Sušalusios rasos |
Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.
Âû çäåñü » Sušalusios rasos » JUBILIEJINIS – 4 » JUBILIEJINIS – 4
JUBILIEJINIAI:
(1939 – 2024) IV. http://uploads.ru/O1Drp.jpg]
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
1
2
3
4
5
TREČIADIENIS, balandžio 9
1917m.gimė mama, Stefanija Grigaitė- Karlonienė. Mirė
2005 m. gegužės 29 d. Palaidota Šklėrių kapinėse. Du kapai-jos ir tėtės (mirė 2000 m. gruodžio mėn.) Daugiau, regis, ten nebus. Brolis Vitas palaidotas Druskininkuose, miręs 2004 metais kovo 11d. n
1.Tai, kas geriausia, yra priešas to, kas gera
/prancūzų išmintis/
1.
„Dievas davė man daug ką. 
Pyktį taip pat.“
Tai pirmoji frazė, kuri atėjo į galvą anos dienos rytą (II.3) „nutūpus“ savo drevėje. Pagalvojau, kad gal dar šis tas kažkokia prasme pažibėtų senos pelėdos užsiėmimuose, jeigu išgirdęs jautresnes frazes ir ateityje nepalikčiau jų nupūsti užmarščiai. Ir šit suklustu:
Kodėl ji, ši frazė, tokia? Kodėl jai prireikia atsiversti būtent dabar? Kodėl ji užsilieka?
Prisiminti savo pyktį, jo proveržius man daug pastangų nereikia, bet keblu pasakyti, kodėl ši mintis dingtelėjo smegeninėje dabar.
Atsiverčiau dienoraštį ir užrašiau tai, ką dabar (ir bet kada) galima perskaityti, taip suteikiant galimybę ir pamąstymams neužsiblokuoti per užmarštį.
2.
Nuorašas nuo paveiksliuko 
– Pelėda, pelėda, kaip tau ne gėda, – girdžiu pažįstamą kuždesį. Tai ji, Poe (poezija).
– Ar kas atsitiko?
– Kas galėję blogiau atsitikti, Pranuci, kai blogiausia anksčiau atsitikę. Maniau, kad bent tu suvoksi, jog nieko nėra blogiau, kaip su baliais, maršais bastytis žmogui po savo senatvę ir dėkoti: „O Dangau, ačiū. Laimingas esu.“ Ne čia, Pranuci, šiuos žodžius reikėtų kalbėti, o Ten, danguje. Ir gerokai anksčiau, bent prieš dešimt metų ar apie tiek.
– Betgi ir bjauri esi. Ir ką tau pasakyti, a?
– Man kaip man. Ką pasakysi – priimsiu. Tokia jau mano dalia. Mano ir Pro (prozos). Ji priklauso nuo žmogaus. Tačiau smagiau man tave būtų matyti kažkur danguose. Peklą atvargti už nuodėmes galėtum ir ten. Tai ne joks pasiteisinimas, kai pasilieki istorijos vyksmui trukdyti ilgiau, negu protas paliepia.
– Betgi ir tu, Poe (poezija), ir Pro (proza) žinote, kad niekam nesisiūliau būti trukdžiu, į kokį rodai. Pro pasakytų, bezdalas esi, dzieduli, bezdalas. Tačiau kad į žemę savanoriu lįsčiau, tai irgi, gerbiamoji, atsiprašau. Kvėpuok pro burną jeigu neišmanai, kaip kitaip atsikratyti manęs.
– Kvėpuoti pro burną? Bezdalą? Še tau, boba, devintinės! Tai jau labiau panašu į besmegenį, kuomet ir smegenys iš galvos iškritę. Ar apipuvę. Dvokia. Tačiau argi dyvai, kai žmogus jau perlipęs per aštuoniasdešimt vienerius?
– Taip nuo paveiksliuko nurašiau. Matyt, kad žmogaus senatvės reikalai ne tik man ir tau, Poe, rūpi.
Buvo vasario 1-ji. O už lango lietus, lietus. Ir Celsijus su kelias laipsniais šilumos. Jaučiau, kaip krūtinėje sunkiai alsuoja man prasidėjusių aštuoniasdešimt antrųjų metų trečioji diena. O Poe? Ji nepyksta. Ir aš žinau, kad ji tikrai nepyksta. Vaikšto po sielą, šiaušia į bangeles nuotaiką ir štai, atsiradus progai, jau kartu su manimi niūniuoja:
Patylėti reikėtų,
bet nenoriu tikėti,
kad po pauzės tylos
kažkas atsitiktų kitaip.
Visi vėjai pritilę,
visos šviesos prigesę,
net ir Dievas kažkur
užsimiršo sugrįžti į krašto peizažą.
Pirmą kartą per šimtmečius mano
nėra kaip nulipdyti iš sniego save
Ėgi, broli, broleli,
garbus besmegeni,
negi reikėsią kukuot gegule?
Nežinau, kaip atrodytų laikas
jeigu išties besmegeniais
sunokusi mano karta
pasijaustum poetais, giedoriais.
kaip kad amžiną atilsį Petras Zalanskas
arba, tarkim, kaip kad šiandieną
netgi ir aš.
Patylėti reikėtų,
betgi nenoriu, oi – ne!
3.
Pelėda, kaip tau ne gėda 
Šie užrašai prasidėjo nelinksmomis man dienomis, tačiau atsitiko, kad staiga, ūmai, netikėtai šovė į galvą mintis kažką parašyti. Taip neretai būdavę, tačiau ne todėl, kad linksmiau. Šį kartą sumanymas sutilpo į keturis žodelius, būtent: PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS, taigi gimtajam sodžiui. Supratau, kad tai kartu ir apibrėžtis to darbo, kuris nepaisydamas mano gilaus amžiaus, aštuoniasdešimt vienerių metų sukakties proga pakvietė į talką užrašais. Ne kažin kaip tikiu, kad tai man gerai seksis, bet... žybt! ir išgirdau, kaip šalia atsirado Poe su savo:
– Pelėda, pelėda, kaip tau ne gėda.
Tai nebuvo priekaištai; greičiau priminimas, kad žmogaus senatvė neturėtų būti gili. Tokiai nuostatai abu, pritarėme: neturėtų! O kaip yra? Pats į save tokį žiūriu ir liūdna: iš tiesų, kaip tau, Pranuci, ne gėda. Tačiau toks supratimas atrodo žaliais, jis nesunokintas, dar labai paviršutiniškas. Dalyko esmė, kaip suprantu, dar vis nesuvokta, kraujagyslėmis išneršta, išpinta, jausmais suputota taip, kad gėda neatsipirksi. Ot klausia:
– Kada į Šklėrių sodžiaus kapines išėjo tėvužis?
– Taigi, kad atsiminčiau. Tačiau jis anksčiau motinos
– O motina?
– Ji vėliausia. Anksčiau už ją (tiesa, į Druskininkų kapines) išėjo brolis Vitas. Metais už mane jaunesnis.
– Irgi neatsimeni?
– Irgi neatsimenu. Nei vieno iš trijų,– pasakiau. – Ir prašau nesakyk, kad tai juokinga. Tai vienas iš manęs mirštančio epizodų. Pats tokios užmaršties gėdinuosi, bet deja, deja. Jau daug dalykų manyje numirę Tačiau tuo pačiu metu į tą pačią atmintį kažkas ateina iš senesnių laikų. Apsigyvena. Keistai atsimena. Gabalais. Žemė slysta ir po kojų, lazda krenta iš rankų, o
kiti taria: „Drūtai, seni, atrodai. Džiaugtis reikia, kad gyveni.“
Ne, aš jau taip nemanau. Ir būtų dar liūdniau, jeigu į pasimatymus neateitų numirėliai. Su jais, kaip suprantu, dabar man lengviausia. O jeigu ir jie išnyktų? Tuščia, tuščia, tuščia. Suprantu, kad viskas lyg ir vietoje, bet iš tikrųjų tuščia. Tačiau apie ką aš, a? Su kuo taip, a? Tu čia, Poe? Ten, mūsų knygelėje „Eilėraščio sėja“ aštuntame puslapyje yra eilėraštis „Slenkstis“. Poe, būk gerutė, paskaityk jį man.
[size=14]Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
– Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenksčio neišnykti kur
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų
– Prašau, perskaityk, Poe
– Betgi, dzieduli, pats padeklamavai. Visą. Su visa gramatika ir sintakse. Nė trupinėlis nenubyrėjo.
– Ir vis dėlto perskaityk. Labai prašau.
Mirštančiojo Savęs epizodai...
Geriau, kad jų nebūtų, bet jie yra. Kaip juos išvaikščioti? Žvilgt į Šklėrių pusę, o ten ir jų beveik nesima[/size]to[/size]
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
Vasaris 2020
9
SEKMADIENIS
Apolonija Marijus Joviltas Algė Erikas Polė Erika
Tarptautinė odontologų diena
Vandenis (01.21-02.19)
Vandenis - Žiurkė - 40
4. Labas, broli 
Tyčia ar netyčia, bet suprantu, kad įsileidžiu į knygelės rašymą. Toks supratimas reikšmingesnis pasidarę, kai pamačiau, jog atsiradusi nemenka galimybė tokią knygelę parašyti bendru rašalu.
Atsitiko taip, kad pamatęs a. a brolio Vito fotografiją, prisiėmiau ją kaip priekaištą sau: kur esi, broli? Kas atsitiko, kad mudu tokie tingūs susitikimams? Ir tiesiog ant nuotraukos internete parašiau: „Labas, broli“. Ir buvo smagu (būtent smagu, linksma, o ne liūdna), kai atsiliepė ir jo dukros, žentai su anūkais, o ir atitolę nuo giminystės žmonės. Netgi, atrodytų, ir tie kurie savo veikla, rūpesčiais kilstelėti prie aukštesnių būties dalykų. Mintyse turiu Joną Grigą. Jų daug, taigi Grigų, o Jonų dar daugiau, bet šis Jonas man Lietuvoje toks labiausiai vienas. Pabandžiau prisiminti, kada jį paskutinį kartą matęs, nuotaika bjuro, bet pasikrapščius savo šiukšlinėlyje po popiergalius, vos perskaitęs iš ten kelis žodžius, ne tik kad atsimenu, bet regisi, kad matau Vilniuje Mokslų akademijoje, kai jos tribūnoje vieną Grigą –filosofą, pakeičia kitas Grigas – fizikas. Na, o tuomet man jau tereikia tik patylėti, nes pats Jonas Grigas iš tribūnos taip:
KAS MES ESAME?
