Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) III   

3.  Pasimatymas su odisėjais 
 
  Vos spėjau pagalvoti, kad jis, Bladukas, vėl sumanęs mus Vaidinimu apmulkinti, kai paregėjau, kad panašiai kaip truputį anksčiau jis, iš rūkų pasirodė linksmai, mielai, draugiškai nusiteikę odisėjai. Tačiau taip tik žodyje – odisėjai, o iš išvaizdos – dvi moterys ir trys vyrai – kaip ir mes, kažkuo ir skirtingi, ir panašūs. O Poe... 
  – Betgi aš ją pažįstu, – pabandė pranešti žinią, kad tarp įsišvietusių yra ir jai pažįstamų, bet netrukus sudvejojo: – O gal tik labai panaši į Silviją. Buvome susitikusio ar Lydoje, ar Gardine, ar...
    Man irgi pasirodė, kad  matau pažįstamą.  Ir vardą atsiminiau – Juozapukas. Dzūkas nuo Alytaus, tačiau į glėbį jo imti nesiskubinau. Darėsi aišku, kad kažkas nauja atsiranda šitos dienos vakare.
– Kandžiau, ateik. Kur tu? – pakviečiau šunelį, užsimiršęs, kad jis išėjęs. Nėra Kandžiau. Išėjo...
  – Tai va, ponios ir  ponai, aš savo darbą padariau. Priartėjus penketukui pakalbėjo – Bladukas. – Norėjote sutikti karietos ekipažą. Štai jis, jos vežėjas. Pranucu vadinam. Su Vidiniu draugai. Atrodė, kad beperskiriami, bet ir Vidinio nėra. Sumažėjo mūsų, gerokai sumažėjo. O prieš keletą mėnesių ir Kandžius išėjo. Tačiau pasaulis dėl to, kaip regite, nesibaigia. Nors jau ir patys daugiau atsiminimais gyvename. Bėdų ir čia yra, nes ne visi taip sugebame. Pranucis vis skundžiasi, kad atmintis pranykusi, tačiau pradedu juo netikėti. Kad ir šiandieną, ką tik kelių metų senumo užrašus išgiedojome. Tikiuosi, kad girdėjote.
  – Bet nebaigėte, – pasakė vyras, įsiterpęs tarp dviejų moterų. 
  – Tai Naubartas. Atrodo, kad jis vyresnis, bet  nesuprasi, – pakuždėjo Bladukas.  O anos tai Silvija su Butgaile.
  – Irgi, turbūt,  nesuprasi, kodėl, – išgirdęs Bladuko informaciją linksmai pasakė Naubartas ir paaiškino: – Tai todėl, kad toks mūsu penketukas, – taigi ir Emilis su Geraldu. Esame iš kovo 10 d. kalendoriaus lapelio. Manau, kad jis jums atmintinas
  – Taip, taip atmintinas, – pasakė Pro, o Poe jai  talkino –Taip labai  atmintinas, kad geriau apie jį patylėti.
  – Na jau, – vėl Naubartas. – Negalima. Vien jau todėl negalima patylėti, kad ten ir tavo eilėraštis, Poe. Kaip čia taip – geriau patylėti. Be to ir skirtas ne kam, o Pranui. Tada dažniau vadintas Pranu, o  ne  Pranucu. Nagi, Silvija, gal tu mums primink, kaip tai atrodo.
  – O, kokia garbė!  Labas. Visiems, kas čia yra ir ko nėra, visiems labas vakaras, – atšokusi arčiau prie Poe sveikinosi Silvija. – Smagu, kad štai tokie esate ir kad vakaras mums talkina, – pasakė ji ir atrodė,
kad  jai po kojomis mestelėtas iš vakaro padagės debesėlis. Muzikantų nesimatė, tačiau muzikos, Silvijai deklamuojant, buvo daug.

Sustojome prieš publiką,
o ji tąkart – tai vakaras ir aš.
– O vakare, – sakau –
turbūt nepaprasta
įaugt ir būt žmogaus laike,
bet kažkodėl net nejaučiu, kad tu
dėl to norėtum pykti.
Net atvirkščiai: atrodo, tau smagu,
kad šit turi sau Praną Karlonų
prie vyno taurės ar alaus bokalo...

O vakaras:
– Cha,  cha! Vaišingas koks!
Gal net ir nežinai –
ne iš bajorų jis,
tačiau nemeskim kelio dėl takelio;
juk iki šiandien daug nežino net,
kas iš tiesų yra duetas –.
taigi daugiskaitos pradžia.
Todėl manau aktualu
suvokti jį, kaip esmę muzikų visų,
nes po dueto jau – trio.
Tegu mažytis pradžioje,
tegu rėksnys ir lopšyje,
bet be dviejų – argi galėtų būti? 

Štai mato publika, kad esam du
Ir...  ir – ką? Ne šventei tik
O! jei žinotų ji, kaip vakarui sunku.
Kartais atrodo – krapštelėtų kas
ir būgnai sudundėję prasiveržtų į erdves,
užtvindami pasaulį ilgesiu ir netektim.
Jau net ir tu ne kartą man: 
„O vakare, praėjus tau, užgęsta saulė“... 

Sustingo rankoje alaus bokalas,
sukilę putos, liovėsi kuždėti,
o vakaras
kaip niekuomet toks artimas, toks geras
pašaukęs Praną taria  jam:

– Klausyk, ką pasakysiu, Tau:
Esi tu šunsnukis, žmogeli.
Tačiau šunų, aš, žinoma, atsiprašau,
bet atsimink –
Su saule juk prasideda
ir mano kelias...

– Ačiū, Silvija, – trumpai  padėkojo, – Naubartas, –o mes, vietiniai, regis, dar  vis nežinojome, kaip pasielgti. Net nežinojome, kaip padėkoti už tokį mielą mums pasirodymą. Paėmiau į ranką Poe delną,  spustelėjau lyg atsiprašydamas, kad jau buvau užmiršęs man skirtą jos eilėrašti. Viešpatie, kur tu? Argi  galima buvo pamanyti, kad taip atsitiks? Nors niekuomet neatrodė, kad Poe labiau paisytų savo poezijos. Nemažai jos eilėraščių atrodo taip, tarytumei parašyti duetu: jos ir mano. Šis irgi. Tačiau  neatsimenu, kad kažkam tai užkliūdavo. Ir ši kartą neužkliuvo. Pagarbiai nusiteikė  Raimondas, pasisupo  sūpynėse  Ana, aukštai alaus bokalą pakėlė Šioks Toks, stryktelėjo  žvirblius Čia ne aš: girdi, net prunkštelėjau nuo tokio šunsnukio. Tačiau Naubartas nespalvino savo kalbos. Atrodė susikaupęs ir žino, kad darbą išmano nelaukdamas įtaigojimų iš pašalės. 
  – Atsiprašau,  bet įdomu žinoti, kas atsitiko, kad nebaigėte Vidinio ir Pranuco giedojimų apie šilinių  dzūkų karštą.
  – Na, taip. Nebaigėme. Tačiau apie tai te Pranucis pasakys, – parodė akimis Bladukas.
  Man irgi neatrodė, kad reikia slėptis. Todėl iškart nuleidau nuo liežuvio.
  – Tokiam reikalui reikalinga saga. Kaip mūsų  parapijonys sako – guzikas reikalingas.
  – Jeigu tik tiek, tai ar bėda? Surasime ir guziką.
  – Ne, ne. Tai rimtesnis dalykas, negu galima nuspėti. Saga kaip saga. Ji ir skurdžiui ne kokia brangenybė. Tačiau kad galėtume užbaigti  vadinamus  Vidinio Ir Pranuco pagiedojimus reikalinga, kad atsirastų Vidinis. Ne iš Vaidinimo personažų. Tikras. Su saga. Bet gal palikim, užmirškim tai,  o kartu ir tai, kad Vaidinimas į mane kaip karietos  vežėją parodė.
– Kodėl reikėtu užmiršti, ko negalima užmiršti. Nagi pabandykime. Gal kas nors pavyks.
  –  Ne, ne! Nepavyks, – buvau ryžtingai nusiteikęs. – Tai netgi būtų ne tik neprotinga, bet ir nekilnu.
  – Tarkime, kad bent proto mums tikrai nepritrūksią, o dėl  „kilnu – nekilnu“ irgi kaip kas supranta, – gan sausai atsiliepė Naubartas ir Silvijai: – Žinau, Silvija, kad ir su adata moki apsieti neblogiau kaip deklamuodama Poe eilėraštį. Padaryk mus paslaugą, prisiūk prie  Pranuco štai šitą sagą. Kad ir į švarko atlapą.
  Dabar jau atrodė, kad ir aš įklimpau į vakaro debesėlį taip giliai, kad – nė krust. Stoviu, regiu ir nemoku patikėti, kaip į mano švarko atlapą  prisegama saga, kuria iš mano palaidinės ištraukė Vidinis.
O buvo taip:
   
Aš:
Ir ne tik tu, širdie.
Giedokite Mašnyčios, Latežeri ir Švendubre,
šilais aidėdami iki ausų dangaus.
Dainuokit, Grūtai, Ratnyčia, Vieciūnai
Ir tie, kuriu vardus jau primiršau.
Va, Randamonys ir Jaskonys,
Dar Cimakavas ir Kermušija...

Vidinis:
Parapijom į krūvas telkiasi šiliniai, 
kad į bažnyčią kuo arčiau,
bet tai nereiškia,
kad jose kiekvienas šventas
ar moka kryžiumi žegnot save.

  Vidinis drąsiai paėmė už mano švarko sagos. Atsiliepdamas ir aš įsikibau į jo švarko sagą. Atrodė, be priesaikos, be žodžių pasiryžome: pabandykime dar kartą. Gal bent šį kartą pavyks. O jai —ne?
  Vidinis staigiai ir stipriai truktelėjęs ištraukė sagą iš mano švarko, o aš irgi nedvejodamas ryžausi tokiam veiksmui. Irgi sėkmingai, ir sieloje buvo gera, ramu, jauku.
  Dainuok, širdie, šilinių kraštą...

  Atitolęs jau ir šis laikas ir vis tik, kai reikia – jis čia pat. Ką daryti? Kaip elgtis man. Kaip prisiminti, kur aš laikiau anuokart iš Vidinio švarko ištrauktą guziką.

Nedėlios rytelį
Ėjau vandenėlio –
Sutikau bernelį
Šalia šaltinėlio, –
    uždainavo Silvija, atlikusi darbą ir palikusi atlape ne tik sagą, bet ir prie jos įsmeigtą adatą.

Pastatyk viedrelius,
Paguldyk naštelius,
Pailsėk, mergele,
Pailsink rankeles, –  susiprato Bladukas. Dabar  jis mieliau tiko būti Vaidinimu. 
  – Gražus vakaras šiandien. Netgi ir tada, kai jis nusileidžia į  žmogų. Vidini, aš tave vėl girdžiu. Kur tu bebūtum, girdžiu.
  – O kad tu buvęs vežėjas, – irgi išmesk iš galvos, – pasakė Naubartas .

Dėkui tau, berneli,
Už meilius žodelius –
Tokių negirdėjau
Nuo pat mažumėlės.

  Kas atsitiko, ne ką ir dabar apibrėžčiau galiu pasakyti. Bent kažkokiu metu, nebuvo taip, kad  anieji  penki odisėjai – tik  sau,  o mes,  vietiniai – tik sau. Maišėmės visi taip, kaip, tarkim į pasimatymus šventėje susieinančios dvi man  geriausia  žinomos šilinių dzūkų krašto šeimos Abi jos Šklėrių kaimo viensėdijose. Tai Šimo Grigo ir jo dvejų žmonų Benignos (Benediktinos) su Marcele ir Felikso Karlono su Karolina šeimos.
  Sakoma,  darbymetyje ir akmuo kruta. Tokie  susiėjimai į darbymetį nepanašėjo, tačiau įsitikinęs, kad krutėjimo, šėlsmo ten būta daugiau.

