Iš „Pelėdų proEzijos“ (7
(...) nes ir biciu jau neber...

Tos minutė, kita, gal dar pora, užtrukusios su Klaudijumi Sulavarviu prie jam atidarytų durų, neišsitrina. Peržengti per durų slenkstį iš koridoriaus į butą nepanoro. Esą, reikalai, reikalai ir dar kartą reikalai. Esą, toks gyvenimas. Būti tokio žirgo raiteliu labai nepaprasta.
  – Ir vis dėlto, – dar tariau, tačiau apsispręsti kitaip Klaudijus nepanoro. Suraukšlėjo kaktą, kad pamaniau, jog būsiu muštas, bet – ne.
  – Pranuci, kai rašai mano pavardę, trūks plyš išvenk klaidų ir, žinoma, ir šį kartą suprask, kad ne priekaištus žeriu, o...  Štai, priimk. Tai akiniai. Te mums jie padeda matyti ne tik rašybos klaidas, bet ir pasaulį. Ypatingai tą, kuris arčiau Dievo. Štai ir viskas, dėl ko atėjau. Padėti  atėjau, Pranuci
  Padavė akinius ir, kaip po smagaus anekdoto, linksmai nusišvietė  Klaudijus. .
  – Irgi  ne kartą sakiau, kad kai pasijaučiu, jog esu arčiau Dievo, visąlaik –  bent jau savyje...
  – Savęsp? – pataisė.
  – Taip, taip. Savęsp...  Visuomet tave ten, Klaudijau, vadinu Lucilijumi. Savaime. Ačiū, Lucilijau, kad ir tokiu sugebi būti. Man labai reikia, kad bent dėl manęs tokiu pabūtum. Duok ranką, aš tau ją mielai pabučiuosiu.
  – Tu – ką? Tu – rimtai? Ji daugiau muša, negu glosto.
  – Pats žinai, kad Paryžiaus katedra sudegė. Man reikia, kad kas jos vietoje būtų.
  – Suliko? – gal kažkiek paskubėjo teirautis Klaudijus ir ramiai, pagarbiai, kaip dažniausiai, nepatingėjo paberti humoro:
  – Juokdarys tu, Pranuci. Tik nebandyk supykti. Komjaunuoliu nebūk.
  Toks jauno žmogaus apsiėjimas –būk jis Sulavarvis ar Suluvarvis –  visuomet žavėjo. Ir ne tik mane. Nesu vienintelis, kuris sulaukęs senatvės, kaip čia sakoma „pagarbaus amžiaus“ atėjau pasibelsti į jaunimo susikurtą svetainę. Buvo visko ir daug ko, tačiau ne karto nebuvau stumtelėtas išeiti pro duris. Laukdavau blogiausio, o atsitikdavo panašiai arba netgi gražiau kaip šį kartą. Dieve gink! ne specialiai priberiu į jaunų žmonių vardus ar pavardes nereikalingų raidžių. Arba priešingai – pasisavinau jas iš ten, o paskui negebu  sugrąžinti jas. Pats save papeikiu: senas, plikas, net žilas plaukas nesilaiko, jau ne sarmata ir numirti, bet – ne. Kas po ranka – vis į save, tik sau, sau... Viešpatie, koks nerėpa (besotis)!
  Šį kartą Klaudijus Sulavarvis beldėsi kaip Suluvarvis. Be savo kaltės toks. Nesmagu. Ir dar kaip nesmagu!  Ir ypatingai, kai toks dalykas užrašomas juodu ant balto. Ir tai visi puikiai supranta, tačiau ar visi supranta, kaip man nesmagu? Juolab, kuomet tai kartojasi... Argi įmanoma ir pačiam nepatikėti, kad esi velnio apsėstas? Juolab, kai iš anksto žinai, kad nepabėgsi nuo savęs tokio. Bus taip, kaip tau, Pranuci, pasakyta. Ruoškis.
  „Rašyk“ dienoraštyje pasižymėjau:
   
        Iš lapkričio 13-osios į 14-ąją
Juoda naktis. Už ją dar juodesnis traukinys ir juoda palyda, atvedusi tokią naktį persėsti į tokį traukinį. Teko. Jėga jėgą įveikia. Tačiau ji net nebuvo panaudota. Protu žinojau, kad absoliutus jėgos perteklius palydos pusėje.
  Ryte atsikėlęs ramus suprantu, kad jau važiuoju kitu traukiniu, kur ir pažįstamų paregėjęs. Net šnektelėjęs...

  Parašiau ir užmiršau. Tik nuojautose vis kažkas, ko ir nepasakysi. Arba tik pavogtais iš kažkur žodžiais, posmai,  eilėraščiais,  muzika...

Tankus miskas, bites zuja
krokodilai cia ciurioja
stai del ko
tas miskas luzta

Jis nuluzo beveik visas
krokodilai issiskirste...
tik trys meskos cia pavienes
medu kopinet dar bando,
nes ir biciu jau neber ...

  – Nes ir biciu jau neber, – nepataisęs ne vieno ženklo  eilėraštyje, kuo įtikinamiau pasakau pats sau, kad jo nepavogęs, bet jis tikrai ne mano.
  Baigiau?
  Argi įmanoma? Atsikvepiu...
  2019-12-12 18:02

Iš „Pelėdų proezijos“ (8

Prisiminimai
yra vienintelis dalykas
iš kurių neišaugama
                      /Tamtyč/

  Tai, kas  galėjo įvykti, jau buvo praėję, vos atidarius duris. Įtampa atslūgo, pasijaučiau laisvas, o žiūrėdamas iš arti į Klaudijaus Sulavarvio veidą, visą laiką mačiau ne tik jį – mačiau  daugiau. Štai vienas mano anūkas,   daugiau negu visa galva aukštesnis už mane. Štai dar  du – Povilas ir Ignas, ir šieji ne menkiau visa galva už  mane aukštesni. Mažiukas prieš juos. Nesmagu net  įvardinti save vyru, betgi negi dėl to turėčiau nusipiginti. Ne turguje, savi tarp savų, tačiau panašus peizažas ir  kitur, kad ir kaip toli atitolę –  praaugo jaunimas visa  galva aukščiau senolius. Ir miela, kad jis visų mūsų (Lietuvos jaunimas) ir niekas nepašaukiame jo svetimu.  Smagu tokį turėti ir jausti kaip savą, kaip atitekėjusį savo krauju, neužmirštant sužinoti – o savas iš kur? Ir norisi, stengiesi, kad toks artumas neatitoltų nepaisant, kad  mažesnio (mano) stoto vyrai jau išnyko ir krepšinio aikštelių.
   Keliu ir pažemės akis į Sabonį tėvą, jo sūnų ir į visus jų stoto vyrus ir:
  – Miela, gražu  matyti pasaulio krepšinio aikštelėse,  bet..., – ir nutylu, norėdamas sulaukti jų dėmesio. Neskubu, gaištu jų brangų laikų laiką. Žino jie jo vertę ir  žino, kiek pūdų druskos reikia prakaitu išvarvinti, kad tokia jų laiko vertė išliktų kuo ilgiau.
  – Kas – „bet“? – neiškenčia klausti kažkuris.
  – Sakau, miela, gražu jus matyti krepšinio aikštelėse,  bet... labai  atsiprašau, kad taip, bet imperijoms kurti netinkami. Labiau joms kurti tinkamesni mano stoto   vyrai...     
– Ho! ho! ho! –  girdžiu juokiasi.,
–  Nesijuokite, ponaičiai,  nesijuokite.  Mus mato  Napoleonas.  Bonapartas Napoleonas.  Manau, kad Čingischanas taip pat. Gražiausiai  juokiasi tas, kuris  tai  daro paskutinis.
  Neįtaria, kad aš tik todėl taip, kad su Napoleonu pasidaliję vienodu 1.69 m. ūgiu. Nemanau, kad aukštesnis galėjęs būti ir Čingischanas– didžiausios  pasaulyje imperijos įkūrėjas. Ir regiu, kaip primiršta mano  pašnekovai, koks brangus iš tiesų brangus jų laikas. Galima ir šnektelėti. Man tai irgi daugiau, negu laimėtos Borodino kautynės. Ėgė, smagu, gera gyventi,  netgi ir nesijuokiant. Svarbiau susikalbėti.
  Susitikimuose su Klaudijumi neparodysi į save kaip  Napoleoną. Kita vertus, ir jo paties nesinori matyti  krepšinio aikštelėje. Kur kas mieliau jį žinoti ir matyti kaip poetą. Ir ypatingai gera, kai pamatau šalia Klaudijaus ir jo bičiulį Tamtyč – vienu metu du poetai. Ar ne prabanga? Tačiau stop – ar ir į mišką ne per giliai nukulniuota? Dar ir kartą, ir kitą kviečiau jį peržengti namų slenkstį, tačiau Klaudijus Sulavarvis išliko nepasiduodantis:
  – Kad nors, kada nors, bet tik ne šiandien, – padavė  ranką. – O akinius, Pranuci,  pasaugok. Turėtų  padėti. Nes iš tikrų pasaulis toks gražus, kad darosi liūdna žinant, kad yra jame ir žmogaus kelionė, kai vienas  žingsnis pirmyn, o du ar daugiau atgal, atgal. Taip iš tikrųjų galima sugrįžti ne tik prie Kristijono Donelaičio, bet ir su Vytautu Didžiuoju pasilabinti. Oš iš tikrųjų skubu,  Pranuci. Būk drūtas!
  Paleido ranką, apsisuko ir išgirstu jį, nueinantį:
  – Visos kūrėjo dienos iš dienmedžio, Pranuci.
  – Moteris, bėganti paskui mėnulį, taip pat, Pranuci.
  Sieloje salo, girdint jį taip, skanu lyg gurkšnočiau iš  ąsočio beržų sulą ir nelyg vyturys jam atsakinčiau:
– Taip, taip, pavasaris, Klaudijau Sulavarvi.   
– Taip, taip, pavasaris, Lucilijau.

