2.  Sunku supaisyti, kokia muzika laukia

   
Dienoraštį truputį pavartęs, pasklaidęs, tačiau nieko nepaskaitęs, stumtelėjau jį toliau nuo savęs. Paprastai tuomet ir Lucilijus pasitraukia, palikdamas mane vieną, tačiau vienišu nesijaučiau. Dvasios pajautose kažkas atsirasdavo, kad galėjau rodyti į save ir kalbėti, kad būtent ne ką kitą, o mane kažkada sutikęs Demokritas. Buvau vienas, bet jam atstoju visą tautą. Tikrovėje nei pats Demokritas, nei toks jo suvokimas man nebuvo žinomi ir tik dabar, labai neseniai, padedant Lucilijui, pirmą kartą išgirdau ir suklusau, suvokdamas, kad netgi toks nežinojimas man irgi yra laimingas atradimas: man visą laiką rūpėjęs žmogaus AŠ, nelauktai sujudo, sukruto neįprasta būtimi, neįprastu pasauliu. Jau nereikia save įtikinėti, abejojant pajautomis: tiesiog žinau, kad iš jų pereinu į tikėjimą ir netgi žinojimą. Daug kartų skaityti ir daug kam nesuprasti eilėraščiai pasidarė dar labiau prasmingi. Ir ypatingiau tie, kurie nusitaikę į žmogaus esatį. Tokio jo nei ant svarstyklių užkelsi, nei į švarką įvilksi ar kepure uždėsi.
– Dzieduli, tu šiandien ne pirmas prie dienoraščio. Tačiau noriu paprašyti, kad apie viešnią neklausinėtum, nes ji prašė, kad – jeigu panorėsi – perskaityčiau eilėraštį ir, atvertęs pirmą, dienoraščio puslapi, palikčiau tave vieną.
– Vieną? Betgi tai neįmanoma. Ir tu, Lucilijau, tai žinai.
– Ji taip prašusi, o aš prižadėjau.
– Ko gero, mielas Lucilijau, ši kartą Bobų vasara užteka kartu su saule ir būtent spalio 4 dieną.
– Panašu. Ir būtų smagu, kad man leistumėte parskaityti eilėraštį,– atsiliepė Lucilijus, o dienoraštis lyg ir pats atsivertė į pirmą puslapį.
  Padėjau smakrą ant sulenktos rankos delno: skaityk, Lucilijau. Šventė gi. Bobų vasara. Tiesa, neįprasta, betgi tai irgi vienas iš gražesnės šventės elementų.
Lucilijus neėmė į rankas dienoraščio, neėmė kitokio užrašo , o ir pats išliko lyg nejausdamas, kad pažadėtas ištesėti darbas dar neprasidėjęs. Neatrodė, kad žino, jog būdami po vieną, būdami tik sau, dvasinėje ertmėje atrodome  labai  ne taip. Sunku supaisyti, kokia tavęs muzika ir publika laukia, bet ji yra, ji laukia, ji girdės. Dabar reikėjo muzikos ir ji atsirado. O netrukus ir eilėraštis, kalbantis su Lucilijumi pašnabžda, bet juos girdi visa publika, o ir man nereikėję į ausis kištis klausos būgnus.

Jaučiu: proza neišbučiuos tikrovės.
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
  pagarbintu supratimu.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
jei neveji jų iš širdies – šalin,
bet seniai ją, širdelę mažą,
į lazdą maino, nes, girdi,
širdis nepakelia tiek daug,
o štai lazda...

Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
gal manant net, kad bus lengviau numirt,
ir iš toli, žvaigždžių keliais, be atbudimo
ir be lazdos atgal namo sugrįžt.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs,
vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele Ašašai,
kiek čia bebūsiu – būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
ir žingsniai it šešėliai
saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
kaip baltas gulbinas į aketę įkritęs.
Atsimena kažką -
ar tik ne savo baltą gulbę?

Muzika ausyse dar nebuvo nutilusi, tačiau žinojau, kad Lucilijaus nėra, išėjo, ant stalo palikęs kalendorinį dienos lapelį, o šalia jo ir atverstą dienoraštį. Neiškart apsisprendžiau, kurį iš jų pirmiausia paimti į rankas – kalendoriaus lapelį ar dienoraštį. Paglosčiau lapelį, o jis prilipo prie suprakaitavusių pirštų. Lyg pabijojęs, kad nepalikčiau jo kaip gulbino, įkritusio žiemoje į eketę.
   – Šventoji,– pasakiau tyla,–  atsimenu, kai tu šitą  eilėrašti deklamuodavai. Dažnai atsimindavau.  Ir  ne  tik šita. Ir, žinoma, netiesa, kad  tu kažkur būtumei  dingusi,  iškeliavusi. Galbūt, galbūt ir ten kažkur esi, Nesakau, kad  esi   Dievas,  nors  viena  bet  visur, tačiau kad  ir  čia,  tai  -žinoma,  kad esi. Iš  kur  žinau? Nežinau  iš  kur, bet  žinau,  kad esi... 
(Iš Pelėdos „Sugestyvaus dienoraščio“)

