Sugestyvus dienoraštis – 20;
Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
6. Giedokim, kad ir Mindaugas girdėtų
 
  – Maniau, kad pakaks truputį pabūti filosofais, betgi žiūriu, kad susiruošėme pabūti ir žygūnais truputį. Ar reikėjo? Pranucis jau pavargsta, apilsta, – pasakė Vincas Kudirka.
  – Metai... ką bepadarysi. Kai jų daug, jie darosi sunkūs, – pasakiau.
  Varnėnas švilptelėjo kartą, kitą, po kiek laiko dar kartą.
  – Pasakyk dar, Pranuci, kad  karietos reikia. Ne, nereikia karietos. Niekas taip netrukdo laisvei kaip kūnas. Ar žvėries, ar paukščio, ar bet kokio kito padaro, o juolab žmogaus, – reiškė savo nusiteikimą Šnekutis. – Atrodytų, iš tiesų būtų smagiau, kad šimto kilogramų Pranucį karieta vežtų. Tačiau argi? Įsivaizduok, kaip jaustumės, jeigu –  antai! –  priekyje Jėzus Kristus į Golgotą kryžių neša, o varnėnas, Vincas Kudirka ir Pranucis, pasikinkę žirgą Ygagą, iš paskos karieta važiuoja. Kad nors kuo tyliau, bet – ne, dar ir dainą žioja:

Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos –
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos.

  – Šnekuti! ؘ – krapštelėjęs pirštu smuiko stygą sudraudė varnėną Vincas Kudirka, o aš nelinksmai pagalvojau, kaip seniai taip giedota. Kai dar ir šimto kilogramų sveriančio Pranuco nebuvo. O ir šiaip kiek nemažai per šį laiką ko užgyventa. Vis per materiją, materiją... Ir kodėl taip stengiamasi jos tiek daug  parūpinti, kai žinai, kad tiek daug nereikia. Kaip ir šimtą kilogramų sveriančio Pranuco kūno. Ar ne todėl, jog supranti, kad kuo daugiau jos esi sukaupęs, tuo labiau jautiesi prasmingesnis, reikšmingesnis. Vis per materiją,  materiją... O per dvasią? O per sielą?
  – Betgi nežiojam, Šnekuti, – nepasilikau neatsiliepęs ir į varnėno priekaištus, į jo „oi pervešim  šimtą metų“, o kad apilsau, tai argi dyvai? Laikas jau stabtelėti, pailsėti. Ir nenešant kryžiaus nuovargis savo daro. Nepaisant  ar esi Jėzus Kristus, nešantis savo trisdešimt trejus metus ir kryžių, ar esi Pranucis, nešantis savo senatvę, įkopdintą į devintą dešimtmetį. Kalnai, kalnai ir tik  kalnai po mano kojomis, Šnekuti. Manu, kad ir  Kudirka pritars, kad toks aš ilgesnei kelionei netinku. Nebent tik su stacijomis, stotimis. Pagal  nuovargį  ir jį skaičius atsiras. Gal 14 kaip Kristaus  kelyje su kryžiumi, gal  daugiau – mažiau... 
  – Ką darom?  – vėl varnėnas Šnekutis. – Tu tik įsižiūrėk, atidžiai įsižiūrėk, Pranuci, į dienoraštį. Kaip buvo ranka pasiekiamas, taip ir pasilieka.   
  – Matau. Kaip buvo po ranka, taip ir pasilieka.
  – Ir vis dėlto įeiti į dienoraštį tau neleidžiama. Negali pamatyti kaip kas ten. Rūmai. Miestai. Ten Savęsp (Ašašai) šalis. Ten gulbės peri valstybę.   
– Taip, tas  tiesa, ten jau valstybę gulbės peri, – pritarė Vincas kudirka Šnekučiu, bet anksčiau girdėta netingi jo šneka, dabar tokia neatrodė. Gal ir jis pavargo,  pamaniau. Gal jam netgi sunkiau negu man. Jam dar reikia nešti mano tėvo smuiką.
  – Ir nešti jį, beje, su muzika, – tokiu pat būdu į  mano  manymą atsiliepė Kudirka.  Atsiminė, kad Bladuko primigtinai prašomas, pažadėjo pagroti poezijos – prozos kūrinį „Iš kur atėjusi. “ Subruzdo, sukruto ir, prunkštelėjęs „tprūūū“, it stabdytų žirgą, tarė:
  – Reikia stabdytis, varnėnai. Reikia...
  – Žinojau, kad reikės. Ir mudviem kažkada reikėjo  tampytis su kūnais. Tačiau kol kas dar galima buvo juokinti pasaulį kelione aplink dienoraštį, rodyti į ją kaip fantaziją, kažkokią nesąmonę, tačiau dabar  – ne. Štai jau ir pirmoji stacija, stotis. Mąstykim, kaip ją įvardinti, bet vis dėlto te būna ji mums ne dėl  poilsio, o dėl apmąstymų ar bent pamąstymų. Giedokim, kad ir Bladukas girdėtų, ir visi, kas su juo dienoraštyje. Tai jo išmislas tokią kelionę atlikti.
  – Bladuko? – kilstelėjau  akis  į V. Kudirką
  – Jeigu Bladuko, suprask, Pranuci, kad ir varnėno. Dienoraštyje tai jokia ne naujiena. Atsiradus ten Pauliui Širviui, pradėta giedoti:
Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė...
Tačiau dabar ne apie, ne apie tai dabar...
    Manau, kad po taip pasakytų žodžių, reikėtų liudyti atsiradus pirmąją staciją kelionėje aplink dienoraštį. Vinco smuikas, o ir burna, buvo pasiruošę ir griežti, ir giedoti.

Net nesuspėjau susivokti –
žali šaltiniai užgiedojo
į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodo
ir pirmas įspūdis –
proza kaip ir poezija
žmogaus likimą žemėje išmokusi
bažnyčiomis giedoti.

  Ką? Jis, Vincas, ir smuikuoja, ir dainuoja, – nežinia  kodėl nustebau mintyse ir ten pat pakomentavau. – Na taip, argi tai naujiena. Jis ir smuikuoja, ir dainuoja, bet tai jam trukdo atsiminti.
  – Pranuci, arba gerai, arba nieko– išgirdau. 
  Per nugarą prabėgo šaltukas. Apsidairiau aplinkui, tačiau be didesnio siekio pamatyti toliau, kai pašnekovas čia pat.
– Betgi, Vincai. Tai mano tekstas. Aš žinau jį. Juodu ant balto užrašytas:
 
Ir pirmas  įspūdis –
net ir proza
nesugebės apvaikščioti tikrovės,
nors ji, šalelė Ašašai, tokia maža,
kad ir širdis už ją ne ką didesnė.

  – Sakai, kad  juodu ant balto užrašyta. Tavo ar  Vidinio? Tačiau tai irgi nesvarbu. Dvasioje ne tik popieriais, bet ir kryžiais nesimėtoma. Giedok, Pranuci. Tai pirma mūsų Kalvarijų aplink dienoraštį  stotis. Reikia, kad mus ten išgirstų. Visi. Ne tik Bladukas, ne tik Julijus Slovackis, ne tik Mindaugas.
  –  Karalius?
  – Su Slovackiu jiedu geriausi draugai, ypatingiau susibičiuliavę 1829 metais, kai vienas nužudytas prieš keletą šimtmečių, o kitas – dvidešimties metų jaunuolis, ką tik parašęs dramą. Jaunas, bet  Mindaugui jis lyg kunigas, lyg jo nuodėmklausys.
  – Kaip Justinas Marcinkevičius...   
  – Gal pats jų paklausk. Ir vieno ir kito.  Arba ir paties Mindaugo. Ten, dienoraštyje, jis gan dažnas  svečias.. 
  – Gražus dangus, Martynai, bet ne Tau, –  atsiliepė nušautas varnėnas, –  Sakiau gi, o ir pats žinai, kad Pranucis ten neįleidžiamas. Giedokim, bet ne šiaip, ne tik žiodamiesi „ oi, parvešim šimtą metų“; giedokim mąstydami.

Kažkas atėjo būti su mumis,
kad kojomis kelionių nematuotum,
užsidega iš žaibo Viešpaties ugnis,
atmindama aukštus laikus pagonių,
ir nuodėmėj kaip DVASIOJE,
vėl įsirengęs šliaužioja žaltys –
(Karaliau mūsų, neišnyk!) 
O dvasioje kaip NUODĖMĖJ
bažnyčios skambina varpais
Ir Kryžiaus kelias darosi skaudesnis –
po Jėzaus kojomis nesutelpa, Dzievuli...

8. Ko pritrūksta, kad būtų „visi namo“ ?

     Kol kas niekas atvirai  kvailiu lyg ir nevadino.  Manau, kad taip užsibuvę ir todėl, kad pats netingus į save tokį parodyti. Tačiau irgi nespecialiai taip elgiuosi. Ne vieną kartą atvirai taręs, kad man reikia ateiti į dienoraštį visu ūgiu, „atsinešant“ save ten su visais gabaritais, koks, tarkim, ateinu pasižiūrėti į veidrodį ar pasverti savo materiją svarstyklėmis. Jau pats tokio tikslo siekis – visu ūgiu ateiti į dienoraštį – be jokių komentarų suprantamas kaip kvailystė, kai, pasak visuotinos nerašytos nutarties, „pas šį žmogų ne visi namo“.
   Kažin, ko pritrūksta, kad būtų „visi namo“? Ar taip įmanoma? Ir nors dienoraščio apdaras per netrumpą laiką gerokai apskurdo, apsitrynė, o ir  pats ne kartą suspėjau pamanyt, kad jam reikalingi  nauji viršeliai, kas nesunku padaryti, tačiau nieko  nedaryti dar lengviau. Padėjus gi prie jo nušautą varnėną netikėtai pasirodė, kad tokiame derinyje abu kuria neįprastą duetą. Tegu skurdus, bet šiltas ir nuoširdus jis kaip nutryptas, nuvaikščiotas gimtų namų slenkstis.

