai už jų, už stogų, kažkur danguje iš paskos Šauliui, lyg norėdamas jį  pasivyti, iššuoliavo Ožiaragis. Keista, pagalvojau, taip lyg neturėtų būti. Kur kas atrodytų natūraliau, kad būtų priešingai – Ožiaragis bėga, Šaulys vejasi, bet,  bet... Ir girdžiu:

Susikaupia kažkas,
ko, regis, negalėjo būti –
nugriaudėja perkūnija,
užmiršusi net žiemą gruodyje.
 
  Eilėraštis, regis, jis.... Na taip, tai jis, – pažinau ir kaip jis man šnabždėsiu kone į ausį, taip aš jam:

Eilėrašti, girdžiu tave, ateik.
Man reikia iškalbėti ilgesį.
Man reikia iškalbėti pasakas,
praeiti smėliais, ežerais, kalnais,
kol laikrodžiai kaip girnos
į miglas dar mano laiką mala.

  – Girdi, Leo? Girdėk. Reikia girdėti. Tėvužiui sukako  111 metų. Ir ką pasakysi?  Gyvena.
– Ir dar kaip, –  atsiliepė Leo. – Į ką  beatsiremiu. Kad ir į namo sienas, visur  išgirstu ir jį, tavo tėvą. O tuomet jau pamanau, kad gal ir tu nesi ligonis. Ir juo niekuomet nebuvai. Tačiau kaip pasakysi, kad ne ligonis, kaip? Ne sykį kalbėjai, kad neatsimeni močiučių Karolinos ir Marcelės, neatsimeni dziedulių – Felikso ir Simono mirčių. Betgi pusbernis... O kaip patikėti, kad neatsimeni net ir motinos  mirties, kai jau sulaukei žilo plauko paausiuose ir plikės viršugalvyje? Kaip?
  – Ir gerokai meluoju, kad gerai atsimenu tėvo  mirtį. Iš tikrųjų ir tėvo mirtį ne kažin kaip. Lengviau  suprantu, kad tai, ką atsimenu, tik per sapną.
– Va, va. „Tik per sapną“. O tuomet būk dosnus, žmogau, ir pabandyki pakalbėti su tavimi apie tokius dalykus, – sužiuro į akis Leo. – Jis gali  kalbėti, gali – ne, o kas man daryti? Kalbu ir noriu neoriu, o pamąstau: o kas tave žino...  Gal Dievas tavyje laiko svarbesnę žinią. Gal yra dar kažkokia ypatinga pajautos rūšis. Tai, kas dangaus žinioje, vėliau ar anksčiau atsiranda ir žmogaus žinioje.
  – Nežinau, Leo, nežinau. Į lovą manęs nekviesk. Dar ir pajuokauti  norisi, o štai lazdą padėk paieškoti. Neatsimenu kur aš ją galėjęs padėti. Lazdą ir „Lietuvio kalendorių“...

                                                                                                                                                                                                                                    2018-06-10 10:18

.            7. Kaip tirpsta žodis MEDĖ   

  Vis dažniau pasikartoju: nuo savęs nepabėgsi. Anksčiau tai lyg kitų pasakyta išmintis ir tiek. Niekuomet nebuvo noro, kad prieš  ją kepurę kelčiau. Įstrigo galvoje ar kur, ir tokią ją nešioju. Ir dabar neateina noras atsikratyti ja ar kaip kitaip su ja apsieti, tačiau suprantu, kad ji pati darosi veiklesnė. Dažniau suklustu, darausi atidesnis ar bent įsivaizduoju, kad taip. Žodžiu, ji dirba, įauga į raumenis, įsiterpia į paveikslus ir netgi saugo nuo nemeilės: esą, kokie bebūtum, nuo savęs tokių neįmanoma pabėgti.
  Ak, sakote, kad ir vėl kažką rezgu iš sapnų?
  Deja, jiems sapnuoti nėra laiko. Dar vis lūkuriuoju, tikiuosi, kad virtuvės durys atidarys, tačiau – ne. O dar palaukus, jau ir laukti nereikėjo. Pasijaučiau, kad pagaliau ledai  pajudėjo. Savęspi prasivėrė plačiau negu galima buvo tikėti.. O!  Savęspi pasauli, negi galėjau tikėtis  tokios malonės. Ir kaip už jį padėkoti? Vietoje virtuves  štai kokia prabanga!
  – Varnai, užrašyk!,– pašaukiau ir šauksmas nuaidėjo į visas šalis, o jis, varnas Golius irgi čia, net ir šaukti  nereikėjo. Ir nieko  nereikėjo, tik įsiklausyti į nuaidintį šauksmą ir atsiminti, kaip tai atrodo. Turbūt  pavyko, nes net neišsukant ir savo paties praminto tako, prašau:
–Klausykite,
Kaip skamba žodis MEDĖ.
  Giliai atsikvepiu, prarijęs oro gurkšnį ir, regisi,  krūtinėje sugriaudus, žaibus sugėrė akys.
– Pajauskite,
Kaip tirpsta žodis MEDĖ,– 
   dar paprašiau, bet Vidinis jau sukrutęs, daro darbą, kurį padarius prasideda atsikalbinėjimas – atkaklus savo autorystės neigimas. Lyg tai būtų sumestą į balą, sunaikinta, lyg neaidėtų, negiedotų. Jau savaime. Jau netgi taip be jo:

Tai ne griaustinis sieloje sugriaudė.
Ne žaibas švito - geso akyse.
Po kojomis prakalbo lūžtanti šaka –
Į MEDĘ, seną girią įėjau,
Suradęs pėdsaką medėjo.

O Varnai, pakuždėk Tamošiui,
Ar žino jis, kaip miršta žodžiai?
Betgi ne pienburnis ir tu.
Abu, kol dar ne pragare,
Ateikite į išpažintį šventą – – –
Medeinė - miškų deivė
Pro laiką žiūri į akis
Ir graudžiai  šypsosi matydama,
Kaip nedrąsi ranka
Žemėlapyje skaudžiai rašo:
“Gardino medė (giria) ”.
 
  Laukiu, kas toliau, tačiau Vidinis taip pat laukia. Jis kantrus. Jis budi. Supranta, kad darbas nebaigtas ir tokį palikti, jeigu sugebi, naivu, vaikiška, gėdinga . Ir ypatingai, kai žino, kuris iš  mudviejų bus parodytas kaip kūrinio autorius ir žmonės rodys  kaip nesubrendėlį.   „Eh tu... Ne Vidinis tu. Tu mano bėda, nelaimė, tu galvos sopulys, – pykstu savijautoje, kuo giliau pasinerdamas į Savęsp, kad nebūčiau girdimas, bet toks laikas brangus ir nežinai, ar kada juo dar būsi sušelptas taip žodžiui ištarti, kaip šį kartą: 

Kalbėk, Tamošiau,
Varnai, užrašyk,
Atkeldami vartus istorijai įeiti –
Nejau medėjo žingsniuose,
Kęstučio sūnų Vytautą girdžiu?
Tenai, anapus sienos Lietuvos,
Nutilo būti paskutiniai dzūkai.
Bet žingsnių aidas medėje
Į sielą su perkūnais trenkia – – –
O ne! Ir ten,
Kur mūsų jau nėra –
Negalime nebūti.

  Klausausi. Lyg ir aidi.
  – Vidini, girdi? Sakau, kad lyg ir aidi.
  Sutarimas su Vidiniu man visuomet reikšmingas. Net atkakliai, net specialiai nenorėdamas pripažinti jo tokios įtaigos, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu būdu persimeta į mane: gera jam – gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė ir mano sveikata. Net pagalvoju, kad turiu teisę papriekaištauti jam, kodėl mano kūrybinėje  autobiografijoje iki šiol neatsirado bet kiek padoresnė poezijos ar prozos knygelė. Ne sykį keliausi parašyti ją, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo pripažinti eilinę nesėkmę.
  – Kodėl, Vidini?
  Tačiau nepaisant patirtų fiasko vis dar nesiryžau atsisakyti  tokio ketinimo. O nedrįsdamas garantuoti sėkmės savimi, rodau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.     
  – Dievas, žinoma, visuomet padės, – nesitaikė, kad būtų paprieštaravęs Vidinis,– Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys.
  O vieną kartą išgirstu:
  – Klausyk!– trumpai iš šūviu pykštelėjo Vidinis ir nutilo, nurimo, apkurto. Lyg nebūtų jo. Lyg ištirpo į nieką. Tačiau trumpam, o atkutęs iš nieko:
  – Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau.
   „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena“
   – Ha! — žioptelėjau.– Sakai, pasidarė  pirmoji diena. Bet jis apie pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne Jis, o Biblija taip žino.
   – Tu ką? Ir dabar negirdi? „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos popierių. Pamatysi, kaip tai gražu, prasminga. Tačiau skaityti ją  jau dabar reikia. Retai kam tokia parama pasitaiko, kaip tau. Girdi?
    Aplink miškas, pušimis kaip žvakėmis sustrigdytas į smėlingą šilinių žemelę. Ošia, kvėpuoja, dejuoja, sapnuoja. Pažiūri link Vilniaus ir neužmatai, kad būtų kitaip. Pažiūri link Gardino, irgi vaizdas toks, lyg visas kraštas į didžiulę MEDĘ sukritęs. Ir vis dar beveik nepažįstamas. Kaip negirdėsi? Net jeigu ir ausimis būtumei kurčias.

Sunku suprasti, kaip kam laikas vaikšto,
Bet nemanyčiau, kad viena kryptim -
Vėl akyse gaisrų pašvaistės,
Vėl Gardinas išdegintas ugnim.
O ašarų nebūna - jos išdžiūsta
Ir sudega kartu su akimis.
Išnyko jotvingiai.
Bet Gardinas juk -
Lietuvos
            pietų
                  tvirtovė -
Ir vėl į kalnus įkelia pilis.

Šį kartą Vytautas išmaišė molį -
Ant kalno pirmą mūrą pastatys… 

O medes Gardino, Ežeronių! …
Pavargote iškristi pelenais
Aukštai statytų ir sudegintų pilių--- 
Medėjo žingsniuose 
Kęstučio sūnų išgirstu.
Nutyla žodžiai,
Savęs atminti nebegalim.
(Net ir Tamošius - ne!),
Bet kunigaikštis Vytautas
Lig šiolei Gardine.
----------------------_______________________

9. Varnai Goliau, kas atsitiko?          

    Vis dažniau pakeltu balsu parodau:
  – štai ji, Savęsp, – tačiau nerodyti ar rečiau rodyti ne taip paprasta, kai ji tave persekioja netikėtumais, o neįtikėtinais dalykais netgi dažniau. Atrodė, tik ką Čžu komandavo išeiti į netrumpą, daug laiko užtruksiantį žygį, tačiau nespėju aukščiau kilstelėti koją, kai tartum kakta trenkiuosi į virtuvės duris. Suprask, jau atėjęs. Net pritrūksta valios, kad galėtumei patikėti. Atrodo, kažkokiu būdu užklydai į kitaip sudėliotą gyvenimą su nežinomais tau jo dėsniais. Tai kas, kad jis, regisi, vis tarp tų pačių sienų, tačiau jos judrios, paslankios ir geba atsitraukti – prisitraukti ir bendrai: stengiasi ir geba būti ten taip, kad tau patogiau. Tai nesuprantama, bet kartu ir akivaizdu– panorai, tarkime, iš tikrųjų trenktis kakta į duris, prašau, trenkis. Panorai, kad jos netrukdytų kuo giliau, kuo plačiau pasidairyti po Savęsp ir vėlgi – še, žvalgykis: sienos dingsta, pranyksta. Ir vaizdai neretai tokie, kad nors be rašto, be raidžių į muziką, į eilėraštį dėk. Per kokį tai laiko žiupsnelį atsiminiau primirštą varną Golių ir tuoj į akis ir ausis krito peizažas.

Sučiulbėt neįmanoma:
viršum miesto vakario
varnų riksmas,
o pačios, kaip raganos
griebia viską 
Ir savo gerklėn paskandina.

Kodėl, ak, kodėl taip padūkę?
Šaukia, klykauja, rėkauja
lyg dangų pametę,
lyg šviesos savyje neturtų.
Varnai Goliau, kas atsitiko
sakyk...

