Vartotojas: daliuteisk

Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-13 03:42:17

Teisingai, Pranai, pajutai, kad mudviejų tylos susišaukia, tegu ir skirtingais žodžiais išsakytos. Ir mano vaizdelis apie tylą buvo atsakas į tavo nuotaiką.
Atmintis. Ji mus vis dažniau apgaudinėja, bet manau, kad nereikia to imti į galvą, ne taip ir svarbu, ar teisingai apsakyta žodžiais, svarbu, kad išsaugotas jausmas apie buvusius įvykius, pažinotus žmones. Esmė. Tik viena mane gąsdina, kad silpstančiom proto galimybėm, blėstančia atmintimi rašydama tarsi sunaikinu tikrąją save ir žmonių atminty liksiu štai tokia, įveikta senatvės, o tikrosios manęs nebeatsimins ir norisi sušukti – netikėkit, tai ne aš! Todėl džiaugiuosi, kad nebegrįši į tai, kas kažkada parašyta, tik labai noriu, kad išsaugotum  šiltą jausmą apie jau ne trumpą pažinties, nedrįstu sakyti – draugystės, metų eilutę. Mane stebina ir džiugina, kaip blaiviai, giliai suvoki ir redaguoji savo praeities raštus – su pasimėgavimu perskaitau, bet komentuoti nedrįstu, bijodama pasakyti nesąmonę, ar nenorėdama  užgauti.
Mudu su Ražu kartais intensyviai susirašinėjam, kartais ilgam nutylam. Nežinau kodėl – išsigąstam atvirumo, nebesuprantam vienas kito? O ar kada tikrai supratom? Šiandien parašysiu, tyla šį kartą užsitęsė per ilgai, pasilgau.
Tas laikotarpis, kai dar suvokiam, kas su mumis darosi, deja, netruks ilgai, o skaitantiems vis sunkiau mus suprasti.
Dalija
**********************
2.
Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-12 06:27:54

Rašai: „...nes viskas taip žinoma, kad sustabdžiau laiką...“
O ši naktis? Kaip ją sutalpinti į tą visko žinojimą, jei ji tokia nauja, tokia, kokios nebūta? Kiekviena kitokia, kiekviena nepakartojama.
Nuo vakaro varginusi šutra nešė ne ramų poilsį, o nerimą, sapnus, kol neištvėrusi kėliausi, ėjau į kiemą, į naktį, į buvimą vienovėj su gamta.
Tyla. Ar ji telpa į visko žinojimą? Tokia tyla! Nei vienas lapelis nesušiugžda, nei toli, nei arti neamteli šuo. Laukianti tyla, žinanti, kad bus audra? Kažkur toli toli sugruma, visai nepiktai. Tik tyla ir tolimas perkūno dudenimas. Pietryčių pusėj dangus pajuosta, žybsi žaibai, suvirpa žemė, dvelkteli vėjelis, kapteli pirmas lietaus lašas. Latvijos  pašaliu, visai neaukštai virš medžių viršūnių, virš mano kaimo stogų prašuoliuoja žaibai, skeldami kibirkštis ir ima tolti – link jūros. Mane aplenkė. Dar vienas kitas lašas lietaus, tyla ir vis tolstantis, tylantis dudenimas.
Užsimerkiu, nueinu Savęspi – kiekvienas savą jį turim. Viską galiu suderinti, viską išsakyti dviem žodžiais: noriu gyventi!
Knyga? Kiekvienas savą ją rašom ir tada, kai rašom viskas atrodo labai svarbu, bet štai praėjo kiek laiko ir ji jau – išaugti marškinėliai.
Aušta dar viena diena. Tyla. Prieš audrą?
******************************
3.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-10 06:38:38
Labas rytas, Pranai
Gal teisingiau – laba naktis, nes gyvenu naktimis, dienas palikdama atsitiktinumams, neplanuotiems susitikimams, žvilgsniams, kuriuos mėginu suprasti, bet niekada nesu tikra. Tie tavo pasisveikinimai kaskart nudžiugina, kaip dovana.   
Ar kovo 10-tosios likęs atverstas kalendoriaus lapelis, sustabdęs laiką, taip pat atsitiktinumas, ar turi išskirtinę prasmę? Pastebiu, kad kaip ir aš, vis grįžti prie to, kas anksčiau parašyta – nustebęs pats savim. Ką nors naują rašyti nebenoriu, nes jaučiu, kad žmonės nebesupranta, tam reikia ateiti į mūsų metus.
Sakai, kad nė sugėrovų nebesulauki? Nesulaukiu ir aš, nors laukiu, ilgiuosi, bet supratau, kad būtina susitikimo sąlyga – einant į susitikimą atsinešti  mūsų būtąjį laiką, tokie, šiandieniniai, mes jau įdomus ir reikalingi nebent patys sau.
Svetainės „Nežinomas genijus“ įkūrėjas – karteniškis, jaunose dienose buvau pažįstama su  jo tėvais, žmona, todėl dabar, kai pakvietė publikuoti, kad ir senus kūrinius, susigundžiau. Į Žaliąžolę tik retkarčiais ką nors įkeliu, ta kelio atkarpa, manau, praeita, nes neliko daugelio tų, su kuriais buvau susidraugavusi ir pasidarė nebeįdomu. Bendrauju su Nijoolena,  įdomus žmogus.
Į susitikimą su kursiokais nevažiuosiu, nes nepajėgiu, bet duosiu seniūnei išplatinti paskutines knygas, daugelis užsisakė. Tai bus paskutinės knygos, pasilieku šiek tiek nenumatytiems atvejams.
Mano gyvenimas nesustojo, nors būna dienų, kai atsargiai paklausiu savęs – kas tai? Finišo tiesioji? Vaikams nepasakoju, negąsdinu, o pati nebijau.
Būkim, neskubėkim, nes nežinom, kokių nuostabių  dalykų dar laukia ateity.
Dalija