Aš manau, MES esame sena, maža Europos tauta su visais iš čia kylančiais garbingos tautos atributais. Diskutuoti, mano akims žiūrint, čia nėra ko.
KUR MES ESAME?
Mes esame ten, kur eina visos Europos tautos. Tai čia nėra ko verkšlenti dėl globalizacijos proceso. Jis neišvengiamas. Iš tikrųjų, kaip kad sako mano bendravardis profesorius Grigas ir kiti, tas VYKSTA, bet kas ta globalizacija skatina, kas mus pavertė didžiuliu kaimu? Tai mokslas, tai kompiuteriai ir ryšiai arba telekomunikacijos, kaip madinga vadinti
Sudėkime visus kompiuterius, nutraukim visus ryšius – nebus globalizacijos. Bet jeigu mes naudojamės mokslo vaisiais – tai neišvengiama; mes norime būti Europos šeimos nariais. Ir štai mato, kur Europa eina, žino: mes einame TEN. Ir vėl diskusijų, man regis, čia daug ir nereikia...
Padėjau atokiau popiergalį su taip jame „įgarsintu“ Mokslų akademijos tribūnoje fiziku Jonu Grigu. Taip, taip, neatrodė jam, kad reikia sukti galvą dėl tokių dalykų, būtent: KAS MES IR KUR MES EINAM. Beje, tai žmogus, nemenkai panaršęs pasaulį, bet iš apsiėjimo, iš matymo, iš šilinio dzūko prigimties, tai eilinis, tiesiog pagarbus žmogus visumai iš kur jis ateina ir nereikia žinoti, kad tai LIETUVOS MOKSLŲ akademijos narys, profesorius, habilituotas daktaras. Todėl visai natūralu, kad pagal Jurgį ir kepurė. Tačiau ir Joną Grigą (bent tuomet) niuktelėjusi mintis, kad gal po klausimu KUR MES EINAME dar kažkas yra pakasta.
– Kas?
Taigi: kas? Betgi šiandien sekmadienis. Duok, Dieve, kad tokio žingeidumo būtų kuo daugiau. Einu per žmonės ir poteriauju rodydamas į save
Dar vis paklausiant išgirstu,
kas sau.
(o ir kitiems), esu?
Ne nuopelnais matuojuosi
bet pasakyti reikia:
Aš pelėda.
Aš paukštis girių,
o kaip žmogus –
žmogus šilinių,
sudėtas raidėmis garsų.
P – piemuo, nes daug ganiau.
R – rašau, norėdamas priminti, kad esu.
A – atrodo, niekas girtuokliaut nemokė,
bet pomėgis šis man kaip dovana. Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N – namai, bet jie ne lašiniais dengti,
žinojau – katės nesuės.
A – aš niekad niekam blogo nelinkėjau,
gražiais atsiminimais gyvenu. Štai ir dabar tikiu: kartu suėję parašysim knygą
S – save paspirdamas lazda, paskutinius dantis renku, bet tai nereiškia, kad numirėlis, tačiau išties sakau kad ir ne Pranas Aš.
5. Ėjo į Lietuvą 
Jaučiu, kad ir archyvas atgyja. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių daugiau negu žinojau. Ilgą laiką net visai užmirštas buvo, tačiau dabar atsiradusi ir jo trauka – ne kasdien, bet per savaitę atsirandu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla atgyja į gyvastį. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį, dar kažkaip pakalbina, pakibina ir net padainuoja, tačiau akyse aiškumo nėra – vis šešėliai, šešėliai... Suprantu, kad senatvėje, kai klausa atbunka, man atsiradus prie archyvo, ji netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. O akys? O regėjimas? Po truputį įsitraukiu į archyvinę būtį – valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man nenuobodu. Tikiu, jaučiu ir net žinau, kad zujantys aplink šešėliai būtinai išsiryškins į gyvus atvaizdus, gyvą žmonių ir jų aplinkos būtį ir tuomet... Bent jau ne taip, kaip dabar.
– Kantrybės, Pranuci, kantrybės,– netgi panosės murmėsiu raminuosi, vis geriau įtaigodamas, kad archyvai visuomet padaro tai, kas jiems priklauso, ko iš jų tikimasi ir bėda, kad kažkas dar vis užkliūva žmoguje, išmokstant susikalbėti su tais, kurie prisistato kaip, sakyčiau, šešėlių sinonimai, pakaitalai. Bendravimas su jais laidžia atsiminti ir konstruoti realybę, būti jos sapnais, pasinerti į būtų laikų gyvenimus. Nerūpi suvokti, kur esi. Imitacija pagirtinai stipri ir jaučiuosi, kaip praeitų laikų Šklėriuose.
– Sustokite! Ar girdite, Šklėrių žmones, ką Jums sakau? Sustokite! – pagautas azarto nuo vežimo prie vežimo mėtėsi šešėlis T. Regis, jis čia buvo vienintelis, kas dar galėjo sustabdyti Šklėrių persikėlimą į Lietuvą: – Sustokite! Ar suprantate, ką darote? Tai išdavystė! Tai atsiprašant kiaulystė, o ne patriotizmas ir meilė Lietuvai. Negalima šitaip! Iškinkykite savo vežimus, – ir pripuolęs prie kito šešėlio: – Agota, Adomulio Agota, iškinkyk savo arklioką. Būk ta Agota, kuri pirmoji supranta, kad šitaip negalima.
– Pone, nešaukite taip. – Nepasidavė įkalbinėjimui Agota ir patarė: – Geriau suskaičiuokite, kiek metų kaip mes einame į Lietuvą.– Ir jau suklususi: – Betgi iš kur jūs mane žinote, pone? O gal jūs žinote ir mano vyriausiąjį brolį Joną. Jis buvo savanoris. Aš dar lopšyje buvau. Tai skaičiuokit, pone, kiek jau metų, kaip mes einame į Lietuvą. O dabar va, ačiū Dievui, sėdžiu vežime: į Lietuvą išvažiuoju. Gal Dievulis pagaliau padės. Ne, ne, pone, čia nėra tokios jėgos, kuri mane ir visus mus sulaikytų, – kalbėjo Agotos šešėlis ir it prisiminęs: – Tai, sakai, kad nebuvai ten sutikęs mano vyriausiojo brolio Jono, Lietuvos savanorio? – Ir nedaug laukus, timptelėjo vadeles:
– Noooo!.. Noooo! Krutėkim!...
–Trrr! tprūūūū – stabdė arklį šešėlis, kurį čia žymiu raide T. Nors jo balsas man pažįstamas, žinomas, bet ne be rizikos suklysti. Ir darbas jo nelengvas. Nesimanė, kad vienas jį gebėtų padaryti, o pasistengti geriau , atrodė, kad jau neįmanoma.
– Žmonės, puikiai suprantu, kas darosi jūsų krūtinėse, širdyse. Bet... Dievuli tu mano! negalima šitaip. Visi išvažiavę, palikę savo žemę, namus svetimiems, jau niekuomet negalėsite sugrįžti... Adomulio Agota, Lietuvos savanorio sesele, – prašė ir meldė šešėlisT, – turėtum suprasti, kodėl taip kalbu. Žiūrėk: kryžius... Kokia sopulinga Jėzaus kančia po juo, bet nei kryžiaus nuo pečių, nei erškėčių vainiko nuo galvos nenumetė. Ir teka kraujas, pervertos ietimi krūtinės, bet... bet juk žinai, Adomulio Agota, kad atėjo jo prisikėlimo diena.
Reikėjo gerai žinoti šilinių dzūkų krašto istoriją, kad jo kančia lygintumei su Kristaus kančia po kryžiumi. Pagaliau, perdėta tai ar ne, net ne apie tai kalba – Vilniaus krašto lietuviai, būdami savo žemėse ir prie Lietuvos su laikinąja sostine Kaune apie du dešimtmečius gyveno lenkų okupacijoje. Ir va Marcinkonių krašte atsirado tokia galimybė – persikraustyti į Lietuvą. Todėl ir Adomulio Agota su Šklėrių kaimu negalėjusi ja nepasinaudoti.
–- Pone, – atsiliepė jos šešėlis šešėliui T, – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties kančią čia žinome visi, Visa Kabelių parapija. Katalikai gi, bet mes maži žmonės, mes nesilyginame su didžiausiais dangaus sūnumis, – pasakė ir vėl apie tai, kas labiausiai rūpėjo: – Pone, o gal žinai kitą mano brolį? Petrą? Kai jį ėmė tarnauti lenkų kariuomenėje tai nusišypsojo ir tarė: matys jie mane joje kaip savo ausis. Ir išėjo į Lietuvą. Ir ten tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Ką? Jūs ir mano brolio Petro nematėte? Nesutikote? – stebėjosi ir nenorėjo tikėti Adomulio Agotos šešėlis ir patampydamas vadeles ragino arklį:
– Nooo! Noo! Važiuojame į Lietuvą...
Įkvėpiau į krūtinę oro tiek, kad senoji kaip neteptas vežimas net sugirgždėjo: Adomulio Agota, Agota Adomulio. Negi tai dar vienas Šklėriuose išnykęs Karlonų kelmas? Palauk, palauk, Adomulio Agota, Leisk man dar dienelę kitą atsikvėpti. Kažko daug nepamenu, bet Bladuką atsimenu. Taigi ar nesi jo moteriškaitė, Adomulio Agota? Atsimenu ir tave. Kad ir ne kažin kaip, bet... ar ne paskutinį kartą grybaujančią mačiau...