A    Akrostichas, kaip žvakė,
K    kaip malda,
R    raminuosi per jį ir žinau – nežinau,
O    o atrodo, kad vaikščioju sodais
S    susivokęs, kad šitaip aukštai
T    ten niekad nebuvęs,   
  I    ir nereikia norėti daugiau –
CH  chanas, chartija laisvei apginti esu.
A    Ačiū, angele, kad ir šitaip įteisint gebu
S   save – žmogų, save – dokumentą.

K  Kažin, ar pavyktų, (jeigu taip iš tiesų  –
A  atitrūkus iš žinomo teksto
I   ir išėjus į dalią Adomo laikų)
P  paragėti kaip žiedžiasi molis? 

Ž  Žvakės, regis, nereik,
V  vėliau jos ugnelė tenai įkurta.
A  Akrostichai, dūmok, pamąstyk,
K  kaip per žydinčius sodus dievų
Ė  ėją praeit su Ieva be pagundų.

9. Kur gyvena Suliko...

   Buvo 04:17 nakties, kai sužinojęs, kad žinia pasiųsta adresatui, žvilgterėjau aukščiau nežinodamas net, ko ieškau. Ir, beje, kažin – ar ieškau? Gal tik panorėta geriau įsižiūrėti ir dar vieną surastą „jonvabalį“ ir, kaip įprasta, paleisti gyvą sveiką su maža šviesele keliauti  toliau,  jau kartu nešiantį ir jį palaikiusių žmogaus rankų šilumą. Dabar – bent tuoj pat – net negebėčiau  pasakyti, kodėl atėjusią į galvą bent kiek aiškesnę mintį, ėmiausi vadinti jonvabaliais. Mano (savo) jonvabaliais, tačiau taip  atsitikę gerokai anksčiau. Lyg šitaip jais, mažyčių ugnelių nešiotojais, būčiau panūdęs apsišviesti pats save iš vidaus. Nesijaučiu fantazuotoju kalbėdamas, kad vėliau anksčiu tokių jonvabalio švieselių atrandu ir eilėraštyje.   Visaip atrandu – ir per pajautas, ir per akcentus ir netgi per padūmojimus ar atsiradusi poreikį dar kartą  perskaityt ir kažką  labai svarbaus pataisyti. Lig šiol įsitikinęs, kad per daug eilėraštyje „ Eskizas TO“  miglotas net ir „TO“ nepaisant, kad ir didžiomis raidėmis užrašytas. Ir šį kartą ne tik kad perrašau, bet ir garsiai skaitau:

Neįprastai atrodau sau;
sakyčiau – Aš, 
bet vis dėlto
klykiu it gervė skrendanti į tolius.
Ir tik todėl, kad sužinočiau – KAS?
O Jėzau,  o Marija,
kaip sužinoti, kas esu.

Matyt, dar vis nesibaigia kūrybos laikas,
dar Dievo užmačiose nebaigtas Pranucis.
O gal jis ne mane,
gal šitaip Žmogų lipdo, piešia,
iš medžio skobia, tašo iš akmens...
Gal aš tik metmenys, eskizas TO,
kuris dar bus?   

   Ir ką daryti? Negi dar kartą iš naujo. Ko gero, ko gero... Nuo savęs nepabėgsi, nedingsi. Sieloje vis giliau            įsitaigoja supratimas, kad dar blogiau būtų, jeigu ir nuo tokio savęs galėtum pabėgti. Deja, deja, bet teks dar ir perskaityti, ir perrašyti, ką  čia  bandau, stengiuosi patobulinti, bet ne taip, ne taip, ne taip...   
  O Jėzau, o Marija, negi mane už tai reikia barti. Pagal kokia teisę? Kokiu teismu? Savo? Kaip, kaip – savo? Ir Petras, ir Jonas, ir Antanas, Marė ar ne Marė kiekvienas man teisėjas?
  Suliko, kur tu? Ateik!
   – O aš maniau riterį turinti. Ak Pranuci, Pranuci , – girdžiu nelinksmą dejonę, bet lyginat su mano, ji kaip  šventė. Suliko, pasirodo, ir dejuoti moka, kad dažniau nesuprasi, ar dejuoja, ar dainuoja...
 
...ir štai stoviu ant aukštos upės (nes tai kalnų upė)  aukšto kranto. Atrodo, ir upe nesmagu vadinti. Greičiau upeliuke reikėtų pašauki, kaip, kaip...
  – Gražus, Pranuci, mano vardas. Ir tai tu žinai. Dėl to  nereikėję ateiti į kalnus. Tačiau jeigu taip atsitikę, galėtume ir pasimaudyti, bent kojas sušlapinti, kad  atsimintume. Tik atsargiai leiskis. Labai atsargiai. Tai ne  pievomis vaikščioti. Bet palauk, aš tau padėsiu. Palauk,  palauk,– jau ryžtingiau, beveik įsakmiai pašaukė ji.
  –  Ne, ne, ne, Suliko, ne.  Aš pats, aš pats
  –  Čia jau buvo atėjusių „aš pats, aš pats“. Pažiūrėjus:  Oho! Duok, Dieve, kiekvienam tokios sveikatos, jaunumo, bet ai, man nesmagu pasakoti apie tai, labai nesmagu,  Pranuci... Ir visiškai kitos  prabos dalykas, kai girdi, skaitai, pagyveni jų poezijoje, bendrai – jų žodyje.
–  Sakai: jų.
– 0 kaip  sakyti? Jųdviejų poezijoje? Jųdviejų žodyje? Nagi tebūnie ir taip – jųdviejų.
   O upeliukė kosčioja, paūžia, padainuoja tai vieną, tai  kitą natą ir vis žemyn, žemiau, nubėgdama,   nušokinėdama nuo aukštesnių akmenėlių taip, teškendamasi iš savęs savimi. Suka verpetus ir su jais kartu bėga taip, kad saulės šviesa nesuspėja jai pasitraukti iš kelio. Spinduliuoja, mirga,  dega žvaigždutėmis.  Atrodo, kad prasmingiausias  jos  užsiėmimas – būti džiaugsmu nepaisant, kas juo džiaugiasi. Svarbu, kad  prasminga, gražu, kad atsiranda pasiryžimas išnokti būti Aleksandru Diuma ir jo  muškietininkais...
 
  – Tarbe ir jo apylinkėse yra kelios d`Artanjanų šakos. – pasakė kardinolas, – kuriai priklausote jūs?
  – Aš esu sūnus to d`Artanjano, kuris dalyvavo religiniuose karuose sykiu su didžiuoju karaliumi Henriku, jo didenybės tėvu.
   
  Ak tarnyba, tarnyba! Lengva ją atsiminti, o kai esi joje, ogi visaip pasitaiko, tačiau turbūt aukščiausioji jos rūšis iki šiol  įvardijama, kaip Žmogaus tarnyba, žodį „Žmogaus“ parašant didžiąja raide Ž.  Sunki  ji,  nepaprastai sunki.
  Nusišluosčiau dar iš miegų nenubudintas akis ir parašiau Tamtyč :

  Labas rytas!
  Dabar dar naktis ir laikrodis rodo 04:17, tačiau ar tai  svarbu, kai žinau, kad  kažkur ir jis, Rytas, netoli. O ir aš  nežinau, kur esu. Galbūt jau TEN, ir iš TEN Tave  sveikinu. Deginu akrostichą. Kaip žvakę. Ir jaučiu, kad ir sieloje  šviesiau, šviesiau...  Šviečiasi. Būk, drūtas, gerasis Žmogau. Tave turėsiu tik tokį. Tik Šviesoje. Tamsa Tavęs neužgesins.
Gerų, jaukių kalėdinių pamąstymų

Iš „Pelėdų proEzijos“
10. Šeškai protingai pragarus kūrena...