**********************************
4.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-17 05:53:05

Kokia, buvau berašanti, Dievo, bet susilaikiau ir dabar ieškau tinkamesnio žodžio, dovana, kad susitinka žmonės gyvenime, Gal tai būtų lemtis? Bet tai taip pat kažkokia aukštesnė valia, tik kitaip įvardinta. Tebūnie būtis.
Kiekvienas susitikimas kitoks, kitam lygmeny – buitiniam, dvasiniam, Mudviejų susitikimas galėjo būti tik toks ir jo tiesiog negalėjo nebūti. Esu labai dėkinga, tam kažkam, susitikimą nulėmusiam.
Ir aš mažai berašau. Teisingiau, rašau, bet jaučiu, kad tai, ką rašau, mane tik tolina nuo žmonių. o juk tai ir yra tikroji mirtis, svarbesnė už fizinę – nutolti nuo žmonių.Tu man labai daug duodi ir man ne sykį norisi padėkoti, bet to nereikia, užtenka žinutės apie tai, kad tie kalneliai jau užaugo, didžiais kalnais pakilo, o tai many atliepia, kaip tolsta namai, kaskart sunkiau bepareiti. Būkim ir tiek, juk tai tokia palaima.
***************
5.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-16 13:29:32

Sveikas, Pranai,
teisybė, šalau visą laiką, niekaip neįšyla mano trobelė ar tai seni kauliukai nebeatsigina nuo šalčio. Šiandien pirma diena, kai tikrai šilta. Užtai liūčių nebuvo
Labai liūdžiu, kad neužtenka jėgų važiuoti rugpjūtį į Kauną, į kursiokų susitikimą, o tai buvo taip neseniai, prieš 50 metų.
Tau dar pusė bėdos, kad pasikurti gali. Kaip atrodo sodas, ar bus derliaus? Pas mane derės tik viena obelis.
*********************

6. vartotojas: Pakeleivis
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-06 12:19:10
Nepykstu už nieką.
Feisbuko neturiu, Rašyk netyrinėju, nors čia, Žolėj, besiskelbiantys rašytojai nuolat mini tą šaltinį kaip kažkokią alternatyvą...
Komentaruose rašau tik taip, kaip man atrodo. Skaitau mintį bendrąja prasme. Ne pirmas kartas, kai nepataikau. Daug kam.
Tą savo ištrinsiu, kad negadintų vaizdo.