ŠKLĖRIAI

Aš buvau Krušaitė Julija, 1951 m. ištekėjau, tai dabar Karlonienė. (Gimiau) 1928 m.
Visų čėsų gyvenau Šklėruosa. Šklėruosa gimiau, Šklėruosa jau ir mirsu. Gero tai nieko neturu ko pasakoc.
Mes užaugom devyniuosa: 6 broliai ir 3 sasarys. Broliai jau išmirį, likom cik mes, trys sasarys. Visi buvo išvežči, visi buvo araštuoci. Aš tokios šaimos. Pirmiausia tėvukas nusdėjo, kad nesrašė kolkozan, tai pajėmė trajis metus, tai juos tris iš Šklėrų pajėmė. O paskui, broliai mokinos Vylniun, univarsitetan, vienas pirman kūrsan, kitas kecvirtan, pajėmė brolius. Aš slapstiaus visų gyvenimų ir likau, o mamų su mažais vaikais išvežė. Aš nebuvau Sibirun. Ciktai tan sąrašan buvau. Tai vis ciek tramtinė skaitiaus. Vyrausia sesuo buvo jau ištekėjus, tai kita pavardė, jos nevežė, o aš slapstiaus, o jauniausių išvežė. Ir brolį dzvylikos išvežė cik su mamu.
Aš mažai buvau viena. Ba mes ca nibi draugavom su savo būsimu vyru, tai jis kažkaip tai kokiu būdu padarė, kad mūs matrikacija jau padaryta. Dar buvo nepadaryta, ba abudu mes bijojomės, aš nesrodiau. Jis vienas nuvažavo, Druskinykuosa padarė matrikacijų be manį. Paėmė mani, dar išvežė Druskinykuosa, laikė visų savaitį, kolai atvažavo jis, mano vyras, ir atsivežė pažymėjimų, kad raiškia mes... Dar jis padarė, kad mes trys mėnasiai prieš matrikacijų padarėm. Tadu pradėjom gyvenc, aš parajau pas juos, nuvažavom dzviesa šliūbų pajėmėm. Tokia ir veseilia buvo. Likau šiton šaimon viena be šaimos. O ten Sibirun visi susrinko, pirmiausia tėvukas atsėdėjo 3 metus ir atvažau pas mamų. Broliai Novosibirski mokinos, pajėmė tadu ir mamų, mūs tėvukų ir vaikus šitus jaunus. Ir visi Novosibirske gyveno. Baigė mokslus, kap išgaišo Stalinas, tadu jiem gi davė laisvį, juos aplaido. Tėvukas su mamu parvažavo, o jie baigė ten. Nenorėjo maišyc mokslų, tai abu broliai univarsitetų baigė Novosibirski. Dyrbo Lietuvon, Vylniun inžinieriais ir gyveno. Vienas nuo lenkų karo negrįžo, Anglijon kokiu tai būdu perdavinėjo tuos belaisvius. Anglijon pakliuvo, tai tį numirė, o vienas Lenkijon.
Mano gera buvo anyta, suprato padėtį, aš gi kap stoviu likau. Viską išvežė, viską. Paskui mama kiek parsiuntė man drabužėlių, kiek parsiuntė man. Iš karto mes, kap cik apsižaninom, tai jie tan galan pirkios gyveno, o mes ca. Buvo mažukas galalis tokis, kap mano virtuvė, cik tokis, paskui jis nuvertė visų tų galų ir dastatė šitų galų, ir užteko, gyvenom. Dagyvenom 50 metų be 3 mėnasių, užauginom du vaikus: dukterį ir sūnų. Abu gyvena Vylniun, o aš ca tupiu.
Kur ca geras laikas. Visokių vagių, visokių. Dar daugiau dar daugiau visokių. Pas mus vis skambino ir skambino, kad šulnius tikrins. Jei nežino seniūnas, tai apgavikai. Ir pas mani skambino, kad atvažuosim tikryc šulnių. O kad dukart jau skambino, kad vienųkart kad sūnus guli ligoninėj, o kitųkart kad anūkė važuodama užmušė vaikų. Nu dar susorientavau graitai ir dar aš juos pasiuntiau labai gražai. Tai dukart. Vienųkart tai pašaukiau kraštukų mūs, tai jie atvažavį sako: „Varėnon buvo du pagauci, tai žino, kam skambyc“. Mato, kad an moteriškės užrašytas telefonas, dar seni vardai. Jei būt vyras, tai telefonas būt užrašytas an vyro, tai jie užtai ir skambina. Žinoma, nei aš jų pažįstu, nei ... Mortūnienė tųdzien kap skambino, matė dzvi nepažįstamas mašinėlas, gal kur stovėjo miškan, skambino ir laukė. Gal Dzievas ir davė, kad aš graitai susgaudiau.
Kur ca gerai žmogui vienam gyvenc, va, cik kų krašto apsauga, o kiek ca, cik trys pirkios mūs kampan, traji namai nibi. Jau tų ligų, kokių aš cik neturu. Tai prašau: „Ataik, Juozai, pažūrėc, ar aš paskeliu, ar ne. Tai jis, prauda, taisyngas, ataina pažūrėc. Ataina kasdzien, jei vaikštau po kiemų, tai neataina, o kap sako, nevaikščioji, ataina pažūrėc. Jonui (a.a. Karlonui) vienam nusbosta, tai ataina pasėdėc, o daugiau nėra kam. Ca cik Bakanauskų šaima dzidesnė. Kadgi ca jau nėra kam pas mus nei suveic, nei ataic, kad ir yra, visos jau necikį. Bet aš iš Šklėrų kaimo vyrausia ir Bakanauskas dar, už mani metais vyrasnis. Vinca Bakanauskas 27, o Petras 26. Visi tokie duklios, va sako, tokis duklia. Apie žmogų tep kalba.