    Norėjau pabūti kartu. Ir ne akimirkai, nepaisant kokia džiugi ji būtų. Norėjau pabūti kartu visą savaitę. Ir ne bet  su kuo, o su geriausiais. Nenorėjau netgi pamąstyti iš  kur toks įsitikinimas, kad savaitėje susitelks ne tik  geriausias Rašyk septintukas, bet taip bus sukurta ir proga, kurią praradus dingsta viltis, kad tai galėtų kada nors pasikartoti. Dirbau iki išnaktų ir po jų, kad tik  atsitiktų taip, jog ir aš atsirasčiau su jais ir kuo arčiau  Klaudijaus Sulavarvio ir Tamtyč, o dar geriau, jeigu pavyktų įsiterpti tarp jųdviejų. Man matėsi, kad šitame septintuke galima bus  surinkti tris muškietininkus ir  d`Artanjaną. Neabejojau, kad juo bus kuris iš jų – ar Klaudijus, ar Tamtyč. Pats gi buvau pasiruošęs likučiais tenkintis. Svarbiausia buvo įsiterpti į komandą, kurią kažkada smagiai sukūrė Aleksandras  Diuma. Neduok dieve, bet jeigu tokiam savaitės septintukui būčiau reikalingas kaip d`Artanjanui jo arklys, būčiau sutikęs juo būti. Manau, kad verta pacituoti su visa gramatika ir sintakse, kaip jis atrodęs:
  „Tai  buvo dvylikos  ar keturiolikos  metu bearniškis (Bearnas – sritis pietų Prancūzijoje, Pirėnų papėdėje) skapas, sartas, nušiurusia  uodega, ir patinusiais riešais  Šis kuinas, kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių, – dėl to ir apinasris buvo nereikalingas, – vistiek dar  nueidavo per  dieną aštuonias lje. Nelaimė, geriausius  šio arklio ypatumus taip buvo nustelbęs keistas jo plaukas ir nevykusi bėgsena, jog tais laikais, kada visi  buvo geri arklių žinovai, minėtojo  sarčio pasirodymas Menge, į kurį jis įėjo pro Boožansi vartus maždaug prieš  ketvirtį  valandos, visiems  padarė tokį įspūdi, kad  nepalankumo šešėlis krito net ir ant jo raitelio.“
  Ar reikia daugiau?
  Ačiū, kad – nereikia. Knygą užverčiu, palikdamas joje tarp 8 ir 9 puslapių du raštelius.

  1.
  Oi, Džaivild, ką Tau pasakyti? Neatsigaunu po susitikimo su Tavimi kalnuose. Negi aš toks netikėlis, a? Negi taip galėję, kad pati mane po juos panešiojai, o ne aš tave. Kaip liūdna! Dabar jau ir baisu, išgirdus tavo:
  – Labas rytas, riteri Pranai.
  Suprantu, kad ir man atėjo laikas pramokti verkti. Prisėdau prie tokių atsiminimų su nosine ašaroms nusišluostyti. Betgi ar tai padės? Įtikinėju save, kad Džaivild man ašaras nušluosto. Kada pradžius ir akys, ir nosinaitė, parašysiu daugiau.

  2.
Neverkit, riteri Pranai.
Niekada nežinai kas tikra. Kviečiu kartu pasivaikščioti tik gerais, gražiais prisiminimais po stepę, nulietą žydinčio adonio auksu.

  Negi ji mano, kad nežinau, kas iš tikrųjų yra Adonis ir kodėl jis išsilieja žydėti po stepes adonio auksu, galvoju ir ne tik patikinu mintyse, jog „žinau, Džiavild, žinau“, bet persimetu iš tylos į kuždesį, šnabždesį:
– Žinau, Džiavild. Tačiau labai abejoju, ar žinai, ar bent  suvoki, kodėl  man taip labai reikėję ateiti į „Rašyk“ geriausią septintuką. Ir turbūt nepatikėsi, kad man tai  pavyko ir vis dėlto ten manęs nėra. Nei mano, nei kieno  akys nemato. Kaip tai parodyti ar pasakyti geriau, irgi  nežinau, o ir save regiu ir  jaučiu kaip tą nukorusį žemiau  kelių galvą d`Artanjano arklį, kad jau ateiti iki  tavęs toliau  negu pas Čingischaną ir būti jo raiteliu.

Ir pritūpė kažkas šalia,
ir pagiedojo:

  Daug vėjų supūtė
  šiukšlynai  suslėgti krūtinėje
  atrodo, kad ilgiau
  kalbėt su žmogumi nemoku.
  esu tiesiog  akiplėša, kuris
  kaip šeškas tūno savyje
  pat sau nereikalingas

– Čia apie ką?

Tik Dievas gal težino tai,
bet jeigu net ir jis bylotų žinantį,
jau patikėti negebėčiau.
Skaudi dalia,
kai tenka bėgti nuo savęs
kažkur paliekant ką tik buvusį
kaip žmogų
(net atmintis nenori šitokį laikyti).
Ar ne todėl, kad kai aplink visur
protinga, sumanu, gražu,
čia – ne, jau –  NE!
Namai užsirakina aklinai,
šeškai  protingai
pragarus savy kūrena
Ir geras žodis pasakytas jiems
atrodo įžūlus, pajuokiantis, netikras.
Kas dar tikrovę sugeba suprast geriau,
negu šeškai –
kai visoje šaly, nuo sosto iki jų,
nereikia kvepalų.

14. Kai Vilnius anksčiau negu Gedimino kalnas.

  Kalendorius sumaniai, tvarkingai, pedantiškai „įkrėstas“ į aplanką, atsivertė anksčiau negu du tūstančiai dvidešimtųjų metų pirmoji diena. Pagal įpratimą sakau – DIENA. Dar reikėję užversti ir vieną, ir kitą jo lapelį, kol atsivers ir ji, sausio mėnesio ir visų Naujųjų (1-oji .
  ... Ankstus vakaras, užsikrėtęs vis gilėjančia tamsa, iriasi link vidurnakčio. Laukiu kol taip atsitiks ir iš visų kiemų, iš visų Vilniaus kampų, trinktelėjusios petardos pradės Naujuosius. Žinojau, kad taip bus, kad taip stengiamasi dėl šventės, dėl geros nuotaikos, bet nesmagu. Dar laukdamas mintyse matau, kaip švilpdamos pakyla skristi įvairiaspalvės raketos, subyrėdamos į žiežirbas, į kibirkštis, girdžiu, kaip pradeda kaukti, staugti šunys, kniaukti katės, o ir miestelėnai nerimauti kas kaip: pradedant  maldomis, kad namų  langai nebūtų sudaužyti, automobiliai išliktų sveiki iki galingo, džiugaus šurmulio, nelyg pakylant į ataką su laimingu gerklėse „valio“:
  –  Valioooo!!! Sveiki Naujieji, sveiki 2020!!!

  Naujieji? O jeigu geriau, protingiau pasamprotavus? Kažin, kiek to naujumo Naujuosiuose? Tačiau ir tokiai analizei atlikti reikalinga turėti praeitį, turėti savo kiemą.
Kiemą?  Savo?     

Grįžau namo.
bet – ne, dar – ne,
dar per anksti taip tarti.
O kiemas – jis nuo kur?
Jau nemanau, kad tokį tvoromis
kartu su savimi galėčiau apsitverti.
Tegu nebūna nuolaidų,
man  šitokioje savasty
namo pareinančiam.

Žemėlapių nereik,
ir ratų (ar sparnų) taip pat – nebe.
Užtenka tiek, ką savyje turiu;
nepėsčias net tuomet,
kai ant akmens prisėdęs

  Ir štai regiu, kaip prieš akis atsiverčia dar vienas  kalendorius. Nei šioks, nei toks –  nutriušęs, kad sarmata tokį ir sau prie akių kelti ir rodyti kitiems. O kas ten  parašyta, pro jokius akinius  neperskaitysi. Reikia balanos. Žinoma, jeigu esi Šklėriuose.  O jeigu Vilniuje?
    Oi, kaip tai seniai. Tuomet net ir Gedimino kalno nebuvo. Ir vis dėlto, Vilnius jau buvo be jo. Be bažnyčių, bet... Bet  ar tai svarbu, jeigu ir  nieko nebūtų, bet yra Tauro kalnas, o virš jo  naktimis vaikšto ir šviečia prožektoriai. Iki kalno netoli, tačiau tai tik šiaip sau, kur  kas smagiau įsikibus į lango rėmus matyti, kaip po dangų vaikšto ugnys.
Karo?
Na ir tegu... Tegu! Argi be jo būtų atsiradę, kad ir tokie  mano užrašai?

