Arvydas Juozaitis: „Lietuva yra čia“     ]

   
       
   Ida (vietoje įžangos)

  Ji sėdėjo šalia, susidėjusi rankas ant kelių ir pavargusi. Atrodė, kad užsnūdo. Jai, tik jai vienai išdrįsau patikėti širdį ir paprašyti, kad pasižiūrėtų, kas joje yra. O dėl to, kad ten kažkas yra, beveik neabejojau, nes diena iš dienos ją maudė vis labiau. Atrodė, į ją įkrito žarija, kur su kiekvienu atodūsiu, lyg pučiama dumplių, įsirusena vis skaidriau ir karščiau, įsidega nenuvokdama, kad yra ne plieno gabalas. Skauda.
Pajaučiu, kad kažkoks nesuvoktas būtinumas saugo  mane nuo prasitarimo, kodėl pasirinkau septyniolikos metų Idą, kad pagelbėtų išmesti iš širdies tokį nereikalingą krovinį. Laimingas, kad nepasipuikavo.
  – Lauk, aš ateisiu, – pažadėjo ji. Ir pagrasė: – O širdies bet kam nenešiok ir nerodyk. Man galima, aš jau senė.
  – Idut, tau tik septyniolika.
  – Žinau. – nutraukė pasirinktoji. – Eik ir lauk manęs ateinančios. Pažado neatsiimsiu. Ateisiu.