– Dar grybaujat, tetule?
– Dar, vaikeli, dar Netgi ir pažinau. Taigi Karlono Vincos ir Stepkos Pranas. Kai karieta važiavai, mano svecas buvai...
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
6. Ėjo į Lietuvą II 
Užslenka minutė, kita, kai ir pačiam pasinori pasilikti archyvo eksponatu. Anksčiau taip nepasitaikydavo, o dabar, kai...
– Kas – „kai?“
– Nežinau. Kažkokia nauja pajauta atsiranda atėjus man į archyvą ir darosi, jautresnė, aktyvesnė už kitas. Net pagalvoju, kad tai, ką pagal savo paskirtį turėjusios padaryti kapinės, jos tai nepadariusios. Tačiau tai irgi ne joks tokios pajautos supratimas, greičiau kažkoks
štrichas, paslauga, gal paskata, paraginimas ar paprašymas ateitį į patį save giliau, kur jau ir mirusių nėra. Bažnyčia žmogų per mirtį kelia į dangų, o čia...
– Kas – „o čia?“, – man nutilus vėl pajaučiu primygtinį pareikalavimą neužsičiaupti mintyse, išklibinti kažkokias dvasioje sukrautas galimybes orientuotis būtyje, kuri man nežinoma dar. Šioje būtyje jau regisi, kad materijos gal nedaug reikia gyvenimui mobilizuotis. Tačiau žvilgt į save ir atsimenu, kad ryte užšokęs ant svarstyklių, sužinojau, kad nepaisant kokių charakteristikų jį, mano materija būtų, tačiau tikra, kad jos man prireikia turėti šimtą du kilogramus. Ar tikrai jos tiek reikia gyvybei ir jos veiklai išlaikyti? Archyve tiek daug juntamos judrios gyvasties, kad sunku suvokti, kas atsitiktų, jeigu tokį chaosą „aprengtume“ kūnais.
Paėmiau į rankas lapelį, bet „paėmiau“ taip, kad neatsimenu; lyg jį kažkas man būtų ne tik padavęs, bet ir prisegęs prie delno. Nepakanka to; aš netgi jaučiuosi, kad iš jo išėjęs atėjau ne į šalia atsiradusią Vilniaus arkikatedrą, o atėjau į šalia jos esančią Mokslų akademiją. Tačiau – bent man – svarbiau, kad jaučiuosi iš jos lig šiol neišėjęs. Tribūna truputį kilstelėta nuo grindų, o talpi akademijos salė savo auditoriją vos betalpinanti – visos palangės publikos apsėstos, visuose kampuose taip ankšta, kad ir pelukei nėra vietos prisiglausti.
– Kada tai būta, kada?
– Man tai, bevardi, nerūpi. Sakiau gi, kad iš ten neišėjęs, o štai ir fiziką Joną... kaip jis ten tituluojamas? – girdžiu:
J. GRIGAS: Galbūt yra kitokia mintis, gal kai kam atrodo, kad mes einame ne ten, kad gal mums reikėtų grįžti iš kur mes išėjom, kad gal į kokio nors kaimyno didžiojo globą mums reikia grįžti.
Kaime, kai nuvažiuoji, ten tokių kalbų yra daug. Tai aš čia daug nekalbėdamas pacituosiu iš man pažįstamo ispano šnektos, su kuriuo atsisėdome išgerti kavos. Tada atvažiavau iš Tarybų Sąjungos. Ir štai ką jis pasakė: Jūsų bolševikinė socialistinė sistema yra geriausia pasaulyje... tinginiams, bukiems, ligotiems, neiniciatyviems, nekūrybingiems ir aplamai silpniems žmonėms... Geresnės nesugalvosi.
Tenka ir vėl atsikvėpti, kad krūtinė kaip netepti vežimo ratai sugirgždėtų. Kodėl taip? Ne, man pasakyti nesigauna. Priežasčių daug. Žmogaus senatvė irgi nemenka priežastis naujoms pajautoms atsirasti, o senas užmarinti, užmiršti. Tačiau argi tai priekaištas jai, senatvei, kuri man pradeda vis labiau patikti, nepaisant, kad jau senokai į ją rodau kaip savo aptukimo, savo tingulio priežastį. Vargas jai tokiai, tačiau ji kantri, ji atkakli ir šit pamanau, kad nors ir girgžda kaip netepti ratai, tačiau niekur taip toli, taip plačiai be jos (ypatingai po Savęsp), negebėčiau pasidairyti.
– Trrrr! Tprūūūūū! – stabdo T šešėlis pakilusius išvažiuoti į Lietuvą ir šaukia, kalba, prašo: – Atleiskite man, visi Marcinkonių krašto žmonės, kad nežinau žodžio, kuris galėtų jus sustabdyti. Gal va, pažiūrėkime kaip teka Grūda ir pagalvokime, kodėl ji teka? Teka ir teka. Būtent čia, šioje žemėje, trykšta tieji šaltinėliai, šaltiniai iš kurių ji semiasi vandenį. Argi tekėtų Grūda, jeigu jų nebūtų? Jūs, žmones, esate šio krašto lietuvybės šaltiniai. Ir negalima jums išeiti, nes pražūtų lietuviškas kraštas kaip kad Grūda išdžiūtų be savo šaltinių. Tuomet nesunku būtų jį išarti ir apsėti bet kokia sėkla. Agota Adomulio, – vėl puolėsi T šešėlis paramos,- Agota, dviejų išėjusių į Lietuvą brolių sesele, ir Tu, jų sengalvėle motina, padėkite botagą , paleiskite iš rankų vadžias, lipkite iš vežimo ir kartu su manimi stabdykime pakilusius išvažiuoti šilinių krašto žmones. Darykime taip, kad išvažiavimui į Lietuvą kelio jiems nebūtų, kad jo vietoje suliepsnotų ugnis, užsikurtų peklos, – siuntė išeinantiems negandas T. šešėlis, bet nežinodamas kaip tai padaryti, jau kėlė balsą į dangų, prašydamas paramos: – Dieve, padėk!
– Negi, pone, taip ir nesuskaičiuosite, kiek jau metų, kaip šie žmonės eina į Lietuvą? – ramiai stebėjosi Adomulio Agota ir jau apie trečią brolį: – O gal tu, mielas ir ryžtingas žmogau, žinai brolį Dominyką? Jis neva išėjo tarnauti į lenkų kariuomenėje. Betgi paklausyk. Klausai? Ten orkestre triūbą pūtė. Ar girdi? Tai jo, tai mano brolelio Dominyko triūba pustosi, groja,– paklausė, paklausė lyg tikrai girdėtų:- Žinau, kad negirdi, o aš štai girdžiu: „ Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme..“ Negi, mielas ir ryžtingas žmogau, negirdi brolelio triūbos? Neilgai lenkų kariniame orkestre grojo; ir su uniforma, ir su triūba perėjo į Lietuvą. Girdi? Groja? – vėl nutilo Agota, o paskui priekaištingai:- O tu va nori taip padaryti, kad mums kelias į Lietuvą išnyktų. Kai viskas, viskas paliekama – ir žemė, ir gimtieji namai, kai iš Ten girdi brolio triūbą, tai kelio į Lietuvą joks pragaras nepastos,– neperkalbamos buvo Agota ir jos motina. Pakėlė viršum arklio nugaros botagą:
– Nooooo!... Nooo!. Ėgi, kam čia tos tuščios kalbos. Važiuojam į Lietuvą!...
Rašyti komentarą
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
7. Ėjo į Lietuvą III 
Archyvinė būtis... Hmm, nuo kada aš joje su tokiomis pajautomis? O buvo laikas, kai nežinojau, neįtariau, kad tokia yra. Dabar jau pradedu suvokti, kad tai labai didelė esybė, kuri nesileidžia man būti suvokta, tačiau tai tik skatino ryžtą pasilikti ne tik budinčiu, bet ir prasismelkti į tokią būtį kuo giliau ir labai panašu, kad esi ten laukiamas kaip atradėjas, kaip, tarkime, Liudo Mažylio (profesoriaus) laukė Vasario 16 aktas ir jį pasirašiusieji. Ne tik laukė, bet ir pagal galimybes stengiasi padėti. Kad ir kaip šešėliai ar bent iš panašios jiems ne materijos.
– Trrrr!... Tprūūūūū!... Sustok, Adomulio Agota, trijų į Lietuvą išėjusių brolių, sese. Ir tu, jų motina, ir visi jūs, su botagais ir ratais į Lietuvą pasišovę išvažiuoti, – nepailso įtikinėti T šešėlis.– Maldauju, prašau. Deja, bejėgis padaryti taip, kad su savo kraustuliais išliptumėte iš vežimų. Tačiau dar yra viltis... Prašau, meldžiu: išlipkite kad ir be mantos. Pasijauskime lyg paskutinį kartą atėję į bažnyčią. Galbūt malda padės girdėti ne tik Dominyko triūbos garsus, bet ir rauda šios nelaimingos žemės, kuri jus čia maitino, iš kur tiek metų ėjote ir ėjote į Lietuvą.
– O tai ką? Ar mums Perlojos respubliką kurti? – kažkas pašaukė iš susiruošusių į Lietuvą šklėriškių.
– Adomulio Agota, tu arčiausiai manęs, padėk man pasimelsti, kad tavo brolio triūbos garsai sudejuotų visos Lietuvos kančia: kol dar gyvi, kol esame, kol dar čia mūsų namai, tai čia turėtų būti ir mūsų kapai.