   Atėjęs prie stalo, paimu į rankas abu – ir  dienoraštį, ir varnėną. Girdžiu kaip toli toli  mokyklos kieme suošia galinga, sena tuopa. Netgi  pajaučiu, kaip į mano  akis sužiūri varnėno akys ir jam talkina  mūrinės dviejų aukštų vidurinės mokyklos langai. Savijauta ne kokia, bet tai reiškia, kad mes gyvenam. Gyvename ne tik šios dienos laike, bet ir anų dienų, kuris, atrodytų, jau paliktas, atiduotas dienoraščiams. Ir ūmai pajautęs aukščiau kilstelėtą nuotaiką, tariu:
– Jeigu tu, Šnekuti, kažkaip persitvarkytum į medžio drožinį, ar metalo liejinį, ar kad ir iš akmens ištašytas būtum, tu man vis tiek išliktum gyvas, krutantis, šnekantis... Na, suprask, ką sakau ir pats pratęsk šią šnektą. Suvokti man ją labai nesunku, o  štai žodžiais tai pasakyti nepavyksta. Sakau, kalbu, stengiuosi parinkti kuo talpesnį  žodį, o jis vis per lėkštas, kad taip, kaip iš dūšios į dūšią, (kaip iš sielos į sielą).
  Sakote, kad mano burnoje panašu kaip dienoraštyje. Tegu, bet ar taip reikia?
  – Kaip yra dienoraštyje, tu, Pranuci, dar nežinai. Dar sužinosi. O štai tokiu ateiti, koks dabar esi, apkepęs tokia mase, oi – ne, neįeisi.
  – Betgi tu, bet  Bladukas, bet Vincas Kudirka  iš  ten atėję.
  – Taip, atėję iš ten ir kol kas esame čia. Labiau, kaip žvalgai. Reikia stebuklo, gal netgi ne vieno. Reikia stebuklŲ, Pranuci, kurie įprasmintų kelionę aplink dienoraštį.
  – Hm, bet regisi, kad ir tavo šnekta priskirtina prie jų. Nuojauta tokia, kokios iki šiol nebuvau  apturėjęs, Kažkas turėtų atsitikti.
  Šnekutis nesureagavo, tęsė savo šnektą, nesidairydamas po pašales.
  –  O Pauliną Valentukevičienę girdim iš ten, dar nesugrįžusią, neatėjusią čia. Reikia, kad tokie dalykai sunoktų, kad jie patys kaip obuoliai nuo šakų pradėtų kristi.
  – Suprantu. Mirties valandoje. Todėl  reikia  palaukti. Taip?
  – Yra dar vienas būdas. Labai netoleruotinas, bet yra. Girdi?
  – O ką bedaryti? Tenka.
– Užtekėjo toks laikas, dzieduli, kai reikia įtikėti ir žinoti, kad Jėzus Kristus yra linksmas žmogus, kad  toks jis netinkamas kryžiams nežioti, liūdesiui reikšti. Reikia surengti publikos sąmonėje operacija X, kad Jėzus  Kristus, kad... Na, kaip čia tau tvarkingiau ir suprantamiau pasakius? – suabejojo  savo iškalba Šnekutis – Gal taip? Tačiau tu klausyk ir kol kas neskubėk reaguoti į per žodį pajautų sukeltas reakcijas. Sutariam? – turbūt  sužiuręs iš sielos į mano akis pasakė jis, nes jas  pradėjo skaudėti lyg bandyčiau atviromis akimis žiūrėti į vidurvasaryje įdienojusią saulę. Ar kas bandėte tai daryti? Jeigu ne, protingiau taip nedaryti, nes tai pavojinga ir galima apakti. O varnėnas Šnekutis taip:   
  – Buvo laikas, kai Jėzus leidosi savo kankynei,  leidosi būti prikalamas prie kryžiaus, nors galėjęs, neleisti. Betgi žmogaus gyvenime daug žaidimų. Ir  Jėzui tokie dalykai nebuvo svetimi.
  – Žaidimai? Kokius niekus paistai? Visas  katalikiškas pasaulis iki šiol apibarstytas Kryžiaus  keliu.
  – Jis buvo azartiškas žaidėjas, – nenutraukė  savo šnektos varnėnas.-- Ir  štai artėja diena, kai jis  sumanė nusileisti nuo kryžiaus. Pats. Irgi, beje,  azartiškai. Taip paliudydamas savo gyvenimu ant  Kryžiaus, kad mirties ten nėra. Nebuvo ir nebus. Negali  būti.
  – Dulkė tu esi, varnėnai, dulkė, – neiškenčiau. – Tokios netgi nušauti neįmanoma.
   – Kaip ir varnėno, dzieduli. –  Tikras varnėnas liudija tau tiesą, kalba su tavimi, o tas, kuri laikai rankose kartu su dienoraščiu, yra tikrojo Šnekučio  forma,  jo apdaras. Taip, taip, yra jo formos  apdaras. Tačiau  nepaisant  tokios tiesos, o  man  sunku tau  pasiūlyti mainus savo apdarais. Taip  taip, man labai nelengva pasiūlyti  mainus savo apdarais, savo parėdais.
  Apie ką čia jis, pagalvojau, bet mintis buvo aiški ir ilgai apie  tai  mąstyti neteko. Iš burnos pokštelėjo  kaip iš pistoleto: – Dulkė esi, varnėnai. Gaila šovinio, kuriuo tave šoviau.
   – Nuostoliai nedideli. Laikas patekėjęs toks, kai nesunku vietoje šovinio parūpinti kad ir atominę  bombą. Tačiau patylėk, dzieduli. Dar minutę, dar  kitą ir girdėk, girdėk:
  – Kai  Bladukas sužinojo apie tavo susitikimą su  Švenčiausiąja Marija ir jos sūnumi, maniau, kad ir pats Aukščiausiasis negebėtų pavaizduoti, koks džiaugsmo priepuolis jį ištiko: – O dangau,– įtikinėjo jį, dangų,– tu didesnis, negu esi.– Ir taip vis    pasiteiraudamas Aukščiausiojo, ar teisingi jo,  Bladuko, taip tariami jam žodžiai: – Ar teisingai sakau,  Aukščiausiasis? –  Ir  pats  girdėjau, kaip  Aukščiausiasis:   
  – Teisingai, Bladuli, teisingai sakai...
  – O kur dabar jis, Bladukas? – parūpo žinoti
  – Jis dabar repetuoja. Repeticijoje. Kristų vaidina.  Teisingiau, mokosi vaidinti.
  – Aš ir jį nušausiu,– pažadėjau.
  – Nereikia,  dzieduli. Išgąsdinsi  paukščius, perinčius valstybę. 
  Ir tuo metu labiau negu buvo reikalinga, pasirodė Vincas Kudirka su smuiku. Neprisimenu, kada kur kitur, kad ir nuotraukose jį būčiau matęs su smuiku. O čia tik su juo, ir būtent su mano  tėvo  smuiku.
  – Vincai, neprisimenu, kad kada būčiau prisilietęs  prie tėvo smuiko. Negi ir taip galėję nutikti?   
  – Atsargiai, nepamesk  iš rankų varnėno. Prisišvilpavo. Ir dabar nori pasakyti, ko ir man  nederėtų žinoti. Gal tegu dar truputį pamąsto. 
  –  Ar ir taip būna?.   
   – Kaip čia  tau pasakyt?  Būna nebūna, bet pavaidinti, kad šitų reikalų nežinau, irgi nedera. O  pamąstyti,  juolab  kai yra laiko, tai  protingiau negu šaudymas pačiam sau į kojas
  – Tu apie  Šnekutį? Taip?
  – Pranuci, kur tu? – išgirstu Paulina.

Linelius roviau, rankas mazgojau,
Paskandzinau  žiedelį in marų dugnelį.

– Aš daugiau negiedosiu. Ilga labai Tik žinau, kad  man jau 70 kaip Šklėriuose. Devyniolikos atajau už vyro. Sirata buvo. Jo broliai Amerikon, tėvas  numiręs. Buvo pas svetimus. Žinai, vargom. Nesveikas irgi. Dažnai sirgo, sirgo, sirgo Na, pagyvenom 70 ir  jau  mirė...
 
Vincas Kudirka staigiu judesiu mestelėjo stryką ant  smuiko stygų lyg panoręs pabėgti toli  į  priekį.  Atrodė, kad ir aš nesiruošiau nuo jo atsilikti ir būti tarp pirmųjų įsitaisiusių pagyventi naujai, pagyventi pagal  parametrus erdvės, kad ir jai nebūtų taip laisva, taip erdvu.

Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
kai sužinau, kad ten, giliai Savęsp,
atskrido gulbė,
gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiol abudu buvę?
kodėl, kitus girdėdamas, mažai tikėjau,
kad paukščiai, gūžtose sutūpę,
slapukę peri.
Valstybę peri Ašašai...

– Kvailystė!  Kas  čia darosi. Ir tai  iš tėvo  smuiko.
   – O aš tikiu, dzieduli, tikiu.  Ir įsitikinęs, kad ateis  laikas, kai į  tave parodysim, kaip karalių.   
   – Pranuci, pasakyk  jiems,  kad  aš  laukiu karietos, – vėl Paulina. Iš ten, iš dienoraščio...

Pranas Pranas
Sugestyvus dienoraštis – 23;
9. Mama, prašau, nupirk sombrero.

  Jau pačiam nesinori patikėti, kad taip galėję nutikti, kai ką tik  kalbėjęs meilius žodžius varnėnui (Jeigu tu, Šnekuti, kažkaip persitvarkytum į medžio drožinį, ar metalo liejinį, ar kad ir iš akmens ištašytas būtum, tu man vis tiek išliktum gyvas, krutantis, šnekantis...) po labai trumpo laiko jau kalbu jam pasmerkimą (Dulkė esi, varnėnai. Gaila šovinio, kuriuo tave šoviau).
Skaudžiai kaip išlydytas švinas laša ant liežuvio taip iškalbėti žodžiai. Ir ką daryti? Jų atgal neatrysi, tačiau ar verta prašyti Aukščiausiąjį, kad parūpintų jų užmarštį.
  Parūpintų užmarštį?, – atsiliepiu sau ir lyg nežinočiau, teiraujuosi. – Apie ką aš čia?
  Kai toks procesas mintyse, kai jis vyksta giliai, man netrukdo, kai ir panosėje kažkas šurmuliuoja, virpina orą – nei jaučiu, nei girdžiu, nei man reikia ar nereikia. Mašinaliai taip, kai be savikontrolės pasilieki. Tačiau stebint iš pašalės aplinką, panosės  reikalai atrodo reikšmingiau. Nežinai, kas ten, sieloje, o čia, prašau, girdi, kad Pranucis dainuoja:

Mama, nupirk man sombrero,
Aš noriu būti kaip caballero.
Mama, prašau, mama.
 
  – O toliau? – matyt, įgrisus girdėti besikartojantį trieilį, paklausė Šnekutis. – Padėčiau, bet tai kažkas nauja, ne iš dienoraščio ir ne iš resursų, sukauptų atmintyje.
  – Tu apie ką, Šnekuti?
  – Apie tai, ką girdžiu iš tavo panosės, Pranuci. Tarptum trumpiausių tekstų konkurse lenktyniauji su gaidžio Kakariekū. Tik tas pagieda kartą, kitą, gal dar trečią  ir nutyla, o pats gi...
– Nepyk. Tai toks netikęs įprotis. Prigimtinis. Tėvulio paveldas.
– Toks čia pyktis. Padainuotum, kaip dera, nežalodamas dainos, galbūt ir aš ją išmokčiau. Galėtume dainuoti kartu. O gal tiek tos dainos ir tėra – trys eilutės. Betgi negali taip būti. Juk  rodoma  į Sombrero.
– Nežinau, kiek joje eilučių telpa, bet ne trys, ne trys. O ir šitos iš priedainio. Kažkur išgirdau (ar tik ne per radiją?) ir užsiliko. 

  Po įsimintinų nemalonių mano priekaištų varnėnui, jau buvo trupinėlis laiko nubyrėjęs. Neprisiminėjome jų, nekomentavome. Ir labai galimas dalykas, kad  varnėnui tai buvo natūralu, man gi – toli  gražu  ne taip. Peikiau save už negebėjimo susivaldyti, tačiau kartu norėjosi kad  bent kiek jausčiausi, jog verta žinoti  visiems: nereikia  drugeliu skrisi  į  degančios balanos  šviesą. Sudegs greičiau negu balana. Tačiau vėlgi atsirado poreikis atsimini ir suprasti, kad jau paties varnėno pasilikimas su manimi reiškė ne tik mano sutikimą gyventi su numirėliu, bet ir prasidėjusį operacijos X vyksmą, kurios vienas iš elementu –  munduruoti varnėną mano kūnu, o mane – varnėno. Žiūrėk kaip nori, o  nežinodama to, ar pamanysi,  kad  Pranucis tupi ant šakos ar apsigyveno savo paties sumeistrautame inkile. Arba, ar pamanysi, kad  bent  kiek atidžiau krapštelėjus Pranucį, iš jo pradės  švilpauti varnėnas?

Mama, nupirk man sombrero
Aš noriu būti kaip caballero
Mama, kiek kartų sakyta...

  Sakote, ko tik pasaulyje nepasitaiko. Iš tiesų, ko tik. Ir suprantu, kad netgi nesistebite. Nesistebiu ir aš, beje. Net ir tuomet, kaip Šnekutis pažadėjo  padovanoti ypatingą sombrero... Taip ir pasakė YPATINGĄ, kai  viena ja, galėsime uždėti visų galvas, kad nereikėtų kiekvienam varginti  motinas ir išlaidauti  jų pinigus.
  – Manai, kad aš niekučiais žaidžiu? -
  – Tai bent juokučiai! Manau, Šnekuti, kad nusikalbėti - nusišnekėti lengviau, negu turėti tokį  pirkinį.
  – Aš dovanoju. Aukščiausiasis dėl to  nesupyks, –  pasakė iš dvasios varnėnas ir: – neskubi pakelti ant ranku. Net pasiilgom.  Abu. Su dienoraščiu.
  – Atsiprašiau, – tariau  panosėje nuoširdžiai  patikėjęs, kad Šnekutis supras, kad  tai  neeilinis  atsiprašymas. Po ano pakalbėjimo, kurį prisiminus ant liežuvio skaudžiai kaip išlydytas švinas  pradeda varvėti mano  paties žodžiai. Man trūko drąsos paimti nušautą varnėną į rankas ir užsimiršus nežinoti – kaip kad anksčiau – kad  jis nušautas, o rankose užteko erdvės ne tik varnėnui; pakako jo ir dienoraščiui. Tik nežinia, kur  buvo dingęs įprotis – kad ir įgimtas – murmėti  panosėje giesmes,  dainas ar bet ką. Manau, jog  taip todėl, kad laiko nebuvo. Jis buvo  naudojamas įdomesniems dalykams. Ot, kad ir toks  paveiksliukas iš  įdomiau užimto laiko.