    Tačiau tas pats „laiko žiupsnelis“ netrukdo žvalgytis ir po kitokias Savęsp panoramoje išsidėliojusias esatis. Netrukdo netgi jose būti jų inkliuzu. Visai nerūpi, kaip tai sugebama, kokių priežasčių pasėkoje taip atsitinka. Gal kažkiek vaizduojiesi save panašiu į skruzdę darbininkę, tačiau sužinojęs bet kiek daugiau apie ją, nuoširdžiai stebiesi, kad per parą ji sugeba pamiegoti 250 kartų. Bėga, dirba,  dirba, bėga ir vis po minutę kitą pamiega, suspėdama netgi pasapnuoti. O kas pasakys, ką ji pasapnuoja? Arba – kodėl  man taip gera pasijausti pelėda? Ir kodėl toks drąsesnis Savęsp prasivėrimas atsiranda tik dabar, baigiant suvynioti dar vieną dešimtmetį (šį kartą jau aštuntą) tik dabar  jau aplink dešinės rankos Didįjį pirštą. 

Ir atsiskyręs iš pulko
tūpėsi Golius man ant peties,
Regis, kad visą kraštą dzūkų šilinių
atnešė sielai sušilti
ir atmintį atnešė. Daug atminties...
 
Maža dukra paklausė: 
–Tėte, pasakyk, kur dirba, kur gyvena vieversys?
Parodžiau jai į dangų, į mažą virpantį taškelį. 

O kas per paukštis pelėda? – paklausė vėl dukra.
Tuomet  parodžiau į save ir tyliai ištariau:
– Naktie naktele, dėkui, kad esi...   

  – Dėkui, – šįsyk atsiliepė iš tamsiausio virtuvės kampo Pelėda. – Ačiū, ačiū, Pranuci. Suprantu, kelias į namus visuomet greitesnis. O tamsa man reikalinga. Net baiminuosi, kad kada nors nesumanytų visa įsišviesti.
  – Kol bent vienas varnas bus, tamsa tikrai visa neįsišvies, – patikino Golius jau nuo mano peties. Ir nuostabu,  kad tokie pokalbiai  netrukdo tiems, kas jų nenori girdėti. Virtuvė netuščia. Atrodo, kad ir pats labai stengdamasis įėjau į ją, laukiau, kad kas pašauktų: o, Pranucis sugrįžo! Arba ir kitaip, kaip jau buvo paskelbta ir girdėta iš Poe (poezijos):  o! jau ir Niekų karalius sugrįžo! Taip neatsitiko, pats jas  pamatęs teiravausi, kaip joms sekasi.
  – Nekaip, dzieduli, – atsiliepė nusiskųsdamos, nes, girdi, Vidinis įsėdo į režisieriaus kėdę ir niekaip nesiseka išprašyti iš jos.
  – Sakiau, kad pats išlipsiu. Neprašytas išlipsiu, kai tik pasirodys Niekų karalius.
  – Ir tu taip?
  – Ir aš taip, Niekų karaliau, ir aš, – prisiirdamas su kėdę arčiau manęs kone laimingai  tarė Vidinis.
  – Ne tikras jis, ne tikras, bet tegu, tegu, – kuždėjo nuo peties varnas Golius. – Tai Šklėrių Bladukas gi! Visas Vaidinimas, – bet būnant  jam „Visu Vaidinimu“ man irgi niekuomet  netrūkdavo ūpo įdomiai matyti ir žavėtis, stebėtis, įvykstančia netgi ir anatomine žmogaus pertvarka. Kad ir tokia: nuo man gerai pažįstamo Šklėrių Bladuko iki dar geriau žinomo Vidinio. Tačiau šįkart, pamatęs jo saujoje suglemžtą popierių buvau  tikras, kad atsimenu būtent tekstą, kurio su Čžu dar vis nesėkmingai ieškome memuarų paieškose. Laukiau, kada pakilęs iš režisieriaus  kėdės, jis man jį laimingai  paduos, o aš  netgi nemokėsiu jam padėkoti. Visi dėkosime, visi, mąsčiau ir stebėjausi: tai bent  Bladukas! Tik Šklėriuose toks ir tegalėjęs atsirasti. 
Betgi dėmesio, ponai.  Šklėrių Bladuko niekaip neperšoksi ir Savęsp (i) erdvėje. Prišliaužęs su kėdę iššoko prieš mane ir be įžangų taip, kaip parašyta it taip kaip aš dabar atsiminiau.

– Matai? – paklausė.
  – Matau, nors ne taip gerai, kaip jaunystėje, – atsiliepiau, kaip prašė tekstas.
  – Klausiu, ką matai? – trupučiuką pyktelėjo Vidinis.
  – Matau, ką rodai.  Pageltusį  popiergalį. Makulatūros šiukšlę.
  – Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti po pakampes, sudraskyti, tai šlamštas. Gali jo būti tiek ar daugiau prirašyta, tačiau kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų pakviesti pabūti nors viename jo gyvenimo vaizdelyje ir pajausi kaip sunku tai  padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra kažkur dideli pasauliai, didelės scenos, tačiau ten nebuvau, jų  nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau ir scenoje vaizduoti gyvenimą be  fantazijų, mažais  paveikslais, epizodais. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje.
  – Tfu! kaip nesmagu, – buvau nepatenkintas ir nekaip supratęs, apie ką jis taip. – Eik namo, Vidini, – pasakiau kaip tada, bet žinojau, kad jis namuose. Ir jaučiau, kaip tada, kad mano nelaimė, jog jam nereikia klebenti mano  namų durų –  ateina, kada panori, būna, kiek nori – diena ar vakaras, naktis ar rytas, tačiau kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
  – Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?
  – Tačiau  tikiuosi, kad  supratai, apie ką aš.
  Kas jis, Vidinis? Velnias? Dievas? – anąkart pakilnojau savyje mintį, bet tai jau nebuvo nauja. Vidinis man visuomet mįslė ir žinojau, kad kol ji yra, gyvenimas neapkiaus, nebus nykus. Neišaus ramybė, neateis  taika,  bet... bet ar tai bloga? 
 
Nereikia taip,
kad širdį skaudinčiau,
tačiau teisybė visuomet svarbiau.
Vienok, kad ją parodyčiau
kaip duonos kad,
kelionių reikia po Savęsp.

Pasaulis greitas ten –
senatvė užgulė ausis, akis ir smegenis,
bet vis dėlto neužmirštu
ir pakampes apvaikščioti.

Ir kaip bešauktų kas
iškeldami parodyti save
esą, išardėm užtvaras,
išdaužėm langus savo gryčių,
išėjome, kad nesugrįžtum...

... Savęsp šaly tai, atsiprašant,
kvepia neskaniai.
Po savo kojų padais atmintį dedu,
įmindamas į kelią, kad ne taip skaudėtų.
Išeiname, pasėdami save,
palikdami ir augti, ir žydėti.

– Kakariekū, – užgiedojo Gaidys, o Čžu truputį pabrinkusiomis lūpomis sočiai čepsėjo ir liudijo: skanu, tikrai, kad skanu

_____________________--------------------------------

,        10. Kaip vaidilutės prie ugnies                 

     Nuotaka buvo pakili, jautri. Atrodė, kad su niekuo nebuvome išsiskyrę, o Vidinių netgi dvigubai daugiau: vienas tikras ir gūžėsi atokiau, netrukdydamas antrajam atlikti sumanytą darbą. Jis – pirmojo kopija, kurią turbūt tik jis, Šklėrių Bladukas, ir tegali išskobti kaip nufotografuotą. Jo sukurtais tipažais neįmanoma buvo nesižavėti. Tai aukščiausios prabos talento aktorius. Čžu, matydama jį kaip Vidinį,  nepavargdama čepsėjo lūpomis, vis patikindama: skanu, tikrai, kad  skanu... 
  Dėl skonio nesiginčykim, tačiau tai, kad mums pagaliau pavyko atkurti seną, popieriaus skiautėmis sudraskytą kūrinį irgi netenka abejoti.  Skanu, tikrai, kad skanu, pritariu jai ir aš, bet jau ir dėl to, kad Čžu girtis savo nuopelnais nemanė. Labiau sukruto dėl režisieriaus kėdės, kai pagaliau Bladuko ir mano vaidinimas baigėsi. Svarbu pajausti, kokia nemenka prabanga netikėtai užklumpa senus raštus, ištraukus juos iš užmaršties, tačiau pats būdas taip padaryti pasirodė  labai neįprastas. Raštų neišlikę netgi raidėje, jie Savęsp erdvėje  netikėtai tartum savaime atsimenami. Tvyro, gyvena dvasioje. Taip atsiranda kitokie supratimai. Labai natūralu manyti, kad ir seniausieji kapai turi savo aurą, turi savo išsilaisvinimo iš mirties  paslaptį, kodą. Sakyčiau,  tariamos mirties. Nesakau, kad toks įtarimas mane apėjęs anksčiau, bet vis dėlto...  Pirmą kartą su Bladuku, vaidinant  jam Vidinį,  iškalbėjau tą patį dalyką, kaip ir tardamas: Dieve, tu esi.  Tu, mano tėve,  tu, mano motin, tu, mano broli... Jūs, mano seneliai Feliksai ir Simonai,  jūs, mano močiutės Karolina ir Marcele. Jūs  mano  proseneliai, mano pro proseneliai ir į poilsio valandą išėję Šklėriai, visi jūs  esate. Tai kas, kad  jų vaidinime neminėjau. Tačiau štai plevėsuoja  tautos vėliavos. Visur, net ir giliai po  žeme. Tačiau šį kartą, regisi, kad man jautriau dairytis po Savęsp. Vaikštau, dairausi ir lyg poteriaučiau:

Pakirsk šaknis ir viskas džius,
kas tik į ateitį pakilę – 
nei genijų, nei ubagų,
nei tų, kas atsiminti dar galėtų,
nei tų, kurie į praeitį
kaip kapą žiūri,
Savęsp šaly (netgi kaip pasakos) – 
neliks, nebus.

Štai laikrodžiai,
kurie šio laiko nematuoja,
akim pelėdų žiūri
ir regisi, kad nieko taip gerai nemoka
kaip, perdėlioję raides,
perskaityti jas savaip.
Ir atsitinka įvairiai –
neįtikėtina, kad pats savęs
daugiausia neišmokęs,
bet paklausyk...

Gili tyla į dar gilesnę jautrą krenta.
net išgirsti, kaip smuikas groja tavimi.
Galbūt ne aš, bet įsitikinęs,
kad būtent aš dainuoju,
o teksto raidės publika išpampsta – 
gyvena žodžiai, kalba, rauda,
išeina būti pasakomis, pilimis
būti gražuolėmis, karalių dukromis...

Tuomet girdi, kai tolumos žirgais sužvengia,
kaip suskuba žmonių likimai išsivaikščioję kas kur.
Išmokau susirankioti ant delno
ir vėlgi atsitinka, kad esu čia pat
ir tuo pačiu laiku – labai toli.
esu, kaip dievas – čia ir ten,
visur esu, esu, esu...

Ir neatrodo, kad skaudu,
kad neprotinga šitaip įtikėti,
nes iš tiesų: aš kaip ir jis,
ir pykti moku, ir atleisti
kalėjimus statyti ir bažnyčias,
prakaitą ir juoką kurti moku

Štai  parašyta K dvi O ir V 
ir vienetai du aukštai datai pažymėti – KOVO 11
Girdėk,  klausyk,  pagroki, pamąstyk
Ir šitaip  perskaitysi knygą, tautą, kovą,
save teisėją, nusidėjėlį ir karį...

Iš jų, iš raidžių keturių
ir vienetų dviejų
išsigrindžia keliai
ir Lietuvai išvaikščioti.
Duokdie, kad ir išėjusius
atgal namo surankiotų.

Girdi?
Na ką gi, ačiū, kad girdi.
O aš, į titnagą įėjęs,
kibirkštį kuriu.
Budžiu, kaip vaidilutės prie ugnies šventos.
prie trupinėlio, prie mažos šukelės Lietuvos.
     
  – Baik. Dar mes Naujųjų nesulaikę, – sudraudė Čžu, o virtuvės publikos vėlgi paprašė: – ponios ir ponai, aplodismentų nereikia.
  – Tikrai Čžu. Aš tave suprantu. Aplodismentų nereikia.
  – Negi sunku suprasi? Nereikia, kad neužgožtų ir tos mažos šukelės. Bent kol dar tiek mūsų, nebūkim nenaudėliais, mano skerdėjai. Labai  prašau. Parduoti šiais laikas žmogų labai nesunku.