– Mielas, užsispyręs žmogau, gal tu sutikai dar vieną mano brolį? Motiejų? Irgi vaikščiojo į Lietuvą. Tu štai kvieti melstis Šv. Juozapui. Nelinksta keliai klauptis. Bet va, atsiminiau, kad klausiu ne to, ko reikia. Motiejaus negalėjai sutikti. Jis ne Lietuvoj, jis Lukiškių kalėjime Vilniuje. Aštuoniems metams lenkų teistas už „pasivaikščiojimus“ į Lietuvą, – pasakė Agota ir ryžtingai:
– Ne, žmogau, aš nesiklaupsiu, kol Šv. Juozapo bendravardžių kompanijoje duoną valgo Juzefas Pilsudskis. O, atleisk, Dievuli, man nusidėjėlei už tokią nuodėmę, – žegnodamasi sudejavo Agota. – Gal kada nors, o dabar – ne. Dabar nesiklaupsiu. Užtenka. Pasikalbėjome. Važiuojame į Lietuvą. Į Lietuvą. Tik į Lietuvą...
Ramu, tylu...
Todėl manau,
kad galim pakalbėti:
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.
Man sako,
kur gimiau –
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri kaip dzūkų kopų smėlis –
Darželiai, Margionys, Kabeliai...
O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net raistai Čepkelių.
Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Tenai gimtadienį sūnaus sutiko tėvas.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
tai guli prieš akis
eilutės laikraščių nereikalingos,
bet ačiū joms, archyvinėms,
jos – mano paspirtis.
Kai šalia jų – labiau tikiu,
kad praeitis – ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes,
kurios neleido Vincui pamatyti
tą sausio naktį gimusio sūnaus:
„IŠ VILNIAUS KRAŠTO LIETUVIŲ, BUVUSIŲ POLITINIŲ KALINIŲ SĄRAŠO –
Pavardė, vardas:
Karlonas Vincas.
Sprendimas:
12 metų.“
Lig Gardino
kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo – Pranas.
Ot, ir užaugau toj šaly
Františeku –
Lenkų kalėjimo sūnumi.
Ne Lenkijai.
Tačiau mano varde
ir Lietuvos juk negirdėti.
Labai prašau,
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti ar:
tegu ramybė jam.
tegu su kryželiu...
Akys sužiūri į archyvinę politinių kalinių nuotrauką: kraštutinis kairėje pusėje sėdi Vincas (Vinca) Karlonas, Lenkijos teismų teistas kalėti 12 metų. Kitų šešių nežinau. Galimas daiktas, kad tarp jų ir Adomulio Agotos brolis Motiejus...
Rašyti komentarą
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
8. Archyvinė būtis – kas tai?
Netrukau įtikėti, kad, kaip jau esu taręs, „archyvinė būtis“ manęs nepaliks. Lyg ir prisiglaudžia, lyg ir paglosto, lyg ir perša supratimą, kad per ją man nereik baimintis. Ir tikrai – ne, nesibaiminu, tik nesmagu suvokti, kad toks dvasinis procesas aiškiau išsiryškino per didžiulį mano gyvenimo laiko tarpsnį, faktiškai nuo lopšio. Vis nokinosi, brendo iki senatvės, o labiau pajutau, pradėjęs atidžiau žvalgytis po save, po savo Aš. Suprantu, kad konkrečiau jį apčiuopti suvokimu pasinorėjo per knygelę „Eilėraščio sėja“, pasirodžiusiai man jau įkopus į aštuntą dešimtmetį. Daug? Aš bent taip nemanau, kadangi dabar tapsenu dairydamasis po devintą dešimtmetį ir suprantu, kad archyvinė būtis išveda žmogų į aukštesnius skrydžius, kuomet jis atsikrato savęs kaip slunkiaus – kad ir kaip greitai sklinda šviesa, tačiau kelionėms po Visatą tokio jos greičio nepakanka, jis per mažas, kad protas, o, vadinasi, ir žmogus, galėtų susitaikyti su tokia realybe, tokia padėtimi. Jos kritika ryžtingai pereina į mirtį, kitaip tariant – į dvasinį išsilaisvinimą. Paprasta, suprantama ir vis dėlto – kam to reikia? Atsakau: akivaizdu, jog ir dėl to reikia, kad joks kūnas, jo materija negali judėti didesniu greičiu už šviesą. Ir žmogaus kūnas – ne išimtis.
Šis pasaulis kitoks,
bet ne pirmas jau man
kurį lyg iš naujo išmokt privalau,
pasitelkęs net lopšį.
Iš tiesų nemaniau,
kad senatvė,
kad archyvinė mano būtis
į pradinį kaip Žmogų mane
įsigeistų sugrįžti –
supa lopšį it jūra pakilusią bangą,
vandenį vandeniu supa.
Nerūstaukit, žmones,
kuomet šitaip kalbu:
aš, tu, jis, ji ir – VISI
palieptieji pabūti paveikslais žmogaus,
iš vandens išplauti.
Vandenynais atplaukę,
net ir tieji, kaip aš,
kurie šitaip tikėti nemokam.
Mainosi, žaidžia šešėliai
paveikslais būtybių visokių
į archyvinę būtį sukritę,
gieda tyla,
o joje – ir akmuo neeilinis giedorius,
žiebiasi žvaigždės tiesiog akyse,
kad nereikėtų po dangų ieškoti.
Aš labai suprantu,
kad manęs nesupranta kiti
ir žinau, kaip kad du kart du – keturi,
jog bet kuo man pabūti nebūsią sunku,
kad kelionėse dvasiai
nebūčiau kliūtis.
Čia, archyvinėje būtyje, labai natūraliai išsišviečia daug užmirštų ir net nežinotų, nepažintų anksčiau dalykų. Štai ir bandau dabar prisiliesti prie jų, neieškodamas priežasčių, kodėl taip parūpę, bet tarytum žinau, suvokiu, kad laikas sunokino greitesniems už šviesą skrydžiams, o startinė aikštelė – kūnas, atlikęs savo misiją, išeina per kapus giliau į žemę ar per ugnį iškrenta pelenais. Tai, beje, irgi ne dėl nieko, ne dėl išnykimo, o kad kažkas jo vietoje atsirastų. Žiūriu į PIVAŠIŪNŲ ŠVČ, MARIJOS – NULIŪDUSIŲ PAGUODOS paveikslą, papuoštą gintarais, ir galvoju: kažin, ar atsimena jie kažkada buvus pušų sakais...
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
9. Dairantis savęs kaip Visatos dalyvį (darinį)
O čia kas gi?
Sprendžiant pagal datą tik metai praėję, kai šis raštas pirmą kartą pateko man į rankas, o ant jo jau – žiūriu – ir archyvinės dulkės nusėdo. – Ėgėgė, Pranuci,– gėdinu save,– kvaila manyti, kad jei kažką priglaudi archyve, kad ir gražiausiai įpakavęs, tai ten – kaip Dievo ausyje. Ne, ne, ir ten ramybės nėra, ir ten tiksi laikrodžiai ir slenka laikas, o rūdys įsiėda kaip į geležį; triuša, dūla popierius ir blėsta raidės, blanksta užrašai.
Pakėliau arčiau akių tekstą, apie kurį čia kalbu, o jis taip dėlioja reikalą:
„ Laba diena, radau tokią informaciją apie Lietuvos kariuomenės karius savanorius: Karlonas Jonas, Adomo sūnus. Gimė 1901 01 21 Šklėrių k. Marcinkonių vls. (Varėnos r.). Tarnavo sav. 1920 06 19 – 1922 10 06.
1928 m. gyv. Trakų apskr. Vievio stotyje. Apdovanojimo liudijimas Nr.1781, išduotas 1929 03 20. Gal jis Jūsų giminaitis? Gal turite jo nuotrauką?“
Ir štai dvasioje vėl įspūdis toks, lyg būčiau atsiradęs anapus lopšio., kuomet manęs lopšyje dar nėra – prieš šimtą ir daugiau metų. Juokinga, nesuprantama, keista, tačiau krašto peizažas irgi ne kitoks – irgi kaip prieš šimtą metų. Kitaip patikėti neįmanoma, kad ir televizorių įsijungus ar diktuojant į kompiuterį savo raštus.
Senasis laikas atsiveria savo būtimi taip, kad nuo jo neįmanoma atsižegnoti ir prasideda jis toli už lopšio: kokį tai laiko tarpsnį privalau pabūti su juo kartu, pats save tokį būties dalyvį pajausti, pamąstyti ir pripažinti, kad mano biografija gerokai turtingesnė negu rodau sutalpindamas ją į savo kaip žmogaus pragyventus dešimtmečius. Lopšys ne kad ateitum, lopšys jau atėjusiam. Ir man jau nebūtų staigmena, jeigu kažkas patikintų, jog ne pirmą kartą į lopšį atėjęs arba kad ateis laikas, kai ir vėl reikės tai kartoti. Ir todėl darosi žingeidu, kaip aš atrodantis laiko tarpuose nuo lopšio iki lopšio.
Gal manote, kad laimingas, jog paprastą mintį taip nepaprastai iškalbu? Žinau ko reik, kad būtų geriau:
Energijos trupučio –
mažo džiaugsmo,
kad žodyje išgirsčiau tolumas
nutįsusias iki manęs.
Kai savo būtį ne akimirkomis pamatuoju,
geriausiai suprantu –
ji visąlaik kažkaip, kažkur yra.
Čia specialiai palieku tarpsnį pauzei, kad skaitydamas nepaskubėčiau. Man darosi nesmagu, kad tai, ką galėjęs sužinoti anksčiau, deja, taip neatsitikę. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Norėdamas kažkaip pasiteisinti, vis įtikinėju, kad, girdi, kiekvienai veiklai yra skirtas savo laikas, tuomet nesunkiai regisi, kad savęs buvimą už žmogaus ribų protingiausia palikti jo senatvei. Taip tai taip, galvoju, betgi ar tai reiškia, kad ji išgali tokį darbą atlikti?