(Kad merga graži būt?) Kap tokia merga kap aš, tai gal ir kremas padeda. Kap buvau jauna, nei kremo turėjau, nei nieko. Ir apsižaninau su savo kaimynu, tai, raiškia, graži buvau. Ir dar (vyras) nelaido (manęs) Rusijon išvežč. O dabar kap tokia, tai niekas nepadeda, nei kremai, niekas. Aš niekadu (pienu) nesprausiau, nei dažaus, nei nieko, nei nei. Žmonių moteros, t.y. mergos, prausės, ne pienu, ale išrūgom.
Galvų prausiau dzirgėlėm, o ratas kokias (gėles) pažįstu, bet kur knygose tai ne, visų nepažįstu. Dabar aš cukraligi sergu, radau, tai daugel prisdzovinau. Nuok cukraligės geru mėlynių uogų uogojus, baltų pupelių lukštus ir dzyrgėlas.
Daugiausia virė avietes, kap ir anksčiau, tep ir dabar. Ramulius sėjom. Nuog spaudimo žamo jonažolas gera. Jos kelia spaudimų. Aš cik dzyrgėlas naudoju ir plaukam plausc ir ... aš žūrau, mano sasaras dukra Kaunan gyvena, vaikam visciek dzyrgėlėm plaukus prausia. Gal ir gerai, kadaise ir mano nieko buvo plaukai.
Šklėruosa žamėm, gyvuliais ( žmonės užsiėmė). Žamį visi dyrbo, pirma nebuvo užlaisci laukai, nebuvo nei metras užlaista lauko. Ir kruopas darėm iš miežų, ir grucį darė, ir grikius sėjo. Iš grikių ir kruopas, ir myltus darė. Kap niekas neaugo, lubinų sėjo, tadu lubinan rugius sėjo. Lubina kap trąša buvo. Tadui niekas nežinojo tų trąšų. Lubinus sėjo, paskui grikius. Grikių kiekvienas turėjo turėc. Kviecus sėjo. Kur prastesnė žamė, nesėjo. Kap išvežė tėvus, an mūs žamės užsodzino miškų.
Buvo tokių metų, mano tėvas po aštuonias karves laikė. Mano tėvas atsėdėjo trajus metus, ba buvo buožė. Atsimenu, pas mus buvo fikusas labai dzidelis, visas kampas. Dzidelian tokian vazonan, iš Ašašnykų buvo tokis Macukas, vadzino Macukynas. Grigas pavardė, jis buvo stribas. Sako: „O iš ko pažįsi, kad buožės, va, kokias gėlas sodzina“. Ir suėmė, rovė rovė ir išrovė, ir vidurin kambaro metė. Bet ir ištįsiau ir išmetiau. To Macuko sūnus irgi buvo stribas, tai sanis išrovė.
Nevalgėm tep kap dabar – viskas neskanu: ir dešros negeros, ir duona negera, ir viskas negerai. Mūs tėvas laikė porų arklių, tai važavo miško vežč visąlaik, tai vyram raikia. Gurulį kokį indedzi prėskan, lašinių gabalukų ar mėsos, o mumi gerai ir prėskas būna. Tai viskas vyram. Nu karvių turėjom, pieno turėjo, tai iš pieniško darėm, sūrus darėm, sviestų darėm. Dar raikėjo iš to raikėjo padaryc ir zlotas. Dar kašalėn nešėm susdėjį Pariečėn parduoc an turgaus, sūrį ar kiaušinį kokį suranki, ba pinigų tadu (negavo), ir saniausi niekas pensijos tos negaudavo.Vyrai darbujo miškan, uždarbuja, tai pirkdavo visokias ir malatarnias, ir maniežus, ir dviračius. Šklėrių šitokis buvo kaimas, tai cik mano broliai turėjo ir vienas mokytojus Večkys turėjo dviračius, tai jau bagotyrai buvo.
Piesčių kaimas buvo, tai čebatus visas kaimas nešojo. Vienus čebatus turėjo, bažnyčion raikia aic, tai vienas vienų sekmadienį aina an peco užsidėjis čebatus. Priek bažnyčios atajo, apsiavė. An kapinių, atsimenu, prie Kabelių upelaitės kojas nusprausiam, tadu apsiaunam.Visąlaik ajom basos, nu kiek gali nuveic Kabeliuose bažnyčion, taigi nuplėši kiek batų. Tai basos nuveinam, jau tį prieš bažnyčių (apsiaunam). Atsimenu, tai daugiausia, kap buvau mergu, medžiagines kap dar tapkutės, kap kedukai, baltas tokias. Tai dantų milteliais išbaltai. Iš drobės išsimaraškuojam bliuskutį, ojoj viena kitos žūrom, kap tavo gražai padaryta. Pirščinių tai neturėjot, muftas. Jei kur ainam ar važuojam, tai rankas mufton suskišam, ir visa ton mufton, lenciūgėlis atdarinėc, maldaknygėm, raožančiui indėc.
Iš grikių daugiausia myltam, babkas kepėm ir košes virėm, ir kruopas darėm. Turėjom savo gyrnas ir mokėjom, iš karto cik aukštai pakeli gyrnas, tuos lukštus dar nulukščini, paskui išsijoji lukštus, tadu dar kitąkart ir tracųkart. Šak visa darėm, ir duonai malėm rugius, gyrnom malėm. Ciktai, kap jau darė grucį ar kruopas miežines, paskui rados Navasiolkon (Naujasodėn), tai jau tį važuoja, tai ir ne visi galėjo tį nuvažuoc. Kokis tį sumalimas, ir pyragus, ir sausainius šventėm kepė – visa kepėm iš tokių myltų.