Fragmentai laiko ir savęs (3)
Santrauka:
Bokso ringuose nokdaunas trunka 10 sekundžių. Pas mane  jos  ištęstos, bet nuo nokauto skiria nedidelis laiko trupinėlis. Manau, kad žmogaus lemtyje tokių  trupinėlių pribarstyta daug, Bet turbūt tai ne svarbiausia, apie ką čia parašiau. .

                                                                            Nokdaunas

   — Kažkas tave saugo, Pranuci. Bet kas? Ir  kodėl? Kam toks reikalingas? – pasakė Vidinis, pauzėse  tarp žodžių susmaigstęs tris klaustukus.   
   Neklausiau, kodėl jis taip. Būna, kad svarbesnių dalykų jo neklausiu, o čia — netikėlio netikęs nutikimas: prieš Jonines, nukritęs nuo kopėčių, pasikabinau ant tvoros geležinių strypų kaip šašlykas. Kaimynai ne iškart pajėgė nukabinti per 100 kilogramų Pranucį, bet medicinos greitosios pagalbos automobilį jų pagalba aplenkė.
   Truputį pameluodamas ir nutylėdamas apie it ietimi pervertos kojos blauzdą su išdraskytais jos mėsgaliais, trečioje dienoje parašiau:

Kai girtas būni — 
ir eilėraštis girtas.
Daug  kraujo praliejau ant sodo gėlių,
tačiau nė viena taip  gražiai nežydėjo,
kaip kaktą praskėlęs akmuo...

   — Och, kokia stipri mintelė.
   — Superinis.
   — Čia tai gerai.
   — Stipru.
   — Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. Ačiū. — perskaičiusi atsiliepė „Rašyk“ svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką.
   O prie tvoros buvo ir Vidinis. Vienintelis, kuris, padėjęs ranką ant Biblijos, galėjęs liudyti mano gyvenimo nutikimus, kuomet — panašiai kaip šį kartą —  ir Abraomas ten karietą pasiųsdavęs. Gerai pažindamas jos vežėją, Vidinis kilstelėjo ranką, girdi: labas, prieteliau, bet neskubėk. Panašu, kad vėl išsilaižys.
   Žinojau, kad ir dabar Vidinis irgi neatėjo guosti, bet nemaniau, kad jam rūpėtų tokie dalykai, kaip kas mane saugo ar nesaugo. Ar reikalingas esu kam? Ne sykį ir jam kalbėjęs, kad sulaukus 75, žmogus baigia jam asmeniškai skirtą misiją ir tuomet — jeigu pasilieka būti šiapus — jam tenka pagyventi už tuos, kurie tokio amžiaus nesulaukė. Pradžioje taip tik leptelėdavau arba, tarkime, pajuokaudavau. Sakydavau taip tik todėl, kad regėjosi, jog taip smagiau, šauniau. Žodžiu, nepamąstydavau, kad jeigu tai tiesa, o dangau! kokia tai didi atsakomybė kad ir savaitę ar mažiau pagyventi už kitą. Neįsivaizduoju, kad kas iš Ievos ir Adomo palikuonių laisva valia imtųsi tokios misijos. Nežinau, ar iš tiesų taip yra, kaip juokais pakalbėdavau, bet kad taip gali būti — kodėl ne? Manau, kad kiekvieno žmogaus dalioje daugiau to, kas privalu padaryti pagal jo prigimtinį kodą, kurį — bent  kol kas — geriausiai sugeba perskaityti sapnai. Ir tikra, kad pats per save  įtikėjau, kad gyvenimai kitų žmonių sąskaita yra užrašyti Aukščiausiojo išmonių knygose. Todėl nereikėtų nustebti, jeigu apie tokią esatį būtų išgirsta, kad ir per Dievo žodžio aiškintojus. Tačiau asmeniškai man ir jie  nereikalingi — per save pažinau, per save tikiu.
   — Smagu buvo matyti atėjus prie tvoros. Ačiū. Betgi matai, kaip viskas nesėkmingai. Vėl Abraomo karieta sugrįžo tuščia. Atsiprašau. O guosti nebandyk, nes yra kur kas blogesnių dalykų. Aš pradedu rašyti knygą.
   Buvau įsitikinęs, kad ši žinia Vidiniui kaip nokdaunas. Prieš kurį laiką jau esu skelbęs jam tokią naujieną: pradedu  rašyti knygą. Ir gerai atsimenu, kaip ją sutiko.

  — Ar tu? Pradedi? — skausmingai atsiduso Vidinis. Neprisiminiau, kada jį tokį nelaimingą matęs. Atrodė negali atgauti amo, atrodė pasiliks invalidas. O man darėsi pikta, kad taip niekingai elgiasi bičiulis, su kurio  kartu nuo lopšio. Pakėliau balsą ir  kartojau: — Pradedu. Užsirašyk ant  kaktos: Pradedu, pradedu...
   — Kakta, nosis... Ar nematai? Visas kūnas išrašytas, visi jo organai. Būk geras, Pranuci. Labai prašau. Asmeniškai parūpinsiu dangaus karalystę, tik susimildamas nerašyk. Štai lova. Aš ją  tau paklosiu ir eik miegoti.
   Veiksmas — kaip šį kartą, taip  aną — vyko netoli Balsių (Kryžiokų) ežero 5 arų sode. Tik tuomet buvo gilus ruduo. Priešžiemis. Pasiilgęs vienumos trankiausi per visą Vilnių į šį rojaus kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliūčiau. Betgi, Dieve mano, yra šiame pasaulyje Vidinis: meldė, nerimo, prašė manęs  nepradėti rašyti  knygos, kas reiškė, jog  jis netiki, kad galėčiau padaryti užsimotą darbą. Betgi tokie pažadai ne pirmą sykį, tačiau tokio įnirtingos pasipriešinimo nepasitaikė. Todėl buvau įsitikinęs, kad atsiradus  tokia progia, Vidinis pasirūpins  priminimu. Vėl kibs į akis, vėl pyks, bars, vėl  klaus, kelintą sykį toks toks dvasios kilstelėjimas, kam jis toks reikalingas, jeigu nė viena knyga neparašyta.
   Ir štai jau, kaip įtariau, blogiausia žinia Vidiniui  pasakyta, o jis nė krust.
   — Ko tyli? Negi negirdėjai, ką sakiau. Rašysiu  knygą.
   — Atėjo laikas savimi pasirūpint. Nepyk, — ramiai paprašė Vidinis. — Reikalingas krikšto tėvas. Bet va, regiu, kad vienakojis. Bent kol kas, kol išsilaižysi, tokio man nereikia.
   Ko tikėjausi, nesulaukiau. Atrodė, kad  Vidiniui mano raštai nerūpi. Nors iš tikrųjų, jie ne tik mano. Daugiau, mažiau, o  kartais juose kone visas Vidinis. Bet dabar  jau nesuvokiau, ką jis kalba: Vidiniui reikalingas Krikšto tėvas? Asmeniškai, ar kaip čia? O krikšto motina? Ji reikalinga? 
  Tyliu ir matau tik jį, tik Vidinį. Regiu, kai nužengęs reikalingus kelis žingsnius sustoja prie lango, atsiremia petimi į jo staktą, siurbdamas į akis dieną, kai viršum Vilniaus Balsių  saulė teka 04:42, o leidžiasi 21:15. Tai birželio 15-oji, sekmadienis, kai paroje  šviesos pustrečio karto daugiau negu tamsos, kuri  mėnulio pilnatyje net neakina.
   — Ir vis dėlto, Vidini, pradedu...
   — O aš gimdau, Pranuci. Ir jau vardus žinau. Visi trys sūnūs: Idinis, Dinis ir Inis.
   Laukiau, kada nokautą patirs Vidinis. Dabar gi pats  pasijutau šoko būsenoje, kai atrodė, jog tų 10 sekundžių pritrūks, kad vėl atsistočiau ant kojų. Bet neskaudėjo. Atsiminiau save kaip dabar Vidinis stovintį prie lango ir besižvalgantį po žvaigždėmis aptekusį vėlyvo rudenio dangų. Atrodė, tik dėl  jų žmogus turėtum būti laimingas ir trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti, kaip jos atrodo: mažos ir dar mažesnės. Ir  lengva vaizduotis, kiek daug  jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja. Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdomiau įsižiūrėjęs gali pamatyti pilnaties obuolį. Tik nežinia, kodėl jis mažesnis, sutilpęs į pjautuvo išlanką.
   — Vienas, du, trysi, — skaičiuoja  sekundės.
   — Štai kur knyga. Tik skaityk. Nuo kurios vietos pradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dievo parašyta. Jo raštas. Nemoku suprasti žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai  Dievo knyga, o gal Jis Pats.
   — Keturi, penki, šeši...   
   — Mielas žmogau, po tokiu  dangumi  nuodėmė  ginčytis. Sakau, tai Dievo knyga. O gal Jis  Pats. O ką, Pranuci, surasime tavo knygoje? Dar kartą  geriau ar blogiau pavaizduotą gyvenimą, kurį  mes patys ir gyvename. Prašau tavęs: nepradėk, nerašyk. Ir būsime geriausiais draugais iki karsto lentos.
   — Septyni, aštuoni, devyni...
   — Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. O jeigu dėl mano  mirties neapkaltins tavęs prokurorai, nubaus Dievas. Bausmės už mano gyvybę neišvengsi, — lepinosi kalbėjimu Vidinis.
   — Stop! Iki nokauto pritrūko vienos sekundės. Jis jau  mąsto, supranta.  Ką gi, op!
   Taip, aš  jau vėl mąsčiau, bet nokdaune surankioti atsiminimai neatrodė niekingi. O viena sekundė pasirodė irgi didis lobis; ji suspėjo išsigelbėti nuo nokauto.

Tik neapsunk, Vidini,
nuo rašto, žodžio, nuo minties.
Tik neišnok į akmenį,
kai įniršiu pasotintas esu;
išlik net ir tuomet
kaip iš miglų išėjęs angelas,
kad ir nelinksmas,
gal netgi be sparnų.
Mano likimuose tiek velniavos, kad neišsrėbsiu.
Juolab kai sotus — neįmanoma per daug.
Maniau, kad ją kaip nors prauliavosiu,
bet šit regiu — ir baliams pavargau.
O švystelėjus tavo kantriai šviesai,
pasitempiu ir išeinu priimti žirgo:
sudunda kanopulės į ausis, į atmintį, į lūkesčius geriausius
ir sieloje išaušta primiršti veidai.
Neklausia jie manęs, kas naujo mano kaime,
neklausiu jų, ar žada į namus pareiti.

Tik neapsunkime, Vidini,
kai viskas šitaip paprasta ir aišku. Pelėda 2014-08-21 16:01:47
KomentaraiVartotojas (-a): daliuteisk Sukurta: 2014-08-22 00:35:24 Tik neišnok į akmenį,
Kai įniršiu pasotintas esu;

Suvaldyk, Pranuci, įniršį, kad neišnoktum į akmenį, nes labai jau sunki dilema į ką jį mesti - save ar kitą.Vartotojas (-a): Laũmele Sukurta: 2014-08-21 23:05:00 Su didele išmone parašyta, įdomu skaityti... žaismingas dialogas, nors ir per skausmą( kojos) gimęs...Vartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2014-08-21 20:32:03 ...ak, kaip čia vaiskiai platu...žvilgsnis į begalybę ir kartu į savo sielą...skaitysiu dar ir dar...Vartotojas (-a): Vasara7 Sukurta: 2014-08-21 16:49:25 visda įdomu jus skaityti...

Fragmentai laiko ir savęs (4)
Santrauka:
Mįslingas  susitikimas  su Vidiniu ir jo prasitarimas apie krikštynų  poreikį, kai  dar  žalčiai neišėję žiemos miego.