Vartotojas: Ražas
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-25 11:16:01
Dėkui, Pranuci, ne iš mandrumo tyliu, taip gera dūšioj pasidarė, kad prisimeni ir dar laiką suskaičiuoji. Nesinori verkšlenti, bet negalia vis labiau plečiasi, sunku susitvarkyti su kompo klaviatūra ir ekranu. Giedresnė valandėlė pasitaiko tai ir pabandau. O kleboniška vis brangsta  ir brangsta, draudimai vis smarkiau, profesorius psichiatras ponaitis Veryga išblaivinti tautą pasišovė, vaizdo kameras kabins alkoholinių prekių skyriuose, vaizdus saugos net devynis mėnesius... baisūs laikai atėjo mums kleboniškos mylėtojams.  Bet ištversim, ištvėrėm Gorbačiovo draudimus, prezidentas, o ne ministras buvo didelės šalies, kuri kaip mat ir subyrėjo. Tau nuo karietos pasostės geriau matyti, didesnį patyrimą turi. Retai, labai retai klebonišką pripildau ir prie lūpų priglaudžiu, vis dažniau žvilgsniu ją paglamonėju. V. Daujotytė  savo straipsnyje kalbėjo, jog reikia įsibūti kalboje maksimaliai,Taigi kad nutiltum, bijau sakyti amžiams, sutinku, kad tyloje yra daugiau prabangos negu kalbėjime. Va ir Arvydas tiek daug kalbėjęs ir prirašęs nutilo. Tai ir aš bandau į tylą pasinerti, su Homeru, Herodotu ir Vergilijumi pabendrauti, pasiginčyti. Sakysi, kad  mintys irgi kalba, gal ir teisus būsi, kaip kitaip galima jei ne žodžiais. Nors ir skaityti be galo sunku, bet mintys atlieka gryninimo darbą, užčiuopia tai kas svarbiausia. Kad kelelis nedulkėtų, kad kanopėlės smagiai kaukšėtų, kad keleivis plepus pasitaikytų, į sveikatėlę, Vežėjau Pranuci iš šilainių, nuo Šklėrių. Skaitau, nors kaip ir sunku bebūtų Tavo Vidinio monologus, dialogus ar šiaip įdomius pokalbius su Poe, su Pro, o ir prisiminimai man visai prie griešnos dūšelės tinka. Būk drūtas, beartėdamas prie, jei paverstum ant šono šį skaičių, būtų begalybės ženklas su baronkos skylute...

7.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-21 06:12:06

Sveikinimai iš Kartenos. Vis bijojau šalčio, o papuolėm į kaitrą. Namas jau įšilęs, maloniai vėsu. Akys mato daugybę darbų, Mėginsiu dirbti po truputį, jaučiuosi įtartinai gerai.
Turėklai padaryti ir nudažyti. Dar norisi gyventi.
Liankiu gražios, ramios vasaros.