Užsidarau.
Supraski, kad varau save į kampą
iš kur pasaulio
kuo mažiau žinočiau.
Tai nereiškia, kad kurčias, luošas,
kad nors kvėpuoju, bet... lavonas.
Tai reiškia tik, kad nesvarbu,
iš kur diena man patekėtų,
poilsio į sielą neatneš.
Ir ten, kampe, pasaulis man
nuo lopšio iki...
(Šią datą paslapty laikau)
Gal tai padės giliau
į AŠ įsižiūrėti...

2.
Žibėki, laike, iš visur
žibėk visaip –
Atsimenu, kaip būdavo šviesu,
kai degė balana,
per ją raidyną iš tamsos išplėšęs,
dar nežinojau, koks anas šnekus...
Ant popieriaus sugulę raidės
Viena, kita, ir dar, ir dar...
Tiek suskaičiuoti jų nemoku.
Pirštu paspaudžius šaukia A
Kita kitaip, trečia ir vėl ne taip
Ir buvo nesmagu,
kad jos burnų neturi,
kad be liežuvių jos –
Reikėję žiotis man už jas
ir už kiekvieną vis kitaip

3.
Tai ne pradžia.
Pradžia kažkur giliau.
Lopšį palikęs, išėjau į Vilnių.
Norėčiau atsiminti šitą kelią
kaip jis atrodęs iš tiesų,
O čia, jau Vilniuje, mačiau,
kaip prie manęs,
šalia išmūrytų namų,
išaugo Tauro kalnas.
Toks didelis,
kad net išmokti nesuspėjau,
deja, ir karo – ne.
Ne vieno šūvio negirdėjau.
Nors jis jaunesnis už mane.

4,
Gražu –
Vilnius be karo,
Tačiau – su manimi.
Dar pamenu ir pirmą savo upę Nerį.
Kam reikalinga ji, ką veika –
nebuvo man svarbu.
Ant dugno jos, po kojomis
gražiausi akmenėliai,
kad nors į burną – dėk!
Taip ir dariau – dedu.
Pakrantės smėlis Vilnių puošia
daugiau  negu...

Ten, kur pilis dabar
ant kalno Gedimino
išlikus atminty tyla
Ir nieko, kas galėję būti ten  –
Nėra, nėra ...
Kokios galybės užrakinę miesto būtį?
Ir katedros, kuri dabar,
taip pat nėra, nėra.

Kaip Bonapartas į Paryžių
be Onos bažnyčios
panašiai  ir aš grįžau iš Vilniaus,
bet vis dėlto – pilietis jo.

5.
Nebelaikau savęs tuo ypata,
kuris gebėtų Vilnių atstatyti.
Tegu nebūna man,
koks iš tiesų jis buvo.
Dabar laikai kiti,
jie miestą aplenkia
aukštesnėmis statybomis
negu jo katedra
ar Gedimino kalnas su pilim
Dangoraižių pavėsyje
nebūtų įžūlu
užkėlus juos ant delno,
parnešti į Savęsp.
Bet ne, oi ne.
neleisk, dzievuliau, šitaip paskubėti –
pradžia  tebūna panaši, kaip mano.

6.
Atsimenu dar mirtį.
Šaltoka ten
Ir prieblanda po visą erdvę vaikšto.
Matyt, kažkas nutiko, kaip kare
Jo karstas už mane aukštesnis.
Ramus žmogus, kai pašarvotas,
Kas ant krūtinės jo?
Aš mažas. Nemačiau.
Ir tik dabar,
(ar tik ne pirmą kartą pamanau)
kad karas – būtent man,
jis būtent Vilniuje
ir būtent šitaip prasidėjęs,
sušalusia tyla užklotas.
Šiurpi vėsa po vis erdvę vaikšto...
Jei reiktų rinktis pragarą ar dangų,
manau, kad taip sužvarbus
(o juo labiau –lavonui)
pragaras geriau.
 

15. Iš „Pelėdų Proezijos“

Namolio pas Aleksandrą Diumą

Kada į lopšį
kūnu būti atėjau,
tie metai be pradžios.
Galbūt ir apie juos bent kiek rašiau,
tačiau, kai rašalo nedaug,
nereik bet kaip
suprasti juos.

Grįžtu NAMO.
Jau netoli
Naujieji metai man vėliau
ir Ožiaragis nepadės.
Jam neužaugęs dar esu,
net ir lopšy neranda.   

Tačiau nemoku peikti jo
kai į sekmadienį lopšiu
kaip Nojaus kad laivu 
(gal būt, jo skiautele,
ar bent užuomazga energijos,
iš kur susikuria materija)
plaukiu...

Kaip kas kalbėtų – taip ar ne;
tiesa išlieka kaip ir bamba,
maitinusi kelionėje mane
į tokią būtį.

Supu save,
gimtadieniu save supu,
bet ne todėl, kad miegas merkt akis.
Energijoje amžinas esu
Ir vis dėto lopšys kitokį piešia,
meistraudamas materiją
pavidalu žmogaus.

Vandeni, ar girdi?
dėkoju už dešimtmečius, iš kur
aukštais bokalais savo dalią samstau
Man Ožiaragis tartum priešaušris
ateinančiam pabūti į Savęsp.

Kaip gera atsimint
dar būsimą (kartoju – būsimą,)
dar neparėjusį namo.
į tą sekmadienį, į lopšį jo,
į savo kūną.

Gal vienas tik ir pamąstau ,
kaip ši būtis nepaprasta –
dar ne materija esu
(greičiau – tuščia vieta)
kai per Visatos laiką
braunuosi NAMO.

Lopšy,
ir kaip surast tokį tave
ir kaip tokį save
sumūryti į kūną?

Jūs sakote – Naujieji...
O man jie nemenkiau Nauji,
kaip pasibeldusiam į šimtmečius
atverti jų duris
ir pamatyt save
pareinantį namolio...

  – Maždaug prieš vienerius  metus, ieškodamas Karališkojoje  bibliotekoje medžiagos savajai Liudviko XIV istorijai, aš aptikau „Pono d`Artanjano atsiminimus“, kurie, kaip ir daugumas veikalų, rašytų toje gadynėje , kada autoriai galėję pasakyti  tiesą, nerizikuodami ilgesniam ar  trumpesniam laikui patekti į Bastiliją.
    Man į biblioteką nereikėję eiti, kad va šitaip susitikčiau  su Aleksandru Diuma (tėvu),  pakako pasikapstyti savo knygų lentynoje, nušluostyti dulkes nuo jo raštų ir jam  asmeniškai  pasakyti:
– Atsiprašau, pone, kad trukdau jus, tačiau dabar toks laikas, kad nei pono d`Artanjano atsiminimų, nei jūsų raštų skaitymas – ne mano  darbas. Man reikalingas pats  d`Artanjanas. Netgi pasakysiu: jis man reikalingas su visa jo muzika.
– Kažin, iš  kur atkakęs, jeigu ne paslaptis. Kokiu  žvaigždynu  žymėtas?
  – Jie man viršum Vilniaus įsišvietę kone prieš šimtą metų, o šiapus, kur beldžiuosi į tamstos namus, net ne kažin kaip orientuojuosi.
– Prasideda. Vėl iš naujo. Tik kitais laikais,– dar atidžiau  sužiuręs į mane pasakė Aleksandras Diuma (tėvas).

Iš„ Pelėdų proEzijos“ (16
Naujininkų tamsoje   

Dar vis rašau tuo pačiu rašalu kaip ir kažkada juo parašęs pirmą raidę, tačiau suprantu, kad toks rašymas baigia  poreikį. Manau, kad užrašai – irgi, tačiau inercija tokia, kad suvokimas apie sunkų bevertį darbą, manęs  neatitrauks nuo jo. Tiesiog  užrašant save ir paliekant tokį tik sau, kad  ir tik šiandienai. Šį kartą  taip:

Kartoju žmogų,
mažai žinodamas,
kad Viešpats
net tokį darbą paliepė daryti.
Ne visą, oi, ne nuo pradžios,
ne iki pabaigos,
kad Jis toks  – tipu tapu  –  kaip ir Aš
ir vis dėlto akivaizdu –
kartoju Žmogų.

O laikas? Jis kažkaip savaime
pro lopšį vis, pro lopšį
pakrapina tartum lietus,
ir greitai pajaučiu, kad augu tuo,
kas jau daug kartų buvę.