  – Neblogiau už mane, Pranuci, žinai, kaip žmonėse sakoma: pardavė  velniui dūšią. Yra įvairių  būdų ją  parduoti, tačiau  gyvenimas be rizikos netgi atsiminimų nevertas. Man patinka  Bladuko  rizika ir aš prisišliejau prie jo kaip klapčiukas. Kur jis – ten ir aš,  kur jis – ten iš paskos ir aš. Tai jis įkuždėjo man, kad gal kuriam laikui galėčiau savo sielą - dvasią į tavo kūną mobilizuoti. – kalbėjęs varnėnas Šnekutis.
  O ką – aš?
  Man buvo įdomu klausyti ir girdėti kaip fantastikos. 
  Ar bent pagalvojau, kad tai galėtų būti rimta?
  Deja, nepagalvojau.
  Ar kas trukdė?
  Niekas netrukdė ir dabar nereikėtų erzintis, jeigu  bent būčiau mėginęs glausis prie išgirstų fantazijų. Net jeigu būtent prie tokių, kaip man  atrodė, labai toli atitrauktų nuo realybės, glaustis prie jų tiesiog kaip fantastiniu prekeiviu, kaip fantastinio turgaus žmogumi, gebančiu  pinigėlį priimti neabejodamas jo verte:
      O varnėnai, nemanyk, kad tokiam sandėriui esu pigus. Tas tiesa, gražuolio iš mano kūno jokiomis pudromis neišgausi, bet argi tai svarbu. Jau devintas  dešimtmetis, kai aš su juo ir vis kartu, kartu. Prašau, keiskimės, varnėnai, savo kūnais  bet ne už „ačiū“, ne vardan tau padarytos žalos, kurios man niekas nepriteisė...
  Sakau, ne, nieko panašaus nebuvę. Varnėnas kalbėdavęs, pasakodavęs, aš klausydavausi ir nebuvo netgi pagalvota, kad tai kažkas iš mainų kūnais proceso. Nebuvo netgi pajausta, kad toks procesas vyksta. Pajauta dėl jo atsiradusi, kai buvo išgirsta:
  – Pranuci, perkėlęs dvasią į mano kūną atsirastų visai  kitokio pažinimo galimybės. Galėtum pavaikščioti, palekioti  po dienoraščio  raštus, paregėtum, kaip aprašomi dalykai atrodo natūroje, taigi kaip jie ten subūdavoti. Yra toks žodis, yra, ir tau privalėtu jį žinoti ir pamatyti, kaip subūdavota valstybė, visa Savęsp (Ašašai) šalis.
Tuomet jau ir aš pasiteiravau“
  – O tu, Šnekuti, ką veiksi su mano kūnu? Tai irgi vertas žinojimo dalykas.
  Ir pasakė Šnekutis:
  – Niekas taip menkai nėra apvaikščiotas kaip  dvasia. Ypatingai žmogaus dvasia. Aš neblogai  išmokęs dienoraščio raštus, turėjęs ten daug  susitikimui su įvairios pakraipos įsitikinimais, daug  disputų, tačiau pirmiausiai reikia, kad patikėtum manimi  kaip pats savimi arba net geriau Tai kol kas svarbiausia. Ir Bladukas kalbėjęs, kad padirbėjau tiesiog vyriškai. Esą, neįtikėtina, kad  nušautas paukštis į tokį vyrą  suklestėtų.
   
  Dabar taip „suklestėjusį vyrą“ vėl ėmiau į rankas. Ėmiau ir dienoraštį. Žinoma,  tikėdamas,  kad varnėno Šnekučio pajuokavimus suprasiu netgi jeigu jis man parodytų pačią  pačią  didžiausią sombrero. Džiaugiausi savyje  numanydamas, kaip bus džiugu, turtinga pamatyti  savei besidžiaugiančius. Kad ir savo pačių juokeliais, savo pačių išdaigomis. Rankose buvo erdvu, akyse daug šviesos. Netgi ir kojos palengvo  Galvojau, kad  galėčiau porą trejetą kilometrų nukeliauti be poilsio, be stacijų. O varnėnas? Pasirodė, kad jis ne juokais susiruošė  pažaisti,  kad  jo dovanota sombrero tikra ir tokia didžiulė, kad  prisieina matuoti kosminiais matais.

  a) ji, Sombrero galaktika, iš Žemės neblogai  matoma, nepaisant kad nutolusi per 28 milijonus šviesmečių.
  Aha, galvoju, kažkoks kontaktas su Sombrero galaktika jau vis tik yra. Juolab, kad iš ten dar ir tokia žinia:
  c) galaktikos centre juodoji skylė, kurios masė viršija milijardą saulių.
  Nebandau netgi supaisyti, kokį didžiulį nuotolį reikia įveikti, kad va taip, atsiprašant, „apčiupinėtum“ nepaprastus dalykus. Atrodytų, kad ranka savaime turėtų kilstelėti prie galvos smilkinio, pastuksenti, pagręžioti pirštu, kad kuo geriau visi įsidėmėtų,  be žodžių suprastų: betgi, ponai, yra toks dalykas, kai  pas žmogų „ne visi namo“.
– Komentarai vėliau, dzieduli, vėliau,  o dabar iš  dienoraščio dar:

Kas Tu?
Žinosi, bet tegu vėliau.
Dabar užtenka įsiminti,
kad rašau tik Tau.
Gal tu pavasaris.
Gal neatslūgusi žiema,
kurios ledų, kažkur ašigaly –
ar Šiaurės, ar Pietų –
net vasara netirpdo.
O gal tu ąžuolas giliai
į šimtmečius šaknim įkritęs
Per jas ir man reikėtų leistis į save
giliau, giliau – lig ištakų
iš kur keliauja kraujas giminės,
ir dar giliau – iki Adomo ir Ievos
iki pradžios žmogaus...

O paukšti, lesantis iš mano delno —
toks mielas, giedantis ir patiklus,
bijausi dėl tavęs, kad atviras
kaip kad  mirtis,
kaip kad  dangus,
bet dar labiau bijausi dėl savęs,
bijausi, kad  žmogus esu,
o šautuvas nedingsta nuo peties –
tūtą pražiojęs, taikinius sekioja...

Nelengva man tokiam,
Meluočiau, jei sakyčiau, kad kažkam
padėti savimi galiu,
kuomet net sau
išpažinties atlikti neišmokęs.
O jie, laiškai?..
Nevyriška rašyti Tau
ir nekalbėti, kam rašau.
Gal vėjui, apkabinusiam už tuos,
kuriuos mylėjau ir nepamiršau,
gal tai akimirkai, kai supratau:
kol rašalas ant popieriaus,
(ar norite, ar ne), tačiau Esu,
o jam išblukus, vėl nebus ramu –
reikės dairytis
kur save nudanginau,
ar dar žmogus,
ar šautuvas dar vis
užkeltas ant peties

2019-08-18 16:33

Pranas Pranas
Sugestyvus dienoraštis – 25;
11. Būsimi namai (egzoplaneta „Proxima b“)

Žiūriu, kad jau ir pieštukas sukvailiojo. Paimu į ranką ir matau, kai pradeda virpėti. Ranka irgi. Matyt, patiko pieštukui,  nes anksčiau taip nebuvo. Virpa net ir  nuleistas ant popieriaus lapo. Gal taip netyčia, bet atsidūsėjau:
  – Ak, rašalas baigėsi, pieštukas irgi skuba į pabaigą, tačiau jeigu ir toliau taip, tai nesulaukus  jo pabaigos išbarstys visos raidės. Gaila gaila...  Ir  kartu džiugu, kad tik per panašias netektis sužinau, koks didelis tai turtas. Ir be pieštuko, kad ir pirštu dar gebėčiau parašyti, o be raidžių?
  Kilsteliu akis į aukštumas, pamąstau ir sakau linkėjimus, netgi nelabai suvokdamas – kam. Prieš  akis numestas šviesus kaip dangaus skiautelė  ekranas. Jau raštui ir popieriaus nereikia. Vis tik iškentėjo, vargšas. Kaip padėkoti, a?

Rašykite iš naujo, kaip rašiau ir aš –
mane iškentęs,
iškęs ir tuos, kas po manęs.
Na, o kol kas 
užtenka įsiminti,
kad rašau tik Tau.
Kantrybės atkaklios linkiu, dangau,
ir sužinoti, kad ir ne dievai
gražiai išmoksta
raidėmis į Žodį tarti. 

  – Raidė toliau – dangus arčiau, – girdžiu iš savyje  įkeltos Biblijos, bet visi reikalai atsitraukia toliau,  kažkaip laisvanoriškai užleisdami pozicijas atslenkančiam apsisprendimui. Galingam kaip  „Internacionalas“ su ypatingai man įstrigusia  eilute: kas buvo nieks, tas bus viskuo. Lyg šitaip jo lietuviškai išversta eilute pats Kazys Binkis man  būtų kuštelėjęs. Ji man labai aukščiau nuo 
„Internacionalo“ kai jis taip:

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim –
 
  Tiek aukščiau, kad artimesnė darosi arčiausiai  Žemės esanti egzoplaneta „Proksima b“, nutolusi nuo jos tik 4, 2 šviesmečio. Dar prieš trejus, taigi iki 2016 metų būtent rugpjūčio mėnesio ji mums buvo  NIEKAS, buvo neatrasta, o dabar jau iš mokslų viršukalnių į ją parodo kaip į  kažkada būsimus mūsų namus. Dabar man tai gražiausias paveikslėlis, kurį turiu danguje, man tai įsiprasminanti „Internacionalo“ eilutė „kas buvo  nieks, tas bus viskuo“. Ir ką pasakyti, jeigu ne tai, kad senasis pasaulis protingesnis už jo ardytojus. Šit kodėI man jau dabar reikalinga, kad nušauto  varnėno siela iš, kaip mes sakome,  neįsivaizduojamai didelių tolumų atsirastų šalia. Neįsivaizduojamų dalykų daug. Neretai jie čia pat, kartu su mumis ar netgi mumyse. Taip, taip,  netgi  mumyse...
  Jau ne diena ir ne metai, kaip pagal savo išgales stengiuosi  kažkaip erdviau prakrapštyt AŠ. Nemaniau ir nemanau, kad tai galima apsieiti nepagręžus ar pastuksenus pirštu į smilkinį, taip parodant, kad pas Pranucį „ne visi namo“. Man tai jau senokai patirti  dalykai, netgi su užsilikusiais užrašais ant popieriaus. Ir smagu, kad jie tokie yra.

  „aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
 
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ...

  Tuomet, taigi seniai seniai atsiliepiau, kad tokių 
„sveiko protelio“ žmonių „ šiam garbėtroškai parašiusių vienetus“ su žvake ieškoti nereikia ir  paliudijau, kaip vienas iš jų atvirai ir sąžiningai taip:
 
  „Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais“.
 