*********************
8.Vartotojas: daliuteisk

Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-18 16:56:31
lagaminai sukrauti, šeštadienį su viduriniaja mergaite Bettina skrisim link jūros.Apsiverkiau iš džiaugsmo - kaimynai patys sugalvojo ir pasitardami su manim padarė turėklus mano priebučiui (priebučio svetainei) ir laiptams, kad aš ar kas iš svečių nenusisuktų sprando. Vargo ir skausmo galiu ištverti  daug, žmonių gerumas kartais atrodo nepakeliamas.
***********************
9.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-13 03:42:17
Teisingai, Pranai, pajutai, kad mudviejų tylos susišaukia, tegu ir skirtingais žodžiais išsakytos. Ir mano vaizdelis apie tylą buvo atsakas į tavo nuotaiką.
Atmintis. Ji mus vis dažniau apgaudinėja, bet manau, kad nereikia to imti į galvą, ne taip ir svarbu, ar teisingai apsakyta žodžiais, svarbu, kad išsaugotas jausmas apie buvusius įvykius, pažinotus žmones. Esmė. Tik viena mane gąsdina, kad silpstančiom proto galimybėm, blėstančia atmintimi rašydama tarsi sunaikinu tikrąją save ir žmonių atminty liksiu štai tokia, įveikta senatvės, o tikrosios manęs nebeatsimins ir norisi sušukti – netikėkit, tai ne aš! Todėl džiaugiuosi, kad nebegrįši į tai, kas kažkada parašyta, tik labai noriu, kad išsaugotum  šiltą jausmą apie jau ne trumpą pažinties, nedrįstu sakyti – draugystės, metų eilutę. Mane stebina ir džiugina, kaip blaiviai, giliai suvoki ir redaguoji savo praeities raštus – su pasimėgavimu perskaitau, bet komentuoti nedrįstu, bijodama pasakyti nesąmonę, ar nenorėdama  užgauti.
Mudu su Ražu kartais intensyviai susirašinėjam, kartais ilgam nutylam. Nežinau kodėl – išsigąstam atvirumo, nebesuprantam vienas kito? O ar kada tikrai supratom? Šiandien parašysiu, tyla šį kartą užsitęsė per ilgai, pasilgau.
Tas laikotarpis, kai dar suvokiam, kas su mumis darosi, deja, netruks ilgai, o skaitantiems vis sunkiau mus suprasti.
Dalija
**********************
10.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-12 06:27:54
Rašai: „...nes viskas taip žinoma, kad sustabdžiau laiką...“
O ši naktis? Kaip ją sutalpinti į tą visko žinojimą, jei ji tokia nauja, tokia, kokios nebūta? Kiekviena kitokia, kiekviena nepakartojama.
Nuo vakaro varginusi šutra nešė ne ramų poilsį, o nerimą, sapnus, kol neištvėrusi kėliausi, ėjau į kiemą, į naktį, į buvimą vienovėj su gamta.
Tyla. Ar ji telpa į visko žinojimą? Tokia tyla! Nei vienas lapelis nesušiugžda, nei toli, nei arti neamteli šuo. Laukianti tyla, žinanti, kad bus audra? Kažkur toli toli sugruma, visai nepiktai. Tik tyla ir tolimas perkūno dudenimas. Pietryčių pusėj dangus pajuosta, žybsi žaibai, suvirpa žemė, dvelkteli vėjelis, kapteli pirmas lietaus lašas. Latvijos  pašaliu, visai neaukštai virš medžių viršūnių, virš mano kaimo stogų prašuoliuoja žaibai, skeldami kibirkštis ir ima tolti – link jūros. Mane aplenkė. Dar vienas kitas lašas lietaus, tyla ir vis tolstantis, tylantis dudenimas.
Užsimerkiu, nueinu Savęspi – kiekvienas savą jį turim. Viską galiu suderinti, viską išsakyti dviem žodžiais: noriu gyventi!
Knyga? Kiekvienas savą ją rašom ir tada, kai rašom viskas atrodo labai svarbu, bet štai praėjo kiek laiko ir ji jau – išaugti marškinėliai.
Aušta dar viena diena. Tyla. Prieš audrą?
************************
11.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-10 06:38:38
Labas rytas, Pranai
Gal teisingiau – laba naktis, nes gyvenu naktimis, dienas palikdama atsitiktinumams, neplanuotiems susitikimams, žvilgsniams, kuriuos mėginu suprasti, bet niekada nesu tikra. Tie tavo pasisveikinimai kaskart nudžiugina, kaip dovana.   
Ar kovo 10-tosios likęs atverstas kalendoriaus lapelis, sustabdęs laiką, taip pat atsitiktinumas, ar turi išskirtinę prasmę? Pastebiu, kad kaip ir aš, vis grįžti prie to, kas anksčiau parašyta – nustebęs pats savim. Ką nors naują rašyti nebenoriu, nes jaučiu, kad žmonės nebesupranta, tam reikia ateiti į mūsų metus.
Sakai, kad nė sugėrovų nebesulauki? Nesulaukiu ir aš, nors laukiu, ilgiuosi, bet supratau, kad būtina susitikimo sąlyga – einant į susitikimą atsinešti  mūsų būtąjį laiką, tokie, šiandieniniai, mes jau įdomus ir reikalingi nebent patys sau.
Svetainės „Nežinomas genijus“ įkūrėjas – karteniškis, jaunose dienose buvau pažįstama su  jo tėvais, žmona, todėl dabar, kai pakvietė publikuoti, kad ir senus kūrinius, susigundžiau. Į Žaliąžolę tik retkarčiais ką nors įkeliu, ta kelio atkarpa, manau, praeita, nes neliko daugelio tų, su kuriais buvau susidraugavusi ir pasidarė nebeįdomu. Bendrauju su Nijoolena,  įdomus žmogus.
Į susitikimą su kursiokais nevažiuosiu, nes nepajėgiu, bet duosiu seniūnei išplatinti paskutines knygas, daugelis užsisakė. Tai bus paskutinės knygos, pasilieku šiek tiek nenumatytiems atvejams.
Mano gyvenimas nesustojo, nors būna dienų, kai atsargiai paklausiu savęs – kas tai? Finišo tiesioji? Vaikams nepasakoju, negąsdinu, o pati nebijau.
Būkim, neskubėkim, nes nežinom, kokių nuostabių  dalykų dar laukia ateity.
Dalija

************************
12. Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-17 05:53:05

Kokia, buvau berašanti, Dievo, bet susilaikiau ir dabar ieškau tinkamesnio žodžio, dovana, kad susitinka žmonės gyvenime, Gal tai būtų lemtis? Bet tai taip pat kažkokia aukštesnė valia, tik kitaip įvardinta. Tebūnie būtis.
Kiekvienas susitikimas kitoks, kitam lygmeny – buitiniam, dvasiniam, Mudviejų susitikimas galėjo būti tik toks ir jo tiesiog negalėjo nebūti. Esu labai dėkinga, tam kažkam, susitikimą nulėmusiam.
Ir aš mažai berašau. Teisingiau, rašau, bet jaučiu, kad tai, ką rašau, mane tik tolina nuo žmonių. o juk tai ir yra tikroji mirtis, svarbesnė už fizinę – nutolti nuo žmonių.Tu man labai daug duodi ir man ne sykį norisi padėkoti, bet to nereikia, užtenka žinutės apie tai, kad tie kalneliai jau užaugo, didžiais kalnais pakilo, o tai many atliepia, kaip tolsta namai, kaskart sunkiau bepareiti. Būkim ir tiek, juk tai tokia palaima.