2017-07-21 10:55

Proza

Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

    fragmentai Laiko ir Savęs

                                                                                       3. Ginčas

   Savęsp, Savęspi...
   Būna, kai  atrodo paprasta ir lengva būti tokioje Esatyje. Suvokimai šviesūs, aiškūs, suprantami taip,  kad, atrodo, jau  nieko neliko, kas galėtų varginti smegenis nežinia ar numanyti, kad tokie dalykai gali būti. Esi štai toks, koks esi ir to pakanka, kad pasaulis nesikeistų. Net įsitikinęs, kad taip iš tiesų ir tėra:  kaip dabar, taip ir per amžių amžius. Ramybė, kone absoliuti  ramybė. Tačiau, žiūrėk, kitą akimirką taip sudunda,  sudejuoja, suvaitoja, kad, regis, reikia kažkaip pasirūpinti dingti iš savo  odos, iš žmogaus kūno formos gabaritų ir išsitaškyti po visur panašiai kaip...
   — Išsigandai? Norėjai pasakyti išsitaškyti, kaip  Dievas? Po visą būtį? Ir tuomet... Nagi, drąsiau, drąsiau. Savęsp pasaulis užgula  mintis. Tęsk gi.
  — Lengva pasakyti: tęsk. Štai rodau į jį ir  suklustu, ar pats  jį žinau? O jeigu  kažkiek žinau, tai  ar netapatinu jo su tuo, kuris kažkam, kad ir Dievui, priklauso, yra jo nuosavybė? Ar nesu įsibrovėlis į svetimas  teritorijas? Kodėl taip knieti apibrėžti Savęsp sienų linija, nukeliant  jas kuo toliau į begalynės tolius. Ir, deja, tų  „kodėl“, to nežinojimo tiek daug, kad man darosi vis drąsiau pripažinti  nesėkmes, mėginat įsitverti į Savęsp sandaros būtį. Aš turbūt privalau klysi, nes amžinas klaidose, suklydimuose. Ir Dievas, jeigu, žinoma,  jis yra,  neturėtų dėl to priekaištauti.
   ... užsimiršta sodo  namelio Palėpės departamentas. Dabar svarbiau, kad  atsiradusioje  minties tyloje nepūstelėtų jokie  vėjai. Yra Savęsp, yra Savęspi pasaulis, o tai, ką vadinu užSImiršimu, yra jo dvelksmas.
  — Nesėkmės, nesėkmės... Taip, jų nemažai patirta, bet tai ne fiasko, Pranuci, jeigu vėl susiruošęs  kelionei po Savęspi. Ištikus fiasko paprastai nesugrįžtama, o tu iš prieveiksmio kuri daiktavardį ir visą šalį,— girdžiu iš savęs ir tuoj paskubu atsiliepti:
  — Kai suprasti? Iš prieveiksmio kuriu daiktavardį?     
  — Padūmok, atsimink, pavartyk užrašus.   
   Užrašų ilgai vartyti nereikėjo. It kažkam pasitarnavus, prieš akis atvirto nemenkos apimties rašinys „Prieveiksmis, tapęs šalimi.“
   — Tu čia, Vidini? Ak, atsiprašau. Užsimiršau, kad kalbuosi su savimi. Regis, kad tai vienas esmingų žmogaus senatvės požymių. Ką bepadarysi? Tačiau ar tai vargas, kurį reikia iškentėti, ar malonė, kuri reikalinga šventės?
     — Ar jau savęs nuo manęs neskiri? Skaityk, — atliepė Vidinis. Tikras. Nepasivaidenęs. Neretai mokėdavo ateiti tylus ir pabūti toks, nepastebimas, bet kartais netikėtai pasišiaušdavo kaip griaustinis. 
   — Labas. Matyt, užsnūdęs buvau. Kaip čia  atsiradęs?
   — Skaityk.
   Užkėliau akinius ant nosies kupros ir pasaulis prašviesėjo. Raidės irgi. Sakiniai prakalbo iš praėjusio laiko. Už abu: mane ir jį, Vidinį.

Išrašas iš 2010 - 02 - 18

   — Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg  būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, — prisėsdamas prie palangės teiravosi Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: — Jau tą Savęsp pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Kaip besakytum, o tai ypatinga šalis — visuose linksniuose tik Savęsp, tik Savęspi. 
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
   — Ai, Vidini,— mostelėjau ranka. — Savo nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
   — Sunkiau?
   — Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: taigi, jis sirgo. Visai liga neišgydoma, todėl bent truputį esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus jo atsiliepiant, vėl megsiu pradėtą pasakojimą. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos darosi sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį, jai ten įdomiau, kadangi ji ten — jaunatvės apraiškoje ir apie save, paliegėlę, net pagalvoti nenori.
  — Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, Tačiau atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i)   prv. psn. prie savęs,  į save.
   — Štai kaip. Netyčia.
   — Neabejok tuo, ką čia pacitavau. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
   — Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį.
   — Nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad tokį „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kaip girdi, kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau, atsparus jai, pakaustytas. Ir tik tie, kas nenori žinoti, nežino, kaip mielai veliuosi į ginčus, netingėdamas kartoti jau kalbėtus dalykus. Galbūt daugiausia iškentėti tekę diskusijai, pasirūpinant priimti neginčytiną  nuostatą, kad žmogaus žodžiai neretai keičia savo prasmes. Įtaigiausiu, lig šiol nepabodusiu pavyzdžiu man yra prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau taip vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai — vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai. 
   Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas apie Savęsp kalbėta anksčiau. Taip dažniau atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, jie net labai  man malonūs, nes pasivaikščiojimai po Savęsp  senatvėje yra lengvesni — kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
  *------------------

   Lioviausi  skaitęs. Gana. Ir energingai užverčiau sąsiuvinį kartu su savimi ir Vidiniu, su rašiniu „Prieveiksmis, tapęs šalimi“, užverčiau visa  tai kartu su   laiku, pažymėtu 2010 metų vasario mėnesio 18 dienos data
   — Kas atsitiko? Koją skauda? Betgi koja ne liežuvis.   
   — Galėjau, Vidini, taip nerašyti, kaip čia girdėjai, bet — ne, parašiau. O  dabar?  Tfu! Nesmagu, koktu. Imki šį šlamštą ir neški į ugnį. Kuo greičiau, tuo geriau.
   Vidinis neiškarto atsiliepė, bet jo veidas niaukėsi. Akyse įsižiebė jonvabaliai.
   — Sapnavau gaisrą. Kvailiok toliau.
   — Imk ir nešk į ugnį. Te sudega  tokie raštininkai kaip aš, o su jais ir Savęsp. O kaip kitaip, Vidini, kaip? Tai, kas svarbiausia, sumeluota. Tegu tai padaryta Citatos kalba, bet sumeluota. Įsimink:
   savęsp(i)   prv. psn. prie savęs,  į save.
   Po mano citatos, Vidiniui pauzės neprireikė.
   — Sapnuoji gaisrą – lauk ginčo. Net pykčio. Aš pasiruošęs, Pranuci. Todėl man labai įdomu tave girdėti, raštininke.Tačiau sudeginti Savęsp?.. Na nežinau, kas esi, kad  man įsakai deginti ne tik lopšį, bet ir Dievą. O ką  atsiminti, gal leisk man  apsispręsti,— atšiauriu balsu pakalbėjo Vidinis ir atšiauriai it bijodamas išdeginti burną, deklamavo;

Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.   
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.

Medžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kurį įkritusi į žmogų.

   —  Ir  tai reikia vadini melu? Ir tai reikia nešti į ugnį? Gal palaukime savaitę - pusantros. Bus smagu deginti kartu su Joninių laužais. A? Ir dar: Dievas vis  dėlto yra. Manau, tai jis tave mestelėjo nuo kopėčių ant tvoros, kartu primindamas, kad jis nepasensta. Dievas supėja  ateiti  ten ir padaryti tai, kas reikalinga padaryti..
   — Vidini!!!
   — Mano kaltės irgi nemažai. Galėjau va tokį  „netyčia“ iš lopšio numesti. Ir kas nuo to būtų blogiau, kaip dabar  yra? Kas?

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa ji
Savęsp — šalis didi
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės.

   — Vidini! Ar girdi? Arba  tu pats išnyk, arba tave pro langą nuleisiu. Duok gi žodį pasakyti. Ir bendrai, kas su tavimi  pastaruoju metu dedasi. Velnias kojos neims. Ir niekam be manęs ji nereikalinga. O tu man ir už ją  reikalingesnis. Žiūrėk į akis. Nenorėjau, kad meluočiau, bet niekieno ne kaltė, kad melą priėmiau, kaip tiesą. Man nereikalinga Putino tiesa apie  nekariaujančią Rusiją Ukrainoje ir matyti ten ir rusų, ir ukrainiečių kraują. Atsimink: tokia tiesa man  nereikalinga ir žinau, kad ji nereikalinga ir tau.
   — Taigis, taigis, Girdžiu, kaip pakalbėjo Vingių Jonas. o aš tariu: iki, Pranuci. Man irgi reikia paskubėti prie savo darbų, —- išgirdau Vidinį ir mačiau, kaip pradeda atsargiai leistis mediniais, siaurais, sunkiai praeinamais laipteliais žemyn prie sodo tvoros vartų.
   Buvau per silpnas valdytis. O gerklė nespringo.
   — Še, pasiimki užrašus. Visus. Iki vieno. Man jie  daugiau  nereikalingi. Meluoki jais visiems, kas juos skaitys.  O aš irgi  sušaudytas. Ten, Ukrainoje.

Dabar jau nėra manęs.
To nėra, kuris buvo.
Sušaudė tokį mane
Ukrainos kare,
o toks, koks esu.
koks likęs,
iš karo pareit negaliu.
Sako, ten gimęs.
Sako, nebūčiau laimingas.
Sako, užspringčiau
oro gurkšniu,
kuriuo gyvenau,
rašydamas žodį Žmogus.

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) V                                 
           
   

Kovo 10-sios kalendoriaus lapeliu pristabdytas laikas

  Realybė atrodė neprotingai, tarsi sušaržuota: dvasioje gi su odisėjais iš Žuvies žvaigždyno susižinojau ir pabendravau anksčiau, kai dar Kandžius nebuvo išėjęs. Tačiau tuomet jie neišsiskyrė iš kasdienybės – kaip įprasta patys sau atrodėme svarbesni, reikalingesni, įdomesni, verti susilaukti pagarbos ir pripažinimo. Ir vėliausiu savo laiku, beje, nepagalvojau, kad tokios viltys perdėtos. Tačiau tikra ir tai, kad prasišvintantis aušra rytas ir saulės patekėjimas nebuvo man šventė – tai lyg durų atidarymas į kitą dieną, o darbas joje dažniausiai įprastas, išmoktas anksčiau. Taip buvo ir kovo 10 d. – pirmiausia tai darbo, tai duonai pelnyti diena. Ir saulė tekėjo truputį anksčiau negu aną rytą. Net nuojautose nei menkiausių požymių, kad atverstas kalendoriaus  lapelis užsiliks, kad pirmiausia iš jo atsiras  dvasinė pažintis su varduvininkais. Ir ar galėjau pamanyti, kad greitai priartėja laikas, kai man ypatingiau prireikia pastudijuoti kalendoriaus lapelio biografiją.
  –Te jos, tavo, dzieduli, studijos, užtrunka kuo ilgiau. Gal man per šį  laiką pavyktų nupiešti šilinių dzūkų krašto žemėlapį. Nemažėja jis. Priešingai. Auga  jis. Supranti?  Auga. Pradžioje maniau, kad pakaks pasidairyti po Kabelių, Ratnyčios ir Marcinkonių  parapijas ir... baigta – lipki, bobute, iš vežimo. O štai pažiūrėk kur jau nuklydusi, kur dairausi. Tu žinai, dzieduli, kur Naugardukas? – pakalbėjo Poe.
  – Aš jai siūliau pasidairyti po Vilnių ir paieškoti žydą. Et, užstrigo jo pavardė, bet judu, dzieduli, labai panašūs. Abu vežėjai. Sakau jai, kad nors rečiau, bet stebuklų būna. Ką gali žinoti – o gal suras? Gal pavyks įsiprašyti, kad nuvežtų į Naugarduką. Įdomi kelionė būtų. Jis kadaise  į  Vilnių atvežė Adomą. Žinai gi tokį, Adomą  Mickevičių, poetą.
– Palauk, Pro, palauk. Ne su tavimi  dabar  kalbuosi, – papriekaištavo Poe.
– Tačiau reikalas  rimtesnis, negu kalbėtumei tik su manimi. Vėliau tokie dalykai darysis dar labiau neįmanomi, o stebuklų irgi retės. Jų paramos prisišaukti  bus sunkiau. Beje, dziedulis, tikiuosi, tai irgi gali  liudyti, juolab, kad ir nemenką patirtį turi:  ieškoti, ieškoti  ir...
  – Ir nesurasti, –  padėjau jai ištari. – Taip, Pro, tu teisi. O dėl  stebuklų, tai pernelyg jų nenorėčiau neigti. Man regisi, kad jų yra daugiau, negu pasirengę juos pripažinti. Netgi gerokai daugiau. Tačiau suprantu, kad tu, Poe, pakalbėjai apie mano kaip karietos vežėjo patirtį
– Jau  didesnę kaip dvidešimties metų patirtį.
– Visaip, Pro, ją matuoju. Visaip.
– Aš pagal užrašus tavo, dzieduli. Ne specialiai, bet kaip Pro (proza). Man tai kaip pareiga. Jeigu ką primirštum, ką parašęs, nesikuklinki,  teirautis. Šį kartą omenyje turėjau tokį  tekstuką. Paklausyk.
 