                                                                        Ak tu, amnezija

   Vidinis dar vis stovėjo prie lango, bet ar matė  jis ką  už jo, ar — ne, tik jam paliko žinoti. Nujaučiau, kad pasilikdamas tokioje būsenoje —  sunkus, nepaslankus, net tingus, bet apdairus — pasinardinęs savyje, plauko mintimis, priartėdamas prie nelengvo apsisprendimo. Taip jam pavyksta susikaupti, kad paskui nesidairydamas, nelaukdamas patarimų ryžtingai ištartų „taip“ ar „ne“ ir tik labai retais atvejais, atideda sprendimą tolesniam laikui. Bet tuomet jį suprasti būna nelengvą, galbūt todėl, kad dėliodavo samprotavimus jau būdamas pavargęs Savęspi darbymetyje. Taip atsitiko ir šį kartą, priartėjus Joninėms.
   — O gal dar palaukti? — ūmai atsigręžęs  ir net atitolęs nuo lango pasiteiravo Vidinis. — Kaip manai, kiek laiko  reikės tau laižytis? Mėnesį? Du? Ką daktarai kalba?
   — Jiems nepatinka, kad sulaukęs tokio amžiaus  per tvoras šokinėju. Paliepė nusiteikti ligoninės gydymui. Poliklinika gali nepadėti.
   — Te nepaisto niekų. Padės. Pasakyk jiems, kad  mums trūksta  laiko terliotis su koja. Te vynioja storiau bintą, negaili jodo ir reikalas baigtas.
— Ko jiems skubėti? O ir man?
   — Kaip — ko skubėti? Spalio — lapkričio  mėnesiais žalčiai susirengia žiemos miegui. Iki kitų metų kovo.
   — ??? 
   — Gerai, gerai...Suprantu, kad tau, kaip  sakoma nedašunta apie ką kalbu. Krikštyti sūnus  reikia.
   Vėl mirksiu akimis nesuvokdamas, ką pasakyti, vėl nesuprantu apie ką jis kalba. Matyt, kažką reikia atsiminti, ko atmintis nepakelia. Ir kartą, ir kitą žlugus jai iki amnezijos, paskui netikėtai atsigavus, dabar labiau negu  mirties bijausi jos priepuolių. Ak tu, amnezija! Iš savų  eilėraščių dažniau negu kitus tenka  perskaityti „Vienaakę“. Ir nieko taip gerai neišmokęs, kaip:

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! —
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia —
Sustojo smegenys,
O akyse — šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.

Žiūrėjau į save ir buvo keista —
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

   Po kažkelinto padeklamavimo gavau laiškelį iš Anykščiuose gyvenančio Algirdo. Žinojau, kad jis filosofuojantis poetas, bet dar geriau žinojau, kad jis nuostabus žmogus. Parašė:
 
   Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą. Sunku įsivaizduoti ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad pakėlus jam ranką atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save. O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip, o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano... Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums ją turintiems, siaubinga, o praradusiems — likti abejingu fiziologinių reikmių vartotoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli. Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.

   Po kažkelinto „Vienaakės“ padeklamavimo panūdo atsiliepti Goda.

   Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo... Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse — šviesa.

   Ir dabar bijausi jos, amnezijos, bet nepaisant to, pagarba jai didi. Gal niekas kita į atsigaunančius smegenis neįkėlė tiek daug naujų tiesų, sakyčiau, naujo pažinimo, kaip pabuvimas jos karalystėje. Ir kai žmogus rodo baltą spalvą ir sako, kad ji juoda, bandau jį supranti: žino jis daugiau, mato toliau, mato ją atsiradusią jau laike, kuomet jį keičią  ankstesnę baltą būtį. Ir balčiausia diena, praėjus kažkiek valandų, tampa kitokia. Kodėl nepamanyti, kad anas žmogus, aplenkdamas veiksmą, mato toliau ar  dar kitaip, betgi sutikim, kad  jam nebūtina, jog matytų, kaip aš ją matau. Po truputį kitoniško judesio gamtoje, pasikeičia ir jos vaizdų ir spalvų, jos balsų sąskambiai. Ir todėl, ak tu, amnezija, ar reikia pykti, nervintis, kad po kitoniško judesio žmoguje, ir josmegenų galios keičiasi.
   Kvailioju?
   Atsiprašau, jeigu taip, bet yra dalykų, kurie  jautresni už erkę, įsisiurbusią į kūną. Jie, tie  dalykai, kaip erkės ir po sielą išsivaikšto. Bet  stop. Ne  vienas gi. Antai prie  lango, pasirėmęs jo stakta, stoviniuoja Vidinis.
    — Vidini, nepyk matydamas mane suirzusį.. Bet ir tu ne gražuolė, kurią miela ir gera glausti prie krūtinės. O vis tik geriausi mano žodžiai pasakyti  tau. Ir būtent tą kartą, kai barei mane dėl ketinimo parašyti knygą. Neprisimeni, žinoma, bet yra  kaip yra. Šiuo atveju  gal netgi protingiau sakyti, kad buvo, kaip yra.
   Vidinis atrodė išlieka būti prie lango, koks buvęs. Nei akims, ne protui nesimatė, kad kažkas  slinktelėtų jo, Žmogaus, materijoje. O  jo, Žmogaus, dvasioje? Tačiau apie dvasią pagalvojau vėliau, kaip išgirdau tekstą, skirtą bent dviem personoms, o jis, būdamas vienas, parskaitė taip, kad neįmanoma patikėti, jog Vidinis vienas.
   — Sakai, kad neprisimenu? — paklausė ir išgirdau:

   ... Ant  menulio pjautuvo užslinko pablyškęs, nesulaikantis jo šviesos debesiukas. Kaip viskas  mįslinga. Ar koks genijus jau suspėjęs pasakyti, kad pasaulį labiausiai puošia mįslingumas Argi mano knyga reikalinga dėl knygos? Argi pagaliau  ji dėl Vidinio? Atleisk, kad aš daug  metų nesimeldžiau. Tačiau  negaliu mirti dar kartą nepabandęs  pasakyti, kad  mano rankos ištiestos gėriui. Te žegnoja mane žvaigždė spinduliu, buvimu, savo tolimesne lemtimi. Aš noriu melstis  Vidini.
   Prisiliečiau prie jo  peties ir mačiau, kaip mano pirštais bėgioja nakties šviesa,
    — Pažiūrėk, kokie mudu gražūs. Tu tik  pažiūrėk, Vidini. Ak, senas kerėpla, kaip labai tu  nori, kad vienąsyk  mane ištiktų sėkmė. Aš irgi. Ir todėl mudu neišskiriami. Ant  karsto lentos kartu suguldys  O tu: nepradėk, nepradėk.. Pradedu, Vidini, ir tu man padėsi.
  Pelėda 2014-08-23 10:36:53

.                                                   

Ne staugti  atėjo

Grįžtu atgal ir va, regisi, kad jau atsimenu, kaip įsišvietė kovo 10 d. Padeda ir užrašas „Ne staugti atėjo“. Pirmoje eilutėje klausiau: kur  būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo nėra? Klausiau savęs ir atrodė, kad nežinojau, kaip atsiliepti, nes per ilgą eilutę nusidriekė hmmmm...
  Trukteliu pečiais, dar vis nesuvokdamas, kad tai klausimas, kuris  pradėjo skaudžiai rūpėti ir kartu nesmagu jausti, kad nesinori, jog tai žinotų net artimiausia aplinka. Netgi Kandžius. Išskyrus lazdą, kurią įpratau vadinti mano dzievuliu, nieko taip meiliai daugiau nepaglostau, kaip jį. O pastaruoju laikui, žiū, kad mano pagarba Kandžiui aplenkia ir „mano dzievulį“ – su juo pabendraujame dažniu ir nuoširdžiau. Būna, kad ir ašarą pažibiname.
  Žinojau, kad Kandžius ruošiasi kelionei, bet jis vengė šnekėti apie ateitį, kurioje nebuvęs. Dar vis tikėjausi, kad jo ruoša užtruks.
  – O kur Vaidinimas? – ir tą kartą įprastai paklausė Kandžius, bet neįprastai teikė žinią: ar žinai, dzieduli, kad kai regisi, jog Vaidinimo čia nėra, jis tuo laiku būna bažnyčioje.
  – Vaidinimas? Bažnyčioje? Labiau įtikėtina, jei pasakytum, kad, ačiū Die, pagaliau ir Vaidinimas sužinojo, kur yra Vilniuje arkikatedra.
  – Nu jo! – nebuvo  nuolankus Kandžius, o neužtrukus: – Betgi arkikatedros jam ir nereikia. Kaip ir Šv. Onos ar Šv. Kazimiero bažnyčių. Sakė, meldžiasi, dzieduli, tavo bažnyčioje.
  Nemokėdamas pagarbiau atsiliepti, kilstelėjau pirštą prie smilkinio ir pabarbenau. Te žino, kad jiems abejiems – ir Kandžiui, ir Vaidinimai – ten, smegeninėje, skambina. Tačiau praėjo nedaug laiko, kai įnikau manyti, kad ir man pradėjo ten skambinti. Kiek aukščiau kilsteliu ranką ir neretai tiek pakanka, kad išgirsčiau klausiant: kur būna Vaidinimas, kai atrodo, kad jo čia nėra?
  Maniau, kad Vaidinimas neįsileis kalbėti apie jo – ir nesvarbu kieno jos būrų – bažnyčias, bet klysti ne tik žmoniška, bet ir kilnu, sakyčiau – prabangu. Pradėjau domėtis dangiškais turtais ir džiaugtis suvokęs, kad jie tokie nemenki.
  Gerų, geresnių, geriausių progų susitikimui su Vaidinimu neieškojau. Būtent 2017-03-10 sutikęs jį paėmiau už rankos ir Salomėjos Nėries žodžiais ir Virgilijaus Noreikos balsu padainavau:

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus dar palauk
Grįšiu iš tiesų.

  Vaidinimas tylėdamas laikė savo ranką mano saujoje, skvarbiai kaip pro šautuvo taikiklį žiūrėjo į mano akis, nežinia ką jose matydamas, kol atsiliepė:

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda,
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada.

  – Nagi patikėsiu, kad taip ir bus, – iš kažkur atsirado Kandžius. Ir ne tik jis. Ir Poe su Pro taip pat.
  – Jau iškeliauji? – pasiteiravo Vaidinimas
  – Greit, Vaidinimai, bet atsisveikinti jau galima dabar.
  –Tau netyčia palikome priešpaskutinį dainos posmą, Kandžiau, – nieko neaiškinęs tariau.
  – Kai kelias tolimas paskutinis posmas nelabai tiktų, – nelinksmai atsiliepė jis ir, pasakęs „ačiū“, o mintyse atsiminęs priešpaskutinį, padainavo:

Vėliavas nuleistas neš,
Žuvusius minės.
Netikėki... grįšiu aš,
Grįšiu... lauk manęs...

  – Ak, balsas prikimęs, betgi ne vilkas, ne staugti atėjau.
  Nusigrįžau nuo viso pasaulio, kad niekas akių nematytų. Kandžius iškeliavo turbūt ir pusvalandžio kompanijoje nepabuvęs.

– Poe, senokai  tave  girdėjau..
Poe neskubėjo atsiliepti. Kandžiau išėjimas  gerokai  sujaukė mūsų būtį. Ji ir iki tol  buvo sujaukta, daug kur kas padėta, tačiau kur būtent ir   kas padėta, dažnai nemokėdavome atsiminti. Tačiau bene didžiausias atradimas pasirodė  besą  tai, kad taip ir neišmokome jame  įžvelgti senatvės. Kandžiuk, Kanžiuk, – šaukdavo ji Poe (poezija), šaukdavo Pro (proza) šaukdavo Vaidinimas, aš ir visa artimiausia aplinka. Ir žiūrėk, jis ir ten, ir čia, ir visur. Neatrodė, kad  skaičiuotų savo  metus, tačiau  paklaustas paprašydavo nevarginti  jo  daugybos lentele, o  patiems ją išmokti. Bent jau  dauginant iš septynių.
  Paskutinį kartą padauginęs 16 iš 7 suvokiau, kad Kandžius į  kelionę išėjo sulaukęs 112 – 113 metų.
„Ak tu, besarmati, o mane dzieduliu vadinai“ –  kažkodėl nudžiugau. 
Poe tarė:
  – Manau, kad Kandžių reikia palikti rmmybei. Kviesti, šaukti jo tikrai  nereikėtų. Didžioji  jo  savybė – ištikimybė. Nereikia jai trukdyti. Išėjo, reiškia, išėjo. Paliepė tikėti, kad sugrįš, tikėkim,  kad  taip ir bus. Algimantas Grakavinas irgi parašė: kai Kandžius  belsis,  neįsileiski..
  – Ir tu, Poe, pasiruošusi  paklusti  jo patarimui?
  – Man  jis  lyg ir neišėjo. Suprantu,, kad  nesąmonę  kalbu, ir vis dėlto jam  belstis  pas  mane  nereikėtų. Durys  atidarytas..
  – Sapne  jį  maąiau. Stvėjau  pasienuje, kartu  su kitais ten bestovinčiai ir  girdžiu, kaip viena  moteris pasakė; kandžiau, dzielulis  atėjo...Ir  iš tikrųjų  matau, kaip  kaip  iš  kažkur Kandžius kiek beikabimndama atbe  ga  pas   mene. Be  kita  šuo  -pasatojo  jam  kelia  ir nubijo  tagla... pavartėje  abu  sugriube  nučiosę, inetcijos stumiaimi  ir... Ir  va  tiek...
   – Sapnuoti  bėganti  šunį  – nelaime.
   Aš  jau  peržiurėjau  visus sapninnkus.  Taąiau mano atvejo  jų  aprašymuose  nėra... Pagalvojau, kad  gal labai  norėjo, kad  pasilikčiau  pas  ji, bet... aš  irgi  žinau be  sapniniinkų, kad  daug  darbų  Kandžius  paliko  neužbaigtų...