***********************
12.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-16 13:29:32
Sveikas, Pranai,
teisybė, šalau visą laiką, niekaip neįšyla mano trobelė ar tai seni kauliukai nebeatsigina nuo šalčio. Šiandien pirma diena, kai tikrai šilta. Užtai liūčių nebuvo
Labai liūdžiu, kad neužtenka jėgų važiuoti rugpjūtį į Kauną, į kursiokų susitikimą, o tai buvo taip neseniai, prieš 50 metų.
Tau dar pusė bėdos, kad pasikurti gali. Kaip atrodo sodas, ar bus derliaus? Pas mane derės tik viena obelis.

13.Vartotojas: Pakeleivis
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-06 12:19:10
Nepykstu už nieką.
Feisbuko neturiu, Rašyk netyrinėju, nors čia, Žolėj, besiskelbiantys rašytojai nuolat mini tą šaltinį kaip kažkokią alternatyvą...
Komentaruose rašau tik taip, kaip man atrodo. Skaitau mintį bendrąja prasme. Ne pirmas kartas, kai nepataikau. Daug kam.
Tą savo ištrinsiu, kad negadintų vaizdo.

**********************
14. Vartotojas: Ražas
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-25 11:16:01
Dėkui, Pranuci, ne iš mandrumo tyliu, taip gera dūšioj pasidarė, kad prisimeni ir dar laiką suskaičiuoji. Nesinori verkšlenti, bet negalia vis labiau plečiasi, sunku susitvarkyti su kompo klaviatūra ir ekranu. Giedresnė valandėlė pasitaiko tai ir pabandau. O kleboniška vis brangsta  ir brangsta, draudimai vis smarkiau, profesorius psichiatras ponaitis Veryga išblaivinti tautą pasišovė, vaizdo kameras kabins alkoholinių prekių skyriuose, vaizdus saugos net devynis mėnesius... baisūs laikai atėjo mums kleboniškos mylėtojams.  Bet ištversim, ištvėrėm Gorbačiovo draudimus, prezidentas, o ne ministras buvo didelės šalies, kuri kaip mat ir subyrėjo. Tau nuo karietos pasostės geriau matyti, didesnį patyrimą turi. Retai, labai retai klebonišką pripildau ir prie lūpų priglaudžiu, vis dažniau žvilgsniu ją paglamonėju. V. Daujotytė  savo straipsnyje kalbėjo, jog reikia įsibūti kalboje maksimaliai,Taigi kad nutiltum, bijau sakyti amžiams, sutinku, kad tyloje yra daugiau prabangos negu kalbėjime. Va ir Arvydas tiek daug kalbėjęs ir prirašęs nutilo. Tai ir aš bandau į tylą pasinerti, su Homeru, Herodotu ir Vergilijumi pabendrauti, pasiginčyti. Sakysi, kad  mintys irgi kalba, gal ir teisus būsi, kaip kitaip galima jei ne žodžiais. Nors ir skaityti be galo sunku, bet mintys atlieka gryninimo darbą, užčiuopia tai kas svarbiausia. Kad kelelis nedulkėtų, kad kanopėlės smagiai kaukšėtų, kad keleivis plepus pasitaikytų, į sveikatėlę, Vežėjau Pranuci iš šilainių, nuo Šklėrių. Skaitau, nors kaip ir sunku bebūtų Tavo Vidinio monologus, dialogus ar šiaip įdomius pokalbius su Poe, su Pro, o ir prisiminimai man visai prie griešnos dūšelės tinka. Būk drūtas, beartėdamas prie, jei paverstum ant šono šį skaičių, būtų begalybės ženklas su baronkos skylute...