  Ida pasibeldė dar neatėjus sutartam laikui, bet žinojau: tai ji. Lengva kaip angelas perplaukė per nedidelį kambarėlį, suspėdama sušiaušti man tuos negausius plaukus, kurie dar vis išliko ant galvos.
  – Kaip džiaugiuosi, – pasakiau jai, tačiau savo balso neatpažinau – negi jis mano? Neaprūkytas taboka, neapterštas, neišdegintas degtine. Tai balsas jauno, dar plūgo nepažinusio kumeliuko. Kambaryje ant stalo degė nedidelė abažūrinė lempa ir jos blankioje šviesoje, panašioje į prieblandą, neramus stebėjau, kur plauks, ko ieškos, kaip septyniolikmetė įsigyvens į aplinką.
  – Kaip džiaugiuosi,– dar pakartojau tuo pačiu kumeliuko balsu. O ji, Ida, tyliai šypsojosi, truputį pravėrusi kiek putlias lūpas. Negi ir ji, kaip ir aš džiaugiasi?
  – Būsiu kaip savo namuose. Gerai? Noriu tau padėti, bet žinok, kad iš tavęs tai pareikalaus daug jėgų. Labai daug.
  – Tik tu, Ida, gali. Niekas kitas man nepadės. O jėgų? Manau, man jų užteks.
  – Tuo įsitikinsime. Žinoma, ne iškart, bet per pusmetį – tikrai.
  – Tu angelas, Ida.
  Ida mažytė, raudonais, kiek papūstais veidukais.  Ant galvos gelsvuose ir lygiai sušukuotuose plaukuose įsegtas kaspinas, primenantis didelę baltą peteliškę. Akys mėlynos, didelės, nors kregždėmis švytruok jų erdvėje. Ir ramios. Balta palaidinukė, standžiai apglėbusi krūtinę, ir kavos spalvos klosčių sijonas, nusileidęs iki kelių, gražiai išryškina mongoliškai grakščias Idos figūros linijas. Jos kūrėjos savo darbą atliko nepriekaištingai stropiai. Manau, kad net priekabiausia akis nedrįstų priekaištauti. Tikriausia, jei tik galėtų, pasakytų: statykite Idos kūrėją šalia Rafaelio ir skelbkime, kad abu jie genijai.
  Nors ruošiausi susitikimui su Ida, nors atrodė, kad viską buvau apgalvojęs, dabar gi, kai viešnia jau čia, jau atėjusi, pasimetu. Gerai, kad ji buvo Ida. Nutraukusi nuo kaklo lengvą permatomą skarelę, nerūpestingai užmetė ant briedžio ragų, įžūliai kyšančių nuo sienos. Lengvus pigaus zamšo batukus paliko koridoriuje ir lengva it katukė, stryktelėjusi ant senos sofos, pasirangė kojas po savimi. Ji buvo čia pirmą kartą. Jos nesivaržymas mano akyse iškėlė mergaitę į dar didesnę aukštumą.
  – Aš turiu obuolių,– pasigyriau.
  – Tai labai puiku, – pasakė ji. – Tu šaunuolis. Ak, kaip čia jauku. Gera. Kiek kartais nedaug reikia, kad pasijaustumei laiminga. Trupinėlis tylumos, trupinėlis dėmesio, vienas kitas obuoliukas. Tačiau ko tu toks? Nežinau nė kaip pavadinus. Atnešk obuolių ir prisėsk čia, greta. Ir antklodę atnešk. Sako, vyrams nejauku, kai moterys blizgina kojomis. Užklosim jas antklodėmis, nelaimingasis.
  – Ida, – priekaištingai pasakiau.
  – Paskubėk. Obuolių noriu.
  Sugrįžęs iš virtuvės su pilna kraitele gražiai išnokusių raudonų obuolių, atsargiai padėjau juos ant nedidelio staliuko, pritraukto prie sofos, kurios kamputyje šiltai gūžėsi Ida. Atnešiau ir antklodę, bet ją paduodamas jaučiau baimę: kas ją, Idą, žino? Gal tik pajuokavo, paprašiusi antklodės kojoms apdengti. Kad moteris nenorėtų pasigirti tuo, ką ji tikrai gražaus turi, man nesinorėjo tikėti. Tačiau Idos prašymas – man įsakymas ir juos beatodairiškai vykdau.
  Apsidengusi antklode kojas Ida pasiieškojo obuolį. Ilgai jį kilnojo rankose ir šypsojosi. Nesupratau, kodėl jis jai įdomus. Tyli kambarėlio prieblanda, rausvi obuoliai, bet gražiausia iš jų – Ida. Mano sieloje buvo it šventė – didelė, atrodė, kad niekuomet nepatirta ar jau seniai praėjusi.
  – Valgyk. Juos pats skyniau,– pasakiau.
  – Kokie gražūs. Oi, ne. Aš jų nevalgysiu. Geriau pasidžiaugsiu, kad jie tokie yra, – džiaugėsi Ida. O netrukus ištiesė delniuką ir paplekšnojo sofos audeklą, kviesdama atsisėsi greta. Nuo sunkau svorio sofa sugirgždėjo ir jos garsas užgulė ausis. Lyg būtų šalia pokštelėjusi patranka. Ak, velnias, argi tiek pagyvenęs negalėjau įsigyti naujos? Ir sofa, ir knygų spinta, ir stalas, ir kilimai – viskas, kas čia yra, tai pirmieji kambarėlio apstatai, jau suspėję nublukti kaip mano jaunystė. Dabar buvo vėlu ką nors pakeisti, tačiau savikritikos prieskonis aštriai užgavo širdį. Jau žinojau, kad netrukus visi šie baldai bus išmesti lauk, bus atgabenti nauji. Ida, pamatysi, pati įsitikinsi, taip bus, bet dabar svarbu, kad tu būtum.
  – O gal suvalgyk. Pusmaišį jų atsigabenau, tavęs laukdamas, – pasakiau mergaitei. – Obuoliai juk tam ir obuoliai, kad juos valgytumei. Sakei, kad mėgsti.
  Ida padėjo obuolį atgal ir, atidžiai žiūrėdama į akis, paklausė:
  – Kaip toliau gyvensim, obuoly? Obuoliai viena, o žmogus – kita. Kaip manai, ar nereikėjo mums anksčiau numirti? Ar ne per ilgai ištęsėme savo gyvenimus?
  – Aš galbūt, tik ne tu.