  Klausiau ir  girdėjau:
  „1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min  eteryje pasigirdo radijo signalas Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:
  Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai jis sako, kad susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į gilesnius amžius. Karieta menkutė, o ant vieno jos  rato stipino  užrašas:  tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
  – Taip, taip, – pabandžiau nutildyti man vis skaudančią atmintį, tačiau tuoj pat pagalvojau: bet kodėl, a? kodėl turėčiau ją tildyti? Žvilgt – ten, žvilgt – kitur, žvilgt ir į kalendorių, į jo daug kartų apžiūrinėtą, mintinai išmoktą kovo 10 d. lapelį ir primą kartą sužinau, (taigi, pirmą kartą sužinau!), kad ne aš jį atverčiau. Ir tai, ko gero, panašu į stebuklą. Tegu nedidelį, labai privatų, bet tai būdavo mano pirmas naujos dienos darbas. Apie tai, kad galėčiau apsieiti be jo, kad gal kada kitaip pasitaikę, net ir kalbos negalėję būti. Ir štai atsitinka, kad  dvasia sujunda taip, tartum iš neužversto lapelio pats Kandžius tartų:
   – Dzieduli, būkime šiuolaikiniai, būkime nūdienos žmonės, būkime kartu su jos varduvininkais.
  – Būkim, būkim, Kandžiau, – išgirstu ir save, kaip  aną dieną ir puikiai atsimenu, kaip jis tą padaro – atverčia 2017 metų kovo 10 dienos lapelį – be mano bet kokios paramos. Atverčia jį savarankiškai, netgi nepaprašytas. Neįtikėtina, kad galėjau ir tokį dalyką užmiršti. Ak tu, Amnezija, ak, vienaake, ar ateis  laikas, kai būsiu tikras, kad tavimi atsikratęs?
  Tyliu, kaip musę perkandęs, nes žinau, kad ir Pro su Poe tuo nepatikės.
    O aš pats?
  – Dzieduli, ar kas negerai, – pajutusi permainas mano dvasioje paklausė Poe ir nepalaukusi, ką pasakysiu, guodė: –  Būna, būna. Ir man taip pasitaiko, kai nesupranti, kas atsitinka. Kodėl atsitinka.
  – Na taip, būna, būna. O aš pasakysiu, kas man  atsitiko. Ką tik. Dabar. Sužinojau, kad anas žydas, apie kurį kalbėjo Pro ir kuris savo briku atvežė Adomą į Vilnių yra Jankelis. Jis buvo Myro miestelio pirklys. Žvilgterėki, Poe, kaip ši vietovė  atrodanti  tavo žemėlapyje.
  – Pas mane ten irgi šilinių dzūkai. Argi galėtų taip būti? Tačiau kai pagalvoji, kad jeigu su briku į Vilnių atvažiuojama, tai anuomet ne taip toli. Sakyčiau, kad dabar tokia kelionė gerokai tolimesnė.
  – Mat  kaip! Sakai „gerokai tolimesnė“. Hm. Tačiau regisi, kad priverstas ir liudyti, kad, vizuali  realybė dvasioje atsispindi kitaip. Ten  kilometrai lyg ir neegzistuoja. Pro, kaip tu manai? Užsiplepėjome mes?
  – Norėčiau, kad iš ten, iš dvasios, kažkas  atneštų kad ir  mano autoportretą. Nemanau, kad pati save  atpažinčiau. Tikrai nemanau. Ir būna  taip, kai atrodo plepi plepi, o vėliau sužinai, kad kaip tiesiu  taikymu – į akį.
  Su Poe nelaukėme, kad taip galėtų pasakyti Pro. Tačiau  taip pasakiusi ji irgi nelaukė, ką jai pasakysime. Jai buvo aktualiau prisiminti aną seną tekstą iš „ Kalba Vilniaus“ ir tęsti jo skaitymą.
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą žmogaus širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net tėvo mėgstamiausią dainą  užtraukė. Tačiau  apie tai  sužinosite įsijungę radijo imtuvus. .
  – Sakyk, dzieduli, – klausė ji, – kada  mums juos įsijungti? Taip,  taip – kada? O jeigu pasirodytų, kad per vėlu, pavėluojame, tai ar reikalingi tokie užrašai? Tačiau kalbu ne tik apie radijo imtuvus ir užrašus, bet ir  apie žemėlapius. Ir prašau, Poe, nebūk impulsyvi.  Pradžioje pagalvok, o tuomet išgirsk:
  – Žodis suteikiamas Poe, šilinių dzūkų krašto kartografei.
  – Taip ir pamaniau, kad manęs neapleisi, – atsiliepė Poe. – Dėkinga tau, Pro, už tokį rūpestį, tačiau neabejok, kad gerai suvokiu posakio esmę: devyni amatai – dešimtas badas. Nepersistenk, Pro, kad ir nuoširdžiausias patarimais. Aš irgi pradedu  rūpintis, kad  tuo niekas  neabejotų.  Jaučiu, žinau, kad ir  toks  užsiėmimas  dabar labai reikalingas. Ką?  Netiki? Tuomet  norėčiau, kad  mano tokį pasižadėjimą ir kiti girdėtų:

Skaitau, o gerklėje – nė žodžio.
Tikrai po sielą vaikščioja žvaigždynas...
Nepykit, žmonės, kad jį šitaip rodau –
Jau gali būti, kad kitaip nemoku
Bet argi tai svarbu? – liovėsi  deklamuoto Poe. Ir paprašė, kad  jeigu  ji suklystų, būtinai ją stabdyčiau. Būtinai, nes kalbant jautrius sielai dalykus yra žymiai didesnė galimybė klysti, o būtinybė nesuklysti – labiau reikalinga.
  Tylėjau. Ji neklydo. Tačiau jeigu būtų klydusi, irgi būčiau tylėjęs, manydamas, kad aš apsirikau, aš.

Bet argi tai svarbu,
Jeigu ir vėl kartu su Meilutyte
(net nežinau, kur kapas jos)
Karietą rengiam į kelionę
Ir pulką paukščių dovanojam.
O režisiere, o Audrone,
Palikim mirtį: tu esi.
Aš sugrįžtu atgal
Tu išeini į priekį, į DABAR
Ir perskaitai iš mažo atviruko:
 
  Ačiū Jums už pasitikėjimą manimi.
  Ačiū  Jums už dorą ir gerą širdį.
  Ačiū Jums, kad Jūs esate
  Į kelionę... į pirmą kelionę karietą siunčiu
  Ir laiminu tuos, kas jau esate ir kas dar būsite joje
                              Jūsų režisierė Audronė   

  – Pranuci, kažką nori pasakyti? Matau, kad – nori. Tačiau vis kažkodėl dar nesiryžti. Kodėl, vežėjau? O kad prie kalendoriaus lapelio ateini pasimelsti, tai mudvi su Poe gerai  žinome. Tuomet netgi geriau suprantame, kaip žmogui sunku, kai mato, girdi, kaip kažkas  apspjaudo jam šventus dalykus. Ne, išpažintis tavo mums nereikalinga, bet kalbėk, vežėjau.
  – Ne dabar, Poe.  Ne dabar, Pro. Irgi žinote, kad antroji lapelio pusė  tuščia. Dangus gal ir gali būti  tuščias, be tik ne kovo 10 dienos kalendoriaus  lapelio popierius.

  ... Praeivis* išgirdo, stabtelėjo,  atsiminė, pakalbėjo. Sau ir tiems, kas moka jį girdėti..
  – O, kiek anksčiau mačiau kalendoriaus lapelių... Vaizdas nelabai kinta: siena, pavidalas tradicinis... Saulė teka... diena kabo... vieno ar kito vardadienis...
  Bet dabar suprantu, kad ankstesnius vis tiek kitaip perskaitydavau. Dabar pasirodė, kad kiekviena diena žmogui kaip šventadienis. Nes širdis gali pavargti ir akyse aptemti... o kiek daug pasakų tūkstantinėje laiko rašomoje knygoje, kiek gali paskaityti ir parašyti pats... Laiko duota, bet kada gana.
  Kandžius pristabdė laiką, tas teisybė. Todėl Kovo 10-osios lapelį perversti ir nekilo ranka, nes labai susijusi su širdimi.

          fragmentai Laiko ir Savęs

5. Su Cezariu

     Pastabų, priekaištų sau turiu tiek nemažai, kad ne kartą ketinau juos kaupti į atskirą sąsiuvinį. Nemanau, kad tokie užrašai kuo man padėtų, tačiau tikra, kad atsitiktų taip, jog ir apgeltusiuose jo puslapiuose šitaip jais liudyčiau, kad ir po 75 išlieka poreikis neišvaistyti savęs iki dugno ir net sodresnius žodžius pataupyti kitai, geresnei progai. Tai kodėl, a? kodėl varnas Golius „užrakina“ Žmogų gyvenimu Sau iki 75, o  toliau, pasak jo, jeigu dar jam leista gyventi, tai gyvena už ką nors iš tų, kuris nesulaukęs tiek. Suprantu patariančius numoti ranka į tokias jo filosofijas, bet kad ranka nekyla. Tai šilinių dzūkų krašto pažiba. Daug būties  ne iš knygų, o tiesiog iš savo, atrodytų, nedidelės galvos perskaito — prisimena Napoleoną, keliaujantį į ir Maskvą ir  grįžtantį iš ten, prisimena jį Vilniuje, nesėkmingai mėginusį užsikelti ant delno Šv. Onos bažnyčią. Daug ką prisimena, o kada jis pats gimęs, deja, neatsimena.
  — Matyt, Pranuci, ir mane kažkada kaip tave kad mylavo Amnezija. Neklausia, patinka ar ne, bet įsikimba ir myluoja. Taip myluodama, matyt, pradangino ir mano gimimo laiką. Abejonės — ne priekaištai, todėl taip drįstu pamanyti. O už ką, už kokia „asabą“ (asmenį) dabar gyvenu — neklausk. Pasakysiu tik, kad tai sunkiau, atsakingiau negu gyventi savo gyvenimą.
   — O tu, Goliau, tikrai žinai už ką gyveni? — nesiliauju klausti ir dabar, kai jau netikiu, kad prasitars.
   — Pasenai, Pranuci, ir neskubėdamas, — trumpai mesteli jis.— Ar reikia dar labiau skubintis?
   Pavadinti jį šarlatanu ar nemokša, dar kitaip menkinti niekuomet net užuomina mintyse  nedingtelėjo. Sakau, tai šilinių krašto pažiba, nors  pats  nusiskundžia, kad  ne tas varnas Golius, oi, jau ne tas, kokį save  atsimenantis. Ir vis dažniau būna, kad parengtus pasakyti žodžius, tenka nuryti atgal, kas daro lyg bailaus ar nedrąsaus, užsislėpusio varno įspūdį. Anksčiau, girdi, nereikėję, kaip prastam siuvėjui matuoti dešimt kartų ir tik tada  kirpti. Gyvenant už save, ne didelė bėda, jeigu padarai ne taip kaip derėtų, jeigu ir brokas ištinka. Tačiau tokie  jo pakalbėjimai man jau suprantami, nes ir pats bandau  suvokti, kodėl neretai atsitinka taip, kad sutiktam žmogui pirmiausia ištariu ne tuos žodžius, kurie, regis, jau pakibę ant lūpų. Šieji ūmai atsitraukia, užleisdami pirmenybe kitiems, kurie vos ne standartiški, labai panašūs į kareivius rikiuotėje:
   — Cezari, tu čia?
   — Dalija, tu čia?
   — Jonai, tu čia?
   Ir štai priartėja Joninės. Greit pusmetis kai peršokau 75 metų kartelę. Ir tikrai vis dažniau pasitaiko tokios esaties, kai suprantu, kad už save gyventi neįmanoma ir nesuprantu, kaip atrodo gyvenimas už kitą. Labai panašu, kad  gabalais, fragmentais, atkarpomis, bet akivaizdu ir tikra, kad dažniau šaukiuosi vėlesnės vaikystės ir jaunų dienų bičiulį Cezarį. Jau ir dešimtmetis, ir du dešimtmetičiai, kai apsieina be šaukšto ir druskos. Iki 75 jam pritrūko apie ketvirtį amžiaus. Tačiau, Dieve, saugok ir neleisk man tokį laiką gyventi už jį. Ne todėl, kad tai daug ar mažai: tai todėl, kad  gyventi už kitą yra neįsivaizduojamai sunku. Kur  beitum, ką beveiktum, paskui tave  seka klausimas: ar tikrai aš gyvenu už jį taip, kaip kad jis pats būtų gyvenęs?
   — Ei, varnai Goliau, dink man iš akių!
.  Varnas Golius dingsta, tačiau tai nepadeda ir po valandėlės vėl dvasioje šaukiu:
   — Cezari, kur tu!?   
   Pakviesti man ji nesunku, o matyti — nesudėtinga, bet sunkiausia parodyti jam laiką, kad ir mažytę jo atkarpėlę, kurioje bandžiau pagyventi  už jį. 
   — Skaityk, Cezari, mano gerklė išdžiuvusi,— pasakiau, paduodamas jam iškentėtą eilėrašti. Man nesvarbu, kaip šieps jį kritikas, kaip perskaitys Jonas, Giedrė, Edvinas ir Audrius, ir bet kas, kuriuos pažįstu — nepažįstu. Matau, kaip užrašytą  eilėraštį paima Cezaris Kurilavičius iš Piesčių sodžiaus ir jaučiu sieloje virpesį.
  — O gal paskaityk pats. Man svarbu, žinoma, kaip eilėraštis parašytas, bet svarbiau — kaip jis perskaitytas. Juolab, kai tai daro pats autorius, o eilėraštis, regiu, skirtas man.    .   