– Ne. Tikrai – ne , – tariu pats sau, per užtrukusį senatvės laiką suspėjęs įtikėti, kad tai vienas sunkiausių darbų, kuriuos iki šiol pažinęs. Nes toji būtis, kuri dar neatėjusi iki žmogaus lopšio, atkakliai ištikima nuostatai, kad iš niekur niekas neatsiranda. Aš
ją taip liudiju:
Ji – išmintingai amžinybe pagerbta
visatos atomu, jos mintimi, dalia.
Ir man smagu parodyti:
štai Žemė poilsiui,
keliaujančius priėmusi nelyg į lopšį,
įvardindama juos bendru vardu – gyvastimi.
Čiulbėki, paukšti,
žioge, muziką pagriežk,
žalty, karaliumi pažaisk,
karūną užsikėlęs ant galvos,
užkrėsdamas šiuo žaidimu ir žmogų...
O man dar reikia daug giesmių,
kad savo praeitį LIG lopšio sužinočiau –
kažkas iš ten atsiliepia,
kažkas į buvusį mane parodo,
bet suvokimai į portretą neskuba ateiti,
dar vis neiššifruoti...
prie duonos mano,
prie vandens stiklinės,
prie gramų šimto (ar dviejų),
baltos kaip angelas degtinės.
Vėl žvilgt nuo poezijų, nuo tokių savo pamąstymų į užsigulėjusią žinią, pasiųstą man Danutės Valentukevičienės dar anų metų sausio pradžioje ir netyčia suprantu, kad ją, Danutę, kur kas geriau žinau kaip Kabelių parapijos emuziejų. Žinoma, ačiūdie, kad dar suvokiu, jog reikia bent sau šyptelėti panosėje, bet, bet... Iš tiesų, kam ji, tokia šypsena reikalinga? Būna, kad geriau pasisekus, ir po žmogų išvaikštome kaip muziejų ar archyvą. Basi ar apavę kojos šlepetėmis, taigi apvaikštome ne kojomis, betgi nepasakyčiau, kad tai padarome „apvaikščiodami“ galva. Sakyčiau, apvaikštom tuo savimi, kuris sutelktas sieloje. (Gal dvasioje?)
Dabar jau ir tuo nesistebiu. Dabar jau vis dažniau pasijaučiu, kad esu dalyvis įvykių, kurių ne taip seniai netgi nežinojęs juos buvus...
Rašyti komentarą
Pranas
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
Prisiminiau Pro ir Poe. Netyčia. Ir netyčia užrašiau:
Abi nutilo.
Ak, nenaudėlės!..
Ir vėl kažkaip meluosite,
kodėl taip atsitikę.
Ne pirmas kartas, mielos mano,
kai nesinori pasakyt teisybės.
O aš, kaip jau seniai,
norėčiau, kad daugiau tokių,
kaip judvi kad, Pro ir Poe,
abi lig šiolei kaip kadais,
vis mintimis, kaip drabužėliais
dangstotės kasdien kitaip.
Man, seniui, jau madų per daug nereik,
nors nesakau, kad negražu,
pažiūriu, šypteliu, dar pratariu:
ėgi, rupūžkės, baikit savo išdaigas,
pasaulio nepralenksite jomis.
Į mūsų raštus – marš!
kur dar ir aš gebu
žodžiu kitu paslampinėti.
Nepeikite, kad šitaip pagiriu save:
praaugau Žmogų,
kaip vystyklus, kaip lopšį kažkada,
kaip savo šimtmetį dabar
kuris, kaip suprantu,
manęs dažniausia nepažįsta.
ramindamas save išpažintim:
ramybės jam,
Pranucis kalbasi su Dzievuliu.
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
2.Pušies šakelė
Nežinau, kaip tave iškalbėsiu,
nors mažutė,
atsiminti net tokią sunku,
bet man reikia, į pradžią sugrįžus,
paregėt ne kitokią, o tą,
šakele prie pat kojų
sumaniusią augti,
kad, pakilus virš krašto šilinių,
palinguotum jam, Viešpačiui mūsų,
įsileidus į širdį šaknis.
Gali būt, kad
kartoju šią muziką daugelį kartų,
kad po kojomis mano
ją kasdien muzikuoja
šaltiniai švariausi,
lietų per smėlį sugėrę
ir pakėlę atgal,
per įstybusias augti pušis
kad lietus danguje nepranyktų.
Aš nedaug suprantu,
kaip, įžėlus mažu daigeliu,
savimi visą kraštą apsėjai,
pušie.
Nedrąsu man paglostyt kaip Dievą tave,
bet kažkas užsilieka svarbaus,
ką dar reikia prie Viešpaties rasti.
O dangaus (ir kalnų)
man pakaktų ir tiek,
kiek surasčiau įkritęs
į tavo, pušele, viršūnę.
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
3.Kelionė tęsiasi...
Sustojo laikas.
Man jis – kaip traukinys,
kai durys užtrenktos,
o ir langai pritemę vakarais rudens.
Esu. Dar būsiu,
bet savęs išleisti į pasaulį negaliu,
o tai, ką savyje (Savęsp šaly) turiu
pavirsta eteriu
ir į paveikslus nesidažo.
Tačiau žinau, ar bent tikiu,
kad šita būsena išliks traukinyje.
Prisėsime kartu
prie to paties kavos puodelio –
nereikia jau turėti man daugiau.
nereikia traukinio kelione varginti –
pakvipusi kava garais i dangų kelia.
Ar supranti?
Va taip prasideda dangus –
kelionė tęsiasi,
garuoja kūnas kaip kava,
save kaip tirštį
pasilikdamas stotelėje.
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
4. Sustok, sekunde
Neįprasta,
gal netgi nauja tai,
tačiau sustok, sekunde,
kuomet tyla stebuklo prašo –
į tavo mažą trupinėlį
kaip skaidrią ašarą
susižėrė vaivorykštės dangaus,
nors, regisi, taip negalėję būti,
bet kaip gražu, kaip gera,
kai iš kažkur giliai į sielą
ateina Trys Karaliai
kaip į Betliejų kažkada.
O ne, aš, Dieve, ne sapne
ir man nereikia liudyti tiesos,
kur, kaip, kada užgimęs Kristus
Vienok, ir aš kol kas
taip pirmą kartą sužinau
stebuklo pajautą galingą.
Atsimenu, žinau, netgi matau
kad daug aukščiau dienos šviesa pakilo,
negu išminčiams patikėta
žvaigžde ir savimi kasmet paliudyti,
kur, kažkada ir kaip
mums gimė Jėzus Kristus.
Ir štai dabar girdžiu, kaip Kasparas,
kaip Merkelis ir Baltazaras
atėjo po mane pasidairyti.
Sekunde, būk. Tu man protinga.
Su jais ir aš dairausi po save –
kiek daug - nedaug šio darbo bus.
gal būt net jie nežino
bet pirmas įspūdis neįtikėtinas,
kad šitiek daug Savęsp šalies
įsišviečia mažoj sekundėje...
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
5 Kaip sanitaras žvėryje...
Mylėkime,
neužsidarę durų niekada
ir glausti prie širdies dėl to nereikia,
mylėkime per supratimą, per mintis, per laisvę,
tikėjimu ar netikėjimu Dievu.
Kai priglundu prie dvasios potyrių,
net nejuntu kada ir rožinis
iš pirštų nežinia net kaip išslysta.
Girdžiu, kaip aikteli suskambusios varpais bažnyčios,
bet Meilės žodis
įsikandęs į dantis:
– Mylėkime visaip: giliau, plačiau,
visus lig paskutinio,
net ir per tuos,
kurie rožančiaus niekuomet nelaikę,
kad neapykanta prasmingos meilės kasdienybėje
kaip sanitaras žvėryje...
PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS
6.Vienintelis visur
Jei tai eilėraštis – tegu!
Tik jo data – ne šiandien ir ne vakar.
Kiek beatsimenu,
man laiko visuomet pakako
mąstyti Viešpatį
kai akys – ausys pilnos Jo
žinojimo taip pilna galva:
(vienintelis su begalybe Savyje,
ir nieko, kas daugiau,
ir nieko, kas iš rankų Jo
šalia ar kur kitur).
Ir nejaučiu, beje,
kad man tai per sunku žinoti.
Regiu netgi daugiau –
kaip vėl galaktikos,
gesindamos SAVE nebūtimi
atgal į NULIO laiką grįžta
iš kur startavo Visata.
Ir aš, bažnyčiai negirdint, mąstau:
juk, Dieve, taigi Tu.
Ne vardas čia svarbu;
svarbiausia, kad Vienintelis esi,
esi Visur...
--------------------
prof. Jonas Grigas: Visata atsirado iš nieko.
2020-03-20 08:13
7. NELAUKĖM 
Nelaukei, kad dainuočiau Tau,
to priežastis svarbi – nesu italas.
Na, žinoma, ir aš mačiau,
kaip jis tarp žemės ir dangaus,
nors ir ne angelas,
tačiau kaip angelas,
pakibęs balkonu
į miestą arijomis gieda.
Kiek būsiu, kiek nebūsiu, o giesmė išliks
net nepasakiusi solisto vardo.
Beje, tai nesvarbu dabar,
kai plėstis nesiliauja reginys –
balkonais atsiplėšusi tarp žemės ir dangaus
ne ji viena, Italija,
pritvindė erdvę arijomis
ir aš su savo balkonu iš Lietuvos –
įsiterpiu netrukdamas ir savas
Nelaukei, kad dainuočiau Tau?
Aš irgi nemaniau,
kad dirigentas it ranka,
palietęs petį batuta,
pasiūlys burną kauke prisidengti.
2020-03-21 16:24
8. Dievai pakilo būt aukščiau 
Ar reik stebėtis, kai girdi,
kad daug kas bus kitaip..
Čia pat juk, Žmoguje,
sukilo ji. Coronaviruso būtis,
atrodytų, iš nieko lyg,
kaip kad kadaise Visata.
O taip!, o taip!