  Šie žodžiai jau kažkur gyveno manyje. Kaip skaudulys, kaip ta į širdį įkritusi žarija. Pasakiau juos greitai, lengvai, dar nesupratęs, kodėl Idai prireikė kalbėti apie pernelyg užsitęsusi gyvenimą. Mano ir jos. Kodėl jos?
  – Tu, Ida, apie save nekalbėk. Tau tik septyniolika.
  – Ak, Viešpatie. Jis vėl apie tą patį. Nepataisomas esi, žmogau. Man norisi verkti.
  – Ida,– atsidūsėjau jos lyg švenčiausiosios Marijos vardu. Ir tikrai didelės skaidrios ašaros išsirideno iš jos akių ir nučiuožė per veidus. Viena po kitos. Tais pačiais takeliais. Neiškentęs priglaudžiau jos galvą prie krūtinės ir nevikriai rinkau sūrius lašelius, juos šluostydamas sugrubusiais pirštais. Ir kuždėjau: neverk, Ida. Nereikia. Ką dabar bepadarysi, kad visa tai teisybė. Kad po to, kai tau buvo septyniolika, nė karto tavęs nesutikau. Tau tik septyniolika — šiandien ir ryt, ir po daugelio metų. Ida, tau tik septyniolika. Aš nenoriu, kad tu būtumei, Ida, bent su viena pudros dulkele ant veido. Nenoriu. Supranti? Aš dar stiprus, tad prašyk, reikalauk...
  Ida atsirėmė rankomis į krūtinę ir vėl atsisėdo kaip anksčiau. Buvo rami kaip kambario prieblanda, atskirta storomis sienomis nuo miesto gatvių triukšmo, nuo jų gyvenimo. Nurimo ir mano lūpų dosnus kuždesys. Ką pasakys ji, mano Ida? Jaučiu, kad dabar ar kiek vėliau, bet būtinai šiandien turi išsispręsti kažkas svarbaus. Ištiesiau jai ranką, kad galėčiau paimti jos. Ji nesipriešino. Lengva šilta Idos ranka atsigulė plačioje saujoje ir per ją jaučiau, kaip plaka širdis kitoje balta palaidinuke aptemptoje krūtinėje.
  – Tu tikrai nuoširdžiai tiki, kad tau reikalinga?
Linktelėjau galva, o mintyse sušnibždėjau brangų vardą – Ida. Tuo, kad ji reikalinga, ne tik nuoširdžiai tikėjau, tą gerai žinojau. Šis vakaras, kai Ida vėl greta, kėlė iš merdėjimo ir atrodė, kad nėra nė vieno darbo, kurio neišturėčiau ant seniai sunkesnius daiktus laikiusios nugaros.
  Ida kiek patylėjo, spustelėjo ranką ir paprašė:
  – Tu, Pranuci, pasižiūrėk, kur eina anie du. Pažink juos ir papasakok man. Gerai? To labai prašau. Jeigu prašymo neužtenka, paimk iš manęs daugiau. Nesikuklink.
  Taip pasakiusi, lengvai nusliuogė nuo sofos ir atsistojo prie lango. Už jo buvo tamsu. Tik daugiabučių namų kai kurie langai ir gatvių žibintai barstė šviesą. O Ida stovėjo ir atkakliai žvelgė į šitaip apšviestą naktį, kur dar girdėjosi vėlyvų troleibusų gergždimas.
  – Tamsu ir nieko nematyti, — pasakiau dar neatsipeikėjusiu ir nieko neišmanančio žmogaus balsu. Aš irgi dabar stovėjau prie lango, irgi stengiausi iš tamsos išplėšti tuos du žmones, bet tai buvo beprasmiška ir neįmanoma.
  – Tamsu ir nieko nematyti, Ida, — pasakiau dar kartą, jau palietęs mergaitės petį.
  – Ką bepadarysi, kad tamsu, bet reikia sužinoti, kas jie ir kur eina, – pasakė ir nelauktai apsivijusi šiltomis rankomis apie kaklą, prisiglaudė lūpomis prie ausies.
  – Šitaip reikia. Tai net būtina, mano kvaily. Atsiprašau, mano kvailiuk. O kiek tai mano valioje, būk tikras – padėsiu. Ir atsimink, ką žmonės kalba: – gera pradžia – pusė darbo. Taigi, eikime valgyti obuolio.
  Obuolį iš kraitelės Ida pasiėmė tą patį. Prinešė prie burnos, bet pagalvojusi, atkišo man:
  – Tu pirmas atkąsk. Mano burna neapžioja. Kąsk,  kąsk,– išdykusiai ragino mergaitė, o kai tai padariau, ji džiaugsmingai suplojo delnais: – Tai šaunu. Tai vyriška. Obuolys prakąstas ir jį reikės suvalgyti.
  Nežinojau nei ką galvoti, nei ką sakyti. Springau atkąstu obuoliu, niekaip jo negalėdamas sukramtyti. Ida tuo metu užsimovė batukus, apsirišo kaklą skepetaite. Visa tai darė vaikiškai, išdykusiai, greitai, kol dar mano gerklėje springo atkąstas obuolys. Nelaikiau jos už rankos, kuomet atidarinėjo duris. Bet meldžiau išsprogusiomis apsiašarojusiomis akimis, be žodžių meldžiau paaiškinti (kaip man atrodė) suvaidintos komedijos prasmę.
  – Ida, aš laukiu tavęs. Kasdien. Ir nepavargdamas.
  – Taip taip. Bet dabar:  pirma – nelydėk, antra – nieko neklausinėk, o trečia...  Vos neužmiršau. Še tau šį mažytį daiktelį. Viso gero. Lik!
  Ida pati atidarė duris ir išnyko. Tyliai kaip gulbė, nuplaukusi vandeniu. Buvo tamsu, bet tamsa jos neprarijo kaip kitų, o aš sugrįžęs nuo durų, atsistojau viduryje kambario ir varčiau rankose man paliktą, pasak jos „mažytį daiktelį“. Tai buvo paprastas, kuklus, kelių centų vertės šratinukas. Ir ūmai dingtelėjusi galvon šviesi mintis viską paaiškino. Nežinau, kaip greitai atdariau langą, kaip ilgai, persisvėręs per jo palangę, šaukiau:
  – Sužinosiu. Būtinai sužinosiu, kur eina tie du. Ar girdi? Juk jie iš mano svajonių. Kaip ir tu, Ida,–
šaukiau ir ausyse ošė Dzūkijos šilinių miškai, plaukdama į gilesnius vandenis čiauškėjo Grūda.
2012-03-20 05
    --------- *******--------******-------
 