*****************************
15.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-21 06:12:06
Sveikinimai iš Kartenos. Vis bijojau šalčio, o papuolėm į kaitrą. Namas jau įšilęs, maloniai vėsu. Akys mato daugybę darbų, Mėginsiu dirbti po truputį, jaučiuosi įtartinai gerai.
Turėklai padaryti ir nudažyti. Dar norisi gyventi.
Liankiu gražios, ramios vasaros.
********************************
16.artotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-18 16:56:31
lagaminai sukrauti, šeštadienį su viduriniaja mergaite Bettina skrisim link jūros.Apsiverkiau iš džiaugsmo - kaimynai patys sugalvojo ir pasitardami su manim padarė turėklus mano priebučiui (priebučio svetainei) ir laiptams, kad aš ar kas iš svečių nenusisuktų sprando. Vargo ir skausmo galiu ištverti  daug, žmonių gerumas kartais atrodo nepakeliamas.
******************************
17.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-07 08:51:35
Mano Kartena tolsta kaip horizonto linija, tai darper šalta,tai sugedo vienintelis šeimoj turimas Opelisvos ne vienmetis su manim,taip ir tebesu Vilniuj, bet vilties neprarandu. Bepiga tau, jei kokios,gali į sodus pėsčias nueiti
*********************
18
Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-13 03:42:17
Teisingai, Pranai, pajutai, kad mudviejų tylos susišaukia, tegu ir skirtingais žodžiais išsakytos. Ir mano vaizdelis apie tylą buvo atsakas į tavo nuotaiką.
Atmintis. Ji mus vis dažniau apgaudinėja, bet manau, kad nereikia to imti į galvą, ne taip ir svarbu, ar teisingai apsakyta žodžiais, svarbu, kad išsaugotas jausmas apie buvusius įvykius, pažinotus žmones. Esmė. Tik viena mane gąsdina, kad silpstančiom proto galimybėm, blėstančia atmintimi rašydama tarsi sunaikinu tikrąją save ir žmonių atminty liksiu štai tokia, įveikta senatvės, o tikrosios manęs nebeatsimins ir norisi sušukti – netikėkit, tai ne aš! Todėl džiaugiuosi, kad nebegrįši į tai, kas kažkada parašyta, tik labai noriu, kad išsaugotum  šiltą jausmą apie jau ne trumpą pažinties, nedrįstu sakyti – draugystės, metų eilutę. Mane stebina ir džiugina, kaip blaiviai, giliai suvoki ir redaguoji savo praeities raštus – su pasimėgavimu perskaitau, bet komentuoti nedrįstu, bijodama pasakyti nesąmonę, ar nenorėdama  užgauti.
Mudu su Ražu kartais intensyviai susirašinėjam, kartais ilgam nutylam. Nežinau kodėl – išsigąstam atvirumo, nebesuprantam vienas kito? O ar kada tikrai supratom? Šiandien parašysiu, tyla šį kartą užsitęsė per ilgai, pasilgau.
Tas laikotarpis, kai dar suvokiam, kas su mumis darosi, deja, netruks ilgai, o skaitantiems vis sunkiau mus suprasti.
Dalija