Atrodytų, toks  paprastas  dalykas atidaryti virtuvės  duris ir  pačiam savo akimis pamatyti, kas  ten kaip dedasi, kruta, kas ten vyksta. Tačiau  taip nesielgiu, nes suprantu, kad labiau reikia, kad  būtent  taip  neatsitiktų. Tiek, kiek sugebu pamatyti akimis jau nepakanka. Yra ir kitokio pobūdžio regėjimai, netgi po užmerktų akių vokais. Ir šis  dalykas  jau ilga laiką neduoda  ramybės. Šis  dalykas  jau ilga laiką neduoda  ramybės,, nes  ir  savyje  jis pulsuoja, kvepuoja, žaibuoja,   griaudėja tačiau  ypationgai  tolia  apraioška  prasidejus 2006 ir 2007 metais, atitinkamai šeimininkaujant Šuniui ir Kiaulei.   

Dėl tokio įrašo ir taip įkeltos vėliavos ginčių nebuvo. Reikšminga ir tai, kad sutarėme metų dienas į kalendorių įkeldinti netaupant popieriaus, kuomet  kiekvienai dienai skiriama tik po atskiro popieriaus lapelio puslapį, nepaisant kokios apimties jis bebūtų. Tai irgi Vidinio idėja, kuriai mielai pritariau, nes protingiau manyti, kad ne laikas dėl kalendorių, o priešingai: kalendoriai dėl laiko. Buvo įspūdingą girdėti, kad Danutė Balsytė į sudegintą  „Lietuvio  kalendorių“ rodė kaip knygą. Taip pat nesunkiai su Vidiniu sutarėme būti kantresniems ir palaukti, kol mūsų konstruojamo  kalendoriaus pavadinimas savaime atsiras. Tačiau nesmagu buvo, kai perskaitęs vėliava papuošta eilėraštį, Vidinis pratarė:

Nebėr doros  už tvoros

  Paguli raštas, paguli ir, atsivertęs jį, pamatai, kad jis labai ne toks, koks galėtų būti. Ir ką daryti? Palikti jį tokį ar visai ištrinti? Kaip tyčia prisiminė matytas skaudus vaizdelis, palydimas parašo:
  „Lentvaryje po „Vyšnių sodo“ sparneliu paėmėme siaubingai išsigandusią ir tarp plikų krūmo šakų nuo vėjo drebančią šunytę. Skubiai ieškome, kas ją pametė? Nejaugi išvijo iš namų, kaip, parašus jį nereikalingą? Vis dar viliamės, kad ne...
  – Eh tu, dalia daluže! Ir žmogaus, ir šunytės, ir nesvarbu prie ko būtumei prigludusi. Visaip dėl tavęs tenka išbūti, – padėdamas atgal neįtikusi  raštą kalbu, ir  jaučiu, atsimenu, kaip, parašius jį, gera buvo, perskaityti nuo pradžios, nuo pirmo sakinio, o dabar...
– Vidini, tu girdi apie ką aš dabar?
Vidinis neskubėjo atsiliepti, bet taip todėl, jog žinojo, kad jo klausiu, ką pats žinau.
  – Trink!, – pagaliau atsiliepė jis ir samprotavo: – Visas mūsų gyvenimas tik ir susideda iš buvo, buvo, buvo. Trink, Pranuci. Aš irgi nusiteikęs daugiau nesižvalgyti po dangų, ieškodamas ten kažkokio žvaigždynėlio.  O tave girdžiu gerai. Kaip kadaise iš Radijo karietos. Netgi geriau.
  – Aš irgi tave, Vidini. Ir lopšį girdžiu.
  – Lopšį? – lyg nustebo, – Na taip, taip... Ir lopšį, žinoma.   
Tikriausia, kad  ir pasisupti pavyks, Pranuci, tačiau dabar  svarbiausia, kad jį girdi, kad mums pasiseka išsilaižyti.
Keistas jaustas, kai išgirsti,
kai supamas tavo lopšys, 
nors žinau: jo nėra,
bet tuomet jau ir ji, Balana,
prieš tave, prieš teisybę
liudyti kyla:
kaip nėra? –
padeklamavo Vidinis ir teiravosi: – Tu apie  tai?
  – Panašu. Labai panašu.
   Buvo gerokai po Visų Šventų, po Vėlinių. Danguje dar švietė Šaulio žvaigždynas, tačiau gyvenome Naujųjų  laukimu. Su Vidiniu tai darėme, atvertę ruošiamo kalendoriaus maketą. Jis  mūsų neskubino ir darbas prie jo prasaidėjo anksčiau, pamanius  kad smagu  būtų turėti knygą, kuri kartu atliktų bent minimalias kalendoriaus funkcijas. Ir tai  atsitikę  seniausiai. Pro taip  tingiai „lipdomą“ knygą – kalendorių jau keleri  metai pražliaužė, todėl  buvome įpratinti jį turėti arčiau, savęs netgi  kaip atmintinę. Dabar laukėme, kada  pro ji pradės  šliaužti 2018 -ji,  tačiau šis laukimas jau buvo išskirtinis. Netgi sakyčiau, kad labai išskirtinis: laikas  pradėjo greitėti, šuoliuoti, o darbai vis sunkesni, vis sunkesni. Kaip ir priekaištai, kai regisi dirbi, dirbi, o po darbo – tuščia. Arba blogiau. Arba net neįtikėtinai blogiau. Jau gerokas gabalas praėjo laiko, kai pabandžiau  atsikelti iš  ligonio  patalo, tačiau tai  sužinau tik iš laišku, iš  pažįtamų kalbų ir  didelės šūsnies Vidinio užrašų, paliktų jo  man, kad sužinočiau,  kaip praleidau šį laiką, neišėjęs  iš lovos. Vidinis nelaukė, kol aš atliksiu prisikėlimo ceremonialą: jam tai buo šventė.. Bėgo iš  namų lyg į juos būtų įsimetęs  gaisras..-
  – Ačiū, Diev, ačiū, kad tu  esi, – ir sugrįžo atgal į Šklėrius prie Ūso balos
  O  Aš?
  Aš pasilikau ten, iš kur jis sugrįžo.Už pusantri šimto kilometš  į šiaurę. Dar neseniau  čia  buvo Vilniau  priemestis, tačiau  dabar jis  priimtas  į  miesto  terpė ir  labai tikiuy, kad jvilkas į Gedimino  sapna o aeniai čia,  Kalnu  čia  ideliš  nera, tačiau  visa vietove  surinkta ų  REuropos  centra,    buvo  I  dabar  manau, kad , ko  gero, reikiam  užbegi š   

--------------------
       
Girdite, kaip  skamba - sušalusios  rašos  Kuša ir  muųa ausyse, tartum  širdis  krųtinėje Kas  jos/ Ir  kodėl  jis  šitaip.
–  Matyt, po Savęsp isileido pasidairyti, –  pasakė  Pro,  o  Poe vėlgi: –toks  metas irgi parankus
– Ape  koli  tpkį  metaą  kalbi
– \pie  pavasarį senatvėje. matai. kaip  gražai  saule  kyla  virš šalvos, vis  dar  sušakusios  žęmėas  ir  šalba  Eh,  ghražu, kad  tave  p[erkūnelis. Raįyk...
–  Ką
–  ką  ja\uti, tai ir paraųyk
–  paskui  į  ugnį į  ugnį Arba  suplėšant:  į  skiauteles, į  skiautelės.. Skaupa,  Pro
–  – Aš čia  vidinį  atsuiminiau. Kažin, kmur  ios  dfabar?

Ar liko dar, 
kas už manęs toliau?
Rūkai?   
Bet jie taip pat
dalis būties bendros ,
žmogaus į supratimą priimtos.

Aukšti kalnai –
už debesis aukščiau
bet smegenys už juos dar aukštesni.
nenuostabu todėl
kad ten ir Dievas sostą įsitaisęs.
Ne dulkė jam  esi  žmogau
Iš tavo kraujo ištekėjusi
ir jo dalia.

Nedidelę ugnelę kūrenu,
Ogi žiūriu - jau baigiasi iškristi pelnais.
Būkit  pasveikinti  visi
bastūnas grįžta į namus..

Ir ką daryti –  juoktis? bartis? pykti?
pagalbos kviesti Visagalį?

Atsikvepiu giliau nei kasdienybėje galiu
ir regisi, lyg  kas žodžius kuždėtų 
Nebūkit, žmonės,  pagiežingi  man
kad nors taip visą laiką buvę,
o aš nelyg naujieną vis rašau
ir... neretai, deja
Vėl žygyje. žygūnas aš.
Ir  širdyje  šviesu
kad neištirpo Lietuva
nuo  jūros iki  jūros...
Tik  paregėkite,
kokia gausybė pelenų!
Vidini, ar girdi?
Kur benueičiau, vis namo, namo...

aučiu save nelyg žygūnas būčiau ir ... nemažai , deja   

O kaip  šviesu,

Nuo  jūrū iki  jūrų  Lietuva
kadiase tėsėsi  per didele  Europos  ervde...
Ir  jeigu  kam   atrodo,  kad  išnykusi  tokios  nera
Meldžiuosi savo  pelenai ir  aš
kaip  ji  kad  meldėsi
-

Nors rasos  sužvarbėjusios į ledukus sukrito
Tačiau prisileiti šilta ranka
Ir vėl per delna nuplaukia vanduo
į rytą rasomis sugrįžti..
Ir čia, kaip feniksas sudeninęs save
Iš peleną atgal gyveniman sugrįžta. 
-----------------------------------------------------

atvertę 2019 metų ruošiamo kalendoriaus sausio mėnesio kelių dienų tekstus, būtent: 1, 5, 15 ir 29. Truputį kvaila, juolab, kad anų metų kalendorius neparengtas, tik tie keli užrašai, žymėję mums reikšmingas datas, kurias atvertėme dar nesulaukę Ožiaragio. Tačiau bjauriausia, kad priartėję prie pat 2018 – jų ir truputį geriau apsidairę supratome, kad pasiliekame be matų kalendoriaus. Tai buvo neįtikėtina. Greitos dienos, kai jos praeina. Jau ir Motiejaus vyturėlis į 2018 –jų dangų susiruošė pakilti, o dar vis negebėjau save įtikinti, kad taip galėję nutikti, juolab, kad ir Vidinis neatitrūkęs, vis šalia, pasakytum, vienoje karietoje. Eiti į turgų nebuvo vėlu – kalendorių daug, pasirinkimas  nemenkas, tačiau irgi suvokta, kad į parduotuves neateisime, kalendoriaus – kad ir geriausio – nepirksime. Nemenkai padirbėta, nemažai  pasirūpinta, kol pagaliau mums priimtinas kalendorius atsirado būti...
  Atsirado būti?
  Na taip, atsirado būti. Ir Vidinis, ir aš, puikiai jį žinojome, daug kartų kilnojome ir džiaugėmės būsima pajauta, kai sutikę Kandžių, paduosime jam savo kūrinį, džiugiai tardami:
  – O čia tau, Kandžiau. Savos gamybos. Sveikiname sugrįžusį su Naujaisiais Šuns metais.
  Su Vidiniu buvome net įtikėję, kad ten, kur bus mūsų parengtas kalendorius tuščios  vietos nebus. Jis telks žmogų ateiti pas žmogų, vers permąstyti, pertvarkyti žinomus dalykus ir viešai  ar – ne, asmeniškai  pasirašyti po liudijimu: Geriausias šuns draugas – Žmogus. Asmeniškai aš jam - taip pat.
  Buvo smagu jausti, atsipalaiduoti manant, kad darbas padarytas ir tereikia  laukti vilčių išsipildymo ir...  ir še tau, bobut, devintinės arba:  kam teks, kam neteks, o tam vilkui  beuodegiui...
  Kas atsitiko, kad ir Vidinis nesugebėjo savęs sustyguoti, kad patikėtų tuo, kas akivaizdu.
  Betgi  būta blogiau, – savyje raminau.
  Taip, taip, būta ir blogiau, – tuo pat metu guodėsi ir Vidinis.
  Atrodė, dar raidė, dar kita ir jau iš kalendoriaus pasisveikinsim:
   – Labas, Kandžiau. Štai mudu ir vėl kartu. Ar tu supranti ką reiškia vėl būti kartu?
    O iš  kalendoriaus kriuktelėjo... Kiaulė