Šventes švįsdavom, mes ir jaunimas švįsdavom, Užgavėnes jaunimas šventė: suveina jaunimas, visi, daugiausia ca va kur Bakanauskai gyvena. Dzidzulį bliūdų pridarom kopūstų raugytų, dar apspyrginam tuos kopūstus. Oi kap gerai! Dar lašinių pritrupinam, jei dar tį kas dešrų atsineša, tai labai gerai, nu ir toki buvo baliai, tokios šventės. Bernai atsineša samagono. Girtų nebuvo. Jei 15 žmonių, kokius du butelius išgeram, ot cik visi linksmesni. Muzikų pasisamdom. Užgavėnes visadu šventėm, Naujus metus priimdzinėjom visadu. Bet šitokios ir užkandos tokios buvo, mes nieko neturėjom.
Bažnyčion su arkliais važinėjom kas sekmadienis, ir vaikai, ir tėvai, ir. Paskinkom, mūs turėjo, kap vadzino tadu, brikelis, specialiai, jau važuoc, pervažuoc. Turėjo specialų kumeliukų tokį. Mano broliai labai mylėjo jau arklius. Tai nuvažuoja, tai žūro visos mergos, bernai cik žūro. Tuoj brikeliu, kumeliuku tuoj gražiu, riebiu.
Per Velykas važuodavom bažnyčion. Kiaušinių jaunimas cik prisrenka. Bet šnapso niekas nei duodavo, nei siūlydavo. Vaikai aidavo kiaušiniauc tai labai, tadu jau nespėji duoc, vaikai ajo kumpanijom. Šaimų daugel buvo, žmonių daugel buvo, ir vaikų buvo daugel. O dar nei vaikų yra, nei žmonių yra. Šklėrių 68 kaminai buvo! O jau kiek nėra nei pamūrių. Daugel išsinaikino, kap išvežė in Sibirų, kici miestan išajo.
Adventas. Mes per adventų mainėm ražančių. Kas savaitė suveidzinėjo moteros ir mainėm ražančių. Tai suveina moterys, atkalba ražančių ir paskeica paslaptis. Ir adventan ir be advento. Gavėnion jau buvo ramiai, neužgirsi nei kur dainuojanc, nei kur niekur. Jei suveina vakaroc mergos, megzc susneša mergos, nu ir bernai, žinoma, suveina pas jas. Nu tai, ot jau tį pajuokavoja, o jau tį gerc ar baliavoc, ar dainuoc, gynk Dzieve. Adventų cik penktadienį nevalgėm. Gavėnion mano tėvas ir mama, pas mus dar buvo tėvelio sesuoj sena, tai nevalgė penktadienį, šeštadienį ir trečiadienį gavėnion. Penktadienį mes jau mėsos nevalgėm. O tep tai mes vaikai tai valgėm, o saniai tai nevalgė, tris dzienas nevalgė. Nieko nieko, tį cik kokių saldį darė. Saldė kokia tai, apraugė, atsimenu, bet aš tai nemokėjau jos. Bet man gerc tai buvo skani, apraugia iš myltų, parūgina kiek tį, biškį cukraus indeda, ir su būlbėm valgė ir su virtom būlbėm. Ogi nei pieno nevalgė jiej. Ir turėjo kap kokiais metais po aštuonias karves, šešias tai visadu. Tai prideda tuos giroščius, kap vadzinam, sviesto. Per gavėnių prideda giroščius sviesto, jis net neskanus būna, bet suvalgom. Visciek suvalgom. Niekas nei sviesto, nei grietinės, niekas nevalgydavo. Net puodus mazgodavo, kad nebūt riebuluoci.
Per Kūcas stengėmės, kad būt 12 valgių. Silkė turėjo būc svarbiausia, tai virėm kisielius, ir avižinį, ir spanguolių uogų kisielių, ir burokėlių darė mišrainį, ir kopūstų mišrainį, ir žuvų, ir keptų, ir žalių, visokių. Iš grybų tai silkes daugiausia darėm, kap ir dabar. O silkes tai spicialiai laikė, dar nebuvo nei slojikų, uzbonėliuosa laikė grybus Kūcai. Tai kepa an aliejaus grybus. Obuolių neturėjom, obuolių buvo gal cik pas Večkį.
KRUŠAS JUOZAS: 1964 m. atvarė mani su traktorium sodo rauc. Tadu nebuvo mados, kad kokį sodų turėc.  1931 m. persikėlė an kalionijų. Kalionijon davė mum vienon vieton žamės. Šklėruosa dzvi gatvės buvo, palei Martūnienį ir palei Pačkauskus.
KARLONIENĖ: Kap kėlėmės, tai davė mum žamės, an savo žamės namus statėmės, o tep žamės rėžaliais buvo. Kap ca atajau, tai dzvi obelines radau, juozulio dargi stovi viena išsikėtus, ir grūšinį šitų dzidelį radau. Kap atajom gyvenc mes, jau ova pasisodzinom sodelį, o tadu žmonės neturėjo nei obuolių. Atsimenu, per atlaidų atveža iš Lietuvos ar Gardzino kas obuolių, tai prisperkam mes skepatas prisrišį jau tų obuolių, jau parnešam namo. Obuoliai buvo labai jau naujiena.