         Kai Cezarį šaukiu
         
               Cezariui (Kęstučiui) Kurilavičiui atminti
 

Na taip,
kai aš tave vardu šaukiu,
Roma išgirsta, jos imperija visa.
Pasikelia į praeitį keliai iš dabarties
ir suskamba varpai
gimtos parapijos Kabelių.
Kas patikės, kad draugas tau?
O juo labiau — ir iš mirties ištraukęs per sekundę?
Ne darnai, Cezari, rašau,
ne tam, kad skambtelėčiau lyra;
rašau norėdamas paliudyti savim:
draugai mes, Cezari,
Išėję būti, kaip likimas lems.

Ėjau per Piesčių sodžių...
Negyvas, kaip numirėlis beveik.
Reti namai stiklų langais į dieną žiūri.
Ir buvo linksma
(patikėk, net linksma),
kad tarp kelių,
Ir tavo, Cezari, tėvų pirkia.

Net bitės kilo dūgzt iš avilių,
net tėvas —  motina atėjo pakalbėti.
Sakiau, ir aš imperiją kaip Cezaris kuriu,
kuriu iš įvardžio Savęsp,
kuriu, kad kuo labiau skaudėtų.

Ar  būčiau čia  atėjęs, jeigu ne šalis Savęsp?
Ar  būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj? 
Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose,
bet, Cezari, aš  to lig šiolei nežinau.
Čia, kur Savęsp,
ateinam būt  visaip,
bet niekuomet nemirę.

   — Atsipirkai, besarmati, paskutiniu žodeliu. Tačiau sakyk, iš kur šitie kalnai?
  — Kalnai? — apsidairiau.—Tai kad kaip vakar, taip  šiandien. Nors — ne. Koja dar labiau patinus. It iš Ukrainos frontų sugrįžęs.
   — Tai va, tai va. Brolis brolį. Tai turbūt daugiau negu žmogus žmogų. Ne madoje, bet reikalingas žodis skerdynės. Skerdžiamės. Ir už daugelį reikės gyventi  iki 75.
   — Ir tu taip jauti? Negi varnas Golius teisus? Neįtikėtina, jeigu taip. Tačiau prie ko čia kalnai?   
    — Aš ir klausiu, iš kur jie? Kažkas, regis, Karlonų kalnelį paaugina.
   Dar įdėmiau žvelgiu pro pietinį Palėpės  departamento langą, nusitaikydamas akimis į ten, kur iki Karlonų kalnelio apie pusantro šimto kilometrų. Galia, — atsidustu, — iki Joninių  nepalyginamai arčiau, bet joniniu laužas ten nebus užkurtas..
   — Nematai?
   — Nematau, Cezari.
 
   Ar  būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj? 
   Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose,
   bet, Cezari, aš to lig šiolei nežinau, —

atsitraukęs  nuo lango, prisiminė padeklamuoti Cezaris ir dėbtelėjęs akimis į veidą:
   — Iš tikrųjų nežinojai? Ar čia taip dėl eilėraščio, kad guvesnis  būtų?
   — Žinojau, kad kažkur Žemaitijoje ir manėsi, kad  to pakako. Dabar gi žinau, kad — ne, tik tiek nepakanka. Gal dėl to ir kalnai, kad  nuo jų toliau  matytųsi, bet  jeigu ir taip, iš kur jie atsirado. Ar tik mano bičiuliui nesivaidena?
   Cezaris neskubėdamas pavaikščiojo po palėpę, apšviestą dvejais langais ir užkeltu aukščiau galvų šiferio stogu. Žvilgterėjo ten, žvilgterėjo  šen, bet labiausiai jį džiugino Giedrės gėlės.
   — Tvanku čia, Pranuci, velniškai tvanu. Ir nuo saulėtos birželio dienos, bet labiau nuo įkaitusio šiferio. O gėlės kalnais kvepia. Supranti? Kalnais. Uosk, gardžiuokis ir tikėk, kad dar tau teksią ir po juos pavaikščioti.
   — Ar kalbi apie Giedrės kalnus? Tai jos gėlės. Atnešė ir dovanojo Pelėdai ir jos motinėlei, kurios jau, taigi jau kurios...
   — Ššššššš, neužsimirškime, kur esam. Dar reikia Romos imperiją sukurti.

Čia, kur Savęsp,
ateinam būt  visaip,
bet niekuomet nemirę.

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) VII   

Atėjo laikas perstatyti ir bažnyčias

  Ir štai atėjo laikas,  kai galiu manyti (ko gero, ir kitiems pasakyti), kad man nerūpi  atversti kalendoriaus lapelius. Tai, kas dar neseniai taip būdinga, taip būtina, kad atrodė, jog  neįmanoma, kad galėtų būti kitaip, dabar žiūriu į kovo 10 –osios ir pradedu baimintis, kad nekaip būtų, jeigu ir vienas šis lapelis nebus išmoktas, jeigu, pavertęs jį laiku, negebėsiu įeiti ir pasižvalgyti, kaip iš tikrųjų jis atrodo iš vidaus, koks  jis savo gyvenimu, savo publika.  Ė, varduvininkai, negi manote, kad man labai rūpi jūsų vardai? Normalu, kad jie mažutėmis raidėmis užrašyti,  betgi pasirodykite, kaip patys  atrodote? Kad ir taip, kaip Alfonsas ir Jadvygą Žiliai..
– Pratrūko? Viduje? Ar kaip kitaip tai įvardinti? –atsiliepė Poe, išgirdus mane prašnekusį  į kalendoriaus lapelį. Ir lyg sau, bet kartu su manimi žiūrėdama į kalendoriaus lapelį: – Kažin, kiek žolelių yra šieno kupetoje?
– Žolelių?
– Nežinau, kiek ten jų, bet ir nesiruošiu skaičiuoti dėl to, kad sužinočiau.
  – Na, taip. Dėl to tikrai neverta. Geriau tą laiką  sunaudoti šilinių dzūkų žemėlapiui nupiešti.
  – Arba pasiklausyti geros muzikos. Girdi? 
  – Na taip, – vėl atsišaukiau pritarimu, nors nei  muzikantų, nei muzikos nebuvo. Užtat buvo Alfonsas ir Jadvyga Žiliai ir jų kalba kaip muzika. Nuostabu girdėti nuoširdaus žmogaus kalbą. Ji man prilygsta gerai muzikai. Ir jausmas vis toks, lyg karietoje kaip tada, prieš dvidešimt ar daugiau metų. Jaučiuosi kaip istorijoje, kaip žmogau dalioje.
– Va! va! va! Kaip žmogaus dalioje. Šito reikalo ir neišleisk iš  galvos. „Kaip žmogaus dalioje“, – dar  paskambino pažįstamas balsas, o aš sužiurau į Alfonsą ir Jadvygą.
  Kažin, ar kada buvome  išsiskyrę? – pagalvojau, bet gal atsitikę netgi kitaip – susikuria priežastys, kurios kaip mintį mesteli mane ten, kur kažkada buvęs. Ir šit sveikintis iš naujo su Alfonsu Žiliu nereikia ir girdžiu jį ne kitaip, o kaip pirmą kartą:
– Keturias klases baigiau. Mane mokytojai taip jau pavertė, kad tikras buvau patriotas. Neklausiau, nepaisiau šitų visų...  Ir paskui, kai antrąkart rusai užėjo, pradėjo vežti ir mano mokytojus. Į vagonus mėtė vaikus. Ir išvežė mano mokytojus. Mano akyse išvežė ir  Černeckį  su Černeckienę...
 
  Kaip anuomet prie Černeckio Černeckienė, taip  dabar prie Žilio Žilienė:
– Medicina mane labai viliojo. Lietuvių kalbos  egzaminą laikiau: gavau 5 raštu, žodžiu – 4. Kitą dieną mandatų komisijoje pasakė: mes  turim  savo mokinių. Tavęs negalim priimti. Esi buožės vaikas. Nors buvo 26 hektarai žemės  Nu, mano tėvelis dar buvo Amerikoj kažkada. Tai irgi  gal šiokia tokia priežastis.
  – Nepamanyk, kad Vaidinimą matai ar girdi.  Anie yra – anie,  o aš irgi – aš, Bladukas, – pradėjo kažkiek netikėtą kalbą Bladukas iš Šklėrių, – Stebiu ir  suprantu, kad  visa tai, ką  dabar girdžiu, kažkada  reikės vaidinti. O kaip kitaip? Kaip kitaip? Kitaip negalima, Pranuci. Ir žinok, kad tai, ką dabar tau sakau, tai sakau, kuomet  jau ir aš netikiu  scenomis. Spektakliai ten dažniau, o kad va taip.. Prisimeni Vidinį?  Kur jis dabar?  Gerai, kad yra  Poe (poezija), gerai, kad  yra Pro (proza), o kur Vidinis? Būdavo, kad ir jis užtrukdavo  sugrįžti, betgi viskam saikas yra.  Ar ne per ilgai  užtruko? Pasimetė  tarp  kalendoriaus  lapelių,  pasimetė  laikuose.
– Šit kaip! – nustebo Bladuką  išgirdusi Poe – Tu  man šiandieną labiausiai tinki į porą. Tikrai, tikrai, – patikino. Padėjo ranką ant peties, prisiglaudė prie  šono ir tai  buvo nemenkas akcentas jos sakymui.
Atrodė, jai nepatiko, kad  ją marytume kaip deklamuojančią Poe. Atkakliau tuo nesikratė, tačiau neužmiršdavo priminti, kad, girdi, tai jos  sakymai, kuriems ji pranašauja išliekamą vertę.  Dabar, šalia Bladuko, jos sakymai atrodė įtaigūs, ne iš lubų nurašyti ir reikalingi. Nebuvo paprašyta dėmesio, bet jis atsirado tuoj pat vos prasidėjus „sakymą“.

Jau  pamanau, kad būna taip,
Kuomet po žiupsnį, po kažkiek
Visi laikai į vieną susilieja.
Na, gal nereik sakyti, kad VISI,
Bet iš tiesų sakau,
Kad šitiek  jų nesumatuosi –
Beprasmiška juos šitokius rikiuoti
Į laikrodžius,
              į laikmečius,
                            į kalendorius.
Juolab tuomet, kai prireikia
Ant klupsčių skaudžiai atsiklaupus
Kalbėt maldas, išėjusiems negrįžti
Ir patikėti, kad tik pasakose šitaip gali būti –
Nėra kelių, nėra, nebus, vežėjau,
kuriais atgal sugrįžti negalėtum.
O jeigu dar aiškiau –
Atėjo  laikas perstatyti ir bažnyčias
Ir iš delnų, iš prakaito žinoti –
Dievas su mumis.. 

Kas atsitiko, Poe? 

Negi  manai,
Kad pasikliaut galėčiau lemtimi tokia –
Nenori  Dievas, kad į talką eičiau jam?
Esą, visagalybėje mažam – nėra ką veikti?.
Štai poteris, prie jo –  bažnytinė giesmė
Giedok, vežėjau, Pro, Poe
Ir, žinoma, Bladukai.
Ne suokalbį, ne sąmokslą  rengiu --
Ir pasakos te  lieka, kaip išmokę būti
Mes gi,  rupūžkės, vis dėlto
Po savo  nosimis  aukštesnį dangų turim.
Ir  Dievas su mumis..