  Ak, kaip nemažai kam ta žmogaus senatvė užkliūva. Nesmagu, bet kartu, kaip suprantu, tai padeda atidžiau pasižvalgyti. Kažin, ar be jos būčiau gebėjęs susitikti su prieš šešis dešimtmečius nušautu varnėnu, bet... gyvu. 
  Kaip, kaip? Nušautas, bet gyvas? Na, iš tikrųjų ar tai negrafomaniškas supratimas. Ką, ar jo gyvastį kažkaip išsaugo jo siela?
  Nesistebėkite, nors aš ir pats nesiliauju tuo stebėtis. Tačiau vis dėlto reikia būti kantriam, užsispyrusiam ir būtinai įtikinti save, jog  varnėno siela, atsipalaidavusi nuo jo kūno, sugeba skristi  daug kartų didesniais už šviesą greičiais.
  O žmogaus siela?
  Tikiu, kad manoji, atsilaisvinusi nuo kūno, savaime atsilaisvintų ir nuo fizikos dėsnių. Būtent todėl manau, kad nevaliai kalbėti, manyti apie, tarkime,  Pranuco mirtį. Nemirsiu, ponai, kad ir norėčiau tai  padaryti. Nemiręs ir tuomet, jeigu pamatytumėte    mane pakibusį ant medžio šakos su kilpa ant kaklo. Man nelengva buvo pasakyti, jog labai laikas suvokti, kad mirtis yra aukščiausias gyvasties pasireiškimas. O atėjusių į bažnyčią paprašyti parsižegnoti: Jėzau, tu niekuomet nebuvai miręs.
O Erlai rašau: 
  „Nereikia jaudintis, mieloji, kad niekas manęs tokio – ir seno, ir grafomano – nemato. Daug kas mato, daug. Tačiau nežadu kam nors  pastoti kelią į senatvę su jos apraiškomis, jos papūgomis smegenyse. Gal tik tiek, kad nei vieno iš pažįstamų ir nepažįstamų neskubinu į ją ateiti. Nepaisant, kada į ją ateitum, vis tiek nepasirodys, kad pavėlavo. Tačiau yra metas, kuomet galima apsieiti ir be jos. Be senatvės. Be žiūrėjimo į dangų. Kalbu apie laiką,  kuris į žemę  nugula, atrodytų, kalendoriui paliepus – visais laikais tokiu metu vis rugpjūtis, rugpjūtis,  rugpjūtis:

O vakaras toks lėtas
už saulę truputį aukščiau
Aukštakalnio miške užkrito.
Ir netiesa, kad šitą kraštą
aplenkia poetai –
jų net daugiau, negu reikėtų.
Bet iš tiesų, kad neretai
(kaip kad ir šitokiu metu)
jiems viešintis atrodo sarmata –

dainuoja MOTERYS...
Nurimo rankose jų  pjautuvai,
Skarelės ant pečių nukrito.
Senų nebūna. Visos jaunos.
Atsiremia kas kaip į žemės artojėlį 
ir nebandyk, begėdi, negirdėti jų
lig Druskininkų ir Merkinės,
lig Vilniaus mūrų,
lig ten, kur tu esi...

... Šilinių krašte, dvasios žiburėli,
netyldiki manęs ir nuotraukomis nesupeik,
aš šitaip iš Savęsp
(ar Ašašai) ir atminties,
kuri namo parėjus.
Žinau, kad ne visa,
tačiau kantrus,
tikiuosi, kad pareis...

2019-08-25 11:41

Pranas Pranas
Sugestyvus dienoraštis – 27
13. Liuciferis taip negebėtų

  Paskutinė žinia, kurią nušauto  varnėno siela pasiuntė iš savo  skrydžių po Visatą, sutilpo žodyje: „Grįžtu“.
  – Pagaliau, – atsikvėpiau, – pagaliau, – o  priėjęs prie nušauto varnėno ėmiau jį į rankasi lyg ir jį norėdamas pradžiuginti: – Girdėjai, Šnekuti? Sugrįžta tavo siela. Džiaukimės!  Aleliuja!
Kaip ir ankstesniais kartais, jo kūnelis atrodęs kiek  šiltelesnis už mano rankas. Ir dabar, netyčia praskleidus jo sparnus, pasimatė, kad varnėnas  pats tūpiasi į rankas. Gal kad pritartų, kad pašvilpautų: aleliuja, aleliuja.  O gal kad papriekaištautų, jog pastaruoju metu nedaug paisiau savo sielos reikalais. Nors nemanyčiau, kad taip. Tokią pajautą apie menkesnį savo sielos paisymą kurstė atsiradusi  baimė, kurią iškalbėti man ir  norėjosi, ir ragino neskubėti. O dar anksčiau, kai ši baimė nebuvo atsiradusi, pamatęs Vinco  Kudirkos rankose tėvo smuiką, netgi bandžiau  pagroti, neimdamas smuiko į rankas ir vis tik, girdėdamas muziką. Toks dalykas man nebuvo nei žinomas, ne  nujaučiamas. Ir netgi rašiau apie šį  reiškinį taip:

Netgi tuomet, kai strykas liovėsi skersavęs – dryžavęs smuiko stygas, o ir pats smuikas, išslydęs iš po Vinco  Kudirkos pasmakrės, nusileido ant jo kelių ir, matyt, džiaugėsi tyla, man jo  muzika nenutilo. Man jau nereikėjo muzikanto, kad jis muzika prakalbintų tėvužio smuiką: regėjosi, kad ji pati, taigi, pati muzika susitelkė į eterį kaip senieji graikų dievai –  gyvena ten, kvėpuoja ir tiek bereikia, kad įgautų nemirtingumo imunitetą. Kaip tai atsitinka, neturiu menkiausio suvokimo: muzikantas poilsiauja,  smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi, tačiau  vėlgi prireikus pasakyti, ką reiškia „vidujinis aš“, ogi  tik skėstelėčiau rankomis į šalis:
– Tai kad nežinau. Ir ačiū, kad neklausiate, kaip  atrodo Dievas.
  Būtent tuomet ir išgirdau:

Nepaprasta save suvokti kai tiki
kad ji, tavoji siela, NEMIRTINGA
daugsyk norėjau ją sutikti
pajautęs, kad šalia,
tačiau (gražus dangus, Martynai,
bet ne tau)
Ir štai žinau,
kad JI pati,
laiminga girdi mano pakvietimą 
nors kartą susitikti akyse,
regėjimu pažinti vienas kitą,
kai aišku jau, kad daug kalbų nereik
ir vietos nedaugiau kaip tiek,
kad Sielos tilptų piešinys
ant  popieriaus skiautelės

Pavargo protas nuo Vistoje išpažintų erdvių
nuo šviesmečiais išvaikščiotų kelionių.
Varnėno siela, paštininke nuostabi
Atleiski, kad ir už tave kalbu –
kaip miela grįžti atgalio
nuo didelio prie mažo 
sutilpti popieriaus skiautelėje
ir šaukti į Visatą kaip į Dievą:
– Nenoriu būt bolševiku.

  Ne, netildau taip išgirstos muzikos, nors iš akių  nedingsta peizažas: Taip, taip, Vincas Kudirka  poilsiauja, smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi:

Nenoriu būt bolševiku,
Ir atidžiau stebiu,
kaip iš po smaigalio pieštuko
ateina ji, Nemirtingoji, 
ateina, kaip tikėtasi, savaime

Ne dailininkas juk
ir piešti neišmokęs,
tačiau dėl to kvailiu nebūnama.
Po mažą trupinį rinkau į tai
kas šitaip sunkai  sumanyta
ir užmaskuota taip,
kad pasimatymo vieta
neišsiduotų; neva, piešiu
neva, kaip moku
taip ir šoku.

O tu, Nemirtingoji,
už mane geriau žinai,
kaip skaudžiai pasimatymų ieškojau. 
Džiaugiuosi, kad supratus pagaliau
ir nieko jau nėra,
kas man atrodytų svarbiau.

Regiu: ryškėja siluetas sielos piešinio
Atrodo, dar akimirka,
gal dar viena, antra
ir kito laiko jau nėra, nebus,
kai žybt! skaudžiau negu žaibu
iš po smailaus  pieštuko
susitikimas gesta akyse

– Nejaugi, Leninai, tai tu?
Nejau manai, kad įtikėt galiu
priimt tave kaip savo sielą? 
Iš kur paikystė šitokia?
Liuciferis taip negebėtų.
Ko šypsaisi kaip giedroje nakties mėnulis,
beje, ne savo spinduliais.

Dienoraštis atsivertė,
lyg panorėjęs iš toliau kažką priminti:
gal ką iš pasakos kliedėjimų,
kad sesė ieško brolių
juodvarniais išskridusių.

O ragana, o žiežula, kur tu?
Kas į tave parodys man?

  Nelauktai į tokį muzikinį peizažą įsimetė ir dienoraštis. Lyg panoręs  persitvarkyti į autoportretų piešinių albumą. Vis žmonės, žmonės... Raidės išvirsta į žmonių publiką, o visi, ką regiu, žibina akimis į mane kaip stebuklą, kaip iš mauzoliejaus atėjusį Vladimirą Iljičių Leniną. Negi ir taip galėtų būti, pagalvoju matydamas, kai visai netoli, kaip  vėliava, subanguoja, suplevėsuoja plakatas, nepanašus į jokį kitą, kurį kada skaitęs:
                      SUGESTYVUS DIENORAŠTIS                                               
  Nebuvo smagu skaityti pirmiausia todėl, kad suabejojau ar teisingai suvokiu pirmo žodžio prasmę: SUGESTYVUS. Nepamenu, kad mano leksikone jis būtų pasitaikęs, nors dienoraščių per rankas praėję nemažai. Dėl to jiems nereikėję būti sugestyviais.  Daug kas juos ir vartę, ir skaitę, ir priimdavo panašiai kaip ir aš, apšviestus kasdienybe. Tačiau pastarieji nutikimai gerokai kitokie, nors vėlgi išimčių pasitaikę ir anksčiau. Ir  ypatingai nesmagiai  pasijausdavau, kuomet kultūros  žmonės, paskaitę užrašus, klausdavo, kokiam  žanrui jie priklauso? Filosofijai? Pažinimui? Poezijai? O gal svarbių krašto „asmenybių įamžinimui“. Kiti gi be  užuolankų: Viskas sumakaluota taip, kad eiki, Pranuci, kartu su varnėnu pašvilpti. Kad ir į dienoraštį...
  – Vardan įtaigos kodėl gi – ne? – smagiai atsiliepiu suvokęs žodžio „sugestyvus“ prasmę ir nežinia  kiek kartų žegnoju jį, vis prašydamas visas mūzas ateiti į  bendrą tokio dienoraščio darbymetį, būti jo duona.

Dienorašti,
kodėl taip liūdna?
Galbūt ne tokį lauknešėlį
į rankas paduodu?
Betgi žinau, atsimenu,
kaip tai atrodo,
kaip švietėsi ir ką kabėjo žodžiai 
iš mano lūpų tavimi...

Skausmingai laužiu duoną
ir atsargus į burną ją dedu.
ŠVENTOJI – vardas  jos.

Sakei, taip buvę,
šiandieną taip yra.
Ji kaip bažnytiniai parapijos varpai,
kaip angelų žinia,
kad Dievas geras...

Norėčiau, kad ir liktų taip.

2019-09-01 23:22

„Mūsų laikų paradoksas yra tai, kad turime aukštus statinius, bet mažai kantrybės, plačias magistrales, bet siauras pažiūras.
Išleidžiame daugiau, bet turime mažiau, perkame daugiau, bet džiaugiamės mažiau.

Turime didelius namus, bet mažesnes šeimas, daugiau patogumų, bet mažiau laiko.

Reklama

Turime geriausią išsilavinimą, bet mažiau proto, geriausias žinias, bet blogiau vertiname situaciją, turime daugiau ekspertų, bet ir daugiau problemų, geriausią mediciną, bet blogesnę sveikatą.

Geriame per daug, rūkome per daug, leidžiame pinigus per daug neatsakingai, juokiamės per mažai, važiuojame per greitai, supykstame per daug lengvai, miegoti einame per vėlai, prabundame pernelyg pavargę, skaitome per mažai, per daug žiūrime televizorių ir per retai meldžiamės.

Padidinome savo pretenzijas, tačiau sumažinome vertybes. Kalbame per daug, mylime per retai ir nekenčiame pernelyg dažnai. Žinome, kaip išgyventi, bet nežinome, kaip gyventi. Prie žmogaus gyvenimo pridedame metus, bet nepridedame gyvenimo prie metų.

Pasiekėme Mėnulį ir sugrįžome, bet sunku eiti gatve ir susipažinti su nauju kaimynu.

Užkariaujame kosmines erdves, bet ne dvasines.

Darome daugiau, bet ne geriausius darbus.

Valome orą, bet užteršiame sielą.

Privertėme paklusti mums atomą, bet ne savo prietarus.

Rašome daugiau, bet sužinome mažiau.

Planuojame daugiau, bet pasiekiame mažiau.

Išmokome skubėti, bet ne laukti.

Sukuriame naujus kompiuterius, kurie saugo daugiau informacijos ir išmeta srautus kopijų nei anksčiau, bet bendraujame vis mažiau.

Tai greito maisto ir blogo virškinimo, didelių žmonių ir mažų sielų, greito pelno ir sunkių tarpusavio santykių laikas.

Šeimos pajamų ir skyrybų augimo, gražių namų ir sugriautų šeimos židinių laikas.

Trumpų atstumų, vienkartinių vystyklų, vienkartinės moralės, vienos nakties ryšių, antsvorio ir tablečių, kurios daro viską – sujaudina mus, nuramina mus, nužudo mus – laikas.