              Sausis, 2019
              Saulė teka 07:42, leidžiasi 15:02
              Delčia, 25 mėnulio diena
 
  Aiškiai, suprantamai, nepaliekat vietos abejonei. Tačiau vis tiek negalima  buvo patikėti.
   – Kiaulė?
  O varduvininkė Arvaida pamokamai, bet pagiežingai:
   – Ka – ra – lie– nė Kiaulė, valdovė, ponai.
   –  Taip, taip,  karalienė,  valdonė – atsiliepė Vidinis Arvaidai, o  pats, nykščiu uždengęs 2019 metų datą vėlgi:
  – Sarmata bus net susitikus pasisveikinti. Kaip čia taip, Pranuci? Laukėme Kandžiaus sugrįžtančio su Šuns metais, o matai kaip. Net ir be savo kalendoriaus. Nors bėk, dink, slėpkis Amnezijos užantyje,– nesmagiai jautėsi Vidinis ir klausė Aukščiausiąjį: – Dieve, kur būni, kai labiausiai reikalingas?
  – Nedrįsčiau atsižadėti, kad gal jis yra su mumis ir būtent toks... labiausiai reikalingas, – bandžiau ir pats ramintis, ir bičiuliui tokią paslaugą  teikti.   
   – Ne vieta čia ir ne laikas kalbėti, kas į galvą įšoka. Aš irgi turėjau jį ant  savo liežuvio, kai raginau neuždelsti kalendoriaus rengimą. „Geriau anksčiau,  Pranuci, negu vėliau“. Prisimeni?  Netingėjau raginti, o dabar... Nagi pats matai, kaip „dabar“.
 
   Toks Vidinio raginimas nebuvo pagyrimų vertas proto proveržis, tačiau ir jis rodė į protingą žmogų, suprantantį, kad diena iš dienos  mums laiko  mažės ir mažės. Ne tik todėl, kad padaugės jo sąnaudos net,  atrodytų, ir su menku darbeliu pasikrutinti – kelnėms  užsimauti, batams apsiausti, veidui  nusiprausti, o prie sudėtingesnių  darbų ir protas neleis ateiti. Apdairiai neužmiršo Vidinis, kad su artėjančiais Naujaisiais artinosi ir jubiliejai, į kuriuos neįmanoma numoti ranka, tarus: et, te užsimiršta jie. Ir nesmagiausia laukti savo 80 metų sukakties. Tačiau kam ją parduosi? Imtų kas dykai, irgi mielai atiduotum. Tokių neatsiranda. Tačiau mudviejų su Vidiniu lemtyje šis, mūsų aplinkoje vadinamas AUKSINIU žmogaus gyvenimo jubiliejumi, turi nemenką išskirtinumą: jis mudviejų nepančioja. Priešingai, jis įsakmiai paliepia (ar stumteli), kaupiant jėgas, telktis į vienetą ir tai, kas dar galima padaryti, daryti ČIA, nepaisant kur būtume – traukinyje, karietoje, kosmose – ir daryt DABAR, nedelsiant, nelaukiant rytojaus, kuris gali (ir turi teisę) pas mudu neateiti. Tačiau rūpestis kalendoriumi  dėl to nemenko. Tikėjo  juo, būsiančiu, ir protingai žinojo, kad ne sarmata,  jeigu nepavyktų jo pamatyti padovanotą Kandžiui.
    Gyviau išliko atmintyje, sakyčiau, vertas viešumos ir toks vaizdelis.

    – Neleiski, dangau, kad pasiliksime be „Lietuvio kalendoriaus“, po, matyt, nesmagių pamąstymų, nedrąsaus, susigūžusio žmogaus balsu pasakė Vidinis, bet po minutės išsitiesė, išsitempė: – O ne! Taip negali būti, taip nebus, – kaip tada įsimenu Vidinio žodžius ir girdžiu, kaip klausė: – Ar žinai, Pranuci, ką reiškia laukti rytojaus ir manyti, kad jis bus geresnis? Ar žinai? – dar paklausė ir pats atsakė:– Tai reiškia, Pranuci, laukti išsikvepiančio savęs.
  – Tik dabar tai sužinojai? Kažin, ar nepavėlavom?
  – Kaip čia taip? Kur mudu tiek metų buvome? Kur bastėmės? O jeigu kažkur ir buvome, kuo tai galime paliudyti? – it negirdėjo manęs Vidinis, bet šie dalykai rūpėjo ir man.
  – Kažkur tikriausiai buvome. O kur? Reikėtų atsiminti, betgi pats žinai, kaip su tą atmintimi. Ponia Amnezija savo darbą padarė taip, kad, regis, tik pagirti ją reikia. Taip ir padaryčiau, pagirčiau, bet liežuvis neklauso.
  – Iš tiesų manai, kad šūŪ... esame? Jau? – sukluso, bet tuojau ir vėl ryžtingai: – Ne, ne! Mes dar žiesimės, dar lipdysimės, būsime kaip molis. Kartu, Pranuci. Kartu lipdysime, kartu būsime ir kalendorių atversime. Būtent tą, apie kurį nemenkai pakalbėta, tačiau dėl to jis neatsirado nei toks, kokį suprantu aš, nei toks, į kokį tu rodai.
  Taip išgirsti iš Vidinio nesitikėta, kadangi iki tol jis atkakliai atsisakydavo veltis į bet kokį mudviejų bendrą darbą – ar tai būtų poezijos, ar prozos kūrinėlis, ar dar kas. Ir šit išgirdau, kad atsiminė ir prakalbo apie sumanymą pabandyti išleisti kalendorių, turintį pretenziją taip juo pagerbti Danutės Balsytės leisto „Lietuvio kalendoriaus“ tradiciją. Vidinis it ne tas, it jį kažkas sparčiai keitė, kad nori nenori, o prisimeni Salomėjos Nėries:

iš kur mergaitei tiek drąsos,
tiek valios geležinės...

   Ir darėsi net piktas pajautęs, kad mintyse maketuojamą metskaitlį kratausi įvardinti „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Kodėl, Pranuci? Kodėl?
  – Todėl, Vidini, kad mums geriau apsieiti be tokio įvardijimo. Kita vertus, tai netgi ne joks darbas Tai apsisprendimo reikalas. Minutės reikalas, – pasakiau ir padaviau jam siūlomo kalendoriaus lapo (su raštais ant jo) maketą.
1
PIRMADIENIS
Arvaida, Mečys

BE VĖJO plevėsuoji man.
Ir audeklai ne taip svarbu –
svarbiausia spalvos.
Na taip, šiandieną Vėliavos diena,
bet... o! Trispalve,
maištauja mintys galvoje –
iškelti vėliavą lengviau,
negu iškėlus ją laikyti
(Ir neatrodo, kad ir Gedimino kalnas
nuovargyje būtų išimtis). 

Dairaus po smegenis toli.
Didžius peizažus užmarštis marina,
Manau, atėjo laikas,
Įmūryti į savo delną
nedidelį fragmentą
nelyg kryželį Lietuvos,
nelyg Šv. Onos bažnyčią –
su Vilnele, su Vilija, su kalnu,
su pilimi ir vėliava virš jos, aukštos,
kad visuomet arčiausiai prie širdies,
kad visuomet aukščiau už paukščių skrydį

Vidini, aš girdžiu tave.
Žinau: mane tu – irgi.
Gal nemanykime, kad tik karūnose
jėga susispiečia, kaip aviliuose bitės
Napoleonas  į Paryžių
be Šv. Onos bažnyčios grįžo
ir bokštas Eifelio –  taip pat ne jo iškeltas...
______________-----------------
Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo – 01 / 01

net vienas didžiausių heiterių pranas terašė penketus.
Negi manai, kad pykstu? Tam neturiu nei laiko, nei noro. Tai man labai nesunku, nes įsitikinęs, kad  žmogus nuo savęs nepabėgs. Taigi sėkmės, Konstantinai. Pradžioje pamaniau, kad gal norėjai į  mane parodyti  kaip heidelbergietį. Tuomet peizažas būtų labiau natūralus.

Taigi  taigi jau i kuovs ant gala ain. Aš ir taip ne kažin kaip išmokęs lietuvių kalbą (antrus metus ketvirtame skyriuje buvau paliktas  jos mokytis), o tu, Erla, dar labiau savo šnekta klampini. Povilą Višinskį kaip Žemaitei reikės parūpinti, bet kol  kas ką  gi su tavimi  padarysi? Te būna šviesios VelIkos ir raštai tavo šventi, ir kad kuo rečiau jų paskaityti ateitų Martynai.

Prie ko čia algoritmai?
Nepadėjo ne tik Svoloč, nors ir stengėsi, bet ir Tarptautinių žodžių žodynas.
Šlapiam peizažui tai jau per daug
Ah, betgi šiandien melagių diena...

SUMANIAU APIE KARĄ RAŠYTI        

1. Kai reikia peraugti karą                                         

Sumaniau apie karą rašyti,
nors rašiau jau, rašiau,
ir po mirtį pavaikščiojau savo – nesavo,
bet stebiuosi, jog karo tiek daug,
kad per jį neišmokstu žinoti,
kas kur išlikę be jo.

Oi žinau,
kaip naktelės sušvinta sidabro šviesa,
kaip į tylą įkritę, sugriaudžia perkūnai
ir krūtinę žegnoja žaibais.

Žlunga viltys už karą aukščiau paaugėti,
bet nebūtų teisinga
bent Savęsp šalyje
į tą pačią karietą įsėsti 
sumontavus iš naujo ir ją, ir save. 

Kai vanduo jau į vyną pasivirsta
nesunku patikėti,
kad į akmenį duona ateis.

Beprotybe, tavęs vis mažiau pasilieka.
Jau išmokau išeiti iš nuotraukų savo
ir pabūti vėl toks, kaip kadaise buvau,
bet žiūriu, kad ir tiek neužtena –

kai vanduo jau į vyną pavirsta,
kai į akmenį duona ateina,
kai reikia dar peraugti karą,
iš metalo (gal tyčia netyčia)
robotą Praną kuriu.

2018-04-17 20:20
Vetra Vika 
Neapsakomai daug šiame kūrinyje išsakyta pozityvaus, šviesaus ir giliai subtilaus, išsakant savo požiūrį į gyvenimo prasmę, kurioje dažnokai užmirštame patys save tausoti ir mylėti:
,,...Beprotybe, tavęs vis mažiau pasilieka.
    Jau išmokau išeiti iš nuotraukų savo
    ir pabūti vėl toks, kaip kadaise buvau,
    bet žiūriu, kad ir tiek neužtenka – ..."
Gražu mylėti save tokį koks esi, neišgalvotą... o apie karus, kuriuos planuoja pasaulį valdantys galingiausieji, laikantys savo rankose pinigų leidybą, finansavimą - gaunant iš to milžiniškus pelnus, tegalvoja tik apie savo pačių artimiausių išlikimą, sudurdami tautas, žmones kaktomis, valdantys karalius, prezidentus, o jiems neįtinkančius - "pašalinantys"... o žmonės... retas apie tai susimąsto, nes dauguma toliau savo slenksčio nėra išėję, o jau ką bekalbėti apie karų priežastis ir mūsų Planetą...Tiktai Galingiausieji apie jos pajungimą savo gyvenimo gerovei - planuoja tūkstantmečiais į priekį... jiems - dirba mokslininkai, tarnauja politikai  ir visi kiti... tad - pukiu, jei apie tai ir rašysi... Įvertinkite komentarą:

2018-04-17 19:32
Atėja 
šį kartą šiek tiek silpniau nei visada...4

2018-04-17 19:20
Luiza Šarlotė 
ir krūtinę žegnoja žaibais. - 5

2018-04-17 17:34
be kilmės 
daug ilgesio ir išminties; kam tas robotas, kai dar galima kiekvieną dieną džiaugtis duonele, saulute, akmenėliu, artimais

2018-04-17 11:10
RhouLand 
įdomios eilutės, ir jausmas toks, kaip laiko neužtenka jau

2018-04-17 09:56
AnaBrada
Kai vanduo į vyną pavirsta
nesunku patikėti,
kad į akmenį duona ateis.