  – Tai jau  taip, tai jau taip, – atsiliepė Jadvyga  netgi iš  tolimesnio laiko, kai ji dar ne Žilienė, kai ji su Žiliu dar iki rusų.
  – Dar kada vakaruškas suruošdavo, ateidavo ir Alfonsas Tai jau žvilgčiodavo. Kartais šokt išvesdavo.  Pašokdavom,  bet taip jau labai mes nedraugavom.
  Bet laikas  greitas, o rusai greiti ir pirmą, ir antrą kartą...
– Jo tėvukas mirė gal už dviejų metų, kai Alfonsą paėmė, o mama, mat, dar pagyveno. Tai jinai, būdavo, labai dažnai ateina pas mus.  Tada dirbau jau mokykloje – parvažiavusi buvau. Šeštadienis buvo. Ir atbėgo kaimynai, kur jau visai arti prie jo mamos gyveno, ir prašė mirties aktą surašyti... jau turtą surašyti Tai jau tada nuėjau to turto surašyti ir jo mama mane apkabinusi prašė: būk tu, gera, vaikeli. Neapleisk Alponsiuko. Jeigu jau grįš, tu jį kaip nors globok.  Ir aš pasižadėjau beveik  mirštančiam  žmogui, kur už kelių (už trijų, rodos,) dienų tada  mirė. Nu tai aš visąlaik taip jo ir laukiau. Ir Dievas buvo su mumis
  Atsikvepiu. O ką man pasakyti? Buvo karieta, bet, deja, buvo. Kaip pasakyti, kad Dievas su manimi? Štai klausia, kur dingo Vidinis?  O Kandžius?  Atverstas lapelis skaudžiai žiūri į akis. Tai jau aš dairausi ir klausiu: kur jis, Kandžius. Ilgą laiką buvo su manimi,  o  kur – dabar? Sakykit, kiek reikia įvardinti stebuklų, kad jo vardas  atsirastų bent tarp Kovo 10 d. varduvininkų?
– Aš jau, Pranuci, netikiu scenomis, – vėl nelinksmai kažkiek kartojasi Bladukas. – Kad ir kaip gražiai jos įrengtos, sumontuotos. Spektakliai ten dažniau. O žmogus? Yra, yra, kur jam dingti, kai spektaklyje, bet tik iš išvaizdos. O iš vidaus? Negi ir jis su Vidiniu išėjo? O juk suprantu, kad  visa tai, ką dabar girdžiu, matau, jaučiu kažkada reikės vaidinti. Kaip vaidinti, kai be scenos? Na, kaip? Gal panašiai, kaip... Karietos gi  nėra, o atrodo, kad važiuojam. Iš kur tai atsiranda, a? Kalbėk  vežėjau, arba –  ne. Aš už tave. Neduok Dieve, kad ir šitą tavo dovaną prarasčiau. Iš ko tuomet duoną  valgysiu.
  Nespėju geriau susivokti, o  jis jau:
  – Prašom, prašom, vežėjau. Ateik, – kviečia Bladukas  į viešumą  ir jau pats save pertvarko į vežėjo personažą.  Bladuko nėra. Bladukas pranyko. Atsirado jo vietoje  Vaidinimas.

  Mokėjo jis  mane vaidinti. Ir man neretai atrodydavo, kad Bladuko vaidinamas Pranucis vertas, kad ir aš iš jo pasimokyčiau. Dabar vėlgi  girdžiu, kad, girdi, jo netrumpame ir keistokame gyvenime būta nemažai  bandymų parašyti puikių dalykų.
  – Nesakau, kad tai turėjo būti romanai, novelės. Kalbu apie  rašymą ir tik apie jį, tačiau sunki Dievo galia įslėgdavo į krūtinę nykumą ir viskas baigdavosi nepradėjus įsibėgėti. Dabar pradėjau žegnotis, bet  bijodamas, kad nepamatytų aplinkiniai ir ypatingai artimiausi žmonės. Šitai Dievui irgi nepatiks, bet man atrodo, kad pasaulyje vis dėlto bus mažiau  nuodėmių, jeigu neduosiu žmonėms progos pašiepti sugrįžtantį pas Dievą.
  Kalba net nežvilgterėjęs į mane, o aš žinau, kad ir toliau taip išliks...
  – Šiandien vėl stoviu prie Pradžios, – kalba Vaidinimas lyg visą mano  gyvenimo  patirtį surinkęs, – Nemanau, kad pragyventi metai atmeta  galimybę būti Pradžioje. Metai čia neturėtų  būti kliūtis, tik bėda, kad sieloje prigriozta, prišiukšlinta, ten didžiuliai sąvartynai, kad reikia gigantiškos  stiprybės ir Dangaus palaimos...  išsimėžti. Antraip, be tokių pastangų ir lūkesčių  išsipildymo, neužteks  ir tų metų, kurie dar likę. O tuomet, ką tarti? Ką pažadėti? Kam  pasiryžti? Teisybei žiūrint į  akis, vis tik priverstas tarti: kad turėdamas Pradžią, nesu įsitikinęs, jog pavyks  bent  kiek toliau nueiti už  jos. Tačiau viltis, tas nedrąsus tikėjimas „o GAL?“, ima už rankos ir kviečia pasivaikščioti.

Perkūnas,  perplėšęs dangų
Švytruoja  žaibais. 
Jau ir vasara  baigiasi.
O viltis, ačiūdie, dar vis – ne..
            ačiūdie, dar vis –  ne;
Į pavasarį kviečia išeiti

.                                          2017   etiudai   

2017. Su Vaidinimu

  Varno Goliaus padovanota plunksna išsilaikė tokia, kaip ji atrodžiusi dovanos dieną. Saugojau ją, bet, per tiek metų apsipratus, ne visuomet prisimeni, kad ji man didi dovana. Tačiau atsiradus ateities laike plunksnos vertės praba padidėjo, pasidarė nepranokstanti. Jaučiau didį dėkingumą Goliui ir šit išgirstu, suvokiu, kad atsiranda proga kažkaip atsilyginti. Dar nė karto nebuvo dingtelėjusi mintis, kad nuo pat naujos būties pradžios taip labai reikalingą kalendorių galėčiau keisti kitu. Toks, koks jis yra, mano  galva, irgi archyvinės vertės aukščiausios prabos auksas, tačiau labai protinga, smagu, kad jame pasirūpinta erdve būsimiems užrašams. Jiems skirtos vietos atrodo kaip įvairių konfigūracijų balti lapeliai su vieninteliu, matyt, priminimui skirtu atspausdintu žodžiu:Rašyk:
   Bakstelėjau varno Goliaus plunksna į stačiakampio erdvę ir, žiū, kad ji išsiplėtė: esą, rašyk, Pranuci. Vietos raštams pakaks. O ką rašysi, tai jau taigis, taigis, tavo reikalas, pats  tuo taigis, taigis pasirūpinki.     
   „O, kad tik tai berūpėtų“, — pagalvojau, susitelkęs dėmesiu į keturiais brūkšniais aptvertą  paslankią stačiakampio erdvę ir, regis, kažkur netoli jaučiu, kad šitaip į smėlyje  nupieštus geometrijos brėžinius žiūri Archimedas. „Jam, beje, kaip ir man — irgi 75“, — prisimenu, o paskui pasigirsta it kardo kirtis ir suvaitoja krauju apliejami paskutiniai Archimedo žodžiai: neliesk mano skritulių.
   — Ir vis dėlto pavargau, —  pusbalsiu sakau nepaisydamas, ar kas mane girdi, ar negirdi. O ranka, regis, automatiškai žodį po žodžio dėlioja į stačiakampio erdvę ir jį  automatiškai plečiasi.
   
     1.  Ar taip gali būti?
     Klausiu taip it pirmą kartą klausčiau. O juk žinau, kad gali būti netgi taip, kaip ir sapne nebūna.
     Prižadu, kad daugiau neklausinėsiu tokių būties egzistencijos įvairovėje paprastų dalykų. Prižadu,
     kad ir varnas Golius šiuose užrašuose nebus užmirštas.

    Parašiau tašką ir nespėjęs nukelti nuo jo varno Goliaus plunksnos, ogi vėl žiū, kad jis išsipučia, išsišvyti į žmogaus burną. Ir akys, ir kakta, ir ausys. Galva jau. O išsišvietusios lūpos ištarė:
   — Ačiū, Pranuci. Tikėkim, kad ir  manęs neužmirši.
   Betgi tai jis, tai Vaidinimas. Nepažinti jo  būtų viena iš didžiųjų mano nuodėmių. Ir netgi patikiu, kad taip sakydamas nevaidina, kad dabar jis toks pat, kokį jį mačiau tą kartą atmerkęs akis, kai žodį kalbėjo Šventoji, pasižadėdama gimdyti į mano dienoraštį:
   — Aš, ponai, pradedu gimdymą. Tačiau  ne į lopšį, o į dziedulio Pranuco dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
  Tikrų vyrų, tokių, kuriuos galima pripažinti be išlygų tokias, lyg ir nebuvo — abu su Vidiniu jau persikorę per septynis dešimtmečius. Kelnės tokiems jau kaip ir nereikalingos, nebūtinos. Tačiau Šventajai  humoras netrukdė. Ji dažnai — ir ypatingai būdama viešumoje —  pasakydavo, kad jos neštumo priežastys esame mudu su Vidiniu. O tai reiškė, kad panašiai kaip archyvas ji gebėjo kaupti (ir kaupė) savyje jo ir mano raštus. Tačiau ne tik kaupė. Ji juos redagavo ir man su Vidiniu būdavo smagu juos skaitant beveik „nepažinti“ jų. Tačiau — bent aš — nesistengiau specialiai viešinti, aiškinti, kodėl jie po kurio laiko pasirodydavo lengvesni, švaresni, mielesni kalbai ir klausai, pretenduojantys į grožinę literatūrą. Tai be mano pastangų plačiai buvo žinoma ir mažiau žinoma, kad tokias redagavimo paslaugas mudviems su Vidiniu ir, žinoma, literatūrai, ji dosniai teikė, atkakliai stengdamasi vis aukščiau peršokti save pačią. Greitai pasimatė, kad buvęs segtuvas arba kitaip — aplankas, kurį priėmėme iš Ypatos kaip dovaną, jau nepanašus į ankstesnį. Jis progresavo greitai keisdamas išvaizdą, o ypatingai imliai kaupdamas protą. Vis dažniau pamanydavau, kad nelaimingasis Čarlzas Darvinas, vartydamasis karste nuo šono ant šono, dabar  pavargsta daugiau, negu per savo gyvenimą Daune, kurdamas gausią šeimą ir mokslo apie žmogaus kilmę atšaką — darvinizmą.
   — Labas, Vaidinimai. Kaip čia atsirandi? 
   — Pažinai?
   — Kai nevaidini.
   — Retai taip būna. Pasirodau, kokį matei, kai Šventoji žadėjusi gimdyti į tavo dienoraštį. Pameni? O ar vaidinau? Nekaip beprisimenu Tuomet atėjęs paprašiau, kad ji nesijaudintų. Apie tvarką pakalbėjau:
   — Nesijaudink, moteriške. Kur aš, ten tvarka.
   — Nesakei „moteriške“. Sakei, nesijaudink, mergužėle.
   — Ach. Būtent. Tačiau iš tikrųjų ji jau buvo moteriškė. Ak, sarmata prisiminti, bet  priminti reikia, Pranuci. Prievartavote su Vidiniu ją, neklausdami vardo.
   — Ai, Vaidinimai,— pyktelėjau, —  kuomet iš tavęs tikiuosi rimtų dalykų, būtinai pasistengi kažkam sijoną kuo aukščiau kilstelėti.
   — Tokie mano kilstelėjimai neretai tolygūs Šventosios gimdymams. Tau, dzieduli, mažiau  reikėtų su Eilėraščiu flirtuoti, o atidžiau pasižvalgyti, kas kur po tavo nosimi padėta,— nepataikaudamas pasakė Vidinis.— Tai gal iki kito karto, a? — it paklausė ir mačiau, kaip jo galva vėl neskubėdama traukiasi, mažėja, nusišluosto nuo popieriaus ir pasilieka būti parašyto teksto paskutiniu ženklu. Pasilieka būti tašku.
  — O, Aukščiausiasis,— atsidustu, — aš labai pavargau. Tačiau — ne, tu nesupranti. Visai nesupranti. Neg ir nesuprasi jau? Sakau, pavargau gi.
  — Cha, ha, ha, — it džergždamas plieną čaižiai nusikvatojo iš taško Vaidinimas. Ir komentavo: —Tik paklausykit, kokį stebuklą surado Pranucis. Žmogus, atrodo, pragyvenęs tiek, kad į visas keturias puses tik lenkis, tik lenkis, neužčiaupdamas burnos padėkoms, o jis, mat, dar vis nesuvokia, kad kuo arčiau Viešpaties, tuo esi sunkesnis. Tuo labiau  netikęs.— Ir jau kalbėdamas pats į save ir lyg pamėgdžiodamas mane: — Girdi, „pavargau“. Nepavargai, o apsunkai, dzieduli. Cha, ha, ha.
   Pajaučiau, kad ir ką bepasakyčiau, Vaidinimas neatsilieps. O man atsirado pagunda perkramsnoti jo žodžius, sukurti iš jų tai, kas man suprantama, aišku, teisinga, kad  nereikėtų dėl to dvejoti.
   — Pasikalbėjome ir, regis, protingai,—atėjęs  šalia sustojo Mano dzievulis — Lizdeikos lazda ir paieškojęs kaip jam patogiau  įsitaisyti, atsirėmė į mano juosmenį. Tarė:
   — Vaidinimas ne viską pasakė. Reikia žinoti ir neužmiršti, ką jis ketino pasakyti. Žinoma, ir šį kartą jis vaidino, tačiau nedaug. Rašyk.
  — Jis neretai taip. Tai jo maniera ne viską pasakyti. Tačiau kaip kas jį besuprastum, dėl to nepyksta. Būna, net pasidžiaugia, kaip prastas poetas, kad jį galima suprasti ir taip, ir anaip.     
   — Rašyk
   Vėl bakstelėjau varno Goliaus padovanota plunksna į kvadratą, skirta kalendoriaus užrašams. Ir plunksna nebuvo sunki, nors, sakyčiau, dėliojau nelengvus Mano dzievulio žodžius. Ir  buvo  įdomu, kad, mano galva, ir aš buvau nusitaikęs pamintyti panašiai kai Mano dzievulis.   