Aš suprantu, beje,
kad visa tai, ką čia kalbu,
labai nerimta,
bet vis dėlto išnoko laikas
priimt į savo žmogiškąją dalią
pasaulinę galybę ir realiją –
dar negirdėtą karą
kuomet visur jis –
gurkšnyje vandens ir duonos kąsnyje
šovinyje ir Viešpaties kryželyje.
net tėvo, motinos ar mielo draugo saujose,
į delnus sveikinimui ištiestus
Nepykite,
bet rankos nepaduosiu jiems.
Sukilę smegenys kaip prakeikimą kalba:
Karlonavirusas esu..
Dievai pakilo būti dar aukščiau,
o Mefistofelis, bažnyčios poterius išmokęs,
kaip amžinąjį maistą (eucharistiją)
dalija pats save.
2020-03-26 12:32
9. Stebukle, neapsnūsk 
Diena tokia,
kad motiną miniu,
bandydamas atgal sugrįžt į sapną.
Šįkart be žodžių Ji,
tik reginy,
beje, gražesnė negu bet kadaise.
O sako – numirė.
O sako – iš tenai negrįžta.
O sako – nieks nežinome
kaip ten ir kas.
Aš savo motinos
mirties nepamenu
ir nemanau,
kad šitaip nubaustas atmintimi.
Ten, Šklėriuose, jos amžinas pasaulis.
Mirtis negali jo atimt.
O Šklėriai?
Jie kelionėje, keliauja,
šiandieną čia, o ryt?
Žemėlapiai jų negeba pavyti.
Nelyg į sterblę juos susėmusi,
neleidžia Šklėriams motina išsibarstyti –
su jais lig trupinio, lig mažmožio
kartu, kartu...
Stebukle, neapsnūsk
ir būk, ir būk,
nors netikiu, kad motina tau leistų
kažką gudresnio sumanyti.
2020-03-31 11:08
10. Kai Dievas vaivorykštėm juokiasi 
Vis daugėja tylos,
kuri kalba.
Ir ne tik;
ji ir mūzas man kuria,
į popierių jų neįkėlus,
seka pasakas taip,
kad ir jų pašaliai negirdėtų,
ir kitur, kur pažvelk –
nė mažiausios žymės,
kad toks darbas dar vyksta kažkur.
Aš ir pats jį tuoj pat pamirštu,
bet žinau, kaip skaidrėja širdy,
kaip smagiai išsibunda akių erdvėje
mano šimtmečio aukštas paveikslas.
Nemanyk, vytury,
kad šis laikas laumėms atiduotas –
šitaip Dievas vaivorykštėm juokias
Žino, kaip reikia ir saują užgniaužti tyla,
kad net laumės pataptų dažais
šilinykų tapybai.
Ieškau taško,
kur sustojęs galėčiau matyti
kai atėjęs tą tolimą kartą
ir apsirėdęs šilais,
įtekėjau į smėlį
Ievos ir Adomo krauju.
11. Tu, šilinių šalele, 
... ir panūsta kažkas
išdykauti SavęsP (manyje),
na, o kas konkrečiai – nežinau;
it perkūnas, panoręs pažaisti ginklais
ne todėl, kad reikėtų;
gal todėl, kad sumanęs taipo.
Būna taip, kad, apkvaitęs ir aš,
negaliu patikėti, kad ne savąjį žodį girdžiu –
pūgos ūžauja, ūžauja,
net į tylą sukritusios
neužmiršta darbymety esant savęs.
Betgi, mielosios,
kad ir kaip jau išmokau jus gerbti,
Bet SavęsP karalystėje
be karūnos karalius esu.
Gaila man,
kad karalių vien tik iš karūnos pažystame –
aš trankysiuosi dar
nuo šventovių lig pragaro vartų,
kur kūrenasi mano pekla.
Ir tuomet jau –
gal sapnais, gal kitaip apsireikšiu –
nieko naujo ir ten,
ką per šimtmetį savo ištvėręs esu.
Tu, šilinių šalele –
mano pragaras, mano dangus,
kur nereikia karūnos
kad būtum karalius –
visos maldos kaip Kristus ant kryžiaus,
kad gražiau suviešėtų Žmogus.
12. Auštant 
Nesuvokiu,
ką šiandien darysiu,
nors jinai, šiandiena,
prasidėjusi jau –
aušta rytas per rūką, miglas,
kad prie jo akimis ar širdim nepriglusti,
bet galbūt tai atodūsis tik
kai suvoki, kad ir širdį, ir akis
irgi reikia valyti.
Būkite, mielosios, pirmosios Jūs
prakalbėję į mano mintis –
jau atrodo esu įtikėjęs kažkaip –
ten, jų labirintuose, telpa visas pasaulis
kuriame tik paklysti gali,
bet pradingti, oi – ne!
Aušta rytas kartu su manim, per mane,
o gyvenimą (bent jau sau)
palikdamas kuisti pačiam.
Ant lapelio užrašyta:
Sausis. 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:02, d. ilgumas 7.20
Delčia, 25 mėnulio diena
1
ANTRADIENIS
Į anų (2019) metų pirmosios dienos dangų pradėjau dėbčioti iš toli, dažnai nesuvokdamas, kad jis man ne šiaip sau reikalingas. Gali būti, kad tai atsitiko jau prieš aštuoniasdešimt metų, kuomet ir pats neišmaniau, kad pasaulis sudūmojęs laiką matuoti kalendoriais. Žinau tik, kad prisilietęs prie svetimo lopšio, padūmojau: kažin, o kur mano lopšys? Kada ir kas juo supo mane?
– Puiku, vyruk, kad tai tau parūpo. Pagaliau. – lyg man pasakė audimo staklėse įsisėdusi moteris. Nekaip atsimenu, kaip ji atrodžiusi, tačiau jos balsas pridusęs. Taip tarusi lyg man, nepakėlusi jo vėlgi tarė, kitai, sukančiai verpimo ratelį, vėlgi tarė: – Atsimink, Poe, Vidinis pradeda ieškoti savęs...
– Kas jis, Vidinis? – pasiteiravau mintyse
– Va, va. Kaipgi apie nesurastą pasakysi, kas jis. Ieškosim. Svarbu jausti, žinoti, kad jis yra. O ir pats, vyruk, ieškok. Ir šiandien, ir rytoj, ir visą gyvenimą.
– Ir ne tik lopšyje ieškok savęs, Vidini. Ne tik, – sustabdžiusi ratelį, atsiliepė verpėja, pavadinta Poe. – Jeigu nepasieki kojomis ateiti, kinkyk ar balnok žirgą, jeigu ir žirgas neįstengtų tai padaryti, skrisk paukšiu, įsigudrink būti pasaka.
– Čia daug smėlio. Pilk ir pilk į kalną, kad ir pats arčiau žvaigždžių ir žmogaus gyvenimą kilstelėtum. Ė, Vidinis, Vidini, O kitis dar pasako, kad jis kaip dvasia, sugeba įsikurti žmoguje... Pasupk, ji, pasupk....., Svarbiausia neužmiršti, kad jis vidinis dvasios ...
Dabar atsiliepdamas į Pro ir Poe kadaise taip išgirsta kalbelę galėčiau ir aš tarti:
– Ir labai svarbu, Poe ir Pro, nepamesti, ką jau esi suradęs. Jau kuris laikas, kaip ieškau Prano, o kur jis, kas pasakys, a? Dingti juk jis negali,
Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina
Naujieji metai, Lietuvos vėliavos diena
Kvailas marias perbrenda, o klane prigeria
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė – 1/
https://www.facebook.com/SalvadorDaliPa … &ifg=1
. Mama, pasitik 
Suprantu,
kad jausmais iškalbėjęs Tave,
jau netikras, atbukęs ir žodyje savo likau.
Kol dar mažas –
nė karto nuo rankų nekritęs,
o vėliau? Ypatingai dabar?
Mažą gėlę per šimtmetį sunkų nešu.
Mama, sopa labai,
net saulės zuikučiais
mano akys pašokti nemoka,
net paverkti – nebe.
Mažą gėlę kaip vandenį sunkų
net ne ten, į kapus,
o prie lopšio nešu.
Ten žiema.
Sausis poškina Šklėrių sodžiaus tvoromis,
Sekmadienis kviečia priglust prie bažnyčių,
Mama, pasitik,
kuklią gėlę nešu –
nenuskintą laukų ramunėlę.
2020-04-22 10:00PranasPranas
Kelionėse po Žmogų I
Kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję –
Nenuovoka ir Užmarštis
į pergalę išeiti susiruošę.
Beliko dar padelsti kaip lig šiol
ir... grok, trimite,
praleistas šitaip laikas
it katedra Paryžiaus po ugnies.
Tai nereiškia, kad ją
nelyg nuplikintą ugniavietę ragiu.
Iš Vilniaus iki ten
keliauti man nereikia,
bet nesiliauja kristi ant galvos
statulomis įteisinti šventųjų pelenai,
net bitės atskrenda padūgzti padėką,
kad šitaip skauda.
Ir suklusau:
kaip? kaip?.. Kad šitaip skauda?
Nejau kiekvienąkart pasikartoti reikia
ką įtikėjęs lig akmens širdy, lig Dievo –
kelionėse po Žmogų
net pašaro žirgams nereikia
ir nieko nuostabaus,
kai šią akimirką regiu
kaip saulė pateka ryte,
o vakare jau leidžiasi.
Saulele, leisk,
paimsiu ir tave ant delno.
nes tai, ką čia regiu
vis mano, mano, mano,
net ir Žmogaus kapai.
Ir vis dėlto
kaip atsitiko taip,
kaip tai galėję,
kad ir Nenuovoka su Užmarštim
į pergalę išeina?
II. Nors netikėk,
bet kaip kitaip manyti,
jeigu ir netikėdamas jaučiu, žinau
net liūdna darosi –
Mano šalis Savęsp,
savęs jau nepažįsta.