Pilnų vitrinų ir tuščių sandėlių laikas.

Laikas, kai technologijos leidžia jums gauti šį laišką ir tuo pačiu metu pasidalinti juo arba paprasčiausiai nuspausti „Ištrinti“.

Atminkite ir skirkite daugiau laiko tiems, kuriuos mylite, nes jie su jumis bus ne amžinai.

Prisiminkite ir karštai priglauskite prie savęs artimą žmogų, nes tai yra vienintelė brangenybė, kurią galite atiduoti iš širdies, ir ji nekainuoja nė cento.

Atminkite ir sakykite „myliu tave“ mylimiems žmonėms, bet iš pradžių tai iš tikrųjų pajuskite.

Bučinys ir apkabinimas, kylantys iš širdies, gali ištaisyti bet kokį nemalonumą.

Prisiminkite ir laikykitės už rankų, vertinkite momentus, kai esate kartu, nes vieną dieną šio žmogaus nebebus šalia jūsų.

Raskite laiko meilei, raskite laiko bendravimui ir raskite laiko galimybei pasidalinti viskuo, ką turite pasakyti.

Todėl, kad gyvenimas matuojamas ne įkvėpimų ir iškvėpimų skaičiumi, o momentais, kai užima kvapą!“

Sugestyvus dienoraštis – 30
16. O širdie, širdie... 

  Ką reiškė Balso žodžiuose „dabar“, man aiškinti nereikėję. Supratau, kad atstatytas ilgą laiką patikimai mums tarnavęs ryšis tarp mano Aš ir Vidinio AŠ – be jokių telefonų. Pasakai adresuotą Vidiniui žodį ir jis girdi, žino. Taip girdžiu ir aš jį. Tačiau nesiėmiau tuoj pat pasinaudoti šitokia dievų teikiama malone. Jaučiausi, kad visa žmogaus buitis šokteli geroka pakopa aukščiau. Šitokį dalyką, matyt, pirmiausia gali pajausti per save. Tai buvo gera naujiena, kuri man teikė ir supratimą, kad katė Gramatika kažkokiais būdais sužinojusi apie mano pasirodymą Šklėriuose, pradėjusi lankyti prie Ūso balos kažkada įsikūrusį Felikso ir Karolinos Karlonų vienkiemį, kur vienas po kito mirė keturi jų sūnūs, bet vis dėlto du – vyriausiasis Divas ir jauniausiasis Vincas – buvo palikti Šilinių krašto prieglobstyje, kuomet Kabelių parapijos su jos bažnyčia (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) netgi nebuvo.
  O Balsas? Ar jis tuomet buvo? – pagalvojau ir žinojau, kad jeigu man prireiktų liudyti būtą savo egzistenciją, pirmiausia atsiminčiau jį, Balsą. Nematomas, neapčiuoptas, o vis tik esantis taip, kai iš tiktųjų labai panašu, kad tokia jo būtis tapatinasi su angelu sargu. Tačiau ša, šš, nes kol kas lyg ir ne taip svarbu, kas jis, Balsas, bet esu įtikintas, kad ir tokia bendrystė dar vis nesuvoktame žmogaus pasaulyje yra akivaizdi. Galvojant apie tai, atsimenami dalykai išbarstyti jau ir po mano beveik šimtą metų. Gal reikėtų suklusti ir juos arčiau savęs priartinti, pritraukti, priimant tokią būtį pajautomis, iš kurių, kaip bandau save įtikinti, ir atsiranda geriausi kūriniai.
  „Ir vis dėlto ji sukasi, “– taip, esą, taręs Galilėjus apie Žemės kelionę aplink Saulę, o ne atvirkščiai. Ir netgi ne taip svarbu, ar iš tiesų tokią frazė kada nors buvo jo ištarta. Labiau panašu, kad – ne, nebuvo, o jam į burną „įdėta“ praėjus nemenkam laikui po jo mirties – ar tik ne šimtmečiui? Tačiau nepaisant tokio supratimo štai ir aš džiaugiuosi sužinojęs, kad internetinės erdvės platybėse galiu perskaityti jau anksčiau man Balso kalbėtus žodžius. Tai ne pirmi jo man sakyti ir mano užrašyti žodžiai, tačiau šitie būtent tokie, pro kuriuos į Balsą priverstas rodyti kaip į savo angelą sargą (kokiu iki tol jis man  nebuvo), atsirado  pagunda bandyti pačiam suvokti, kaip toli pirmyn ir kaip toli atgal,  pasišviečiant  širdimi, apvaikščiotos buveines žmogaus, kurios jau buvę ir kurios dar bus. Ne šiaip gi ir vėl klausiu, ar neverta tai  išgirsti kad ir kelintą kartą?
  – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti.

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas, visada gerai žinok, –
  padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs pridūrė:
  – Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik pats, padedant
Dievui, gal galėsi atsakyti.
  Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti? – pamąstydavau atėjęs prie taip užrašyto teksto. Visaip būdavo, kaip ir bažnyčioje, kai užsimiršęs nežinodavau, ko čia atėjęs. Tačiau tikra, kad Balso savo pajautose neišgirsdavau nei kaip sargo angelo, nei kitaip. Tarytum šioje popieriaus skiautėje jis palikęs budėti Archilochą. Aš irgi neskubėdavau čia dažniau atkakti. Gal ir todėl, kad išgirstos Archilocho eilutės lengvai laikėsi galvoje. Matyt, nebuvo joms ten nuobodu. Tačiau vėlgi atėjęs jausdavau, kad čia dažniau ir gausiau susirenka įvairaus plauko ir spalvų ypatų, atėjusių iš Anapilio, atėjusių iš Užusenatvės.
Beje, netikras ar reikia tokiais užsiėmimais kvaršinti galvą ir gaišti laiką, juolab kai niekas tai daryti neverčia, bet mane tokia veikla nuteikia optimistiškai kad ir todėl, jog apvaikščiodamas pajautomis Balsą suvokiu, kad kartu su juo yra galimybė apvaikščioti labai atitolusius, kur kas gilesnius laikus, negu žymėtus Jėzaus Kristaus gyvenimu ir kryžiumi. Ir Archilochas iš gilesnio laiko. Todėl įspūdinga, kad angelas sargas (Balsas) ne kryžiumi mane žegnojo, o poezijos fragmentu, atėjusiu būti per Archilochą 7a. prieš Kristų.
– O širdie, širdie, –
neiškentęs dar kartą parodau į tokį man šaunų reikalą, tikėdamas kad gal ir Balsas atsilieps. Ne, neatsiliepė. Kaip dažniausia. Tačiau šį kartą Dievas buvo savo vietoje. Taip liudiju todėl, kad po ilgo laiko išgirdau Vidinį.
... niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai, nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie...
  – O širdie, širdie!

18. Nemanyk, Amnezija, kad šitaip sumeluoti tau galėčiau  

– Neskubėsiu,  neskubėsiu.  Jeigu ir  pats panorėtum, negalėčiau  dabar padėti. Priimki kaip Dievo žodį, nes iš tiesų sakau tiesą, – pasakė Vidinis. Dar priminė, kad nebūčiau tingus aplink  save  atidžiau  pasidairyti, netgi po sapnus, netgi  po  prisiminimus...
  – Prisiminimus? Ar suvoki apie ką kalbi? – išgirdau Amneziją, kuriai ir vėl prireikė nusikvatoti garsiai, bet neatgrasiai, o nusileidusi iš tokio pakylėjimo jau  kone pašnibžda: – Leisiu, Pranuci, tau truputį  prisiminti apie save. Leisiu.  Betgi  atsimink, kad  jau  kadū kadaise Archilocho žinioje tau pasakyta:
koks būdingas žmogui saikas,
visada gerai žinok,
  – Ir tai buvo kada? Ogi prieš gaidgystę, tačiau tu šį žodį atkakliai tardavai kitaip. Na, kaip? Atsimink.
  Atsirėmiau  į kėdės atlošą, bandydamas lyg  prisimerkti, kad atminčiai būtų erdviau, bet mano  pastangų neprireikė. Gyva atmintis suspurdo  galvoje taip, kad jau iš jos nedelsiant  tiesiog – ir į žodį, ir į visą tekstą. Taip turbūt atrodo žmogaus savijauta, kai jam prasižiojus į burną netikėtai suskrenda kepti karveliai...

„ Dar prieš GAIDGAIDYSTĘ (gaidgystę) išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau pradedi atsigauti.
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimčiau, kad ir nedaug iš jo malonių prašyčiau, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones „Džene“.
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė balsas.
   
  Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, ne ramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai. Dažniau po vieną, po vieną, kiekvienas sau, sau...
  – O Dieve! Dieve! – atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti.
  – Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, karieta pražuvo, – nerimo naktyje balsas. – Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti kaip, iš kur ir kodėl ši karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kai buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra

  Po šių žodžių pajaučiau, kad į sielą, kaip į rudenį krenta lapas. Klevo. Nors dar nepakąstas šalnų, nors dar nesušalęs. Nukrenta. Kurį laiką dar vis vietoje. Vis ramus. Nekrutantis. Tačiau  šit  atsikvepia vėjelis ir pasiima jį panešioti. Tylu. Ramu.  Tačiau tai netrukdo man matyti, kaip ateina Vincas  Kudirka su tėvo smuiku, netrukdo girdėti, kaip groja muzika. Savaime,  nežinia kieno iniciatyvos palieptas, paimu į rankose nušautą varnėną. Jis dar vis neatvėsęs, vis šiltas. O kiek metų a, kiek?  Daugiau šešių dešimtmečių, kai maniau, kad  jo  nėra. Kad nušautas.
  – Taip, mielasis, buvo toks laikas, kai būtent aš  buvau karietos vežėjas. Dženės vardu vadinau. Dženės karieta.  Dženės... Bet kodėl tik dabar  atsimenu. Negi galėjau užmiršti?
  – Rankos man nebučiuok, vežėjau. Ir nenoriu, ir  nepasieksi, bet ir man malonu būtų gerą žodį išgirsti.. Gal pabandyk kad ir eilėraštį padeklamuodamas. Ar  girdi? Tai aš tave taip raginu, aš, Amnezija..
  – Taip nesugebėsiu, kaip tu
  – Tęsk.
  – Aš taip nesugebėsiu. Man sarmata.
  – Tikrai?
  – Kaip Dievą myliu.
  – To neužtenka. Vyrui mylėti reikia moterį.
– Taip, reikia mylėti ir moterį, – prisipažinau  nemeluodamas nei Amnezijai, nei sau, nei Dženei ir visiems, kas girdi ar girdės.
– O tu, Amnezija,
Tu vienaake, –
    Ne, ne, taip negaliu. Žinau tik, kad esu ir... ir ne daugiau. Geriau gesinki savo akį ir nežinoki kaip be praeities slogu.  Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk: dega ir šaudo, šaudo ir dega. O pasiklausai ir vėl girdi spiečių įvairiausių nuomonių. Kad  iar  apie  tave, mane.
– Saulute, šviesk. Ta amnezija gali būti ne tik smegenyse (atminties), bet ir dvasios. Supratau, kaip du- viename.
– Kliedesiai. Gal tamsta ir išmintingas, ir turintis patirties, tačiau nematau nieko, visiškai NIEKO dėl ko reikėtų liaupsinti šį kūrinį.
– Tai aš, dėdė kurmis. Paskaitau, paklausiau. Gal  gerai.
– Mane irgi kartais kamuoja amnezija, vis atrodo, kad turiu eiti į kiemą spardyti kamuolį, bet paskui atsitokėju, kad ne mane vaikai šaukia, o kaimynų berniuką.
– Sklerozė neturi humoro jausmo.
– Gražiai rašyta. Gal pritrūko kokio sąskambio su slogu, kad labiau suskambėtų,
– Apie viską - taikiai, gražiuoju... Aplenks gal mus ta vienaakė... O jeigu ne, mes šito nežinosime.
Paprastai apie pačią esmę. Ir nereikia jokių „išraitytų“ epitetų ar užslėptų prasmių.
– Na, ir ko čia taip piktai apie ponią amneziją? Ji - mūsų visų šviesioji ateitis.