2. Vėjau, girdi?

Vėjas pūsteli, atneša lapą,
jautriai deda į mano akis...
Vis plačiau  praverta,
liuli, vilnija, alsuoja erdvė,
įvardinta kaip Savęsp (i).

– Vėjau, iš kur?

– Iš toli. 

– Ir vis tik: iš kur
šitą raštą pakėlęs, 
sudėjai į mano akis?

– Nežinau, ko reikėję, kad taip  atsitiktų.
Tukididas, dar prieš Kristų,
apie karą rašyti išėjęs,
siunčia paramą – padėką tau, 
manydamas, kad
gali praversti... 

– Amen, vėjau. Arba kitaip –
tebūnie tai tiesa.
Kai dar rytas ankstus,
vis sakydavau: aušta diena,
betgi šiandien ne ji;
šiandieną pats Dievas praaušo.
Bent iki Atėnų, ligi Pelopo šalies...

Tai ne jūra, ne ji, Baltija,
„įsisupus plačiai vakarų vilnimis“ – 
vėl ir vėl išeinu pasivaikščioti,
po Aš, po Savęsp (Ašašai)
ir atrodo, kaip Atėnai,
už Kristų ankstesnis esu.
Gali būti, kad ne kartą numiręs,
bet į kapą neleistas įkelti.
Ot, ir būna – cykiai cykiai,
kaip raiboji antelė plaukiu,
pasvartau pasvartau ir svarstau –
gal kažkur erdvėje,
gal giliai po žeme
kenotafas sugrįžtančio laukia.

– Vėjau, girdi, kokios mintys ateina į galvą?
O gal netgi ne jos?
Gal per dvasią sugrįžta atgal atmintis?

Atėja 
gražus kūrinys...4

2018-04-20 12:59
Vetra Vika 

Ak jūra, motule... mąslus šiltas žvilgsnis į erdvę, vilnijančią ir bangų muša plakančią kartu su širdies tvinksniais, atspindinčią žemę nuo Atėnų iki Baltijos:
,,...šiandieną pats Dievas praaušo.
      Bent iki Atėnų, ligi Pelopo šalies...

      Tai ne jūra, ne ji, Baltija,
      įsisupus plačiai vakarų vilnimis –
Žmogiškoji atmintis kaip ir prigimtis - palikimas. 

2018-04-20 12:13
Išai 
Įdomus pokalbis su savimi, ir šiek tiek - vėju. Tik jaučiasi nuorodos į Jūsų ankstesnius kūrinius, mat kai kurie minimi dalykai jų neskaičius tampa mįslėmis. Dėl to 3.

2018-04-20 11:21
Erla 
Išsikėlėt kartelę su - Nepyk.
Pirmas posmas man nelabai, atsisakyč jo.
4

2018-04-20 10:00
Loke1 
įdomu buvo paskaityti,  jaučiasi branda ir dar tikrai tvirta ranka rašančiojo.

Žinutės:

Dienoraštis   

2018-04-21 08:09

***

Šiandien išgirdau ЗАМЕЛО ТЕБЯ СНЕГОМ, РОССИЯ (žodžiai ir  muzika  Филарета Чернова) ir  daug  kartų klausiausi.

Замело тебя снегом, Россия,
Запуржило седою пургой
И холодные ветры степные
Панихиды поют над тобой.

Ни пути, ни следа по равнинам,
По сугробам безбрежных снегов.
Не добраться к родимым святыням,
Не услышать родных голосов.

Замела, замела, схоронила
Всё святое, родное пурга.
Ты, - слепая жестокая сила,
Вы, - как смерть, неживые снега.

Замело тебя снегом, Россия,
Запуржило седою пургой
И холодные ветры степные
Панихиды поют над тобой.

dienoraštis

Žinutės
Vetra Vika
Prasminga įsigilinti į priežastinę karų kilmę , apie kurią rašančių galima rasti istoriniuose puslapiuose. Karai ir žmonių pilietinis sąmoningumas - tampriai susieti.
2018-04-20 19:22

Vetra Vika 
Jei jau poezijoje apie karą, tai ką tik internete praklausiau žurnalistės prasmingą laidą, kurioje nepaprastai stiprios eilės karo tematika... Malonios peržiūros.
https://www.youtube.com/watch? v=Lhvg64jbOaI
2018-04-18 21:15

Vetra Vika 
Kažin... Pranai aš - tik "protauju" domėdamasi savąja Planeta ir joje vykstančiais procesais - plačiąja prasme, o ne vien pasekmių peizažais...Oo!,  kad žmonės žinotų kas nuo jų slepiama, tikrai išardytų tą voratinklinį tinklą iš eliminuodami jame  sukurtas  "mėsmales" - gyventų 800 metų... apie tai - tik pradėta kalbėti... gražių kūrybinių minčių-)
2018-04-18 11:07

visos žinutės

Paukšti, nutilk!

Būna, kad pamąstau,
kaip, į šalį pastūmus save,
ateiti į profilį kitą.

Adomai, nepyk,
nes gi ne kartą sakiau,
kad protėvis mano ne tu;
protėvis mano beždžionė...

Ir nepykdavau, jeigu bet kas 
rimtai ar juokaudamas rodė:
o kodėl ne dramblys? ar mamutas?

O tą kartą ir taip:
Arba, tarkim, kodėl ne banginis?
Kūno turi, turbūt, net daugiau.

Kas bežino, kiek klysta,
kiek dar klysti reikės,
bet anąkart ir frazėje buvo gilu...
Kilo į viršų nežinomas paukštis
ir giedojo, giedojo, giedojo... 
   Kūno turi  daugiau
   Kūno turi daugiau.

Ligi šiol nenutildau giesmės.
Ligi šiol neišmokstu ir paukštį pažinti,
savęs vis dažniau nepaklausti,
kodėl man į protėvį perša stichiją –
dramblį, mamutą, banginį...

    Kūno turi daugiau,
    Kūno turi daugiau.

Paukšti, nutilk! Nežinau,
kas dar kūno turėtų daugiau,
negu Adomas.

******************************************

Siela, priglusk

Sakai, kad ligonis, liga...
O tai reiškia – ir laiko daugiau.
Pažiūrėk, kaip gražiai surinkau
savo laiškus, gautus kažkada.
Nežinau, kaip juos skaitęs,
bet regisi, kad
tik dabar pirmą kartą skaitau.

Mano kūnas dar vis
atkakliai ramstosi senio lazda,
bet matyt, kad teisingai sakyta –
kol žmogaus nepalieka gera sveikata,
bepigu Dvasiai – bastūnei,
po pasaulį švaistytis,
juokinti žmones,
esą, aš ir čia, aš ir ten, aš – visur,
mat, nemirtinga,
mat, dieviškoji... 

Ir išties, nesmagu man manyti kitaip,
juolab, kad ant kaktos ir krūtinės
antspaudas tiesai kalbėti
žegnone įspaustas.
bet dabar, kai liga, kai ligonis,
kai tiek dosniai laiko gražiausio turiu,
vis dėlto nemanau, jog galėčiau tikėtis,
kad lazda sužaliuos,
kad laposis, šakosis, žydės.

Siela, priglusk.
Kaip ir Dvasios
neišmokau portretą nupiešti,
nemoku, migla išmiglotos,
(ar kaip nors kitaip) pamatyti tave,
bet, pasivaikščiojant tyliai po žmogų,
man  tavo dalia laimingesnė –
net bažnyčia neprašo tikėti,
kad kažkur be manęs
nemirtinga pataptum...

*****************************

Užsimerk ir matyk...                           

Keistas jausmas, kai išgirsti,
kaip supamas tavo lopšys, 
nors žinau: jo nėra,
bet tuomet jau ir ji, Balana,
prieš tave,  prieš  teisybę
liudyti kyla:
– Kaip nėra?
O  netrukus ir pats paprašai,
kad dangus nesukiltų ieškoti tiesos.

Tie patys seniausiai statyti namai,
ir kiemas it delnas
apkaltas statinių tvora,
siunčia  žinią, kaip ataudą,
priekaištaudami, kad 
nemoku savęs suganyti.

  Nors ne mažas esi,
  o kaip mažas suprast negali –
  užsimerk ir matyk
  kaip po vokais akių šviesoje
  supasi tavo lopšys

Siela, tu čia?
Betgi tuomet jis ir tavo.
Balana sakosi – irgi
dar atsimena jį.
Ak, šalele Savęsp,
kaip gražiai aplaikytas
supasi mūsų lopšys.
O laiko tiek daug,
kad ir baliui pakaks, 
šimtmečiui kviesti prie stalo.

Kiek čia mūsų, atėjusių, bus,
kaip nors suskaičiuosime patys,
o duoną ir žodį
šilinių žemelė paduos...

Giedokim: I

Atsiverčiau Jį...
Ką sakyti?
Be popieriaus, be rašalo, be pieštuko.
Net Žodis juo neprakalba;
labiau pamąstymai,
tačiau jam priekaištų nepasakau

Eilėrašti, gal tuomet net į lopšį neįkeltas?
Gal tu pirmesnis už mane?
Bet tikra, kad į tavo pradžią
aš išeinu tiktai dabar,
beveik po šimtmečio nuo savo lopšio.
Kartais pajausdavau, kartais girdėdavau -
krauju per šitą laiką tekama abu

Būk mano  neapykanta,
būk mano džiaugsmas,
Į savastį aš viską prisiimsiu –
kaip buvo, kaip yra  kaip gali būti,
tačiau bent čia ne apie tai kalbu.
Labai norėčiau sužinoti
iš ko ir kaip išaugo mūsų kraujas
ir kaip vanduo išmoksta būti juo.

Matau, ir tu man netiki
žinodamas, kad žvirblis neaukštai gali skraidyti;
betgi aukščiau už tvorą.
---------------------
Giedokim praeitį  kaip savo kraujo pradžią
juo patys tapdami kitiems krauju.

Giedokim: II

Jau nemaniau
kad reiksią atgalio sugrįžti
be prievartos,
kurios nebūta nė lašelio.

Buvo birželis.
Aušo rytas,
kai prieš akis atsivertė lapelis
su  kalendoriaus pažyma: 
TĖVO DIENA.
Ir išėjau į ją
nebodamas, kad kas trukdys,
pietų kryptim iš Vilniaus nusitaikęs,
kur nenutilęs virpa vieversys,
kur saulės trys,
kaip paveikslėlyje
nei leidžiasi, nei teka.

Tėvų šalis – Savęsp šalis,
su abrozdėliais palubių
ir durimis į kelią.
Pušų pirkelėse
sutilpę rūmai dideli,
o rugio - grikio grūdą
sunkios girnos mala.

Nepavargstu nuo šitokios dalios  –
saulės nekepina,
lietūs neperlyja,
o angelai į titnagus
kaip kibirkštėlės susižėrę
dar į ausis lig šiol
nešioja pasakas. 

Jau įpratau kaip poterį
ir jiems kalbėti:
– Nelepinkit manęs šituo kraštu
kaip Dievo dovana.
Čia niekas net nežino,
kad namo grįžau,
nepamena, kad būčiau
iškeliavęs kur...

Taip tuščia, kad ir pasakų nėra 
kažkam pasekti...

2018-06-04 21:22
Nuar
Šilta rami išmintis per metų metus įgyta nuskambėjo jaukioje vasaros tvankumoje. Rimtai atliktas kūrinys. 5.

2018-06-04 18:50
varna
lyg klasiką skaičiau, o S.Daukantas ėjo į Vilnių, o jūs iš...; o tas įdomus savęsp - nors tolimas ir neprisijaukina, bet yra brandus rodantis kryptį į save...gerai, kad jūs jį populiarinate.

2018-06-04 18:05
Atėja
dieviškai gražu, mielas Pranai 5

2018-06-04 13:41
Vetra Vika
Tėvų Diena - Šventa Šalis, kuri mums suteikė sparnus gyvenimui:
,,...– Nelepinkit manęs šituo kraštu
      kaip Dievo dovana.
      Čia niekas net nežino,
      kad namo grįžau,
      nepamena, kad būčiau
      iškeliavęs kur... "
Jaudinančios, šviesios ir nepaprastai gilų pagarbos ir meilės jausmą išreiškiančios brandžia poetine kalba eilės - sužavėjo ir sugraudino... Pagarba ir Ačiū Tau, Pranai - nuoširdžiai...