********************
19.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-12 06:27:54
Rašai: „...nes viskas taip žinoma, kad sustabdžiau laiką...“
O ši naktis? Kaip ją sutalpinti į tą visko žinojimą, jei ji tokia nauja, tokia, kokios nebūta? Kiekviena kitokia, kiekviena nepakartojama.
Nuo vakaro varginusi šutra nešė ne ramų poilsį, o nerimą, sapnus, kol neištvėrusi kėliausi, ėjau į kiemą, į naktį, į buvimą vienovėj su gamta.
Tyla. Ar ji telpa į visko žinojimą? Tokia tyla! Nei vienas lapelis nesušiugžda, nei toli, nei arti neamteli šuo. Laukianti tyla, žinanti, kad bus audra? Kažkur toli toli sugruma, visai nepiktai. Tik tyla ir tolimas perkūno dudenimas. Pietryčių pusėj dangus pajuosta, žybsi žaibai, suvirpa žemė, dvelkteli vėjelis, kapteli pirmas lietaus lašas. Latvijos  pašaliu, visai neaukštai virš medžių viršūnių, virš mano kaimo stogų prašuoliuoja žaibai, skeldami kibirkštis ir ima tolti – link jūros. Mane aplenkė. Dar vienas kitas lašas lietaus, tyla ir vis tolstantis, tylantis dudenimas.
Užsimerkiu, nueinu Savęspi – kiekvienas savą jį turim. Viską galiu suderinti, viską išsakyti dviem žodžiais: noriu gyventi!
Knyga? Kiekvienas savą ją rašom ir tada, kai rašom viskas atrodo labai svarbu, bet štai praėjo kiek laiko ir ji jau – išaugti marškinėliai.
Aušta dar viena diena. Tyla. Prieš audrą?
**************************
20Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-08-10 06:38:38
Labas rytas, Pranai
Gal teisingiau – laba naktis, nes gyvenu naktimis, dienas palikdama atsitiktinumams, neplanuotiems susitikimams, žvilgsniams, kuriuos mėginu suprasti, bet niekada nesu tikra. Tie tavo pasisveikinimai kaskart nudžiugina, kaip dovana.   
Ar kovo 10-tosios likęs atverstas kalendoriaus lapelis, sustabdęs laiką, taip pat atsitiktinumas, ar turi išskirtinę prasmę? Pastebiu, kad kaip ir aš, vis grįžti prie to, kas anksčiau parašyta – nustebęs pats savim. Ką nors naują rašyti nebenoriu, nes jaučiu, kad žmonės nebesupranta, tam reikia ateiti į mūsų metus.
Sakai, kad nė sugėrovų nebesulauki? Nesulaukiu ir aš, nors laukiu, ilgiuosi, bet supratau, kad būtina susitikimo sąlyga – einant į susitikimą atsinešti  mūsų būtąjį laiką, tokie, šiandieniniai, mes jau įdomus ir reikalingi nebent patys sau.
Svetainės „Nežinomas genijus“ įkūrėjas – karteniškis, jaunose dienose buvau pažįstama su  jo tėvais, žmona, todėl dabar, kai pakvietė publikuoti, kad ir senus kūrinius, susigundžiau. Į Žaliąžolę tik retkarčiais ką nors įkeliu, ta kelio atkarpa, manau, praeita, nes neliko daugelio tų, su kuriais buvau susidraugavusi ir pasidarė nebeįdomu. Bendrauju su Nijoolena,  įdomus žmogus.
Į susitikimą su kursiokais nevažiuosiu, nes nepajėgiu, bet duosiu seniūnei išplatinti paskutines knygas, daugelis užsisakė. Tai bus paskutinės knygos, pasilieku šiek tiek nenumatytiems atvejams.
Mano gyvenimas nesustojo, nors būna dienų, kai atsargiai paklausiu savęs – kas tai? Finišo tiesioji? Vaikams nepasakoju, negąsdinu, o pati nebijau.
Būkim, neskubėkim, nes nežinom, kokių nuostabių  dalykų dar laukia ateity.
Dalija
*********************
21rtotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-17 05:53:05
Kokia, buvau berašanti, Dievo, bet susilaikiau ir dabar ieškau tinkamesnio žodžio, dovana, kad susitinka žmonės gyvenime, Gal tai būtų lemtis? Bet tai taip pat kažkokia aukštesnė valia, tik kitaip įvardinta. Tebūnie būtis.
Kiekvienas susitikimas kitoks, kitam lygmeny – buitiniam, dvasiniam, Mudviejų susitikimas galėjo būti tik toks ir jo tiesiog negalėjo nebūti. Esu labai dėkinga, tam kažkam, susitikimą nulėmusiam.
Ir aš mažai berašau. Teisingiau, rašau, bet jaučiu, kad tai, ką rašau, mane tik tolina nuo žmonių. o juk tai ir yra tikroji mirtis, svarbesnė už fizinę – nutolti nuo žmonių.Tu man labai daug duodi ir man ne sykį norisi padėkoti, bet to nereikia, užtenka žinutės apie tai, kad tie kalneliai jau užaugo, didžiais kalnais pakilo, o tai many atliepia, kaip tolsta namai, kaskart sunkiau bepareiti. Būkim ir tiek, juk tai tokia palaima.
*********************************
22Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-16 13:29:32
Sveikas, Pranai,
teisybė, šalau visą laiką, niekaip neįšyla mano trobelė ar tai seni kauliukai nebeatsigina nuo šalčio. Šiandien pirma diena, kai tikrai šilta. Užtai liūčių nebuvo
Labai liūdžiu, kad neužtenka jėgų važiuoti rugpjūtį į Kauną, į kursiokų susitikimą, o tai buvo taip neseniai, prieš 50 metų.
Tau dar pusė bėdos, kad pasikurti gali. Kaip atrodo sodas, ar bus derliaus? Pas mane derės tik viena obelis.
*********************
23.Vartotojas: Pakeleivis
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-07-06 12:19:10
Nepykstu už nieką.
Feisbuko neturiu, Rašyk netyrinėju, nors čia, Žolėj, besiskelbiantys rašytojai nuolat mini tą šaltinį kaip kažkokią alternatyvą...
Komentaruose rašau tik taip, kaip man atrodo. Skaitau mintį bendrąja prasme. Ne pirmas kartas, kai nepataikau. Daug kam.
Tą savo ištrinsiu, kad negadintų vaizdo.
24. vartotojas: Ražas
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-25 11:16:01
Dėkui, Pranuci, ne iš mandrumo tyliu, taip gera dūšioj pasidarė, kad prisimeni ir dar laiką suskaičiuoji. Nesinori verkšlenti, bet negalia vis labiau plečiasi, sunku susitvarkyti su kompo klaviatūra ir ekranu. Giedresnė valandėlė pasitaiko tai ir pabandau. O kleboniška vis brangsta  ir brangsta, draudimai vis smarkiau, profesorius psichiatras ponaitis Veryga išblaivinti tautą pasišovė, vaizdo kameras kabins alkoholinių prekių skyriuose, vaizdus saugos net devynis mėnesius... baisūs laikai atėjo mums kleboniškos mylėtojams.  Bet ištversim, ištvėrėm Gorbačiovo draudimus, prezidentas, o ne ministras buvo didelės šalies, kuri kaip mat ir subyrėjo. Tau nuo karietos pasostės geriau matyti, didesnį patyrimą turi. Retai, labai retai klebonišką pripildau ir prie lūpų priglaudžiu, vis dažniau žvilgsniu ją paglamonėju. V. Daujotytė  savo straipsnyje kalbėjo, jog reikia įsibūti kalboje maksimaliai,Taigi kad nutiltum, bijau sakyti amžiams, sutinku, kad tyloje yra daugiau prabangos negu kalbėjime. Va ir Arvydas tiek daug kalbėjęs ir prirašęs nutilo. Tai ir aš bandau į tylą pasinerti, su Homeru, Herodotu ir Vergilijumi pabendrauti, pasiginčyti. Sakysi, kad  mintys irgi kalba, gal ir teisus būsi, kaip kitaip galima jei ne žodžiais. Nors ir skaityti be galo sunku, bet mintys atlieka gryninimo darbą, užčiuopia tai kas svarbiausia. Kad kelelis nedulkėtų, kad kanopėlės smagiai kaukšėtų, kad keleivis plepus pasitaikytų, į sveikatėlę, Vežėjau Pranuci iš šilainių, nuo Šklėrių. Skaitau, nors kaip ir sunku bebūtų Tavo Vidinio monologus, dialogus ar šiaip įdomius pokalbius su Poe, su Pro, o ir prisiminimai man visai prie griešnos dūšelės tinka. Būk drūtas, beartėdamas prie, jei paverstum ant šono šį skaičių, būtų begalybės ženklas su baronkos skylute...