2. Žiūri ir matai: yra rankos. Tačiau ką jomis bepakelsi, jeigu šaukštui panešti iki burnos joms darosi vis sunkiau.
Yra kojos, bet kaip toli ir sparčiai jomis nukeliausi, jeigu lengviau būti savyje kaip į kiautą įkritusiai sraigei ir po truputį pampti,
kol ateis laikas, kai ir kiautą reikia palikti Viešpaties globai. Ar ne tai, Vaidinimai, norėjai mums pasakyti? Ar ne todėl tau iki
kvatojimosi juokinga, kad nepaisant nelinksmos tikrovės, mums dar rūpi po kojomis turėti net ir žemę. Numanom, kad, beje, 
mūsų dar laukia tavo klausimas: išties, Pranuci, kam tau, o ypatingai, kam Lizdeikos lazdai reikalinga trečioji biblijinė pasaulio
kūrimo diena. Na, iš tiesų — kam?                                                                                       
Prieš tau pasirodant, Vaidinimai, kažkur netoli, visai šalia išgirdome Archimedą, bet tokį, kai jis toks, kaip Tada, kai jam 75.
Švystelėjo kirčiui pakeltas romėno kardas, o senis jam taip: Neliesk mano skritulių.
Gal žinai, Vaidinimai, kam jie jam reikalingi?
Mums irgi tai rūpi sužinoti. O visa  kita jau paskui, vėliau. Bet neatrodo, kad visa tai būtų svarbu. Nors, regisi, kad tau dar vis 
rūpi žinoti, koks biesas mus panudino dvejais... Atsiprašau,  netgi daugiau negu dvejais  metai anksčiau pasiskubinti arčiau
Aukščiausiojo.                 
Iki.

  — Pakaks. Jeigu turi ką pridėti, parašyk ir dėk tašką, — pasakė Mano dzievulis.

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) IX   

Sujudimas galvoje ir kalendoriaus lapelyje

  – Ar teisybė, Pranuci, kad tavo galvoje buvo įsitaisiusios dvi papūgos? – aplink apsižvalgęs, ar labai nesame girdimi, truputį drovėdamasis pasiteiravo Alfonsas Žilys. Tuokart nesimatė, kad  kas būtų arčiau, tik Jadvyga – miela, greita ir talpi atsiminimams jo žmona. Tai ūkio žmonės, Lietuvos karalystės žmonės su rūpesčiu, kaip įželti į savo  kraštą, kad jis niekaip negebėtų pasimesti. Tačiau ir aš pajaučiu, kad man irgi geriau, kai jie kažkur arčiau, šalia, kai ieško progų susitikti, pasisveikinti. Ir labai smagu buvo išgirsti Alfonsą teiraujantis apie mano galvoje įsikūrusias papūgas. Užmiršęs gi jau, ar bent  primiršęs jas buvau.
  – O pats, Alfonsai, ką manai? Ar buvo jos? Ir kodėl tik dvi, jeigu buvo?
  – Apie kitas man niekas nepasakojo. Nesu girdėjęs, – atsiliepė kalbėti Alfonsas. – Tačiau dvi papūgos galvoje – tai normalu. Kitose galvose netgi daugiau pasitaiko. Vardai irgi. Sako, viena Nadeždos, kita Potjė vardais. Kodėl gi  – ne? Ne viena Nadežda  po pasaulį vaikštinėja, kaip turbūt ir Potjė. Bet sako, kad Nadežda – tai Krupskaja. Lenino žmona. O tokia ji tik viena.
  – Štai pasirodo, koks turtas mano galvoje. O – cho! o - cho!  Kaip ten? „Pavydėkite! Aš – Tarybų Sąjungos pilietis, – prisiminęs Vladimirą Majakovskį neiškart pataikiau  pajuokauti, bet kvatoti nebandžiau ir netrukus pajaučiau, kad gerklę užgriuvęs kutenimas greitai praeina. 
  – Nepyk, bet toks tavo turtas, Pranuci, man  labiausiai nepatinka, – atsiliepė Alfonsas. Ir  mačiau, kad veidas temsta.
  – O Potjė? Kieno ji žmona, Alfonsai?
  – Apie Potjė ne ką  žinau. Sako, kažkoks valkata, anarchistas, bet giesmininkas. Net ir giesmę sukūręs. Betgi turėtum žinoti, Pranuci.
  – Sakai, turėčiau atsiminti? Hm, įdomu, įdomu. Tačiau atrodo, kad ir be tavo pajautų pradedu tai daryti. Norėjau pakikenti, o pasirodo, kad džiaugtis reikia. Taip, taip, Alfonsai. Labai pasidžiaugti reikia, nes, regisi, kad dar vienas nemenkas gyvenimo gabalas į atmintį iš  užmaršties pasirengęs sugrįžti. – pasakiau Alfonsui, o paskui visiems, kas begirdėtų, tačiau įtaigiausiai sau: – Turbūt taip ir buvo: žinojau ir valkatą Potjė. Galbūt ne kartą jo sukurtą giesmę  giedojau, bet daug vandens nutekėjo. Karieta sudužo. Vidinis nepareina. Kandžius išėjo. O į  mano atmintį irgi it Tunguskos meteoritas buvo įkritęs. Beveik visą šešiasdešimties metų savo gyvenimą buvau užmiršęs. Per akimirką, per nežinia kaip ir be karietos, ir be atminties pasilikau Smagu, a? Atmintis ne taiga. Manau, kad anoji  greičiau atsigauna. Kita vertus, kas pasakys, ar tikrai atsigavo? Tačiau tikiu mielas žmogau, oi tikiu, kad atsiminsiu. 
  – Eženas jo vardas. Eženas Potjė, – patalkino savo žiniomis Jadvyga,  – o giesmė?..  Taigi paklausykit, – pasakė ir netrukus išgirdome:

Dobuot! les damnes de la tarre
Dobout! Les forcats de la faim..
 
  Jadvyga Žilienė uždainavo „Internacionalą“ jo  gimtąja prancūzų kalba.
  – Irgi, mat, patriotė, – priekaištingai žmonai pasakė Alfonsas ir nežinia ką dar buvo susiruošęs tarti, tačiau man tai buvo netikėtai džiugi žinia, ji buvo emocionaliai stipresnė už Alfonso priekaištus ir išėjo į proveržį: 
  – Vivat! vivat! – šaukiu ir plojau, stipriai dauždamas delnu į delną, – Valio! valio! Jadvyga,  tu nuostabi  moteris. Tu  nuostabiausia mokytoja. Vivat!  Valio! – neskubėjau išneršti džiaugsmui, o atslūgus jam, vėlgi nemokėjau paaiškinti, kad taip triukšmingai džiaugiuosi girdėdamas ne tik giesmę, bet ir papūgas. Vėl. Daug išgirstu. Visą Nadeždos Krupskajos ir  Eženo Potjė atsiradimo istoriją ir judviejų neįprastos veiklos darbymetį.
  Netikiu?
  Ko gero – ne.  Tačiau vis geriau suvokiu, kad pagaliau verta liautis netikėti net ir labiausiai neįtikėtinais dalykais. Bent vieną kartą pasirodę, jie neišnyksta. Ir net tie, kurie nepasirodę, tačiau pradėję megztis smegenyse, jie irgi būtinai atsiras. Tik kaip tai pasakyti  paprasčiau, aiškiau, pasakyti  taip, kad  dėl to net ginčytis nesinorėtų.
  Nesmagu, kad tai jau daug kartų bandyta, tačiau rezultatas, deja, toks, kad skėsteli rankas, trukteli pečius, o  karietos vis dėlto nėra. Buvo, o nėra. Ir Vidinis buvo, o nėra. Ir Kandžius išėjo...
    O Vaidinimas? Ką veikia Vaidinimas, kad tiek daug išėjusių ir nemokančių atgal pareiti, – mintyse  kaip sapne papriekaištavau (ar  pasamprotavau), o sužiuręs į Jadvygą:
– Atsiprašau, ponia, kad va taip ištižau. Tačiau labai dėkingas, kad pagiedojote „Internacionalą“. Atsiminiau. Visą. Lietuviškai. Ir tau, Alfonsai, ačiū, kad  pasiteiravai apie dvi papūgas. Maniau, kad irgi išėjo, o paskui visai užmiršau, kad jos tokios  kada nors pas mane buvę. Meteoritai trenkia ne tik į taigą. Ne tik..
    O tuomet nors ir vėl netikėk, betgi ar ne todėl ir patikima, kad  Dievas yra.

– Girdėjai? Karieta kaip karaliaus rūmai, – visu balsu pasakė Nadežda. .
    – Kur važiuoja? – visu balsu pasidomėjo Potjė .
    – Dar niekur, bet reikia tikėti, kad važiuos, – neabejojo Nadežda. 

  Ir ką pasakyti?
  Po tokio akibrokšto abi papūgos paliko mus užkimusioje tyloje.
  Kaip po netikėto šūvio.
  Tačiau tai irgi truko mažiau, negu mums  norėjosi. Klausą sujaukė nedidukas sąjūdis kalendoriaus lapelyje. Girdėjosi kelių asmenų pasitarimas šnabždesiu, bet tuoj pasigirdo ramus vyro balsas.
  – Atsiprašom, ponai, kad drįsome paprašyti jūsų paslaugos, o būtent paprašyti dėmesio, – pasakė ir paaiškino: – Mes, kovo 10 d. varduvininkai  kalbėsimės tarpusavyje, bet su intencija, kad vieni  kitiems rūpime ir jūs suprasite. Netgi geriau, negu tai, ką  išgirsite. Tačiau pradžioje vis tik teikia persižegnoti.
  – Persižegnoti?
  – Taip, taip, reikia  persižegnoti, nes ir žegnonė, kad  geriau  suprastumėte. Ir taip: „Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus“.
  Tai mano, varduvininko Naubarto, žodis. 
  Betgi taip žegnodavosi Kandžius, – toptelėjo  galvoje. Tačiau visi trys – abu Žiliai ir aš, paklusniai vykdėme išgirstą žegnojimosi tekstą:
  Vardan Kabelių, ir Marcinkonių, ir Ratnyčios parapijų sakau gi – reikia naujo kalendoriaus.

Iš kelionių po  Savęsp (Ašašai) XI                       

(...) ir atsiveria  Šklėriai

Ogi maniau, kad išnykę kone.
Paskubėjau. Na, taip – paskubėjau,
bet argi bėda, kai matai,
kaip iš Aš (skaityk – iš  manęs)
išeina ir eina sustoti,
kur buvę kadaise,
kur likę šiek tiek ir dabar,
kur bus ateity 
... vis eina ir eina
ten Šklėriai sustoti.

Taip baigiasi mano nesąmonės,
nes maniau, kad žaidžiu,
kur tuščia, kur nieko nėra.
Tik pasaka, į veidrodį žiūrint
(kad  vienas nebūčiau),
po trupinėlį kurta.

Ir regiu: vaikšto Šklėrius,
labai panašus į mane
ir tuoj pat, vietoj „Labas“ 
priekaištą sako:
Pienburnėlis esi, nors ir žilas. 
Mano laikas toli prieš tave.
Jeigu esam panašūs,
tai be nuopelnų tau...
Lig piemens nemažai dar
reikėsią priaugti,
bet turbūt nemanai
kad žmogumi būti,
tik  tiek neužtenka.

– Labas, Šklėriau.
Dievas mato –
džiaugiuosi sutikęs tave,
o jei girdisi tau
kad ne taip, ką sakau –
nesupyki.
Žodis buvo pirma.
Žodžio teisėje įsikūrus žmogaus karalystė,
bet Adomas kartu su Ieva
ir ten pirmesni, negu mudu.