  Sudomino jau nuo pirmų sakinių. Patinka kalbėjimo stilius: brandus, apgalvotas, gražus. Subtili įtampa išlaikoma skaitant visą kūrinį. Tikrai buvo nemaža patikusių vietų. Nuolat kartojamas vardas „Ida“ tarsi sukuria ritmą, labai aiški teksto ašis. O jau pabaiga — mm (:
„Obuolys prakastas ir jį reikės suvalgyti.“

PO SAVĘSP (AŠAŠAI)  (1)

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Šalna užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų,
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti
jaunystės išskobtą autoportretą.
Net darosi, kad nesvarbu
esi ar ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių.
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir ją išvaikščioti kaip Ašašai
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

Širduže, būk narsi,
net ir kelmų prisėjom daug,
kad visuomet be nuomos jie
kelionėse po šitą šalį.
Ji iš tavęs. Vienintelė. Nedaloma,
nepaisant kaip vadintum ją –
Savęsp ar Ašašai...

 
Pirmadienį 55-iems žinomiems visuomenės veikėjams viešai paraginus Sąjūdžio pradininką, olimpietį, rašytoją, filosofą Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, jis sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Žurnalistai, daugelis žmonių, o ir nemažai politikų kreipėsi į A. Juozaitį, prašydami išsakyti savo vertinimus ir požiūrį į aktualius klausimus. Ir nors A. Juozaitis dar nepatvirtino galutinio savo apsisprendimo dėl kandidatavimo į Lietuvos prezidento postą, tačiau viešam svarstymui jis nutarė pateikti savo valstybės politikos gaires, pavadindamas jas „Lietuva yra čia“.

Sąjūdžio pradininkas mato reikalą aptarti 12 tezių, atskleidžiančių jo požiūrį į pagrindinius šalies ir jos žmonių, valstybės ir politikos klausimus. Skelbiame šias gaires.