Žvaigždynais priartėjusios erdvės
kasdieną vis daugiau,
atrodytų, kas dar geriau,
valstybės lemtyje galėtų būti –
Klestėk, Savęsp,
skambėk bažnyčiomis
net ir tomis, kurios išgriuvusios,
per atmintį skambėk,
per Žodį ar iš Jo
kol seserys Pro ir Poe
dar vis su tavimi.
Savęsp šaly dar daug nežinomo.
Ar ne todėl Nenuovoka su Užmarštim
rikiuoja būsenas Žmogaus?
Jau greitai šimtmetis,
kai neskubrus į savo kraujo luomą atėjau,
bet iki šiol dar šviečia mano balana,
dar supasi lopšys,
o ir girdžiu,
kad nesuprasi ką:
Taigi, taigi – paskambinki bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Žmogaus bažnyčiomis...
Taigi, taigi – Dzievuliau, ačiū.
Ir vis tik atsaką kurpiu:
Dilin – dilin, palik ramybėje mane
Dilin – dilin, ne Dievas aš
Dilin – dilin, manyk, kad išdavikas
Yra tiesų, kurių ir Dievas nesupras,
o štai Žmogus?..
Dilin – dilin, juo dar
(kad ir per sopulius), tikiu
Dilin – dilin, ir žodį „išdavikas“,
kaip replėmis į kabutes imu
ir skandinu į smegenis
kol rūdys iki auksino išės...
Tegu jis bus ir tau kaip radinys.
Tik neskubėk paimti rankom plikomis –
cholera, kur bebūtų,
ji visur cholera.
**********
III. 
Šį kartą čia manęs nėra.
Tai tik todėl, kad...
Nepyk, žmogau.
Lig šiol dar vis nesuprantu,
kodėl toks įniršis
per sielą, protą, kūną, kraują,
kad visa tai, iš ko esu,
kaip miško gaisras, kaip smala
užsikuria ir dega, dega...
Galbūt tik žaibas šitaip trenkia ąžuolan,
o beprotis su ugnimi keliauja.
O įvairove, dėkui Tau,
nepaisant koks buvau, esu, dar būsiu
šiame pasaulyje vienatvė neištiks,
net jeigu mano užgaida pavyktų.
Beprotiškas šis reikalas, žinau –
sumanęs permeistraut save į kitą,
ne personažą – Dieve gink – o tikrą
pilietį, asmenį, lietuvį.
Ir šit, pastūmęs buvusį save į šalį,
net nepaprašęs Viešpaties leidimo,
einu į medžio pliauską,
savęs išskobti iki panagių
galbūt ne visiškai kaip Judą,
tačiau ir taip suprasti nesunku,
o sieloje taip gera, taip platu,
kad nežinau, kas dar kada
į žygdarbį taip šauniai ėjo.
– Į žygdarbį?
Daugkart skaičiau tavo ranka
rašytą žodį „išdavikas“
kaip dar dažnai skaitysiu – nežinau,
bet neskaityt neleidžia kosminė valia –
parklupdo seną stuobrį tartum mažą vaiką
ir atkakliai po raidę sielą peni.
Pritemo laikas, dulkėmis apsėdo,
kai paskutinį kartą skyrėmės kažkur.
Nebuvome draugai
ir nemanau, kad būti jais galėtum,
bet man svarbiau, kad jei žmogus
įsigeidžia išjudinti planetą.
Aš savimi ji dengti privalau.
Ar supranti, ką čia kalbu?
– Tu šitaip man?
O Užmarštie,
ne šiaip tave regiu kaip gyvą būtį,
ne šiaip Nenuovoką į porą tau peršu;
žiūriu į nuotraukas
suradęs jas internete
ir netikiu pats sau, kad
šitaip buvę.
2020-05 -06
Kelionėse po Savęsp 
IV. Būna,
kai regis, jog Žemę pametęs,
pranykstu kažkur savyje –
nei kūno, nei kvapo,
ir šitiek pakanka.
Ten bočiai gyvena.
Savaime žinau –
ten ir mano pradžia.
Deja, iki šiandien dar vis neatpratęs
kaip lopšį parodyti ją,
žvalgyt per materiją savo būtis
gimtadieniu pradedant,
baigiant žvake...
Netikelio darbas,
jeigu daugiau neišmano, tik tiek.
Atleidžiu aš jam,
blogo žodžio netaręs,
Ir būna smagu susitikt su kita patirtim,
net daug ir nereik,
užtenka bent kiek atsiminti..
<<<<<<<<< >>>>>>>>>
Pakėliau botagą, o žodžiai savaime iš burnos:
– Šaunuoliai!. Visi jūs šaunuoliai, jeigu net dabar sugebate girdėti „Radijo karietą“. Sveiki gyvi, laba diena. Tik neišsigąskite, mes būtinai sugrįšime – O atsigręžęs į Tomą: – Ar teisingai sakau? Juk sugrįšime, Tomai.
– O kada tu neteisingai kalbėjęs? Kaip tikras vežėjas ir šį kartą, – ne be ironijos patikino Tomas, tačiau man labiau rūpėjo pakalbėti publikai. Tiesiog iš karietos, gryna burna, be mikrofonų.
– Žinot gi, visa didžioji spauda rašė, televizija porino, kad, girdi, uždus jie savo karietoje. O juk girdite mus, a? Tai reškia, kad neuždusome.
Tomas, pritardamas man, irgi:
– Spėkite, kur mes esame, jeigu esame toli toli.
– Tikriausiai pamanys, kad Aliaskoje, – gal kiek per garsiai pagalvojau. Tačiau pasirodė, kad Tomui tai labai tiko.
– Fi! – atsiliepė,– Aliaska, Australija, Amerika... Fi kaip visa tai netoli. Mes, broliai – seserys, esame Vilniuje. Taip, esame Vilniuje. Ir tie, kas dabar meldžiasi Katedroje, vaikšto jos aikšte, jie gal tik kelias metrais aukščiau už mus. Mes esame tryliktame amžiuje.
– Mes toli toli, už septynių – aštuonių šimtmečių, – tikslinau karietos buvimo koordinates. O Tomas:
– Vis dėlto pavyko apeiti budrius Lietuvos valstybės pasieniečius. Ištrūkti pavyko, tačiau dezertyrais nevadinkite. Juk čia, kur esame, yra ne kieno nors, o būtent Lietuvos tryliktasis amžius. Galimas dalykas, kad tai netgi jo pradžia.
– Kuo toliau, tuo nuostabiau, – dėjausi mintimis prie Tomo šnektos, bet tuoj suklusau ir, pasigedęs tylos, paprašiau: – Tyliau, tyliau... Dar tyliau,– o iš jos karietoje girdėjom:
„Taip, kad čia mūsų architektūros istorijai labai svarbus reiškinys. Iš tikrųjų, ta tyrimų medžiaga tiek metų mums buvo nežinoma. Pagaudavome kokius seno mūro fragmentus pilių teritorijoje ir spėdavom. kad čia tas ar tas. Kartais priekaištaudavo, kad fantazuojame. Dabar mes jau pradedame visumą matyti“
– Girdi, Tomai?
– vežėjau, matau, kad tave prakaitas išmušė.
– Dar nebaigė. Dar muša.
– Ką? Baimė širdelę kausto. Nežinojau, kad yra žmonių, kurie išsigandę prakaituoja.
– Šis mano prakaitas labiau panašus į pavydą. Nosimi jau užuodžiu, kad kažkas mus aplenkė. Pamatysi, Tomai. Tikrai kažkas mus aplenkė.
– Pasakok pasakas mažiems. Berods, jau turi anūką. Štai jam ir pasakok, – paskubėjo atsiliepti Tomas, bet tuoj pat nuščiuvo, ištirpo tylos pauzėje ir tyliai, kaip ir pati tyla, pašnabždėjo:
– Atsiprašau. Labai. Vis dėlto, garbusis vežėjau, yra toks žmogus. Netgi du. Asmeniškai pažįstu du, kurie galėję mus aplenkti.
– Tomai, pasigailėk. Esu įsitikinęs, kad tik ji, karieta, įgali bent kiek stropiau pakeliauti po tolimą bočių šalį. Negi vėl nesėkmė? Negi vėl kažkas aplenkė? Tačiau kas tieji du?
–Tai, mielas vežėjau, labai garbingi žmonės. Labai. Patarčiau ne sielvartauti, o pasidžiaugti, kad tokių žmonių Lietuva turi. Kad ir maža kaip sauja, o vis dėlto...
–Ragini džiaugtis? O mane pavydo prakaitas muša. Ir labai gerai daro. Kodėl gi manimi niekas nesidžiaugia. Kodėl? O stengiuosi, iš kailio neriuosi. Juk taip besistengdamas faktiškai ir tave, mielas Tomai Vaisieta, į karietą įsodinau. Tai kas jie, tie du, kuriais taip džiaugtis reikia.
– Vežėjau, tai Napoleonas Kitkauskas ir...
– Kazys? Napoleonas? – ūmai pašokęs pertraukiau pašnekovo kalbą, – Betgi tai... Kodėl, Tomai, iškart nepasakei? Šį vyrą žinau. Nuostabus! Šventas kaip Kazimieras, didus kaip imperatorius.
<<<<<<<<< >>>>>>>>>
Na taip, na taip!
Tai kaip Tada.
O kaip Dabar?
Praėjo laikas, kai Tyla
gal poilsiui daugiau,
kad augtų stiprūs muskulai,
kad smegenys šviesėtų.
Atrodytų, kad šitaip nežinot savęs
tiesiog net neįmanoma,
bet tai, kas čia girdėta, ką matau
pranoksta liūdesį, vežėjau.
Net nežinau ir aš,
kaip man parodyt į save.
Kaip į Vidinį?
Bent šiandien – ne.
Galbūt ir niekuomet jau – Ne!
Ir vis dėlto ir ten, Savęsp šaly,
kad ir užėjusias užmarštimi
blogiau negu skiedrynais ir žole
rikiuoju įgulas karams ir taikai.