Tai šit, net  nežinau,
kaip kam atrodo šitokia dalia,
O man dar bus viena, kita, trečia žiema...
Laimingas, kad galiu skaičiuoti laiką,
kuomet ir pirmaklasio aritmetikos pakanka
(aukštosios matematikos nereik):

Pro langą – žvilgt!
O langas, įsibedęs į mane,
nepagaili šviesos
Rugsėji, rudenį pradėjęs,
Nejau manai,
kad taip teisingai tarta?
Jau metai ne vieni,
kai negaliu iššliaužti iš žiemos –
širdžiai atšalus – ledas neištirpsta,
o tu vis tas, kuris anksčiau –
į pirmą klasę vis einu, einu...
Jau netoli ir šimtmetis kai taip...
Kiek dar užtruks?
Na, iki šimtmečio, rugsėji, neprireiks.
Dokumentas ant stalo
su parašais ir atspaudais dievų,
prašau, skaityk...
Tik nemanyk,
kad šitaip išdykauju žmoguje.
2 X 2 = 4

Atrodytų, kaip pievoj žąsiukus ganau
skaičiuodamas, kad bet kurio nenudanginčiau,
o ketvirtojoje, balčiausioje žiemoj,
aukščiau už ordinus
prisegsiu ant krūtinės medžio kryžių.

– Ir balius bus?
– O kaipgi!  Bus.
Kviečiu, Amnezija, ir nemanyk,
kad šitaip sumeluoti tau galėčiau.

Atnešei sumaištį mano galvoje. Norėjau tave labai (ir pelnytai) pagirti. Kaip dzūkuose sakoma, pagirti iš  dūšios. Labai džiaugiuosi už ačiūū,, tačiau tai, kas parašyta po jo, mano protas nemoka suprasti. Laukiu „Katarsis“ II dalies, bet juodomis  mintimis neišdykauk. Gyvenimas nelengvas dalykas, tačiau ir pro jį reikia šyptelėti.
Būk stipri!

Ar už šito eilėraščio vertinimą pasiųstas prakeiksmas Erlai? Tačiau už ką jis ir visai jos  giminei? Daug ko čia buvau matęs, girdėjęs, bet šitokio dalyko dar – ne. Va taip ir deginamos Paryžiaus katedros žmonėse.

Pranas
Na va, dabar maždaug nutuokiu iš kur toks prakeiksmas ne tik Erlai, bet ir visai jos giminei galėjęs pasigirsti. Nebijok, Erla, aš turiu prisiųstų man kryžių, kad greičiau galėčiau šitą žemišką  kelionę užbaigti. Jų galia didesnė už tokius prakeiksmus. Bet dėl  viso pikto persižegnok, kad ir čia... t   

nekenčiu durnių  (Ana}
nė kryžius nepadės tai durnei

nekenčiu durnių
ir slėpk tą savo kryželį, nepadės, susitiksiu, dantis jai išbarstysiu, tai kūrvelei. O dabar, sudie, neparduok draugų.
2019-10-02 20:11

nekenčiu durnių
nekenčiu durnių
už pastovų tyčiojimąsi tai karvei pasiunčiau prakeiksmą, šikti ant ant tų balų, Pranai, vyro negauna, tai skystimas renkasi ant smegenų. Lenda lyg mandavoškė į klyną pastoviai, nors buvo prašyta - dink iš horizonto.

Erla mananti, kad jai pavyko įsigudrinti peršokti per savo bambą aukščiau. Tai labai primityvu. Anot jos kūriniai,  kūriniai  ir  dar kartą kūriniai. Užmiršo, kad ir kūriniai kiekvienam pagal jo bambą, kitaip dar – pagal smegenis. Protinga kritika žino, kad vertindama kūrinį, pirmiausiai reikalą turi su žmogumi, o ne su būtų kolchozų sienlaikraščiais.

kenčiu durnių
nekenčiu tokių žmonių, kurie yra kandantys, juk jie patys yra menkystos, tad nebegaila šios svetainės, galite blokuoti kada norite ir kiek norite. Daugiau čia aš niekada nebebūsiu, nes čia - žmogų dusina, o ne skatina.

O aš jau esu tokia, kokia esu.

21. Su Marija prie kavos

  Ir vis dėlto:
    – Ar supranti, žmogau, kas parašyta iš AŠ. Taip,  taip – iš AŠ. Sakau, ar supranti skaitydamas, kas  parašyta, nes kol kas nedrįstu klausti, ką bent kiek geriau supranti, kas TEN vyksta? Kaip įtaigiai atrodo aukštesnis dvasios kilstelėjimas, kurį, nepaisant kad sulaukęs senatvės, dar tik pratinuosi žymėti dvejomis didžiosiomis raidėmis, būtent įvardžiu AŠ? Ir suprantu, kad tik linksmai šokdamas ar dainuodamos, taip kilstelėtos dvasioje panoramos neišmoksi. Suprantu, kad tai nemažiau sudėtinga, kaip man visu ūgiu įeiti į savo paties dienoraštį.
  Rašo:  kūriniai, kūriniai ir dar kartą kūriniai... 
  Šypt! Nes tai  labai panašu į Leniną. Tik kitu  žodžiu. Jis taip: mokytis, mokytis ir dar kartą  mokytis. O jo  kūrinių irgi pakankamai daug. Berods,  55 tomai. Ir šitie jo tomai, nepaisant  kaip  kas juos mato, tikrovėje gi padėjo rikiuoti pulkus  į Spalio revoliuciją. Tačiau šį kartą man svarbiau atsiminti, kad dar tada, kai savo galvoje aptikau dvi papūgas, o atėjus laikui, pramokome tarpusavio susipratimo, vieną jų, netgi  pats tai nepastebėdamas, įpratau vadinti Nadežda Konstantinovna, taigi Vladimiro Iljičiaus Lenino  bendražygės (ir žmonos) vardu ir tėvavardžiu, o kitą – Potjė. „Prancūzas, kad jį kur! Anarchistas ir poetas Eženas Potjė, kad ji kur! –  dar kartą taip  neprotingai stebiuosi, kad juos savo galvoje pripažinau, įteisinau kaip papūgėlių porą. Kodėl taip, iš kur tai? Tačiau man tuomet net į galvą netoptelėjo, kad jis yra himno „Internacionalas“ teksto autorius.
  Neiškart darėsi smagu girdėti jų darbymetį galvoje,  oi neiškart. Tačiau pirmas geriau suprastas pasišnekėjimas, užkrėtęs gera nuotaika, užsiliko iki šiol. Amnezija, pati  misdama atmintimi, pasielgė kilniai, palikdama tokį prisiminimą būti su manimi. Nesumito, nesunaikino užmarštimi. Ir būna, kad ir dabar aną papūgų pašnekesį išgirstu ir pasikartoju, kad į atmintį tvirčiau įsispraustų.
  – Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai, – pasakė  Nadežda
  – Kur važiuoja? – pasiteiravo  Potjė   
  – Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos, – patikino Nadežda Konstantinovna Eženą Potjė. Vėliau, girdėdamas žmonių šnektas, neretai  pamanydavau, ar ten ne mano papūgos taip įsišnekėjusios, o įsijautęs ir pats skubėjau  nepasilikti be jų kampanijos. Lipau į tribūnas, kaip  oratorius, o ir bažnyčiose nebuvau poterėlis – ėjau  glaustis giedoti prie bažnytinių chorų. Ir visur kitur pasistengdavau neatsilikti nuo savo laikmečio, savo supratimų, savo jaunatvės
  Ne visuomet  pasisekdavo. Būdavo ir kritikos, tačiau argi veltui pamąstyta: bijaisi vilko – neik į mišką. O nuo visų erdvesnių patalpų sienų dosniai geriausius linkėjimus į ateitį žėrė smagus muškietininkų ketvertukas: Marksas – Engelsas – Leninas – Stalinas. 

Jūs klausiate:
0 apie ką su Marija
kalbėjau prie kavos?

Ne apie Dangų, ne.
Nuliūdusių paguoda –
Marija iš Pivašiūnų
it guodėsi ir džiaugėsi
jog turi tokį sūnų,
kad gali jau ant kelių palaikyti...

Tyli kalba
kaip mylinčios širdies plakimas,
bet žodžiai aiškūs.

– Žinau, – pasakė apie Kristų –
užaugs ir mirs.
Paveikslo rėmai
užaugti didesniu neleidžia,
bet ir gyvent – taip pat.
Sūnus jau moka melstis
ir žino nuosprendį Dangaus.
Jam reikia prisiglausti prie žmogaus
prie nuodėmių,
kurias savo mirtim išpirks.
Na, o kava – skani.
Mačiau iš apdulkėjusio paveikslo
daug kartų geriantį tave –
O štai dabar (dėkoju tau!)
ir aš geriu su tavimi.

Ir atsiduso Marija:   
– O Dieve Tėve, nežinau,
kodėl turėtų mirt sūnus
už nuodėmes, kurias
Adomas su Ieva
tiesiog dangaus panosėje,
tiesiog šalia tavęs palikę.
Atleisk, Aukščiausiasis, tačiau girdėk
ką motinos širdis jai kalba:
neišmintinga moteriai parodyti į obuolį
kaip jai nežinomą skanėstą,
kaip paslaptį
ir drausti dar, kad ir pirštu pagrasius:
– Nu, nu, Ievuže,
net paragauti nevalia...

Padėjau ranką ant peties.
– Aš nežinau, ką pasakyti Tau, Marija.
Pailsėk.
O šis atodūsis, kurį girdžiu,
tai lyg sūnaus kryželis
ant krūtinės man...

23. Ar baugu?

Jūs klausiate,
kai nuodėmingas,
ar baugu,
kai reikia pasilikti  su šventa?

Nesu iš tų,
kurie drąsa laimingi,
bet nebijojau būt su Marija.
Ir būdavę akimirkų,
kai užsimiršęs
ir dantimis pagrojęs,
panosėje vepėjau,
kad, o, Dieve, negerai,
kai senstame abu,
ir negerai, kad vis mažiau
ir tavimi tikiu.
Bažnyčių daug,
bet su tiesa ir jos nesugyvena.

Ilgai tylėjo Marija.
Paskui lengvai ranka
išlygino raukšlėtą kaktą:
– Nepaisyk kaip dangun, Pranuci,
kas kairėje, kas dešinėj
prie Visagalio sėdi.
Svarbu – TIKĖTI.

  Ir atsitiko, kai vėl regiu, kaip atkakliai kartojasi anksčiau būti vaizdai. Kurį laiką vienas, kurį laiką kitas.  Atrodytų, protinga pamąstyti, kokios priežastys juos verčia tai daryti, tačiau paveikslais išreikštos praėjusio laiko būties – daug. Sunku atsiminti. Tačiau yra kai kas ir ne taip. Jau nuo ano laiko, kai iš Dienoraščio atėjęs Vincas Kudirka tėvužio smuiku pagrojo muzikos, ji lig šiol netyla. Groja. Jau tąkart  savijauta tokia, kad ant dešinės rankos delno vis  užrašinėjau kaip ant popieriaus lakšto. Buvau panašus į emigrantą, nuvykusį į nepažįstamą šalį, kai svetimos kalbos kiekvieną žodį prireikia išmokti užrašus jį ant delno. Taip aš per užrašytą tekstą  stengiausi pagal išgalę kuo tiksliau atsiminti per visą AŠ (Ašašai) nuvilnijusią savijautą.

  Muzika netilo, nors ant Vinco Kudirkos kelių ramus ilsėjosi tėvužio smuikas su prigludusiu prie jo stryku. Iš kur šitiek muzikos, iš kur? Ar ne todėl atsimena ir dievai, apsigyvenę nemirtingumo eteryje. Ar ne todėl ir žmogaus gyvenimas taip atkakliai siekia ateiti į kitokią, į aukštesnę būtį? 
  Lėtai, baimindamasis staigiau sukrutėti, kėliau akis pažiūrėti į Vinco Kudirkos veidą, norėdamas susitikti su jo akimis ir patirti, ar jis girdi, ar žino tokias man neįprastas pajautas. Ir šit supratau, kad pirmiau reikia pačiam  atsimerkti, tačiau vokai buvo sunkūs, lyg ant jų būtų pakabinti svarsčiai.
  Suspėsiu. Svarbu žinoti, kad reikia atsimerkti, pagalvojau, ir smagu buvo paspėlioti, kad gal ir aš muzikai reikalingas, jeigu ji pasilieka būti netgi be smuiko. 
 