Arvydo Juozaičio valstybės politikos gairės viešam svarstymui „Lietuva yra čia“

1. Globalios Lietuvos nėra, LIETUVA YRA ČIA. Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius yra pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą globalizuojantį Lietuvą.   

2. Laisvė, tapatinama su laisvu žmogaus judėjimu, išeinant iš Tėvynės ir negrįžtant gyventi į Tėvynę –  yra laisvės iliuzija. Žmogaus gyvenimas reikalauja ištikimybės žemei, tėvų ir protėvių žemei, tai pabrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė. Neoliberalioji ideologija yra pražūtinga Lietuvos laisvei.

3.  Didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė. Nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais.

4. Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų išsižadėjusiems Lietuvos pilietybės, susigrąžinti ją be išlygų. Lietuvio pasas būtų svetur atsidūrusiųjų kilminių Lietuvos žmonių saitų su Tėvyne liudijimas, o taip pat ir reali teisė įgyti Lietuvoje valstybės garantuotą išsilavinimą, socialines paslaugas. Lietuvio pasas neleistų tik vieno – balsuoti Seimo ir Prezidento rinkimuose, referendumuose. Lietuvos žinia pasaulyje pasklidusiems lietuviams turi keistis: Lietuva kurs sąlygas grįžti, o ne išvykti.

5. Socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų. Viduriniojo gyventojų sluoksnio naikinimas, kurį metų metus vykdė politinis Lietuvos elitas, neišskiriant nė vienos dominuojančios partijos, turi būti nedelsiant sustabdytas. Pirmiausiai tai reikštų diferencinių mokesčių įvedimą pagal principą: kapitalas moka daugiau.

6. Be gimdančios šeimos – Lietuva be ateities. Šeimos politika turi siekti gyventojų skaičiaus gausėjimo, o tai susiję su finansine pagalba motinystės ir tėvystės pareigoms. Socialinių priemonių reikmės nustatomos pagal šeimos gerovės rodiklius. Gausia skelbiama jau trijų vaikų šeima, jai skiriama ypatinga valstybės parama.

7. Švietimo sistema turi ugdyti ne kosmopolitinį žmogų, o pirmiausiai Tėvynės pilietį, atvirą pasaulio naujovėms. Aukštasis mokslas turi būti kreipiamas tautos ir valstybės gyvybingumui stiprinti, o ne verčiamas rinka. Visų mokymo įstaigų Lietuvoje bendrinė kalba – lietuvių kalba.

8. Tauta per Konstituciją suteikia įgaliojimus valdžiai ir riboja jos galias. Valstybinių ir stambaus masto korupcinių nusikaltimų tyrimams būtina įstatymu įsteigti savarankiško, plačius įgaliojimus turinčio Ypatingojo prokuroro instituciją.

9. Mokslo ir inovacinė Lietuvos bazė negali būti vien tik verslo priedas. Strateginiai tyrimai ir nacionalinės technologijos – vienas iš valstybės tikslų, kaip ir jaunųjų Lietuvos mokslininkų ateities planavimas Lietuvoje. Protas yra universalus, tačiau jo kilmė ir panaudojimo vaisiai – lokalūs.

10. Lietuvos kultūra negali būti paversta vien eksperimentų erdve. Joje kaip aksioma turi būti išsaugotos mūsų tradicijos ir Dainų šventės, tautą per amžius gelbėjusi kūryba. Valstybinė kalba stiprinama, švietimas vykdomas pirmiausia valstybine kalba.

11. Amžiaus grupių atskirtis yra socialinio gyvenimo akligatvis. Valstybė turi rūpintis, kad vyresniojo amžiaus žmonės ne tik neskurstų, bet ir dalyvautų viešajame gyvenime.

12. Visos tarptautinės sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai turi tarnauti Lietuvos ir regioniniam saugumui bei gerovei. Reikia iš esmės ir naujai kurti Lietuvos-Latvijos santykius, Baltiškąją vienybę. Euroatlantiniam bendradarbiavimui, NATO nėra alternatyvos. Lietuva neturi palaikyti Europos Sąjungos federalizavimo, ji eina su saugančiomis savo realų suverenitetą šalimis. Lietuva pasisako už ES kaip tėvynių sąjungą.