Ogi Vilkucis šaptūnas buvo, vis ajo užkalbinėc. Šiškevičius buvo pavardė. Bile kų, tai pas Vilkucį užkalbinėc. Tai rožį užkalbėdavo. Bakanauskienės bernaicis 5 ar 7 mėnasių buvo, paskui, kap ištyrėm, jam buvo uždegimas. Ale nunešė pas tų Vilkucį ir kol parnešė, tai numirė tas vaikas. Bile kų, tai pas Vilkucį kalbėc. Ar liga kokia, ar kokis karys buvos vis kokis. Žinai, kap basi vaikščiojo, tai kur pasdura, ar sciklu, ar kuoj. Tai karys vadzinos, sukimas tokis baisus. O vėl rožė buvo madynga tadu. Bet rožė, klausiau, tai ir dabar, rožį, girdėc ir daktarai pripažįsta. Tai tį rožė, gal žaizdų nebūdavo, cik cinė labai. Koja raudona raudona, niežėjo ir cinė labai. Buvo ligų tų visokių. Ot tadu pas tų Vilkucį. Aš ir paci matiau jos bernaicį Bakanauskienės, tai jis akytes cik pervertė, pervertė, baltas akytes cik pervertė, ogi nieko nebuvo, kad sėstais mašinon ir važuotai, ot cik arkliu Gardzinan. Gardzinan arcausia daktaras buvo. Paskiau buvo Marcinkonysa žydelis. Mano momai nebaščikei, tai labai galvų skaudėjo, tai mano tėvas važuoja Gardzinan proškų, tai parveža, tai jy cik palaižo, milteliai toki buvo. Popierėlin surišta, susukta ir ... ne tabletės, o dabar aš kap pažūrau, tai visai tokis kap citramonas. Aš atsimenu, ir skonis tokis buvo, ir spalva tokia, bet proškos. Jy cielos niekad neima, bet biskį palaižo, jau biškį praajo. Nu tai vėl važuoja tėvas Gardzinan. Vilkucis tadu kalbėjo an cukraus arba an vandinio. O daugiausia tai an vandinio. Atsimenu, tadu nei butelių mes turėjom, nei nieko, tai su uzbonu. Mūs kokį brolį vežė kalbėc, tai uzbonan vandinio, tai parvežė vandinio jau to, bet neatsimenu, ar jam tį padėjo, ar ne. Cik tėvas arkliu nuvežė. Pakenkc nepakenkdavo, o ar tį padėdavo. Pas jį ne cik Šklėrių žmonės aidavo, bet ir iš toliau važuodavo. Nu gi žinai, kap žmogus apserga, tai ne kiekvienas davažuos Gardzinan. Kiekvienas neturi dar tų ir pinigų an vaistų. Užkalbėj, jei liks, tai liks, o jei ne, numirė, tai numirė.
Moterys kap gimdė, tai ca buvo Kukauskė tokia pas mus. Aš ajau mokyklon pirmon klasėn, parajau iš mokyklos, tai Kukauskė buvo atnešus bernaicį mamai, jau brolį mano jauniausį. Tai kokis man buvo dzaugsmelis. Tai dar jau nunešk jai kų, kad jau tau tokį gražų atnešė. Tai atsimenu pririšo lašinių ir duonos tokį kepaliukų akruglų, tai aš vos nutempiau. Jau jy kurca, sena buvo. „Tai ar gražus bernukas?“ Gražus. Tai matai, kap gerai, kad tau atnešiau. Aš žinau, kad tu vaikus myli. Jy viena gyveno tokion menkon pirkutėn. Jy ir gyveno iš šito.
Paskui buvo kažkokios šventės – dziedai, dziedų šventės. Tai tadu nešė už nebaščikus, kad poteraut. Tai jai nešė ir už nebaščikus. Ne bažnyčion, bet jai nešė. Jy iš to gyveno. Jy būdavoc, duonos prisdzovina, lašinių prineša, viso. Nu ir vėl kur raikia nunešč bernaicis ar mergaitė, ir vėl jai gerai. Tai dar buvo tokių šaimų, kur daug vaikų, tai tį dar nelabai pagimdzis. Tai atveža pas jų, yra tuščia lova, tai atveža pas jų, pagimdo, jei yra mažų vaikų, tai kur tu juos dėsi. Jy buvo ylgo amžaus. Kap užajo rusai, tai suarė ir laukus. Mirė po 1952 m. Aš Druskinykan abudu pirkau.Mano mamai Kukauskė visus vaikus sunešė, mylėjo ir nešė. Pas mus buvo viena Palubynskė, tai Gaidzo Stasios brolis buvo labai palaistuvis, tai jy du vaikus turėjo, merga. Pas mus nežanoci tokiu dalyku neužsiimdzinėjo. Aš draugavau su vienu bernu dvejus metus, tai nebuvo net mislies apie tai. Pasbucuoc, tai pasbucuodavo, o daugiau, tai jokiu būdu. Po šliūbo man anyta laškų paklojo. Mano mama pirmiausai ėmė 12, paskui 16, paskui 19 litų (pensijos).
Marazų Juozikas buvo vyrasnis už uošvį 1 metais. Jinai buvo palėkus, turėjo vaikų. Paskui Raulo Šimas kap žaninosi, tai pajėmė gal 4 metais jaunesnį, bet jy ajo an 6 vaikų. Ale buvo valakas žamės, tai ajo dėl žamės. Toj žamė cik proca buvo.
Pas mus buvo tas Večkys mokytojas, paskui buvo mano brolis ir mano vyro brolis. Mano brolis buvo teisėjas, o jo dėstytojas. Svirskas buvo Kunigas Perlojon, Perlojon ir numirė. Pas mus buvo tartelio Damas, mokėjo 4 kalbas, baigė universitatų, bet gėrė, prasgėrė ir numirė. Žurnalistas Karlonų Pranas.
Vyšniausko tėvo veseilia. Jo tėvas atajis iš Lietuvos, jis buvo ištramtas. Vyšniauskienė darė kokias tai žolas, darė vaistus nuo rožės. Aš su juoj gražai sugyvenom, mūs mergaitės buvo vienametės. Ir niekam jy nesakė, iš kokių žolių darė.