*************************
25.
Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-21 06:12:06
Sveikinimai iš Kartenos. Vis bijojau šalčio, o papuolėm į kaitrą. Namas jau įšilęs, maloniai vėsu. Akys mato daugybę darbų, Mėginsiu dirbti po truputį, jaučiuosi įtartinai gerai.
Turėklai padaryti ir nudažyti. Dar norisi gyventi.
Liankiu gražios, ramios vasaros.
******************************
26.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-18 16:56:31
lagaminai sukrauti, šeštadienį su viduriniaja mergaite Bettina skrisim link jūros.Apsiverkiau iš džiaugsmo - kaimynai patys sugalvojo ir pasitardami su manim padarė turėklus mano priebučiui (priebučio svetainei) ir laiptams, kad aš ar kas iš svečių nenusisuktų sprando. Vargo ir skausmo galiu ištverti  daug, žmonių gerumas kartais atrodo nepakeliamas.
**************************

27.Vartotojas: daliuteisk
Atsakyti Trinti  Sukurta: 2017-05-07 08:51:35
Mano Kartena tolsta kaip horizonto linija, tai darper šalta,tai sugedo vienintelis šeimoj turimas Opelisvos ne vienmetis su manim,taip ir tebesu Vilniuj, bet vilties neprarandu. Bepiga tau, jei kokios,gali į sodus pėsčias nueiti
Tavo raštus paskaitau,pasimėgauju, bet komentarus rašyti nepaslenku – akivaizdžiai senstu. Perduok mano linkėjimus sodo paukštukams.
Tavo raštus paskaitau,pasimėgauju, bet komentarus rašyti nepaslenku – akivaizdžiai senstu. Perduok mano linkėjimus sodo paukštukams.

****************************
Pranas: Algirdai.  nepyk. Labai aptingau. Atsimenu, kad žadėjau parašyti daugiau, bet kad  nesigauna, brolau. Niekas nesigauna.
Atrodo, kad visą pasaulį ant kupros užsidėjęs nežioju ir nemoku nusimesti... Jau į žemę, jaučiu, kad  įspraus. Manau, kad  nusipelniau bent tiek, kad nesopėtų. Tai va  tokia apatija užkritusi, kad ir kleboniška nepadeda,  bet  blogiausia, kad  nelabai ir traukia. Tai mano gyvenime irgi nauja. Taip anksčiau nebūdavo. O sako: gyvenk  linksmas. būk  linksmas.  Tai kad  taip neišeina.
Dabar gal daugiau parašysiu į ŽŽ, bet tik kad kažkaip sukaupčiau išmėtytus  užrašus, bet irgi ne dėl reikalo, kad jie tokie reikalingi, o kad turėčiau kažkokį  užsiėmimą. Taigi, brolau. Nepyk, kad va toks raštas  gaunasi.
Sėkmės Tau  geriausios ir šventiškos  nuotaikos linkiu kad ir iki 2118-ųjų vasario 16- tosios.
Būk drūtas!
2018. vasario 16

   

Tikėkime abu

O paukšti, skrendantis aukštai,
bent truputį į dangų pakylėk.
Tik neliūdėk —
aš pats dejuoju už tave,
kad ne į čia,
kad jau į ten
moji sparnais.

Tikėkime abu,
nors ir sunku,
viltį kaip tiesą glausti
ir jausti netikrumą jos.
Bet negaliu manyti,
Kad kol atgal negrįši,
Sapnais, miražais, išmislu lig kvailio
Klajosiu Esaty kažkur
„Sudie“  tau nepasakęs.

O pasakyti iš anksti
Žmogaus bažnyčios man neleidžia.