Ir ką sakyti?
Kad ir sau?
Kad vienas aš už jus visus
kaip jie visi už mane vieną?

Sustok, akimirka.
tu nuostabi
net ir tuomet kai norima
kažko išmokti.
Be teleskopų tolumas regiu
kai ten, kažkur toli, toli
ir Dievas žemę aria..

Nenoriu slėptis nuo savęs,
kam  netinku – tegu nežiūri,
Akmuo – gražu,
bet gyvastis – gražiau
netgi daugkart kartojant Žmogau

Vieni pasako, kad plevėsa Aš
kiti dar, kad tingus kaip kelmas
O moterys, o Suliko!
geriau mane palikite be kelnių,
negu prie Vardanto su masturbacija

Maniau, dar patylėsiu,
užtruksiu kažin kiek,
prisėsdamas pakelėse ant akmenėlių,
tačiau lemtis – gudresnė už mane.
Į naktį, į jos tamsą įeinu,
o ji sužiurus į akis,
vis atkakliau
muškietininkais būti kviečia.

Kiek dar išlikę jūsų,
kelkitės, senieji  d`artanjanai!
Kažkas užspringo žygiuose jaunų dienų.
Balnokite žirgus, aramiai, portai, atai!
mūs laukia  karalienės, karalaitės
laukia Suliko...

– Ak seni, seni, – pats sau ir priekaištauju ir nuo priekaištų ginuosi. – Girdžiu, kaip braška kaulai, betgi kepurę ant galvos keliu. Taip, taip, žinau, kad tik tiek jau neužtenka. Jau prireikia ne tik Poe, ne tik kepurės ant  galvos, bet ir Pro (prozos). Ir Dieve, kaip  smagu, a?  Kaip smagu. Kas galėjęs taip pamanyti, jog taip atsitiks?
   Per Naujininkus ėjau gerokai pritemus, kai pamačiau pašlaitės pakraščiu krutančias, judančias, pažeme bėgiojančias ugneles, susitelkusias į nediduką apskritimą. Tamsu. Ugneles nešiojantis vaizdas artėja,  artėja. Ir štai pirmą kartą Naujininkuose pamatau, kad šitaip, pauostinėdamas po pašlaitę, nerimsta šuo. Siluetas jo labiau numanomas negu atvaizdus. Dar po kurio laiko, suprantu, kad  šuo laikomas už pavadėlio ir laiko jį  moters ranka. Širdis pradėjo plakti. Smarkiau, smarkiau ir jau beveik įsitikinęs, kad susitinku su prapuolėle.   
  – Džaivild, tu? –  garktelėjau plačiai pražiojęs burną. 
  Suurgzdamos šunimi ugnelės šoktelėjo į viršų, o moters  balsas:
  – Nelieskit manęs, nelieskit mano šuns. Nelieskit, nelieskit.
  Sustojau kaip įbestas žemėn stulpas, kad nei į priekį,  nei atgal. Stebiu, kaip ugnelės atitolsta, girdžiu dar vis  nerimaujantį šunį ir kaip moters žingsniai, užšokę nuo pakrantės žemės ant  šaligatvio nukaukši giliau į Naujininkų tamsą. Laikas atitolsta, bet nemoku  nepatikėti, kad taip sutikęs prapuolėlę, pragaišėlę, mokėjusią palepinti mane ištikimo riterio vardu.
Dingo, nėra, neva apžergusi šluotą baltos raganaitės (laumės)  išvaizda. Jeigu ir labai norėčiau nepatikėti ją,  sutikus Naujininkų tamsoje, nemanau, kad tai man pavyktų.

Dabar gal reiktų paspėlioti,
kodėl ir šitoks darbas man,
tačiau tik ne šiandieną, Ne!
Aš nesakau, kad būtent Ją
regėjęs Naujininkų naktyje,
bet ir nuo šitokių paveikslų
nelengva atsigauti, Suliko...
Nereikia  žiebt ugnies, nereikia;
tokia tamsa jautriau už šviesą. 

Iš „Pelėdų proEzijos“ (17
Ko dar reikia, kad Dievas būtų visur?

  Neatsimenu kuomet taip ilgai užtrukusios Kūčios. Jau  antai prieš kiek laiko, kai atsivertė Naujieji.  Ir Saulė nuo to laiko tik kėlėsi anksčiau ir aukščiau, leidosi vėliau ir  žemiau, diena po dienos šviesos vis daugiau, daugiau. Taip ir geriau bus netrumpą laiką. Tai ne naujiena, bet šį kartą nė kiek neatsilieka ir Kūčių vakarienės stalas. Regiu jį kaip gyvą, kaip prie jo nepalikus tuščių vietų, nebūna ankšta. Ar kada taip buvo?
  Telieka pasikartojus tik pasakyti, kad neprisimenu, o įspūdis toks, kad tokia  Kūčių stalo dalia įsiterps į savastį ir pataps gyvu  vaikščiojančiu paveikslu. Štai prisėdu prie jo ir kalbuosi su...  Žvakė pati užsidega, bet kuomet diena įsišviečia ir  be jos nesunku apsieiti.
Šį kartą rankose laikau, pasak Džaivild, „legendinį 1936 m Luger Parabellum“ ir tiek daug akyse atsiranda, kad neatrodo, jog Dievo tvertas pasaulis, užsiėmęs  paslaptimis, kad jis nenori jų tau, Pranuci, atverti. Negi negirdi driokstelėtų šūvių iš jo, negi nematai, taip meilei i  apdovanotas Veronika? Ir kas tarė, kad kažkur tavyje  sienomis atskirti nauji laikai nuo senų? Kalėdų nakties  stebuklai, kaip ir Kūčių vakarienės stalas, jie visuomet  palikti būti žmogaus savastyje. Priimki į save d`Artanjaną, priimki Atą, Aramį, Portą, pakviesk į susitikimus su jais Tamtyč, Klaudijų Sulavarvį ir bet ką. Argi laike vietos neužtenka? Visi laikai prie tų pačių Kūčių vakarienės stalo susėda, visos kalbos suprantamos ir visi gyvuliai, visa augmenija jas išmokusi. Sakyk, ko dar reikia, kad Dievas būtų visur?
  – Nelabai suprantu su kuo taip kalbuosi, – apsidairęs  aplink save ir lyg baimindamasis ar kas manęs tokio  negirdi, tariu į taip turtingai apsėdusį Kūčių stalą. Kartu  suvokiu, kad ir Kūčių vakarienei visai nebūtina, kad ji būtų padėta ant vieno stalo. Toks stalas gali būti „išbarstytas“ stalais po visą Savęsp (Ašašai), po visą AŠ.
  Kaip tai  galėtų atrodyti?
  Kaip ir dažniau už kitus ypatingiau į akis pakliūva Tamtyč. Sakyčiau, kad tai labai natūralu. Būtent jis prieškalėdinį laiką užėmė stiklo reikalais. Jie ir dabar  nepalikti poilsiui, tačiau pradžia jo prasidėjusi lipdymais  iš plastilino. Priminsiu:

Tamtyč
Dedikuojama stiklui

tik kada nėra stiklo
ir stūkso šaltyje
sustingusios liejyklos

triušių ausis
lipdau iš plastilino

antis tvenkinyje
šulinį kibirą
gudrų senį
kuris akmenis brangius
iš Veronikos akių semia

  Tiek man asmeniškai užtenka, bet gal kas nors tikisi kažką reikalingo ir sau atrasti, tai jį galima perskaityti  „Rašyk`e. Gaila kad tik vėliau suvokiau, kaip šis jo kūrinys man  dabar praverčia. Jaučiuosi  taip turtingas, jog stebiuosi kaip vagys dar nenukniaukė mano Veronikos. Gražu, miela, bet šalia nulipintos iš plastilino Veronikos tą pačią dieną (2019-12-20) atsirado ir Džaivild „Šūvis“. Kaip jį dabar perskaityti „Rašyk`e“?

  „Prieš pat atsimerkdama, paspaudžiu gaiduką. Atsitrenkiu į neįveikiamą sieną, skiriančią mane nuo anapus. Luger Parabellum neiššovė. Žvelgiu kaip pro atviras duris vidun liejasi aušra. Rytas be mirties keistas, svaigus... “

  Iš tikrųjų tą sykį Luger Parabellum neiššovė. Ir vis tik, kur dingai, Džaivild? Ir ar toks mano šauksmas nepersimeta į  šauksmą: muškietininkai, kur Jūs?
  Prisemtais iš Veronikos akių brangakmeniais galėčiau  nupirkti, kad ir pats nežinau – ką? Bent jau žirgų visai Lietuvos kariaunai aprūpinti. Ir ne tik. Tačiau kaip atrasti bent vieną tinkamą muškietininką? Kartais pagalvoju, kad kaip stebuklą iš plastilino nulipdęs Veroniką, ar nemano  Tamtyč, kad taip nulipdysiantis ir Džaivild? Gal, gal, Dieve, jam padėk, o, vadinasi, ir visiems mums, bet tikra, kad jau kuris laikas, kaip „Rašykas“ pasilikęs be Džaivild ir jos kūrybos. Krutinu į paieškas visus Naujininkus, bet irgi suprantu, kad tai tik mažytė pasaulio kruopelė.