4.Tai ne bet koks, o Šklėrių  Bladukas...

– Šaukei, dzieduli.
  – Tai kad lyg – ne, nešaukiau.
  – „Lyg“, dzieduli, neįsiskaičiuoja.
  – O, kad tave kur! Tu čia, Bladukai? Nepažinau. Tai bent siurprizas. Nors, beje, ne pirmas šiandien, o iki vakaro dar toli. Ką? Vėl į kelionę patraukė talentai. Yra ką vaidinti, yra ką, mielas žmogau. Beje, sakyk, ar ne tave susitinku Lucilijaus vaidmenyje. Nepyk, bet pamačius tave, net ir taip pamanau.
  Bladukas neskubėjo atsakyti.
  – Ne, ne. Man sulig kaklo užtenka Senekos. Dar vis negaliu jo kaip reikiant apžioti. Tačiau Lucilijų, jo mieląjį bičiulį, irgi žinau, – pasakė ir, suklusęs: – O kodėl, Pranuci, jį mini? Kodėl? – teiravosi atidžiau žvelgdamas į veidą it  baimindamasis, kad  kažko nepamestų jo išraiškose.
Truktelėjau pečiais.
– Kodėl miniu? Toks gyvenimas, Bladuk. Suprantu, kad šiandien ir tu nenušliauši nuo mano liežuvio. O prieš pusvalandį net nepagalvojau, kad tu kažkur yra ir kad esu pasiilgęs tavęs. Ir tai tiesa.
  – Negerai, Pranuci. Kai tu manęs pasiilgsti. Man negerai. Ir dabar negerai. Taip dar nebuvo arba  neprisimenu. Vis dairausi: kur mes esame,  kur?  Jau tiek visa ko būta, tiek, kad... Et, argi atsiminsi? Sakysi, kvaila klausti, [i]kur esame[i], bet  man jau neatrodo taip. O ir  pats suspėjai tarti, kad šiandien nenušliaušiu nuo tavo liežuvio. Nors net ir nežinosiu, kad aš ten, ant tavo liežuvio.
  – Nebūtum Šklėrių Bladukas, – nusišypsojau, gerai atsimindamas jo linksmą, gerą būdą, jo žodį ir gyvenimą. Tačiau  dabar jis neišrodė, kaip anksčiau ir netgi kai paskutinį kartą mačiu jį vaidinantį Seneką. Jiedu buvo kartu ir taip labai panašūs, kad  man nedrąsu buvo pasakyti, kuris iš jų tikras Lucijus Anėjus Seneka, o kuris Bladuko vaidinamas. Labai  panašu, kad tai ir būtų pasilikusi mįsle, jeigu tikrasis Seneka, prapliupęs juoku, nebūtų deklamavęs ir kalbėjęs:
  – Ateina genijai ir vėl išnyksta, bet tokie kaip Bladukas – ne. Vieną kartą atėję, jie pasilieka būti, kol jiems patiems tai nenusibosta. Nesielvartauk, Pranuci, kad nemoki manęs atpažinti. Aš pats savęs irgi – ne.
  Dabar tai prisiminus atrodė, jog labai panašu, kad gal toks laikas jau atėjo – Bladukui nusibodo kurti vaidinimus. Tačiau vis tik neužsimiršti, kad tai ne bet koks, o Šklėrių Bladukas. Panašiai kaip Kabelių sodžius didžiuojasi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, taip Šklėrių sodžius – Bladuku. Tai retas dalykas, juolab kad pamaldumu šis vyras nepasižymėjo ir dažniau  žegnodavosi dėl svetimų akių, kad „paregėtų“, kad žinotų, jog moka. Tačiau vėlgi, ieškant surandi ir neabejotinų  panašumų. Man šauniausias, kad kaip bažnyčia iš Ratnyčios perkelta į Kabelius, taip Vladas Balčius iš kažkur (?) atsirado Šklėriuose kaip Adomulio žentas. Kabeliai bažnyčios nepalikę, kokia ji buvus Ratnyčioje – paaugino, padidino. Šklėriuose, Vladui persitvarkant į Bladuką, apnyko, aprimo, prisimiršo jo tikrasis vardas – Vladas. Iš Kabelių skambindavo bažnytiniai varpai (zvanai), iš Šklėrių – Bladuko nutikimai. Ir Balčiaus pavardės neypatingai reikėję. Pakako būti Bladuku, kad per visus parapijos sodžius smagiai paskambintų laimingo žmogaus gyvenimu. Praėjus laikui neretai netgi nenori suvokti, kad buvę taip, kaip buvo. Taigi būna, kad žmogaus gyvenimas pranoksta išmonę ir Šklėrių sodžiuje tokiu žmogumi tapo Bladukas. Tačiau, matyt, buvo  galingesnė  jėga, kuriai šis žmogus  buvo labiau reikalingas negu Šklėriams. Ir tenka  manyti, kad Bladuko meistriškas sugebėjimas persitvarkyti į kitą personą (ypatą) buvo šitos jėgos prigimtinė dovana. Man net buvo netikėta, kad po ilgoko laiko nesimatymų Bladukas atėjo kaip toks, tikras, atėjo kaip prigimtinis, be grimų. Ir toji piktoka niaura, prasišvietusi pro jo personą, jau buvo jo prigimtinės nuosavybės dvasinis potėpis.
  – Taip, mielas žmogau. Jeigu dar kur ir susitinkame, tai jau ne Šklėriuose, – atsidūsėjau savyje nepamanydamas, kad tokie atodūsiai Bladuko klausai imlesni. Ausys ausimis, puiku, kai jos yra ir klusnios, bet yra aukštesnė girdėjimo pakopa (ar rūšis?), yra dievų, taigi  dvasinė klausa, kuri žmoguje palikta be priežiūros ir dėmesio, greitai apleipsta, atrofuojasi, sunyksta iki nulinės padalos, iki visiško sunykimo, nepaisant, kad ir sienos, ir akmenys per ją ir girdi, ir pažįsta.
  – Galėjau ateiti pas tave ir kitaip, kaip, regisi, to ir tikėjaisi. Nemenkai apie tai galvojau, kaip protingiau pasirodyti. Nagi pats spręsk, karaliau. Vaizduotis dar moki ir dėkok karalystei, kad ji tau neduoda ramybės.
  Pats nepajutau, kaip  pradėjau žiotis. Žiojausi, žiojausi, bet žodis burnoje neatsirado. Užtat  jų nepritrūko Bladukui.
  –Taip, taip, ačiū karaliui, – ir už mane jam buvo dėkingas Bladukas. Tačiau to nepakako. Netrukus buvau palieptas vaizduotis, kad į svečius atėjęs ne jis, Bladukas, o Vincas Kudirka.
  – Vaizduokis, dzieduli, vaizduokis, aš tau padėsiu, kad sutinki čia ne Šklėrių Bladuką, o Vincą Kudirką, atsinešusį tavo tėvo smuiką ir atėjusį pagiedoti tautinę giesmę. Supranti?. Neužmiršk – tavo tėvas turėjo smuiką ir juo grojo. Turėtum atsiminti.
  – Atsimenu, kad ir smuiką turėjo, ir grojo juo, betgi,  Bladai...
  – Taip, taip, ir aš žinau, jog tu nežinai, kur dingo  tėvo smuikas. O štai Vincas Kudirka atėjo pas tave su tavo tėvo smuiku. Nekvailai sumanyta, a? Tačiau tai reikia ne tik sumanyti, bet ir išjausti – kad  tikra, kad  kitokia muzika į tokią tikrovę neįsigautų.
  – Betgi, Bladukai, nei jis atėjo, nei ateis. Tai tavo išmislas.
  – Išmislas? Tu - ką? Juokauji, karaliau? Tokiuose  dalykuose išdaigų nebūna,  – pakalbėjo Bladukas, tačiau taip – kaip žmonėse sakoma – nelyg  šlapiu maišu trenktų per galvą. Ir kartą, ir kitą, ir vis nesiliaudamas kalbėti: – Aš laukiu, karaliau, tavo žodžio. Girdi, karaliau? Apšviestas vaizduote ir laukiu tavo žodžio. Nagi tark. Sužinok koks jis ir tark. Šiandieną to reikia labiau negu reikia.
  Iš kur tie žodžiai atsirado, kaip juos sužinojau, iki šiol nesuvokiu, tačiau juos tariau ir atsimenu, kad  kalbėjęs juos neįprastai ir niekuomet taip negebėjęs kalbėti.