2018-06-04 12:49
Luiza Šarlotė
Tėvų šalis – Savęsp šalis,
su abrozdėliais palubių
ir durimis į kelią.
Puikia poetine raiška nutiestas kelias į skaitytojo širdį. O Kriso, jei apsiriko, gali paprašyti, kad adminai anuliuotų jos vienetą, nes nusmukdytas eilėraštis nepateks į savaitės geriausius, o jis vertas ten būti. 5 

2018-06-04 12:26
Rausva ratilė nuo nelegaliai plukdomos medienos 
Aš irgi mylėjau savo tėvą, bet va mama išvažiavo į komandiruotę, tada dar maža buvau, o jisai kaimynę, atsiprašant, patvarkė. Apie Dalią gražiai parašyta, artima sielai. Angelai tai vizijos, malonu, kad regite, jūs turbūt jau visai senas. O Dievas visiems visko pridovanojo, kam pinigų, kam vyrą, o kam auglį kakle, tai va. 4+

2018-06-04 10:04
Pranas
Ai, Kriso, dėl to vaikų galėtų būti. Ačiū ir geros  dienos linkiu.

2018-06-04 09:10
Kriso Harė 
Į tėvo namus - tėvo dieną... Jaukus:)
Taip tuščia, kad ir pasakų nėra 
kažkam pasekti...
Prisidedu - ir niekas pasakų pasekti nenori mums:)
Atsiprašau, Pranai, norėjau paspausti 5 žvaigždes, bet tai dariau pirmąkart... O gavosi tik Viena:( (nusikeikiau sau iš apmaudo...)

Giedokim: III

Kuomet eilėrašty poezijos per daug
ir Viešpats kilsteli tuomet aukščiau –
į viešpatiją jo sunkiau nukakti.

O aš, kaip jau ne kartą,
iš tiesų – ir vėl sakau:
man Jos ieškoti ten nereikia,
nes įnykau blaškytis po Savęsp –
pajausti aukštumas jau išnešiotas savimi
ir net prisėdus pailsėti ant akmens,
kartu su juo per baltijas, putotas bangomis,
namo parplaukti...
 
Daug vandenio many,
daugiau negu akmens,
bet ne per daug,
kad išnešiotum, sudėliotume į Žmogų.

Iš to akmens, iš to vandens
kiek daug nepanašių
portretais išsimėčiusių peizažų. 
Ir vis dėlto žinau: (nepyk, Žmogau) –
visi jie mano...

Nereikia, kad
poezijos eilėraštyje kuo daugiau;
geriau, kad Viešpats kuo arčiau prie Žemės.

Praniškai išmintingai:)

2018-06-06 09:39
TomKomPotas 
kad vanduo neakmenėtų
į žmogų sutekėjęs

2018-06-05 21:47
Loke1 
mielas melancholiškas kūrinys
verčia ir ,ame susimąstyti 

2018-06-05 21:25
Erla 
bet ne per daug,
kad išnešiotum, sudėliotume į Žmogų. - perteklius mano nuomone
4

2018-06-05 20:59
varna 
ir ritmas, ir prasmė, ir žodis

2018-06-05 20:53
Ele onora
Giedokim:) Viešpačiui, kad mūsų šventą žemę apdainuoti įkvėptų. Gražiai vis keliaujat proza ir poezija arčiau Savęsp, žmogaus ir Viešpaties. Būkit drūtas!

O! Ašašnykai, jaučiu,
gal net žinau, šalie,
kaip kas per savo protą 
į tave parodo;
galbūt todėl ir aš nepavargstu,
dėkoti publikai, žegnodamasis tavimi,
nors pasitaiko, kad sapnais šaukiu –
palik ramybėje mane,
mano šalis vadinasi Savęsp

Bet ir tuomet, o – NE!
nepamanau,
kad nesubrendėlis esu,
ar tartum primuštas šlapiu maišu,
sutikęs išdavystę pagiedoti...

Kai atsitiko,
kad aukščiau už kaimą
net ežero vanduo pakilo būti,
kaip gervė pakilau dangun,
kur klykdamas malda šaukiau:
O Dieve, gelbėk jį,
Ašašnykai skandinasi,
ten, pakraštėly Lietuvos,
tarp Gardino ir Vilniaus..
su smėliu, su kemsynais,
uogomis ir grybais
su išnešiota sieloje ir žodyje savastimi.
tautos istorijai išmokti.

Dabar ir man gražu suvokti –
Ašašnykai kaip kompasas.
Be jų pareiti į Savęsp, į Aš,
panosėje niūniuojant Ašašai
jau nelemta;
palaimintas esu tokia dalia.
Ji kaip Amerika Kolumbui
netikėtai atrasta,
ji kaip žegnonėje Trejybė man:
Aš – Savęsp – Ašašai.

O ežeras Ašašnykų aukštai
kaip gulbės baltas sparnas
išnešioja po akis, po sielą,   
nepaprastumą šitokios būties.
Nors pagalvojus  atidžiau –
argi ne panašu?
ir Lietuvą, kaip šalį, kaip valstybę,
sudedam į vienetą...

O Ašašai, kada girdėsi,
šaukiančią Savęsp vardu
ar pamatysi išdriekusia dvasia
per visą Aš,
atmink: ne veidrodyje,
ne žemėlapyje šitokią tave ragiu,
nėra, nebuvo ir nebus kitos -
esi viena.

kaip poetyje - Dievas  tėva, ir   sųnus,
ir šventoji  dvasia,

išduodu
ir pamaniau, kad gal
surasiu kitą
ir demografija bent truputį,
bent suvokimais pasikeis.
Ir iš tiesų dažnai
nei sapnuose šaukiau:
palik ramybėje mane,
mano šalis vadinasi Savęsp

.

Ir kur jie čia atėję,
ne ne žiniai kokių laikų
jie  šita  vandeni  atsimesir
ų  smelį  įterpeė
Pi  pasiliko   prie  vebnde,
  prie  ežero  Ašanykais  išbūti.

Ir  ši  tiesa   ma  tartum  smėlis  taerp  dantū
kuomet  dandis  tuyrėja
dant  jau  senokai  nelike
o slelis , ačiū  die,
lig  šiolpo  būrną vėiais  pustos

Žvirbli, pasakyk...

Ar Dievas gali būti man matu,
kai begalinis, be ribų.
O štai žmogus?
Juk irgi pasakyta,
kad jis į Dievą panašus.

Bažnyčios knygos
jau ir mano žemėje
kone nereikalingos
ir aš jų... neskaitau,
bet ir užmiršti neišeina,
Šventu raštu rašyti  žodžiai:
Ir  Dievas  sutvėrė žmogų
pagal savo paveikslą

Nepyk, žmogel,
kad tu ne matas man
išsiauginti Žmogų. 

Girdžiu kasdien, kaip gervės parskrenda,
kasdien girdžiu kaip skauda
savo keturkojo netekus.

Nerodau, kaip atrodo jis,
bet, žvirbli, pasakyk,
kaip tu, bailiuk, išsaugai savo „tautą “
nei  vyturiu danguj nebuvęs
nei ereliu.

Pienės medus

O maniau,
kad bent akys žydės,
kaip į lauką neartą, nesėtą
išėjusios pienės.
Gėle, sakyk,
iš kur tiek medaus spalvoje?
Negi tikiesi, kad kažkaip ir kažkur
metaforos dar galėsią pranokti tave.

Nemanyki, kad šiaip sau kalbu–
nusitaikiau ir mintį kaip kulką
į taikinį  sviesti –
begalybėj reiktų gyventi ilgiau,
kad galėčiau dar daug ko neklausti.
Betgi, piene, kantriai lauksiu tavęs,
kol pakilsi baltu pūkeliu.
Ne todėl. lad kantrus.
Ne metafora tu;
tu, pienės pūkeli, mano akims
atiduotas medus.

Pienės medus II.

Sulaukiau, pienės gėle,
kai tu išskridus pūkeliu.
Netgi vėjelio nereikėjo:
pavasaris į vasarą atėjo
(kas žino, ko dabar daugiau?)
Netilo paukščiai,
nedrisko žemės apklotas gėlėtas.
Tikėtasi, kad ir Joninės – be laužų.
(pritrūksią laiko dienai gesti 
ir įsišviesti vėl).

Ir šit regiu –
pienės spalvos medus
nelyg į pelenus sukritusi ugnis užgeso...

Pūkeli baltas,
žinau, dievai tave ir tavo
medų mums išsaugos,
bet leiski man paglostyti tave,
kaip naktyje (Jonų) pražydusį papartį.
Pritūpk ant mano delno, angele baltasis – – –
Tikėjau, kad pareisi iš sapnų.
Čia – Lietuva, čia pienės auga,
šaknim giliai į žemę –
rausi – neišrausi.
Čia atėjau pasidairyt po žiedo erdvę
ir pasimokyti, palikus medų
ant gimtinės stalo,
išskristi pūkeliu.

Pienės medus III

Smagu –
katė (Šriodingerio, turbūt?) aplankė.
Pakniaukė truputį
it „labą“ tardama
ir žingsnį, kitą žengusi arčiau,
nedaug, tačiau drūtai pasakė:
– Sunkus esi.

Medus taip pat sunkus, o kate,
betgi matai: nors be sparnų,
o...

Maniau, kad gal palauks,
pritūpęs pūkeliu ant delno,
ir kilsime kartu,
betgi ir delnas (ar žinai, o Dieve?)
gal nelengvesnis, negu žemė.
Aš pats juo išnešiotas, vystytas esu
ir, Visagali, netikėk, tačiau
daugiau gi juo,
negu kad savo sąžine tikiu

O tu, pienes pūkeli, nesulaukęs manęs skrydžiui,
žinai, kad į likimą tavo
būtinai atskrisiu.

... Apsidairau:
o kur pradingusi Šriodingerio katė?
Nejau ir ji sumaniusi mane aplenkti?

2018-06-27 17:06

Po paliktą jo žiedo erdvę
vaikščioja lietus...
Dar aš. Ir nežinia kodėl
Šriodingerio katė.

Pakniauk, o kate
Kaip man išmokti pienės pūko būti?-
kai  išnokino tokią lengva  būtį
Šriodingerio katė 

gražūs įvaizdžiai, tik pūkai kiek į medų veliasi,
gal reikėjo dar palikti tą pienę žydinčią...

O maniau,
kad bent akys žydės,
kaip į lauką neartą, nesėtą
išėjusios pienės.
Gėle, sakyk,
iš kur šitiek medaus spalvoje?
Negi tikiesi, kad kažkaip ir  kažkur
metaforos dar galėsią pranokti tave.

Nemanyki, kad šiaip sau kalbu–
nusitaikiau ir mintį kaip kulką
į taikinį  sviesti –
begalybėj reiktų gyventi  ilgiau,
kad galėčiau dar daug ko neklausti.
Betgi, piene, kantriai lauksiu tavęs,
kol pakilsi baltu pūkeliu
Ne todėl. lad kantrus
Ne  metafora  tu
tu, pūkeli, mano akims
atiduotas medus.

d
MANO  ATIMSMANO  AKIMSD–
mano  akim,s
aTIDUOTAS  MEDUS kai  ne karta jau buvo
mąstysiu -
Ir akimirkoj laukti ilgu
regis, šimtmečiaia  ten  surikiuosti
us  reiktų  skaičiuoti.
neė  taip paptasta  p[irktelėti  savimi.Kaip ilgu  it  akimitkoj  laikti

Šitas kartas ir  vėl paskutinis
kai mansiu, gal man paskutinis,
Jau žinau,nes, nes...

ne staiga, nes ūmai suprantu.

maniau, pasiimsiu kelionėje kaip lauknešėlį
bet tuomet girdžiu, sako
dangumi reiksią praustis,
bitėmis  – gerklę skalauti.. 

Aš  palauksiu  tavęs,
kol pakilus baltu pūkeliu
liuųna  bus  pamastyti
žyla  pražyla  netygi  medus.
Švienas  gerkle  spranngina
o vanduo isigudrina
plienu  veidą nuprausti
vyturiu gerklę skalausiu
o ir  akys žydės
kaip į laika neartą, nesėtą
--------------------------------
Sako,  ir akys  pražysta,
kaip į  lauką neartą, nesėtą
išėjusios pienės
reik tik veidą dangumi  nusiplauti
gerklę vyturiu reik paskalauti
Gele,aš  pakayksiu  taves
kai pakilsi   baltu  pūkeliu---  sakyk
ir  kur šitiek medaus spalvoje
Ašb  palauksiu  taves
, kol  palilsi  baltu  pūkeliu
...