Tegu jos padeda bent atsiminti
papuošti ateitį kad ir sapnais,
kad ir kapais...
(Paveikslo nuotraukoje – „Pilėnai“)
Trupucis apie Ūlą iš Danutės Valentukevičienės popierių
Dzūkijos negali nemylėti, negali ja nesidžiaugti ar jos neatrasti. Dzūką, nesvarbu kur begyvenantį, visada atpažinsi ir iš charakterio, ir iš kalbos. Jei mes galėtume įvertinti tai, ką turime!
O turime lobių lobius. Mūsų upių ir ežerų pavadinimai siekia seniausius laikus. Kad ir vakar aplankytoji mano Ūla, kurios pavadinimas kildinamas iš šaknies *aul-, kuri vedama iš ide. *aulo-s „pailga įduba, vamzdis“ (plg. sen. gr. αύλών „klonis, slėnis, dauba“). Taip pat įmanomas tolesnis ryšys su ide. *av- „šaltinis, srovė“. Taigi Ūla mus sujungia su visa Europa, nes tokių indoeuropietiškosios kilmės pavadinimų galima rasti ne tik Dzūkijoje. Žavinga, ar ne?
Legenda pasakoja, kad Ūlos sužadėtinis buvęs pats iškiliausias Dzūkijos gražuolis Merkys. Vakar pavaikščiojusi Ūlos pakrantėmis patikėjau tuo – šios upės negalima neįsimylėti, nes jos grožis vilioja žmones ir žvėris, bites ir žuvis. Jos pakrantės nusėtos dzūkų pirkelėmis. Leidiesi nuo smėlio supustytos kopos į Zervynas, ir šypsaisi, nes kaimo viduryje neskubėdama ir ramiai teka gražuolė Ūla.
Ir žmonės po kaimą vaikšto oriai, be baimės. Sutikusi vieną moterį, paklausiau, kur galėčiau rasti kaimo kapinaites. Moteris nesitraukė nuo manęs, nebėgo kaip dabar įprasta, bet paaiškino ir parodė kelią.
Zervynose jautiesi taip, lyg pakliūtum į 19 amžių. Dairaisi į namus su langinėmis, senovinius kiemus, tvoras, eini gražiomis vingiuotomis gatvelėmis vis niekaip nenulaikydamas šviesios šypsenos.
Rašyti komentarą
2020-04-14 09:39PranasPranas
Auštant
Nesuvokiu,
ką šiandien darysiu,
nors jinai, šiandiena,
prasidėjusi jau –
aušta rytas per rūką, miglas,
kad prie jo akimis ar širdim nepriglusti,
bet galbūt tai atodūsis tik
kai suvoki, kad ir širdį, ir akis
irgi reikia valyti.
Būkite, mielosios, pirmosios Jūs
prakalbėję į mano mintis –
jau atrodo esu įtikėjęs kažkaip –
ten, jų labirintuose, telpa visas pasaulis
kuriame tik paklysti gali,
bet pradingti, oi – ne!
Aušta rytas kartu su manim, per mane,
o gyvenimą (bent jau sau)
Palikdamas kuistis pačiam
Kelionėse po Savęsp 
V. Yra žmogaus būtyje tokios dėmės – peizažai, tokios oazės, kur laikrodžiai nereikalingi. Ir laikas, sakyčiau, irgi – ne. Pakanka žinoti, kad esi ten, kur esi ir vaizdai net iš po užmerktų akių vokų neišnyksta, kad nors juos dainuok. Tačiau ne, šį kartą ir dainuoti pačiam nereikia, nes tuoj pajaučiau, kad ir Vytautas Klova su Jonu Mackoniu labai netoli. Gal šalia, gal net karietoje, bet tik klausyk:
Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom...
– Jie turbūt irgi kažko ieško, – pasakiau, alkūne bakstelėjęs į Tomo pašonę.
– Pilėnų, – atsiliepė jis ir tyliau negu pati tyla:
Ir valdovui tartum tėvui,
Nusiėmęs kepurėlę,
Nusilenksiu.
Laikas buvo nubusti, išsižadinti, bet šitokiose žmogaus būties properšose, žinai, suvoki ir net bandai įsiminti tai, ko, atrodytų nė karto nepatyręs. Ne visuomet tai gera, tauru; būna ir priešingai, kai pasijunti nusižeminęs lig bjaurasties, negebėdamas nieko sau padėti ir prireikia gilaus, tamsaus šulinio, kad kristum, kristum į „amžiną atilsį“, kol pagaliau išgirsti, kaip krūtinėje daužosi širdis, o prakaito irgi tiek, kad nors maudykis, nors prauskis juo. Tačiau ir tai neįmanoma, nes jėgos iščiulptos iki paskutinio lašelio, kad net akių vokai neprasimerkia. Todėl lig šiol man dar vis nesuprantama, kad tokie dalykai į žmogaus patirtį neįeina, nepriimami.
– Neįeina? Nepriimami?
Duok, valdove, kilpinėlį eiklų, taiklų,
Kalaviją kieto plieno kalvėj lietą,
Kirvį aštrų, ilgakotį,
Kuoką sunkią pakiloti,
Duok, valdove! –
kone tiesiai į veidą Ūdrys ir aš pradedu manyti (jau ne pirmą kartą), kad ne šiaip sau. Užkrito mintis, kad net ir tuomet, kai Lietuva visiškai beraštė, kai ne tik be savo pirmosios knygos, bet ir be abėcėlė, o vis dėlto svarbiausieji dalykai nebuvo užmiršti. Jie neturėję teisės taip pasilikti, ot ir vaizduojuosi, kad raštų, o pirmiausia, turbūt, dienoraščių pirmtakais buvo sapnai.
Sakot, kad beprotiška taip kalbėti? Gal. Ir visgi taip kalbu. Panašiai kaip apie karietą – nors sudužo, o aš, jos vežėjas, iki šiol nenusėdu nuo jos pasostės. Žirgas Ygaga irgi niekur nedingęs. Net baiminuosi, kad jam kaip Pegasui neišaugtų sparnai. Taip, taip, ir dabar baiminuosi. Ir ypatingai po to, kai pajaučiau, kad toks mano godumas karietai ir visam kinkiniui ne toks niekis kaip gali atrodyti, o ir man atrodę, tačiau „lašas po lašo ne tik akmenį pratašo“, bet ir išugdė neįtikėtiną supratimą, kad niekur ji, karieta, nedingusi ir atkakliai dirba jai lemtą darbą, išvežiodama sapnus. Bėda, kad ne vienerių metų prireikė, kad sugebėčiau taip paprastai ir aiškiai tarti tokį neįtikėtiną ir painų reikalą, kaip ką tik apie karietą, išvežiojančią sapnus. Ir vėlgi, kaip suprantu, tai tik didžiulių pokyčių supratimuose pradžia, Žinau, kad taip negali būti, bet še, netikėli, ir tau devintinės: išgirsk ir girdėk taip save, kaip reikia, kaip būtina žmogui save girdėti.
– Ir ką?
Pasirodo, kad ir aš, per aštuoniasdešimties metų senis, neblogiau už Ūdrį:
Nusibodo girioj stumbrą varinėti,
Nusibodo tavo sakalus penėti.
Jei medžioti, tai medžioti
Nuožmų vanagą kryžiuotį
Priešo žemėj.
Tačiau dar svarbiau, kad man jo, Ūdrio, nereikia vaidinti kaip, tarkime, Vytautui Juozapaičiui operoje „Pilėnai“. Sieloje platu, laisva, natūralu kaip ir karietoje, ir reikia būti labai kvailu, kad patikėtume, jog iš tiesų yra ar gali būti taip, kaip čia rašau. Tikrai nemanau, kad toks esu, bet reikalai dėl to nė kiek nesikeičia. Netgi priešingai, vis atkakliau knieti garktelėti į pasaulį iš karietos kaip iš Dievo burnos: jokia vaidyba paties žmogaus neatstos! Jokia!. Kita vertus, o kam tai reikalinga, jeigu žmogus yra paslankus persona, visuomet pasirengęs susitikimams. Visuomet. Ir labai manytina, kad jis netgi visuomet šalia, o neretai netgi Savęsp šalies pilietis, nepaisant kad jo dairaisi po praėjusius amžius, Pašauk ir išgirs.
Kelionėse po Savęsp 
VI. Keisti dalykai, bet... tegu!
Užako rašalas,
plunksnakotis iš pirštų krenta,
jaučiu, kad kažin kur kažkam
panūdo ir mane pabarti.
Kodėl? Už ką?
Dzievuliau mano, nežinau,
bet pajautos retai suklysta,
o frazę, nudėvėtą žmonėse,
net ausimis girdžiu:
– Apie juos, mirusius, tik gerą žodį, Pranai,
arba – nė žodžio, jeigu gero nerandi,–
it iš toli perkūnas griaustų,
kai danguje viršum galvos
net debesėlio nematau.
Apie juos, mirusius?
Betgi iš kur man juos turėti, a?
Nėra šitoj šaly numirusių, nėra.
Tai šit tas laikas pagaliau,
kuomet ir Žemėje kaip Danguje.
Smagiai sugirgžda karieta
Smagiau sužvengia Ygaga
Ir man džiugu tokį save apglėbti
su šalimi Savęsp (kitaip dar – Ašašai),
betgi ir vėl, Dzievuliau,
kaip persakyti visa tai,
kai galvoje dar šviečia balana,
o akyse...
O akyse
net vaiko pasakose
taip šviesu nebuvę.
Tegu neaplenkia manęs tiesa,
kad ir kokia karti
ar nesuprantama jį būtų –
nėra numirusių Savęsp šaly.
Tik ten, prieš lopšį, ir šiapus
išliko pareiga
išskobti kosmoso šakelėje
Dzievulio žmogų –
Žemės žmogų...
Âû çäåñü » Sušalusios rasos » JUBILIEJINIS – 4 » JUBILIEJINIS – 4