Palinkėjimas duona

Po tuputį išnyksta paieška –
kas tu? kas jis? kas aš?
Atėjo laikas jau
ir Žmogui atsiverti.

Po skaudžiai užslėpta tiesa,
užsikuria žvaigždynai,
žvakės gęsta
ir pajauti, jog pats esi
it duona Dievo burnoje.
Nereikia jos kramtyti dantimis.
Skalsi arimais ji,
sėja skalsi,
želmenimis, pakilusiais iš žemės,
girdėjimu kaip grūdas auga,
keliaudamas į rugio varpą.
Skalsi giedojimu:
Lietuva, Tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žemė.

O taip! lig šiolei šitą žinią išlaikau
ir man drąsu, toli nuklydusiam, dairytis
po nepažįstamus paveikslus, atmintį, po žmones,
o užsimiršus kur esu,
Tėvyne, tau giedoti:
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Laimingas kai, paglostęs vaiko galvą,
regiu, kaip skrenda paukščiai
į pavasarį žiemoj,
kai išgirstu kaip duonoje
Dievo burnoj
ir kryžiai lyg iš himno: –
Tegu saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina.

----**** ----

Iš „Pelėdų proEzijos“ (18
Per smėlį į granitą įsispyrus...

  Būdavo, pritemsta, o aš  jau zuju po Naujininkus. Ir  kažin, kaip ilgai tai būtų tęsęsi, jeigu ne žinia, kad ji, Džaivild, atsiradusi. Buvo smagu, kad taip, bet kartu ir  liūdna, kad jau tokie riteriai, kaip aš, ne ką gali pagelbėti. Kiekvienam savas laikas su jo reljefu. Neužtrukus ir pats ją išgirdau iš interneto:
  – Labas rytas, mano mylimas riteri Pranai. Užėjau pasilabinti ir pasakyti, kad...
  Tačiau jau ir tiek išgirdus supratau, kad mano kaip riterio gražiausi lūkesčiai supliuško – nereikalingas esu, kad galėčiau padėti. Nebent muziejui, nebent užkeltas  ant scenos vaidinimui, tikintis, kad kažkam tai galėtų būti įdomu, o anądien ir pats pripažinau, kad „atėjo laikas jau // ir Žmogui atsiverti“.
  Numanau, kad taip parašyta netgi gerokai anksčiau, o  pajausta dar anksčiau. Tai neišvengiama, kai rodai į save kaip AŠ ir supranti jį kaip žmogų. Kas suskaičiuos, kiek mūsų, gyvenančių žmogumi?
– O kada nebuvo paskaičiuota? – ūmai išgirstu demografą ir žodis žodin: – Žemelės gyventojų skaičius pasiekė šešis su puse milijardo. Prognozuojame, kad gyventojų daugės iki pat 2050 metų, o po to jų skaičius stabilizuosis ir bus lygus 9 milijardams. Maža? Tačiau tu, Pranuci, tikriausiai mąstai ne apie tai?
  – Ačiū, – dėkoju jam, demografui, tačiau suvokti apie ką  mąstau, darosi tik kebliau. Prieš akis skruzdėlynas. Ne  kažin kur, kur jie  plaukioja upėmis, praeina pro didžiulį  kraštą, jį nusiaubdami. Mano tėviškėje jie nelabai dideli, bet kodėl tai ne priemonė bent susivokti, ko tikiuosi iš savo pamąstymų apie žmogų. Ar tiek pat, kaip ir apie  skruzdėlę, užsidėjus ją ant  delno ir prikišus prie akių?  Paleistos atgal ogi jokiu būdu jos nebeatskiri nuo kitų – visos kaip viena, visos lyg ką tik nuo delno. Tačiau reikia  manyti, kad tikrovė gerokai gilesnė. Bent jau žiūrint į žmogų, nepaisant kaip ir kur jis pasirodė prie tavo akių –  supranti gi, žinai, kad jis žmogus. Būtent todėl, nufotografavus mane, galima  tarti, kad taip nufotografuota pusseptinto milijardo žmonių. Kitaip tariant – visa žmonija. Tokiu atveju esu vienas už visus, kaip ir visi kiti, nepatekę į fotoaparato objektyvą – už mane vieną. Ir visgi aiškiau negu aišku, kad panorus  nusifotografuoti kaip ŽMONIJA reikalinga į vieną nuotrauką sudėti kiekvieno  žmogaus autoportretą.

  Kokie dalykai sukimba ant Adomo ir Ievos skeletų, kad tokia nenusakomai marga, įvairi būtų žmogaus skirtumų įvairovė? Ir pagaliau, kokia reikmė taip paveikia. Ar to reikia?
  Išgirstu kaip neįprastai sužvengia žirgas Ygaga.   
  Viešpatie, apie ką ir kaip aš čia ne taip nusišneku,  pagalvojau. Tai turėjęs būti pirmas vakaras, kai neišeisiu
ieškoti specialiai pradingusių suliko. Regėjosi, kad turiu teisę sakyti – specialiai pradingusių suliko.
  Atėjus prie Ygagos pasimatė, kad jis gerokai ramesnis, negu man pasigirdo. Neskubiai kramto, mala avižas, kartas nuo karto papurkšdamas, tačiau dabar jis  man irgi it išrinktasis, it patapęs būti etalonu kitiems savo gentainiams, kuriems lyg  savaime prisakyta panašėti į Ygagą ne tik  keturiomis  kojomis,  uodega,  karčiais, patikima nugara balnui prisegti, bet ir tuo kitu, kas mažai  krenta į akis, o  gal ir visiškai į akis nepatenka, bet traukia būti prie žirgo ir tuomet, kai esi nuo jo atitrūkęs. Tarkim, kad ir išėjus iki vidurnakčio bastytis po Naujininkų tamsą, tikintis sutikti šunį vedžiojančią moterį ir atpažinti joje prapuolėlę Džaivild. Šįkart žinojau, kad „prapuolėlė“ Džaivild kažkur pilaitėje sėkmingai rašo senobinį romaną. Na ir tegu, te būna jos rankelėje lengva plunksną jį parašyti. Ir vis tik tuo pačiu metu sparčiai nokinasi mintis, kad neverta  man palikti paieškas šuns ir jį vedžiojusios moters.
– Neverta, Pranuci. Ir ypatingai, kai esi Naujininkuose, kur priverstas užsiskobti tingiame kambarėlyje. Neverta, Pranuci, neverta, bent iki tol, kol kas nors kitas užskobs, – kuždėjo į dvasią Pro, o Poe irgi nesibiednino (nuo žodžio „biednas“, neturtingas).

Daug įtampų,
bet įtarpų netgi daugiau,
nelaukite kol kelias kaip per lygumą,
o juo labiau – asfaltu uždrėbtas ant jo,
gyvenimas  – netgi ne kelias;
krentu, šuoliuoju, mirštu, vėl keliuosi
ir nuostabu,
kad vietoj žvakės rytas dega.
Esu jau buvęs Ten,
kur pasilikt galėjęs
lig pragaro arba dangaus.
Ar ne todėl ir šiandien su manim
aukščiausi kryžiai šnekasi ...
Prie jų ir Jums, ir sau meluoti negaliu
Tokius, kokius mačiau,
kokius nešiau,
manau, kad tik Šilinių kraštas gali.
Giliai šaknim per smėlį
į granitą įsispyręs,
ir šiandien žino:
vėjai jo neužpustys...
2020-01-16 16:57