  Darėsi alpu.
  Ieškojau atramos neatsigręždamas, nes jaučiau, kad už pečių kažkas yra ir tik atsirėmęs supratau, kad tai  pušelė. Būtent ta, kurią  geriau atsimenu. Neaukšta, dangaus neužstojanti, net ir ne puošni, bet įsimenanti. Kiek ji man artimesnę už daug  kitų, nekalbėsiu, nes tai būtų neprotinga, tačiau ji iš toli, dar iš vaikystėje matytų  peizažų ir ošusi netoli  gimtinės kiemo, įsikūrusio prie Ūso balos smėlėtame lauke. Suvilgęs liežuviu lūpas ir  kalbėdamas apie susitikimą su Šklėriumi, tariau jai:
  – Negi ir vėl reikia  sakyti, kad tai  pradžia?  Ne,  mieloji. Daugiau taip nerodysiu. Jau pavargau nuo panašių „pradžių“, kurių  buvo tiek, kad suskaičiuoti nelengva. Tai ne pradžia, tai nūdienos regėjimas. Ir tik.  Net nesitikiu, kaip kad  anksčiau būdavo, kad po jos galėtų atsirasti, kas esmingiau parodytų  į  Šklėrius. Patikėk, pušele, bent aš ir mano duona, kurią valgau, netikime, kad taip galėtų  atsitikti. Pradžia, kažkur ten, iš kur ateina daugtaškis.
  – Betgi jis čia užrašytas. Nemanau, kad sunku  suprasti, ką jis reiškia, – ramiai pakalbėjo pušelė. O aš irgi, palikęs daugtaškį ir lyg  peršokęs į kitą  kalbą, paklausiau: 
  – Kaip manai, pušele, ar nebūtų kažkaip ne taip, jeigu šitą užrašą įkelčiau į Kovo 10 dienos lapelį?
  – Tačiau jeigu pasiūlytum kitą tekstą ten įkelti, manau, kad man irgi būtų protinga neprieštarauti. Irgi tiktų.
  – O jeigu  konkrečiau?
  – Aš dažnai girdžiu, kaip dirbi prie tekstų, o neretai ir  paošti bandau, lyg  būčiau  tekstui  muzikinis apiforminimas. Bark, jeigu nepatinka, bet man irgi norisi  atsiminti ir gyventi.
– Dėkoti tau reikia, o ne barti.  Tačiau vis tik sakyk, kokį kitą tekstą siūlytum užrašyti į išplėštą kalendoriaus lapelį.
– Neskubėti. Argi galima buvo numanyti, kad iš jo išsisodins penkių žmonių desantas. Ir man kažkodėl regisi, kad jie irgi nori kažkaip įželti į  žmogaus gyvenimą. Būtų protinga sužinoti, ar desantas ne didesnis ir ar jam nepriklauso ir Šklėrius. Kalendoriaus lapelyje neįrašytas, jo nėra, bet tai nereiškia, kad taip negalėtų būti. Lapelyje  neįrašyta nemažai ir kitų vardų, bet juos kaip kovo 10 d. varduvininkus mini kiti  šaltiniai. Jų visų  mudu nežinome, bet gi matome, kad Vilkpėdėje  šalia Butgailės – Emilio – Geraldo – Naubarto – Silvijos kaip varduvininkus dar mini  Medūnę – Mintautą su Mintautę. Naumantą taip pat. Man, pavyzdžiui, labai  gera, kai  tu  mane atsimeni.
  – Man irgi gera, kai atsimeni ir labai patinka. Nežinau, bet vis neatsikratau minties, kad tai lyg man paskirta. Bet jeigu ir – ne, netark teisybės, –  paprašė pušelė ir  tuoj  supratau, apie  ką  ji  pakalbėjusi. Dainavo ir ošė:
Ateik, pušie!
Dainuosim dainą       
Apie šilus, kuriais supaus –
Ten daug kas eina ir nueina,
Neradę kelyje žmogaus.
             
Dainuosime ne kaip poetai...
Štai ta neišranki vieta,
Kur kaip kare pilki kareiviai
Po mūšių pailsi ir va,

Žaizdas kraujuojančias nuplovę,
Surinkę kritusius draugus,
Ne skausmą, netektį ar šlovę –
Dainuoja dangų ir namus.

Mūsų likimuos girgžda žvyras.
Ir ne svarbu, jei kas girdės,
Kaip prie pušies pravirksta vyras,
Priglaudęs širdį prie šerdies.

Ateik, pušie, aukštais smėlynais –
Danguj tylu, bet vyturiai,
Baltom pavirtę titnaginėm
Dar supa atmintį lopšiais.

Kol kalbina sapnais išėję,
Kol laikos šuliniuos vanduo,
Kol dar ir aš Gilus Rugsėjis,
Ateik, pušele. Nevėluok...

Dainuosime ne kaip poetai –
Kai kur skausmu, kitur – maldom...
Ir dainos miršta kaip kareiviai,
Aptekę kruvinom žaizdom.

–  Na va, o aš jau ir užmiršau. Nepyk, žalioji. Girdžiu tave ošiančią, o dvasioje ir liūdna, ir džiugu. Bet gal tik taip ir įmanoma, kad  vis  labiau atsivertų Šklėriai. Jaučiu  tavo didelę  talką ir  visuomet  pavargęs  ateisiu  atsiremti į  tave. Prašau: negink šalin, nepravaryk...

Iš kelionių po Savęsp( Ašašai) XIII                   

Pekeliui į gilėjančią  atmintį

   Poe (poezija) ir Vidinis... Kuo  jie man  skirtingi? Arba Pro (proza)  ir Vidinis?
   Apie tai pamastau atsargiai, bijodamas atvirai prisipažinti, kad abi  jos – ir Poe, ir Pro – labai  reikšmingai man jį, Vidinį, pakeičia. Baru, peikiu save, kad vis rečiau jį pašaukiu: Vidini, kur tu? O kai išgirstu atsišaukiančius Vi, Di ir Ni pritrūksta dvasios pamanyti, kad gal dabar už jį vieną kažkas kažkaip įsitaisęs gyvena trise. Ir gerokai jaukiau, paprasčiau gyventi, kai šalia yra Poe ir Pro, vėlgi  nepaisant,  kad ir per jas irgi  jautriai pajaučiu Vidinį. Kaip jis sugebėjo taip išsibastyti, išsibarstyti, išsimėtyti? Kaip  laikrodis laiką. Ar gali taip būti? Ar tai ne mano peties pastangos pateisinti savo egzistenciją, kai Vidinio reikmė nemenkai sumažėjo? O nuo kada tai prasidėjo, kažin, ar kas  bepasakys, tačiau prisimenu, kaip jis neretai įnikdavo dainuoti apie karietą, kuri ne ta, ne ta, ir dar kartą sakau – NE TA. Ji mums nepriklaususi. Nežinoma.  O Vidinis lyg  pats jos  vežėjas būtų – gieda ir vaidina jį.
   – Poe ar Pro, kuri arčiau? Pasakykite, ar kada apie Vidinį kaip karietos vežėją esame rašę?– parūpo pasidomėti.
   Atsiliepė Pro.
   – Lengviau pasakyti, dzieduli, ko mes apie jį nerašėme. Ir aš, ir Poe, o ir dziedulis.   
   – Na taip. Bet vis dėlto. Pavyzdžiui, ką tu iš parašyto apie jį geriau atsimeni?
   – Paieškosiu archyve. Gerai? Nereikės atmintį varginti.
   – Turėčiau ir pats atsiminti. Gal truputi niuktelėk,  stumtelėk. Jaučiuosi, kad pakalnėje  stabtelėjęs.
  – O kur Vaidinimas? – vėl  Pro. – Jis Vidinį irgi išmokęs  mintinai. Neblogiau kaip Seneką, – pakalbėjo ji, bet padaryti gerą paslaugą jai irgi buvo slaunu. Ir netrukus išgirstu kaip iš skaitomo teksto:
   
    Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
   „Eik, Vidini,– paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties“.
   O laikrodžiai, it  nežinodami ir  nenorėdami  patikėti, trepsėjo: nė –ra? nė – ra? nė – ra?...
   Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. O jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek – daug, jeigu jau ir man per sprindį iki aštuoniasdešimt?
 
   – Pro, tu mano tekstą skaitai. – nesunkiai  atsiminiau sunkų rašymą, nors nepasakyčiau, ar kada lengvo būta. Dabar gi bet koks rašymas netgi pasunkėjęs. Kad ir paskutinis. Toks nedidukas, bet va skaito žmogus, o perskaitęs kalba į visas keturias pasaulio puses, kad, girdi, toks tekstas panašus į grindų šlavimą po sunkaus darbo
   – Tu, dzieduli, vėl man priekaištus sakai?
   – Todėl tau? Ne tu viena tokia, Pro. Ir kodėl manai, kad  tai priekaištai?
   – Tekstas apie Vidinį kaip karietos vežėją greičiau už kitus į rankas pakliuvo. Lyg kažkas specialiai  padavė. Nesakyčiau, kad ieškojau. Tikrai – ne, – pasakė Pro ir padavė jį man pačiam paskaityti. Tačiau irgi pajutau, kad skaityti man jo dabar nereikia, nes praeitis persimeta ne tik į atmintį, bet ir į mano būseną. Atrodė, kad esu ten, kaip parašyta. Mintys plaukioja, klajoja, kamuoliuojasi pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.
   Pro irgi  nelaukė, kad uždainuosiu Vidinio žodžiais sukurtą giesmę.
 
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

   – O ! – pašaukė  Pro, – Choro reikia. Choro, dzieduli, reikia. Kur jį dabar gausime. Tu, aš.  Kas  dar? Ar girdite? Mums  choristų reikia! Choro reikia! – garsi buvo Pro, bet tuoj, kaip ūmai pakilo, taip ūmai nuslūgo, įleisdama į ausis tylą. Ir man jau  neprireikė suabejoti, kad girdžiu Ne Tą karietą, girdžiu jos daina, girdžiu chorą:   
 
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

    Tylos reikėjo daugiau, negu turėjome, tačiau taupant ją, dar gebėjau suvokti, kaip man atrodo, nelengvą dalyką. Ne taip svarbu, kaip toli ar netoli praeityje paliktas laikas; kur kas svarbiau, kad jis buvo ir bet kokiu metu bet kokiame kalendoriaus  lapelyje gali ateiti ir pasirodyti netgi per savijautą. Taip, buvo toks laikas, kuomet girdėdamas Vidinį prie jo giesmės Ne Toje karietoje tiesmukiškai  manydavau, kad mano mielas bičiulis, ko gero, įsitikinęs, kad jis yra ne čia, kur iš tikrųjų yra, o ten, anoje karietoje, kurios nėra. Ir netgi ne jos keleivis jis ten, o vežėjas.
    Ir va, sakykite, ką dabar man tarti, kai jo čia nėra, tačiau, pašaukus jį, išgirstu, kas dar taip  neseniai  atrodė neįmanoma: ir karieta darda, ir žirgas žvengia, ir choras gieda. O ir aš pasijutęs solistu.
  Solistu?
  – Nagi, Pranuci, neužmik, – girdžiu Vidinio balsą. Ir paklusnus jam žiojuosi giedoti.
 
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiunčia mišias –
Kviečiu visus į šventę.

  Girdi kas mane ar –  ne, bet choras – neabejotinai, nes kur dar galėčiau jį taip gerai išgirsti, kaip atsiliepiantį į mano pagiedojimą.

Dzingul, dzingul – kojomis į priekį
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta.

  – Ėgi, kaip čia  taip atsitinka, Pro. – pagaliau atsigavau iš tokios būsenos.
  Vidinio nebuvo, tačiau būnant su Pro ar ir Poe, ir ypatingai kai jos abi,  niekuomet nemokėdavau patikėti, kad jo nėra. O šį  kartą netgi  ištariau:
   – Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti. Kad ir taip, kaip dabar. – O Pro ir  Poe irgi neužmiršau: – Ko tylite?  Netikite?
   – Kodėl taip manai, dzieduli,– pasiteiravo Poe.
   – Ogi  todėl, mielosios, kad ir aš nelabai tikiu.
   – Ir turbūt pasakysi, kad jau laiko nebus patikėti?
    Patylėjau, bet tik  todėl, jog susikaupčiau, kad lengviau išsakyčiau mano  galvai sunkią mintį.
    – Man atrodo, kad savo pajauta senokai žinau, kad Vidinio karieta gyvenimui prasmingesnė negu mano „Dženė“ Žinojo, matė, suprato kas nors tai ar ne, tačiau su juo buvome labai  panašūs. Ir ypatingai tuomet, kai jis tyčia netyčia ant galvos užsidėdavo mano tėvo kepurę. Tuomet  jau ir pats  nemokdavau atskirti, kur tėvas, kur Vidinis. O  ir aš į juos labai panašus.
   – Ak štai kaip!  Betgi irgi parašyta. Tavo, dzieduli, parašyta, – išklaususi mano kalbą pasakė Pro, o Poe, prisiminusi dar „neataušusį“ nuo rašymo eilėraštį, teištarė jo pavadinimą: „Kraujas ieško savų.“ Jo teksto jai perskaityti neleido Pro, matyt, pasirūpinusi, kad prasidėjęs pašnekesys nebūtų per daug išdarkytas.
    – Palauk, Poe, palauk. Suspėsim, o dabar  atsiminkime, ką dziedulis parašė apie savo tėvužio kepurę, – pasakė ji, ir pasiėmusi atgal man atneštą rašinį, skaitė iš jo nemenką ištrauką.
 
    Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl kaip tuomet mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
   – Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: – Mums dar reikia pagiedoti, Vidini ...
 