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą
Žiūrėk ant jo – ta ypata puiki
Tai šliaužioja po žeme, tai nuo žemės
Vėla prisikelia kaipo koksai
Žaltys žvynais plieniniais prisidengęs:
Tai būna nusidėjėliu, tai vėl
Šventuoju.

  – Ačiū, Pranuci. Šiandien tiek. Tai sunkiausias  darbas, kurį kada nors padariau. Man regisi, kad tiek  užtenka, kad galėčiau save pasveikinti su pergale. Ir tave.
– Aš vaidinu, Bladukai? Aš repeticijoje?
– Karalius tu, dzieduli. Savęsp (Ašašai) šalies karalius.
*********-
Danutė Valentukevičienė Gyvastis! Nenykstanti, kol yra kas mus iškalba, išgieda, išmyli, kol laikomės kažkam ant liežuvio! O kaip apsidžiaugiau dėl formos ,,yra", pavartotos es.l. 2 asm.: ,,kad tu kažkur yra". Ir tu ne ,,esi", bet ,,yra"... Kiek nusistebėjimų girdėjau, kad nepripažįstam formos ,,esti". Juk iš tikrųjų mes yra, bet ne ,,esam"! Skaičiau str. apie ,,yra" istorinę rekonstrukciją. Gilios šio žodžio šaknys, siekiančios indoeuropiečių prokalbę. Ir ta prokalbė prabyla mumyse...

Saulius Karlonas
Saulius Karlonas Danutė Valentukevičienė Danute, gal ne visai į temą, bet neseniai žiūrėjau LRT ryto laidą, kur jauna mergina kalbėjo apie naujai išleistas knygas. Taigi, labai rėžė ausį, kai ji dažnai kartojo tokį junginį ,,ar ne,,. Suskaičiavu gal virš dešimties kartų, daugiau klausyti neturėjau kantrybės! Kas tai yra tas ,,ar ne,, , pastebėjau, jį dažnai vartoja jaunesni žmonės?

Danutė Valentukevičienė
Danutė Valentukevičienė Toks merginos priežodis. Turbūt jai trūksta dėmesio, todėl nuolat kartoja ,,ar ne?" ☺. Mes jų kiekvienas prisigaudę, tik nelabai save girdim. Bet reikia būti atlaidžiam, Sauliau. Visą dieną per Druskininkus žąsų pulkai ant sparnų pavasarį skraidina ☺. Budinkim širdis!

Virtuvėje prie stalo           

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

A, B ir J. (jotas) dažniau vis trijule, vis trijule. Į atskirus pasitarimus jiems rinktis nėra prasmės, tačiau išimtys ir trijulės veikloje galioja. Buvau sugrįžęs iš Naujininkų poliklinikos ir nusprendęs minutę snūstelėti, kai išgirdau jas, susiėjusias į gimtų namų nuotrauką. Namai tušti, kad nors pastauk vilku. Po kambarius nesidairė. Susėdo virtuvėje prie stalo, prie kurio ankstesniais laikais susėsdavusi visa Vinco Ir Stefos Karlonų šeimyna: jie du, dvi seserys ir aš su broliu. Atsiradus anūkams, ir jie gebėdavo kas kaip – kas ant vienų kelių, kas ant kitų, kas dar kaip – įsisprausti prie stalo. Tačiau jeigu atsitikdavo, kad kažkas pasijausdavo nekaip, neprašmatniai, tuomet pasiėmusi dubenį ir šaukštą, atsikėlusi nuo galustalio, motina ateidavo prie krosnies:
  – Man visur gerai. Nepaisykit, nepaisykit manęs, – sakydavo ji.
  Dabar gi prie stalo buvo A, B ir J. (jotas), o stalas regėjosi tuščias, tuščias. Virtuvės tiek, kad joje dvi krosnys – viena didelė, kaip garvežys, kita mažesnė – kvadratu į viršų iki pat lubų pakelta (pečiukas), dūmams išsibūti, turintis bendrą kaminą su krosnimi – garvežiu. O raidžių trijulė, girdžiu, jau šneksi, ir ne taip, kad bet kaip.

A.
Nors ir prie stalo sėdime,
kaip jau seniai,
bet suprantu, kad džiaugsmo ne per daug –
atšalę krosnys ir namai,
tačiau erdvė dar vis po lubomis,
stiklai langų neišdaužti
nuo vyrių durys nenukeltos.
Garbė namams, kurie ant savo pamatų.
Garbė paveikslams palubės.
Dievų dar daug,
išmokusių užmarštyje gyventi,
kaip ir voratinklių, apaugusių šventybes.

Nežeminu lemties, kad šitaip atsitinka.
Ir nežinau, kodėl taip reikia baugiai tarti,
parodant į tave:
„Mirtie, tu visuomet šalia.
Šaunuolė tu esi,
Tu – Dievo parankinė pirmutinė. “

O iš tiesų ir man taip tarti nedrąsu
(Be akinių gyventi patogiau)
Sakykite, nuo ko pradėsim, B ir J (jotai) –
nuo karo ar taikos?

J. (jotas)
Man regisi, kad toks dalykas
ne kažin kaip svarbus.
Mat ir kare išmokstama gyvenimo
kurį ir Viešpats laimina,
kuomet žinai, tiki: tokio manęs
mirtis kliudyt negali.
O taiką neretai, deja,
į pragarą įbugdome...
Ir ką tuomet daryti?
Šauki, kvieti – ateiki, prapultie,
bet ji – ne krust!
Net mirti tau neleidžia.