1. Jos  vardas Raistė
    Atsimenu... O Viešpatie, ačiū Tau ir prašau –  nemanyk, kad miniu Tavo  vardą  be reikalo. Neneršęs nei užrašuose,  nei kalendoriuose, nei iš kitur išgirdęs, o atsimenu, per savo galvą sužinau, kad vakar buvo subatėlė ir saulė tekėjo valanda anksčiau. Kaip nepasidžiaugti, kaip nepaminėti man tavo vardo, Viešpatie, jeigu sugebu atsiminti. Kažkas atsitinka neįtikėtino, bet atsitinka.
    O gal dar užsimirš? Kad ir po pusvalandžio, kad ir po  valandos, –  braunasi į smegenis pamanymas, tačiau jeigu ir taip, negi lauksi, kol į burną suskridę kepti  karvelei išskris atgal.   
***
   Dar neišsibudinęs keliausi iš patalo ir tegu netyčia, bet smagu žinoti, kad pajautos sugeba kažkaip įsėlinti į kaukolę ir iš jos it iš seimo tribūnos paraginti nuveikti darbus, kuriuos ne kartą asmeniškai pripažinęs kaip man neįveikiamus, liaudiškai  tariant – gražus dangus, Pranuci, bet ne tau. Nors ir kaip  gražiai, meiliai juos mintimis apglostau, tačiau jie nelyg  užkeikti – nė krust. Ir atminties reikalai irgi – nė krust. O pajautos? Jos geba ir, regis, mėgsta mane palepinti:
    – Ogi, Pranuci, kodėl tau, būnat tokioje sveikatoje, neišėjus su Kalėdų sveikinimais jau dabar. Na taip, žingsneliai drabni, tačiau kai jų daug, dar ir pėsčiojo kelionėmis suspėtum apvaikščioti visas savo gyvenimo  Kalėdas.  Girdi, Pranuci? O jeigu girdi, ar supranti, ką tau kalbama?
  – Te tik pabando neišgirsti. Te tik pabando nesuprasti,  – išgirstu primirštą pelėdos balsą. Tos, Raistės vardu, kurios kitaip nepamatau, o tik erdvėje, įsispietusioje po užmerktų akių vokais. Bandymai pamatyti ją kitur ir kitaip – ne kažin kaip sėkmingi, tačiau po kurio laiko supratau, jog tai  – tik į gera: taip ne tik gerokai paįvairinamas gyvenimas, bet ir mane ugdo netapatų tam, kurį matau veidrodyje. O varge, varge, ar kada  būčiau drįsęs pasakyti, jog neteisinga, kad ir nosimi bakstelėjus į veidrodį, rodyti ir sakyti, kad ten aš. Ne, ne, ten  manęs nebūna. Kaip ir pelėdos Raistės – ne. Protingiau jos ieškoti po užmerktų aklių vokais. Ir nors  nėra, kas galėtų liudyti, kad tokiose paieškose užtrukęs daug metų, o ir pats pripažinti, kad paieškos tuščios, bet – ne, ir dargi oi kaip – NE! Nebuvo, kad taip atkakliai ieškodamas, ko nors nesurasčiau. Ne šiaip gi ir erdvę, įsispietusią po užmerktų akių vokais, vadinu jos,  pelėdos Raistės vardu, nors žinau, jaučiu, kad ji ir mano.. Man nesinori  samprotauti, kodėl taip atsitikę, nes kvaila ieškoti akinių, kuomet jie užkelti ant akių. Per Raistę, per jos paieškas, per pačios erdvės pažinimą sužinojau daug reikšmių, kad net veidrodžiai negeba manęs sutalpinti į atvaizdą. Beje, kažin, ar jie ten yra. Tokių nematęs. Nebent visi jie nuspalvinti tamsumos spalva, kaip ir visa erdvė.
   – Raiste, kur tu?
   Nelaukiu, kad atsilieps, bet – o jeigu?..
   Kaip  kiemo  vartus  užkeliu vokus ant akių ir... gera  man čia. Erdvės  daugiau negu bažnyčioje. Ji neužgriozta. Raistės nesimato. Gal netgi nėra jos čia, o tai, kad išgirsti ją per balsą, per kalbą, per giesmę ar dainą, nereiškia, kad ir ji su visa fizionomija kažkur Čia. Netikras pasilikau,
kad ji Čia net ir per užtrukusi su ją pašnekesį, ne kiek  nesuabejojęs, kad jis su ja.
*****
     – Turbūt dar neužmiršai,  kad Dievas myli trejybę, –  prašneko jos balsas iš ten, kur atrodytų, specialiai įrengtoje patalpoj ant kreivų medžio šakų, įmituojančių   kojas, pritaisytas  kalendorius su atverstu 2020 -10-25 lapeliu.  Regėjosi, kad tik dėl to  jis čia ir atsiradęs, kad  neužsimirštų, ir  nereikėtų  klaidžioti po laiką kaip po  mišką. Tai lyg ir nieko, kas galėtų bent  kiek kitaip suprast kalendoriau  poreikį. Netyčia pabandžiau  atsiminti, ar  kada  jį anksčiau matęs, tačiau  ne  tolima,  nei artimesnė  atmintis irgi  neatsiliepė. Tačiau greit  pasirodė, kad  ne  tai  dabar  svarbu.
–Žiūrėk, matyk, skaičiuok, Pranuci. Datoje trys nuliai ir trys dvejetai Regi? – pakalbėjo Raistė ir paakino: –  Trys nuliai ir  trys  dvejetai. Te  jie ir pasiliks Aukščiausiojo sargyboje. Prireiks,  neprireiks, duonos ir  vandens jiems nereikia. Likusius gi,  būtent  vienetą [1] ir penketą [5] suglausk. Sakau  „suglausk“ [15], o ne „sudėk“  ir pasilik sau kaip  tau pasiųstą  lauknešėlį. Iš jo ir gerk. ir  valgyk. Ten ir vanduo, ir duona, ten dar ir prakaito nemažai, kurio žmogui nevalia neišprakaituoti, – kalbėjo Raistė, o man ją girdint darėsi nejauku suvokiant, kad aš ne sapnuoju, o atsiradęs toje kasdienybėje, kuri netikėtai užklupusi, išnyksta vėlgi taip, kad atrodo, jog ką tik sugrįžęs iš ten, kur alų, midų geriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.  Ir kaip atsiminti, kur taip uliota, būta, kokį adresą užrašyti? O širdis sąla, sąla, o tūkstančiai pajautų nubudę. Kaip  visą  tai  apreikšti?
  – Buvo toks laikas, kai sąžiningai maniau, jog nakties paukštis esi, bet dabar taip nemanau. Tai, ko negeba įžvelgti akys, įžvelgia protas, pajautos. Ir tikra, kad Bobų  vasara užsitęsė ir tai reiškia, kad matriarchatas grįžta atgal. Štai ir pamąstau, ar ne per tave, a? Beje, labas rytas.
   – Khm,– kimtelėjo ji. – Sakai, matriarchatas grįžta. Maniau, kad tu jau nutilęs, bet dar ne, – atsiliepė ji.  Pasikrapščiusi susirado nemenką skiautę popieriaus ir, apglosčiusi akimis savo paveikslą, skrendančiu zyle pasiuntė man
    – Išėmiau iš veidrodžio. Jau netikėjau, kad  toks  darbas  pavyks  ir, prašau – gražu pažiūrėti, bet  žinoti, kad toks darbas pavyko –  dar šauniau. Čia  tau, Pranuci. Ne dėl to, kad bent retkarčiais žvilgterėtum kaip  atrodau paveikslėlyje, o  todėl, kad  neužsimirštų,  kiek daug dalykų mumyse sutilpę, bet iki šiol didžioji dauguma  jų dar vis ne  mūsų. Ir todėl, pasak Viešpaties,  palikime „mirusiems  laidoti savo numirėlius“, o mums  dar per anksti deginti sau žvakes.
   – Geriau prie Kūčių stalo...
   – Taip , Pranuci. Aš tave suprantu, – atsiliepė ji ir taip jaukiai, sakytum, kaip saulės spindulių pluoštelis nusijuokė į širdį, jog atrodė, kad gebu ne tik drabniais žingsneliais iškloti savo kelią iki Šklėrių raisto, bet dargi,  sumojęs jauno pelėdos sparnais, pakilti  aukštai  viršum  jo ir nuskristi ten, Šklėriuose, kur mudviejų namai. Ten pirmą kartą ją sutikau. Ėmiau nuo kryžiaus ir kone per aštuonis  dešimtmečius nešu į prisikėlimą...

2. ... ir Šventosios  Dvasios. Amen.
 