  Muzika nenutyla ir dabar, tačiau jeigu ją pagal savo pajautą reikėtų užrašyti, tai tekstas atrodytų maždaug taip:
  Ji – lyg didelio miesto gyvenimas. Nebent kažkiek pasnūduriuoja, bet gyva, budi, gyvena net naktimis. Toks dalykas niukino ateiti į namus net nepaskambinus ar nepasibeldus į duris: taip eina ir eina pro jas jaunas – senas, iš toli ar arti, iš būto ir būsimų laikų ir neatrodo, kad taip negalėtų būti. Netgi pasitaiko kuomet ir pats jautiesi atėjęs iš nežinia kur ir tenka pasiteirauti – iš kur parėjęs, parkeliavęs, Pranuci? Savijauta  nepastovi, bet joje išlieka poreikis: kalbėk, Marija,  kalbėk, kad  ir tylėdama, lyg neišėjusi su kūdikiu iš paveikslo. O savyje irgi, kad  ir tylėdamas, bet giedi:

Maniau, kad pasiremsiu poilsiui
į Druskininkus su Čiurlioniu
ir ilgesiu eilėraštį rašysiu.
Tegu geriau psichu, ligoniu
mato mane  žmonės 
ir vis dėlto labai nenoriu,
kad atgal į rėmus grįžtumei, Marija..
Žinau, kad jie tušti tikrai nebus,
bet kaip jautru įkvėpti į krūtinę
pagoniškus laikus.

Kai gera, kai ramybė, kai taika,
kai akmenys nemėtomi į sielą.
įsišviečia kitoniškiau diena
ir būna, kad rožančius poteriaut nemoka, –

  Norėjosi, kad būtų įsiminta taip, kaip kad išsilieka medyje įdeginti įrašai. Deja, ir pats jaučiu, kad taip nepavyko. Matyt, taip todėl, kad dieviški dalykai nepasiduoda apčiupinėjami, neleidžia iš pajautų juos perkelti į bet kokį fizinį peizažą. Nors pasiklausius enciklopedistų vėlgi suabejoji ar toks pamanymas išlaiko kritiką, nes juk ir pasakyta, ir parašyta taip aiškiai, kad nors fotografuok..
  – Gal ir taip galima, bet paprasčiau negaišinant laiko pacituoti, – pasakė Citata  ir savo darbą atliko nepriekaištingai:
  „Jis (eteris) grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. “
  – Lyg jau būtum kaip į balių atėjusi. Dar ne laikas, mieloji.
  – Kodėl – kaip į balių? Ten, kur prisiminimai, Pranuci, ten ir aš. Suprantu, kad prie baliaus netgi reikalingesnė, kaip baliuje. Manykim, kad jo ruoša jau prasidėjusi. Tačiau ar reikia kažką dar manyti, kuomet  jau ir pirmieji svečiai pakviesti.
  – Tu apie Amneziją?
  – Ir apie save. Tačiau suprantu, kad Pivašiūnų  Švenčiausioji irgi anksčiau už mane. Karalius Mindaugas taip pat, – spurdėjo Citata, o  galiausiai net pritūpusi: – O prapultie, betgi kiek nedaug mums laiko  belikę. Skardenkim, triūbykim, dūduokim, šaukim, dzieduli, į visas keturias puses. Ne į balių, ne, kviesdami, o į talką jam paruošti. Nemanau, kad  senoji gvardija pasiliktų kurčia, neišgirstanti. Tokiam reikalui neturėtų būti mirusių. Ne - tu - rė - tų!...

2019-10-14 03:36

Sugestyvus dienoraštis – 39
25. Kelionė tęsiasi
   
  Susitikti žmogui su savimi visaip galima. Ir pasakant, ir parodant, ir netgi nupiešiant tokius jo susitikimus.
  O nusifotografuojant?
  Turbūt ir tai įmanoma. Tai bandau ir pats padaryt, bet sėkmė kažkodėl aplenkia. Todėl vis labiau darosi aktualu išgirsti kaip tai kitiems sekasi. Ir štai visai netikėtai paregiu, kad atsirado teisė liudyti, kad ir karietą („Dženę“) regiu, kaip iš kino paveikslėlių.
  Klausiat, kur ir kaip tai atsitiko?
  Ogi sužiurus į nušauto varnėno akis. Regiu, girdžiu kaip kas karietoje atrodę, kai jos atversto sieninio  kalendoriaus lapelis žymėjo 2009 metus. Tikėti tuo neįmanoma. Netgi ir man. Todėl  specialiai stengiuosi užsimerkti ir nematyti, kad  tai  buvo jubiliejinė data, būtent spalio septintoji. Tik žinojau, kad vyksta stebuklas, o sieloje šauksmas (ar tik ne mano paties?):
  – O Trejybe (Viešpatie, Kitkuti ir Šnekuti), ar ne per daug stebuklų? Juk vyksta?  Taip? – klausiau ir kartu stengiausi it magnetu pritrauktas akis atitraukti nuo varnėno Šnekučio akių. Skauda. Neįmanoma ne tik akių atitraukti, bet ir ausų kurtumas išnyko. Atmintis taip pat it pūstelėjus į blėstančių žarijų rusenimą. O karietos gyvenimas, persimetęs į nušauto varnėno akis, pasak Kitkio kaip „judantits kinats“ kinas. Regisi, net nereikia atsiminti, nes regiu ir girdžiu, ot, tarkim, kad ir Mundį su manimi. Pavaikštinėjęs, pasimankštinęs, lyg taip norėjęs geriau priimti (gal įsisavinti) naujos erdvės naujas įtaigas, jis taip:
  – O ką, jeigu iš tikrųjų taptumei paveikslo, kad ir su karieta, nuosavybe?
  – Štai kaip, Mundi! Tačiau apie tai negalvojau.
  – O ar nevertėtų?
  Žiūriu į varnėno akis ir matau save su pražiota burna, kurioje nei vieno garso, bet užtat tuokart prisiminiau ir lyg mąsčiau:
  Kai atrodė, jog be „Dženės“ negalėčiau apsieiti, kad gyvenimas prarastų bet kokį skonį, būtent tuomet ji sudužo, išsilakstė į šipulius. Likau be nieko. Net be prisiminimų, nes likimas, atėmęs „Dženę“, padovanojo amneziją. Dabar suprantu, kad tai irgi buvo brangi dovana. Ilgą laiką nejaučiau karietos netekties. Net nežinojau, kad ji buvo. Ligi šiol dar atmintyje kažkas iš praeities atsigauna.
    – Tai turbūt blogiausia, kas žmogų gali ištikti. Gyveni ir nežinai, kas buvo prieš valandą, dvi, tris, o juo labiau, kas vakar, – paaimanavo istorikas ir suvokiau, supratau, kas jis mane ir tylintį išgirdo.
  – Patikėkit, ponas Mundi, šios baisios ligos nekeikiu. Gali būti, kad būtent ji mane išlaikė ant kojų ir nedavė širdžiai sielvartu uždusti ir sustoti. Ir va po dešimt metų vėl įeinu į karietą. Beje, tą pačią. Karietų, žinoma, gali būti daug, kaip jaunystėje panų, bet „Dženė“ buvo vienintelė. Šia prasme turėjau dvi mylimas – karietą ir žmoną. Vėliau likimas kišo po ranka ir kitas karietas. Aš ėmiau, tikėjau jomis, mylėjau jas, bet „Dženė“ vienintelė. Ir dabar jaučiuosi lyg antrą kartą  įėjęs į tą pačią upę.
  – Atsiprašau, bet manau, kad toks palyginimas nevykęs.
  – Ponas Mundi, parūpinsiu paveikslų su karietomis ir paprašysiu, kad įeitume.
  – Jų ir taip nemažai matęs, bet bandyti įeiti į nupieštą karietą... Ką jūs! ką jūs! Juokaujate?
  – Nejau? Štai paveikslas su karieta ir mes į ją įėję. Ar manote, kad visi, net ir Kitkutis su Ūla prisivaišinome durnaropių ar narkotikų ir dabar plaukiojame smegenyse.
    – O ne! Ne! Tikrai ne, – regiu kaip varnėno akyse mojuoja istorikas Mundis ir suvokiu, kad tai  nedidelis, tačiau jubiliejinis dalykas – sukako 10 metų, kai „ Dženė“ išvyko keliauti  paveikslo keliais, o tai reiškia, kad 10 kartų apkeliavusi aplink saulę. Smagu. Tačiau man  asmeniškai kur kas svarbiau išmokti girdėti tokią kelionę, surankioti tokių kelionių peizažus, kuomet net nežinai kas, bet štai ima ir tiesiog ausyse užgieda. Galbūt tai mano Aukštoji Viltis, kuri dar vis neapgyventa, natūraliau neapčiuopta ir save  apreiškia tik per pajautas, bet:

Ir vis dėlto suprasti moku,
graži šalie, valstybe, kontinente...
ir nesvarbu, kaip dar vadintume tave,
kuomet matuojiesi parametrais Žmogaus
vos ne nuo nulio (kad viskas apeita
ir tik sočiau numirti pasiliko)
lig begalybės (kai dievagojasi,
kad net savęs pažinti nesuspėjęs)
Bet stop! Svarbiausio dar nepasakau.
Kelionė tęsiasi,
pasaulį žvalgant per varnėną žuvusį,
pro jo neužmerktas akis...

2019-10-19 20:36

Pranas
Sugestyvus dienoraštis – 41
27. Kelionė tęsiasi III

  – Aš irgi, zinok, lab☼i, lab☼i rimt☼i, Kitkuti, –
girdžiu ir matau  save iš 2009 metų. Ten irgi ruduo, kaip ir čia. Ten irgi, kaip ir čia, Bobų vasara išėjusį į spalį. Ten irgi rudens darbai su jo paties ir žmonių gyvenimais, ten irgi daug  to paties, kaip ir čia, net ir aš ten, bet ne toks, ne toks, kaip dabar čia... Iš čia žiūriu į būtą  laiką, būtą save ir kartu jaučiu, suprantu, kad jis yra ne tik būtas, bet ir esamas. Čia ir dabar – niekas nedingsta,  neišsibarsto po kažkur, viskas sukaupta savyje. Esi tu, esu aš kaip archyvai.

Nemanau, kad gebu įkalbėti
Esantį laiką nebūti naiviu,
Ultimatumai jam nepaveikūs.
Žegnoki bažnyčiomis,
Melskis ar ne – nepadės;
Iš visur jis sugrįžęs,
Ramiai komentuoja, kas buvę kadais –
Šiandien, ryt, visuomet
Kaip ir Dievas, labai panašu...

Ekvilibristika, tu – kur?
Sunkiai taikais išeit į areną
Ir cirko publikos katutėmis paploti

Gal ir supyksi, bet...
Yžiai nepradangina upės
Visąlaik tik į vandenis jos šliauždami
Ačiū, kad proto nereikia.
Save trejybe užkoduoti – ESU

Atrodo, ištirpsta krantai,
Reikėtų atgal į peizažą užkelti,
Chorais pragysti, paskambint varpais, bet...
Yra kaip kasdien savo laiką girdžiu:
Vaikeliai, būkit gražiai, vis gražiau ir gražiau...
Aš gi kol motina, kol jūsų mama
Sūnų ir dukrų iš lopšių neiškelsiu.