   – Taip, taip,  mums dar reikia  pagiedoti, Vidini, – atsiliepiau į Pro skaitomą tekstą ir ji nepabarė, nepriekaištavo, neprotestavo. Ir jai, turbūt, atrodė, jog taip reikia, kad tokio pobūdžio netikėti intarpai surengti aukštesnės būties, kuomet į ją, panašiai kaip į bažnyčią, ir ateinama, ir išeinama persižegnojus. Tačiau ar verta  manyti, kad žegnonė privalo būti tik tokia, kaip ją atlieka bažnyčia? 
  Jau gerokai anksčiau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina vėlgi tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur labiausiai reikia būti... būti būtent dabar, neatidėliojant, visa  dvasia pasineriant į suteiktą progą. Ir tie, kas norėjo girdėti, girdėjo ir  žino, kaip man  tai  pavyko.
 
Aš.
Tai va kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, manęs bernužėlio,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.     

   – Taip, Vidini, mums dar reikės daug pagiedoti,– mąsčiau vienas sau, bet atsiradęs sujudimas dėl to netilo. Buvo smagu suvokti, kiek daug atsiranda erdvės kad ir ant delno. Nemenkiau kaip žvaigždėlapyje.
Pelėda, 2017-09-04

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) XV         

„Žygis“ su Pro, įsikibus jai už parankės, buvo panašus į naro plaukiojimą. Matai, kad paukštis plaukia, o po akimirkos – jau nėra. Tuomet jis kelionę tęsia paniręs po vandeniu, kol nuplaukęs nemenką nuotolį, ir vėl atsiranda viršum vandens. Aš gi panašiai: į viršum lubų įsikūrusį Pastriekės departamentą, atėjau „pasinėręs“ į užmarštį. Ir ką pasakyti? Ogi nors nepatikėk, kad čia iš kažkur atėjęs. O ir kalba lyg ta pati – kaip ten, taip čia – apie arkangelo Mykolo padovanotą paveikslą. Poreikis matyti Vidinį savaime išnyko. O kad draugėje matau ir kovo 10 d. varduvininkę – argi naujiena? Su Butgaile retsykiais susitikdavome ir iki tol. Man tai buvo laukiami susitikimai. Ir šis pasimatymas nuteikė taip, kad savijautoje pasidarė nesmagu, jog nemoku pasidžiaugti arkangelo Mykolo dovana taip, kaip čia laukta. Nepeikiau dėl to savęs, bet Poe nepraleido progos tarstelėti:
– Butgaile, nešviesk savimi vežėjui į akis. Negi nematai, kad akini. Temdyk savo šviesą.
– Nepaisyk jos, Butgaile. Ji gi Poe, – burbtelėjau.
– Ar manai, kad todėl nežinau pavydo, kad Poe? – atsiliepė ji – Tačiau vis dėlto maniau, kad ir Butgailė nebus konkurentė „Dženei“. Negi galėčiau klysti? – pamąstė Butgailė.
Abi jos – ir Poe, Pro – buvo įsitikinusios, kad liksiu pritrenktas šoko, pamatęs arkangelo dovanotą paveikslą. Abi nežinojo, kad šis veiksmas jau atliktas prieš ateinant čia. Aš irgi nežinojau, kad jos to dar nežino. Ir labai svarbu buvo įsiminti tėvužio pasakytus žodžius, kad paveikslas dabar „poilsio režime“ Ir kur kas jautresniu atrodė jo paklausimas, kodėl karietą pavadinau „Džene“?
– O! dangau, – stebėjosi ir klausė: – Kodėl ją taip pavadinai?
Atrodė, kad savyje neblogai žinau, kaip reikėję pasakyti, bet atviriau kalbėti nebuvo drąsu.
Man buvo per pusšimtis (55), kai pirmą kartą sėdau į karietą. Ne jaunystė, tačiau dar stangru ir raumenyse, laisva pajautose, drąsu sumanymuose. Ir prie veido bene geriausiai tiko jau pirmoje karietos kelionėje suskambėjusi daina.

Stebis, stebis nemunėliai –
Kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.

Ir neprireikė chorų, o pati karieta su jos keleiviais šauniai ir laimingai atsiliepė priedainiu:

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.

Džene, girdėk, matyk, – prašiau mintyse ir buvau įsitikinęs, kad ji ir girdi, ir mato. Ir tuomet dar smagiau buvo tarti:

Senis švilpčioja botagą,
Timpsi vadeles,
Dantyse pypkutė dega,
Pusto liepsneles.

O priedainis ir vėl per visą Lietuvėlę: oi, parvešim šimtą metų... Ir nors ne kažin kaip ilgai ištverta kelionių karieta laikas, tik per septynetą metų, bet tartum iki šiol išlikęs tik man girdimas vidujinis šaukinys: Džene, kur tu? Dabar atrodo, kad jau žinau, kaip ji, taigi Dženė, atrodanti. Netgi išgirstu, kaip ji ten, manyje, uždainuoja. Tačiau net neįtariau, kad be manęs kažkas tai galėtų žinoti, girdėti, nujausti. Ir kai atvirai ir su didžia pagarba ir meile ištariu Dženės vardą, visi mano, kad kalbu apie karietą. Tik apie ją. Iš štai dabar pirmą kartą išgirstu, kad atsitinka ir kitaip. Ot, pamąstykim apie ką čia pakalbėjusi Poe.
– Aš tau kažką primenu? – netikėtai paklausė ir Butgailė – Jeigu primenu, džiaugiuosi, kad taip. Tikiuosi, kad bus gera išgirsti, kaip ji dainuoja. Nagi:

Trepsi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta,
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna, –

padainavo Butgailė ir jos dainavimo maniera irgi buvo man pažįstama.
– Manęs daug kas teiravosi apie Dženę kaip karietą. O apie Dženę kaip žmogų, kaip moterį...
Liežuvis pradėjo pintis, bet užtat mielai pasišovė talkinti Poe .
– O, vyrai, o, moterys, ar girdit, ar suprantat, ką dziedulis kalba?

Oi, parvešim šimtą metų,
Visą amžių Lietuvos,
– padainavo nepaisydama dainos teksto Poe, bet klausti manęs ir pačiai už mane atsakinėti jai buvo įdomiau. Ir ne tik tiek.
– Ir taip, dzieduli, kokios valstybės žvalgybai priklausai? Nežinau, kaip didvyriška atrodo išlaikyti paslapty mylimos moters vardą ir vaizduotis, kad esi vyras. Viešpatie, apsaugok nuo tokių vyrų ir mane, ir Poe. Priižadu tau, kad su Pro mudvi būsime be jų.
– Baik! Poe, – pyktelėjo Pro. – Baik!
– Gerai. Baigiu kalbėti apie mudviejų vyrus, bet vis dėlto tai mums rimta paskata apsieiti be jų.
– Sakau, baik, Poe! – dar kartą paragino Pro, bet, kaip suprantu, jau vėluodama, persistengdama, nes kalbos apie jų apsiėjimą be vyrų darėsi vis labiau patikimesnės, o aš netgi žinojau, kad jos vis rimčiau nusiteikusios pakviesti mane savo piršlyboms.
Per šį dabar subruzdimu užtrukusį laiką irgi pabandžiau labiau susikaupti. Va, va, ką tik pasakiau „pabandžiau“, bet regisi, kad tai atsitiko be mano pastangų, netyčia atsitiko, nelauktai. Prasidėjus naujam sodo sezonui, atgijo ir įpratimai savo laiką organizuoti pasinaudojant senaisiais receptais. Žinoma, ne visais. Vieni jų savaime nunykdavo, kitais pasistengiau pats atsikratyti, bet būta tokių, kurių ilgėdavausi ir atsiradus galimybei, pasistengdavau jais pasinaudoti. Ir ypatingai man būdavo malonu užsiimti popietiniais snūstelėjimais saulės atokaitoje. Suprantu, kad istorinė misija jų dar nesuvokta, tačiau akivaizdu, kad jau retai pasitaiko diena, kad popietiniuose snustelėjimuose sukaupti regėjimais vienaip ar kitaip nebūtų absorbuoti. O pirmasis išlikęs užrašas apie jų prigimtį man vis dar neatsibodęs, vis dar reikalingas, kad mana, nejauno žmogaus, gyvenimas atrodytų prasmingesnis..
.............................
„... Jau atrodė, kad esu užmiršęs sodo sezono pradžios nutikimus. Tačiau ilgokai negebėjau suvokti, kaip galėję atsitikti, jog išnyko mano popietiniai snūstelėjimai saulutės atokaitoje.
Kitiems, net artimiausiems žmonėms, atrodydavo, kad snaudžiu. Iš tikrųjų buvo kitaip. Aš dirbau. Buvau žmogumi, kuriam nereikėjo atsiminti, kaip kas būta praėjusiame laike. Tiesiog jame buvau. Ten vėl karieta „Dženė“. Vėl botagas. Vėl Aldona, ilgų kelionių palydovė. Vėl tie patys regėjimai, kalbos, visa aplinka. Per tiek metų absoliučiai niekas nepasikeičia. Tokios rūšies dalykai neigė įsitikinimą, kad negalima antrą kartą įeiti į tą pačią upę. Pasirodo, kad galima. Tą patyriau, žinau, tik, žinoma, tenka pripažinti, kad reikalinga parama pasireiškimams, kurie lyg ir paslėpti nuo žmogaus pojūčių. „Ak, nori, Pranuci, pabūti kaip kadaise? Taigi prašom! Snustelėki kad ir menką popietinę valandėlę. Tuomet jau nesunku manyti, kad kažkieno rankose yra mechanizmas, galintis atsukti laiką atgal. Ten vėl viskas taip, kaip įėjus į upę pirmą kartą.
Taigi, kaip atsitiko, kad užmiršau snustelėti? Nemaniau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje. Ir paspėliodavau, kad gal per daug neapdairiai buvo leista pasinaudoti paslaptyje užskliaustomis žmogaus dvasios galimybėmis. Kita versija, kad gal buvo leista tiek kartų snustelėti, kiek prisakyta tvarkos prižiūrėtojo. Bet tai gerai, nes šitaip buvo leista patirti, kiek daug galių slypi dvasioje.
Tą kartą neužmiršau, kad reikia snustelėti, tačiau didesnės reikšmės neteikiau. Ir vis tik kažkur dvasioje dirgino nujautimas, kad šį kartą man pavyks.
– Jeigu ilgai snūduriuosiu, pažadink,– paprašiau žmonos.
Turbūt snustelėjau. Sakau „turbūt“, bet ar iš tikrųjų taip buvo, nesiryžtu liudyti, bet žmona, pamačiusi mane atmerktomis akimis:
–Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje tiesiog po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės.
– Turbūt, turbūt, – pasakiau jai, bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno.

– Jus kviečia arkangelas Mykolas, – pasakė jaunas vaikinukas, primenantis bažnyčiose prie altorių kunigams patarnaujančius vaikus.
– Ačiū, – nustebau. – Dabar?
– Taip. Einam, pone. Arkangelas Mykolas mūsų laukia.
– O kur dingo jo pasiuntinys? Paskutinį kartą mačiau jį įeinantį į titnagą. Nuo to laiko neteko susitikti.
– Jūs viską sužinosite, pone.
– Galite vadinti mane vežėju. Toks esu. Taip paprastai vadina. Kiti dar dzieduliu
..................................................
– Betgi galėjau ir pati tai susiprasti. Taip, taip, apie tuos snustelėjimus buvo ir spaudoje parašyta, – atsiminė Poe, truputį nepatenkinta, kad buvo priversta gaišti laiką klausantis jai žinomo įrašo. – Dieve mano, kaip negerai, kuomet atminčiai nepatikusi galva, išeina pati iš jos arba ji išviliojama. Suprantu, kad dabar tu, Pranuci, atėjai čia snustelėjęs saulės atokaitoje.
– Taip. Bet tai tik poza tokia, tik pavadinimas, kad snustelėjęs. Ten atsiranda darbo daugiau, negu gebi apglėbti. O kad čia sutiksiu Butgailę, tai ne, nežinojau. Ir, žinoma, gaila, kad arkangelo Mykolo dovanotas paveikslas dabar poilsio režime. Tačiau kažin, Butgaile, kokie dievai pakuždės, kad vienąkart toks jo būties režimas pasibaigtų? Kaip ir ką daryti, kad paveikslo vaizdai atsigautų būta gyvastimi.
– Įtari, kad aš šituos dievus žinau?
– Butgaile, neįtariu, bet prisimenu, kaip karietą paminėjo tavo kolega Geraldas. Buvai liudininkė. Tuomet netgi pamaniau, kad būtent jis, Geraldas, išplėšė kovo 10 d. lapelį, kuris paslaptingai perduotas man. Tik žmogaus ranka pamačiau. Tačiau saugoti man jį irgi nelengvas darbas.
–Tai todėl, kad jis ne tik kalendoriaus lapelis, – pasakė Butgailė. Ir dar: – Nepradangink jo, kaip puslapiais išpustytą Naująjį Testamentą“.