   Neretai, net ir nepajausdamas, pasikalbu su savimi ir, beje, gan aukštomis frazėmis. Pavyzdžiui:
  – Kai gimsta tokie vyrai, kaip jis, Jėzus Kristus, mažų žingsnelių, Pranuci,  pas jį ateiti nebūna. Einama savo dvasia, savo esme, jos visuma, o jeigu tai neįmanoma,  geriau nesikrapštinėti.
   – Betgi kas to nežino. Dėl to tam ir bažnyčios. – savaip  liudiju savaip suprantamą tikrovę, tačiau...
   – Pokalbiai su savimi – tai vienatvės ženklas, – pakomentuoja, atrodytų,  pro šalį  praeinanti moteriška. Nežinau –  kodėl, bet žinau, kad norisi ją pavadinti Violeta Ferdinan. Ėjo, nuėjo, užsimiršo, bet dabar – stop! Argi nuėjo, jeigu ir po ilgesnio laiko atsimenu jos komentarą ir netgi vardą. Iš kur tai?
   O štai nutikimas, kuris iki šiol neiššifruotas.
    Vidurnaktyje kažkas budina. Tylu, ramu. Lova  su  manimi apsiausta tamsos. Aplink nieko, ką galėčiau užkabinti akimis, betgi budina. Ir išlipęs iš lovos žinau, kad budina. Argi ne čiūdai?
   – O kodėl ne Pelėdnagiai?– ramiai pasiteirauja nematomas subjektas. Tačiau tiek  jam negana. Dar prireikia teirautis, kodėl mintyse ištaręs žodį „čiūdai? Girdi, ar todėl, kad „Čiūdai“ mums arčiau, jie Jonavos rajone, o Pelėdnagiai savo  gyvenimą žibina atokesniame Kėdainių krašte.           
   – Galbūt. Gal. Nežinau, – atrodo, kad pačepsiu lūpomis, bet iš tikrųjų taip ir nesužinau, ar pačepsiu. Netgi ne tuoj  sužinojau, kad taip pirmą  kartą išgirdau Čiūdų ir Pelėdnagių kaimų šaukinius. Nors kaimų nereikėję, nes dvasinė būtis sąmonėje rodė į „čiūdą“ kaip stebuklą; buvo neįtikėtina girdėti subjektą, nematant jo ir nežinant iš kur jis čia? Savaime pasimanė, kad gal aš dar nesugrįžęs iš erdvės, įžėlusios po užmerktų akių vokais. Ech, ko tik nenutinka, kuomet atmintis praranda savo paskirtį.  Bereikėję tik atsiminti išimtą iš veidrodžio ir ant popieriaus skiautės atspaustą jos paveikslą, padovanotą man, o...  Tfu, tfu, tfu! kaip  čia taip begėdiškai apsieita su neįprasčiausia ir brangia man dovana, kurios net įsivaizduoti negalėjęs, o va, nespėjau paimti jos į rankas, ir  jos lyg neturėta, nebūta, užmiršta. Tačiau ir vėlgi: deja, deja. Ir toks dalykas ne mano valioje. Ir kas paskaičiuos kiek daug - mažai jų, nesančių mano valioje?
   – Užsižaidei, Pranuci, užmerktų akių erdve, tačiau ji ne  dėl žaidimų, – priekaištauja subjektas ir taip: – O popierėlio su Raistės atvaizdu daugiau neieškok. Aš persikūnijau į svastiką ir užsikėliau tau ant  krūtinės kaip amuletas ar talismanas. Taip reikia, Pranuci, tavo atminčiai.
   – Svastika? Vardan  Dievo  Tėvo, ir  Sūnaus,  ir... kaip  čia taip?   
  – ... ir  Šventosios Dvasios.  Amen. –  užbaigė žegnonę nežinia kas ir vis dar nežinia iš kur. Argi ne čiūdai?
  – Sakiau gi, Pranuci, kad nuo tavo krūtinės.
  Rankos it  savarankiška gyvastis su atgniaužtais delnais ir iškėtotais pirštas prišoko prie kūno. Taip savarankiškai,  jog galėjau tik žinoti, kad taip yra ir laukti paieškos rezultatų. Iki tol niekuomet nei jaučiau, nei galėjęs patikėti, kad atskiri  žmogaus kūno organai imtųsi  veiklos nei  atsiklausius, nei kažkaip pranešus, kad jie oi, kaip toli nuo vergystės, o,  vadinasi, ir nuo paklusnumo tau,  žmogau (tau,  Pranuci). Girdėjau, jaučiau, žinojau kaip rankos  vaikščioja, neršia ne tik po krūtinę, o po visą kūną. Nėra nė taškelio, kurio jų  pirštai nebūtų kažkaip  po keletą sykių apčiupinėję. Nėra.
   Ką? Ir po smegenis taip? Su pirštais?
   – Budėsiu tau ant krūtinės kaip amuletas, kaip talismanas. Ir atsiminti kas kur ir kaip dabar yra ar kažkada buvo, tau, Pranuci, nereikės. Tai mano darbas. Jau nuo šiol. Kaip kalendoriuje nužymėta: 2020-10-25. Pasižadėjau, kad mūsų laiko daugiau niekas  nepavoks. Net ir laikrodžiai.  Ir Raistei nereikės vargti, kad  galėtų iš veidrodžio išimti savo paveikslą ir kažkam   padovanoti. Prisimeni... Dabar aš jau neklausiu – ar  prisimeni? Aš  žinau. Ir taip  bus, kol budėsiu. O kad tau neatrodytų kitaip, negu čia kalbu, paregėk, kas anksčiau – svastika ar kryžius? O ir veidrodžio  nesibaimink regėdamas, kad vietoje išimto iš jo Raistės portreto dabar ten svastika.
   Bėgiojantys, neršiantys po kūną rankų pirštai prisilietė ir prie akių vokų. Jaučiau kaip virpteli po jais įsispietusi erdvė,  kaip vienas po kito rikiuojasi (gal montuojasi?)  skaičiai į metus, į mėnesį, į dieną.  O galvoje vis šviesiau, šviesiau, kol suvokiu, kad niekur iš jos neišėjęs.
   – Ar manai, Pranuci, kad tai  menkniekis? Dar vakar saulė tekėjo 06:05,  o šiandien 07:07.  Netgi Dievą apvokti išsigudrinta.
   – Apvogė?
   –  Per laikrodžius...
    Žinojau, kad taip kažkodėl nutinka, bet išgirsti vienu atokvėpiu ištariant žmogaus žodžiu tokią reikalo sandarą, niekuomet nepasitaikę. Pirštai liovėsi bėginėti po kūną, ant  odos palikę nerimaujančio skruzdėlyno pajautą. O  smegenyse irgi: o ką, jei toje pavogtoje valandoje būtent ir atsiradęs dabar esu? Regėjosi, kad ir sekundės čia aptingusios ir nėra jokio poreikio paraginti jas sustoti. Ir smagu, kad pats sugebu atsiminti...  pats!  pats!  Atsiminti ir žinoti, kad  čia mano būta būtent laike, kurį rodo datą dienos, iš kurios – kad ir nematoma būdama, – globojo mane savo pašnekesiu pelėda Raistė, netgi  pasiuntė dovanų išimtą iš veidrodžio popieriuje įspraustą  paveikslą. Užmirštis – o dangau! ačiū – ji atsitraukia ir to priežastis tokia, kad jau į ją  pirštu neverta rodyti. Prisimenu, kaip pelėda Raistė:
  –  Sakyk, Pranuci, ką reiškia tokie sutapimai.
   Šiandien man  pagaliau pavyko iš veidrodžio išgauti savo paveikslą. Šiandieną vyksta Lietuvos Seimo  rinkimai. Šiandien  Konstitucijos diena. Ko dar reikia, kad ši diena būtų įrašyta į šilinių dzūkų  kalendorių. Jeigu, žinoma, jis atsirastų
  – Va, va, jeigu atsirastų. Šiandien pirmą  kartą išgirdau, kaip  juokiasi pelėda Raistė. Nemačiau jos pačios, bet tikra, kad  girdėjau. Norėčiau, kad tokią šventę apturėtų  kiekvienas pilietis, kad netgi ji būtų  įteisinta per Konstituciją ir metų kalendoriuje turėtų net tik savo lapelį, bet ir savo vėliavą, savo antspaudą, kita ypatingą, sakyčiau, valstybinį ženklą. O šalia jo galbūt net kariuomenę . Ir, žinoma, Pelėdų dieną. Irgi ne tik kalendoriuje.
   – Pranuci, regisi, vėl nori mane prajuokinti. Ką gi, ačiū. Tačiau juokiausi ne todėl, kad toks poreikis – juokiausi todėl, kad galimybių pasirinkti daug nebuvo: arba pasijuokti iš paskutiniųjų, arba paverkti nepasigailint  savęs. Pamaniau, kad  geriau pasijuoksiu, bet niekas  dėl to nepasikeitė; šiandieną saulė patekėjo valandą  anksčiau. Menkai įsivaizduoju, kas atsitiks, jeigu taip kasdien po valandą. Pateka vis anksčiau, anksčiau, anksčiau. Ar ne laikas pašaukti: „Balnokit, broliai, žirgus?“  Tačiau ir žirgams balnoti  reikalingas ne šiaip Vytautas,  o Vytautas Didysis. 
2020-11-08