  Reginys iš anų metų su paveikslo karieta įsišviečia dar geriau. Akinių nereikia. Ir klausos aparato ausyse taip pat nereikia. Mačiau ir girdėjau save taip jautriai, kad užsimiršęs tiesiau ranką paglostyti  Kitkutį, tačiau – ne, rankos tokiam dalykui per trumpos pasiekti. Delnas nusileido  beveik panosėje – ant dienoraščio netoli varnėno, o akys irgi lyg atitrūko nuo įmagnetintų jo akių, pro kurias matėsi kas dedasi paveikslo karietoje, atitolus nuo jos per visą dešimtmetį. Kaip tai reikėtų  suvokti, tikrai nežinau, bet neduok, Dieve, tokį reikalą atstumti  nuo savęs teisinantis, kad ir vėl su smegenimis kažkas ne taip.
  „Ne taip“ būtų, jeigu jie uždraustų neleist priimti į galvą tokios realybės arba elgtųsi panašiai kaip pirmą kartą išgirdus joje įsikūrusias dvi papūgas – Nadeždą Konstantinovną ir Eženą Potjė. Jau jos įsigyveno, aš apsipratau, bet vis tiek būna smagu prisiminti jų šnektas, dažniau tik jų  trupinius, kaip  pavyzdžiui:
  – Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
  – Kur važiuoja?
  – Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos:
Ir tiek atsiminus man pakakdavo, kad būtų gera.  Dabar atsitinka taip, kad  pajautos lyg atbuko, o  praeities reikalai lyg svarbesni. Ar tik ne todėl, kad  dėl anų reikalų gauti guzai jau užgydyti?
  Dienoraštis nuo stalo pasilikau rankose ir net nejaučiu, kad jį laikau, o man protinga ir smagu atsiminti būtent taip, kad buvusio laiko tartum nėra. Ne iš nuotraukos, ne iš judančio kino, o iš gyvos realybės regiu būtus dalykus kaip iš esamo laiko, Matau iš jo kaip dalyvis, kaip reikšmingas potėpis  paties paveikslo – vežėjas aš ten ir man svarbu, kad karietos keleiviai jaustųsi kuo geriau, be stokos dėmesio sau. Taip Ūla, tai Kitkutis, taip istorikas Mundis, kuris, regis, labiau už  kitus parūpęs žinoti karietos praeitį.
  – Klausėte, pone, kas pirmieji buvo šioje karietoje. Deja, man tai nepavyko sužinoti. Tiesiog nepasirūpinau, buvau užmiršęs ir nepaisiau, kad toks darbas reikalingas ir jį reikia bent daryti, nepaisant rezultatų. Net įtariu, kad tai viena priežasčių, kodėl taip ūmai ir nelauktai, taip kerštingai buvo sudaužta „Dženė“, o man padovanota amnezija. Gal taip, gal ne, bet logikos čia nestokojama. Netgi nepasirūpinau sužinoti, kas yra karietos meistras ar meistrai.
  – Tu piktats tada puvai, taip?
  – Ne, Kitkuti, ir tada nepiktas, bet išdidus ir todėl kvailas.
    –  Puvo durnų laivats, pet dapar jau kvaitsiukų karieta.
  – Gal. Matysim, kaip kas bus, o kas buvo irgi  neturėtų prapulti. Galbūt  būtent todėl karieta ir  persikėlė į paveikslą, kad tuo pačiu laiku gebėtų  pakeliauti ir po ateitį, ir po praeitį, – girdžiu kaip paplepu tada ir suprantu dabar, kad tai ne joks plepalas. Net pagalvoju, kad gal kaip aš dabar  laikau rankoje dienoraštį, taip Aukštoji Kilmė laiko savo rankoje Visatą.
  Aukštoji Kilmė? O kodėl ne Dievas?
  Manau, kad rodydamas į ją išvengiu nuodėmės be reikalo netarti Dievo vardo. Patikiu, kad Aukštajai Kilmei, nemenkiau kaip Dievui smagu pamatyti, kaip, visaip besikapstydamas po savo galimybes, paregiu neginčytiną dviejų reiškinių panašumą – paveikslo ir  žodžio. Atsiranda paprastas suvokimas,  kad visu ūgiu įeiti į paveikslo karietą nė kiek nepaprasčiau  kaip visų ūgiu ateitį į dienoraštį, į žodžio karietą.

29. Kas dar galėjęs žirgą taip aukštai  balnoti 

   Nagi būna, kad ir išmintingi žmonės niekų papaisto. Užsiliko ir mažytis  epizodas iš mano  pašnekesių su Citata, būtent tas, kai jai labiau parūpo sužinoti iš kur ir kaip  atsiradęs sumanymas „visu ūgiu“ ateiti į dienoraštį. Pamaniau, kas jos pasiteiravimas labiau dėl nieko arba bent manant, kad taip pasirodžius žmogus pilnesnis atrodo ir sau, ir kitiems. Kažkuo jam reikalingu, svarbiu užimtas. Mačiau, kad moteris atsargiai ima nušautą varnėną ir elgiasi lyg abejodama, ar dėl to nebus kažkaip papeikta. Man pačiam nė karto nepasitaikė, kad paimčiau jį kaip lavoną, kaip negyvėlį. Jis man nebūdavo toks, tačiau atsiradusi savijauta nepaklusdavo, kad į ją galėčiau parodyti žodžiu, tačiau visuomet buvo  tikra, kad joje atsiranda labai daug ir labai sunkaus  darbo, dažnai visą laiką praleidžiant nepratarus žodžio. Tačiau toks laikas irgi be žinių, ne be susikalbėjimų.
   Štai tokią sieloje (gal dvasioje?) atsirandančią   egzistenciją ir bandau įvardinti kaip paveikslų kalbą. Jie, paveikslai, visokie, bet visuomet judrūs kaip ir ji,  kalba. Kažin, kiek laiko praėjo, kai ją išmokome įrašyti? Kažin, kiek laiko praeis, kaip išmoksime įrašyti ir paveikslų kalbą, kuri migloja taip, kad nežinai kaip: iš savęs – į tave ir visur, ir atmigloja atgal iš nežinia  kur. Tačiau – ne, dar anksti apie ją  kalbėti bent kiek konkrečiau, betgi tai nereiškia, kad tokiems  dalykams abejingas. Ir man įdomu, ką apie  tai galėtų pasakyti Citata. Jau laikas ir ją būtų  pavadinti bobule – seniai ją atsimenu. tačiau jos išvaizdos peizažas nenusiteikęs tokioms  „apkalboms“ pasiduoti – šviesios akys, greitos kojos, judrios rankos, o atmintis tokia, kad, regisi, paimta iš visų žmogaus būties epochų, bet reikalinga, kad gyvenamas laikas būtų prasmingesnis. Regiu, kad sukluso, paėmusi į rankas varnėną. Ji girdi Šnekutį, kažką mato. Ar kuriuo momentui  nepasakys, kad, girdi, atsiprašau, gal snustelėjusi buvau?
  – Tikiuosi ten ne tuščia.
  – Daug ką matau, bet – ką? Ir jaučiu taip, kad irgi  nepasakysi, o ką  būtent, – pasakė Citata, atidžiau įsižiūrėdama į varnėno atmerktas akis.– Gilu, gilu. Turbūt ir dangus toks gilus nebūna.
   – Semk, kas bepakliūtų
   –  Lengva pasakyti – semk! O kaip tai padaryti?
   –  Ir vis tik...
   Buvau patyręs ir žinojau, kaip sunku, įsižiūrėjus  į  varnėno akis, savąsias atitraukti nuo jų, tačiau tai  nebuvo būtina manyti, kad šitaip atsitiko ir su  Citata. Mudviejų vidujiniai santykiai su Šnekučiu buvo labai skirtingi. Ir ne tik Citata, bet ir niekas taip negalėjęs sukurti  bent apytikriai panašiems santykiams reikalingą priežastį. Žinom, kad negalimą antrą kartą įeiti į tą  pačią upę, bet turbūt ne kitaip ir su bandymu nušauti tą patį varnėną dar kartą. Citata neskubėjo  atitraukti savo akių, o man labai pasinorėjo, kad ir jį išgirstų varnėno pamėgtą ir  kažkodėl dažnai lyg šiaip sau pasakomą frazę:
  [i]Turiu tiek, kiek žinau, kad nieko neturiu arba turiu  viską.
  Tai, žinoma, vertimas iš paveikslų kalbos ir todėl niekam negalėčiau papriekaištauti. jeigu kas tą patį  paveikslų kalbos žiupsnelį išgirstų kitaip. Būtent  dėl panašų darbų Citata jau anksčiau mane papeikusi,  kad, girdi, „nereikia, dzieduli, niekučiais užsiimti. Ar suvoki, kiek nemažai laiko reikėtų tau šitą mintį seilinti, čiulpti, kramsinti bedate burnike. Ir nieko doro, nieko. Tuščia ten“ Neabejoju ir tada ir vėliau, kad Citatai nemenkai teisi. O aš? Negi  toks glušas?
   Senatvė jau pasiekė tokį laipsnį tikrumos, kad  daug kam nelemta tokios brandos sulaukti. Reikmė „visu ūgiu“ įeiti į kalendorių darosi nemenkiau  akivaizdi kaip prie mirusiojo uždegti žvakę.   
   Žvakės prie varnėno nedeginau. Ir poterių  specialiai nekalbėjau. Tačiau gi dievybės ir yra tam.   kad pilnatis žmoguje neišnyktų. Vietoje žvakės, net     apie tai nepagalvojęs, pradėjau „kūrenti“ akrostichą.
Lig šiol tik pasilikdamas su savimi ir varnėnu, tačiau dabar pasitaikė proga pašviesti jo ugnele ir Citatai. Susikaupiau, kad nė vienas raumenėlis nevirptelėtų,   o juolab lūpos.   
 
T  Tai tikra taip, kad pasakų nereikia sekti –
U  užėjęs laikas, nuo Adomo ir Ievos,
R  randais smurtautojų išdegintas lig kraujo
I   ir, Dieve, nesupyk, tačiau net prakeikti
U  užuojautų nelaukėm iš dangaus.

T  Tikriau negailima mylėti nei mylėjom
I   ir nuodėmės mums būdavo kaip turtas.
E  Ekskursijoms nebuvo laiko.
K  Kiekvienas, kad ir vienas – visuomet karys.

K  Kas dar galėjęs žirgą taip aukštai balnoti
I  ir nebijoti krist į pragarų gelmes?
E  Ekspertai, gal pabaikite šaipytis iš manęs,
.K  kuomet pasirinkimas tik: arba – arba.

Ž  Žinojimo didesnio nereikėję
I  ir patarimų irgi –  ne!
N  Nėra didesnės galios sielai suvaldyti:
A  Aš čia karalius, viešpats šitoje būty,
U  užgulęs kosmosą kaip kelnes .
 
  – Viešpatie, betgi tu yra, – absoliučioje tyloje  sudejavo Citata, įkitusį į stingulį. Žinojau, kad akrostichas užsidegė, tačiau pasitikėti juo negalima. Užgesta netgi žvakės ir netgi ne medinėse gūžtos, o prabangiose, išpuoštose bažnyčiose.

K  Kažkas nerimsta dėl manęs, kad toks
A  Ar tik ne tu, Dievuliau?
D  Dar sykį atkakliai sakau:

N  nuaugau link tavęs, tačiau 
I   išžiodyti šį reikalą man nepavyksta.
E  Eskizų daug, net ir tokių,
K  kai dar toli prieš pieną motinos esu,
O  o įtikėti tuo pristingsta ryžto.

N  Neprisileidžia būti prie Adomo
E  eldijoje, išskobtoj iš bendro medžio,
T  turėti motiną pirmo žmogaus ten – irgi NE!.
U  Užtrukom, Dieve, darbuose prie molio
R  rentgenoskopijai uždelsus atsirast anksčiau
I  Ir ką, ir kaip šiandieną bekalbėtume –
U  užtukom lašiniais, net širdžiai ankšta.
     
  – O dangau! – vėl sudejavo Citata. – Varnėnas dingo.       
  – Nekalbėk niekų. Jis negali dingti. Jis tik gali  prisikelti iš mirties.
   –  Tuomet jis prisikėlė.
   –  Prisikėlė? – nemokėjau patikėti. Aš irgi  labai tikėjau, kad ateis ir jo prisikėlimo valanda. Labai tikėjau, bet ... akrostichas dar dega, kūrenasi..

A  Aš suprantu, kad, Dieve,
R  reketininku ir mane gali įtarti
B  baisu manyti, kad palikčiau be tavęs
A  atėjusio iš ten, kur ir pradžios nėra

T Turėti viską arba nieko
U užtenka tiek, kad būčiau ar nebūčiau su tavi m.
R Ramus atrodo naktyje Visatos miegas
I   ir kas galėtų pamanyti, kad
U už ateitį ir jis kraujuoja žaizdomis..                                                                                                                   

V  Vaikėzo išmintim nepatikėkit,
I  išgirdę, kad valdovas aš
S  su karūna žvaigždėta virš galvos,   
K  kai šitiek daug žvaigždžių Dievu kūrenasi.   
Ą  Ąsa ąsočio irgi molį moliu kelia...

  – Mes sapnuojam? Abu? – parūpo pasitikrinti  Citatai, tačiau ir pati ji tokiu sapnu nepatikėjusi. Ūmai sukrutusi, abiejų rankų delnais kaip lizdu iškėlė varnėną ir buvo jai smagu žinoti, kad nėra ir būti negali puikesnės karūnos, kaip giedantis paukštis viršum žmogaus galvos.