B.
Ir vis dėlto, ištikimybę reikia ginti.
Aš čia kalbu apie lapelį kalendoriaus.
Jie, sieniniai, labiau man prie širdies
Taip ne todėl,
kad popieriaus jiems reik mažiau.
Galėtų būti tiek, kiek paklausa diktuoja,
net jeigu tektų knygą sutalpinti.
Taip atsitikę, kad nėra pagundos
po pakampes svetur dairytis
ir verkauti: protinga taip, ar – ne.
Išsenka laikas iš žmogaus,
betgi ir medis nuo šaknų nutrūksta.

A.
Mieloji B, nebūkim plepės
Atmintyje vienodai parašyta –
knyga jau baigėsi. Nebus.
Viršum galvų kaip baltas debesėlis,
puošni ji kaip bažnyčia plaukė.
Nebuvo kam ateiti,
bent jos šventoriuje kepurę nusikelti,
jau nekalbu apie žegnonę
poezijos ar prozos eilute.
Tačiau atlikti išpažinti,
gal būt dar nevėlu.

J. (jotas)
Man nejauku, kad atsitiko taip...
kai negaliu į viešumą ištarti,
kad tai, ką žinome dabar
ir ryt, poryt reikės žinoti.
O juk atėjome iš Abėcėlės čia.
Nejau tik tam, kad štai
kai prireikia nukelti knygą nuo dangaus
dėkingai apkabinant baltą debesėlį,
kažkur pradingstame –
esą, niekus vėl kalbina pranucis,
Neskaudinkim ausų. Tegu.
Gražu, kaip akimis atmerktomis
žmogus išvaikščioja sapnus.

(po apsisprendimo pauzės)

Sau karą į rankas imu.
Prašau išgirsti: karą SAU
ir netikiu, kad tai kas buvo,
reikštų – nugalėtą...
Galbūt tik paprašyta
gyventi padoriau.
Juk iš Alfabeto, iš Abėcėlės
čia atėjome...
padėti žmogui dvasioje ir kūne būti juo...

B.
Aš irgi karą į rankas imu,
bet nemanau, kad tik raide
pasaulį privalau išmokti.
Ne kirvis – karas man,.
ne šautuvas ar granata;
aš savo karą dar tik mokausi
ir nežinau, kokį pasaulį juo gimdysiu..

A.
O aš maniau, kad gal taiką ateis į sielą.
Neužsimirškime –
pavargsta juk ir Dievas.
Prisimenu, kai čia sustojus karieta
aukštai iškeldavo trispalvę.
Kažin, kur ji dabar?
2019-02-06 20:18

Čia ne aš o Pilypukas 
Aha, nuvarginam juk mes dievus...

Luiza Šarlotė 
Įdomiai improvizuota su abėcėle ir jos raidėmis.

Neužsimirškime –
pavargsta juk ir Dievas.

Paniro kaip saulė į debesėlį...    

  Savijauta ne kokia, o tokia ji labiausia dėl dviejų dalykų, būtent: dėl negebėjimo šį tekstą išnešioti, iškentėti ilgiau ir dėl stokos ryžto įvardinti jį pagal jo nuopelnus, kad skaitytojui nereikėtų prie jo liestis kaip pasakėlės. Nemanau, kad galima būtų labiau nesuklusti, paduodant jam į rankas užrašą „Pajautos kaip persikūnijimo pranašų išraiškos“, bet va, regite, kaip nutikę. Iš tikro saulė ne tik į jokį debesėlį ar debesį, ar netgi naktį nepanyra, bet... pasakykite, kad ir man: kažin, argi  patikėsiu. Argi aklas? Nematau?
  Netgi tuomet, kai strykas liovėsi skersavęs – dryžavęs smuiko stygas, o ir pats smuikas, išslydęs iš po Vinco  Kudirkos pasmakrės, nusileido ant jo kelių ir, matyt, džiaugėsi tyla, man jo  muzika nenutilo. Man jau nereikėjo muzikanto, kad jis muzika prakalbintų tėvužio smuiką: regėjosi, kad ji pati, taigi, pati muzika susitelkė į eterį kaip senieji graikų dievai –  gyvena ten, kvėpuoja ir tiek bereikia, kad įgautų nemirtingumo imunitetą. Kaip tai atsitinka, neturiu menkiausio suvokimo: muzikantas poilsiauja,  smuikas irgi paliktas ramybėje ant jo kelių, tačiau pati muzika išlieka, dirba, groja  – girdžiu ir jaučiu ją vidujiniu savimi, tačiau  vėlgi prireikus pasakyti, ką reiškia „vidujinis aš“, ogi  tik skėstelėčiau rankomis į šalis:
– Tai kad nežinau. Ir ačiū, kad neklausiate, kaip  atrodo Dievas.
  Matyt, kad dieviški dalykai nepasiduoda apčiupinėjami, kad iš pajautų persikeltų į bet kokį fizinį peizažą. Nors pasiklausius enciklopedistų vėlgi suabejoji ar toks pamanymas išlaiko kritiką, nes juk ir pasakyta, ir parašyta taip aiškiai, kad nors fotografuok:
  „Jis (eteris) grynas, viršutinis oras, kuriuo kvėpuoja dievai, priešingas mirtingųjų kvėpuojamam orui. Jis yra pasaulio siela, iš kurios kyla visa gyvybė. “
  Tačiau nutylėti, išlaikyti tokius dalykus savyje irgi nebeįmanoma. Krapštėli truputį giliau į gyvenimą ir matai: eina Žmogus, krenta, keliasi ir vėl krenta, o neišgalėdamas pasikelti, eina klupsčiais, šliaužia  pilvu ir, netgi nieko nesurasdamas, dar pasidžiaugia,  kad paskui save pasilieka kažkoks pėdsakas. Tik  pamanyk, dangau, koks atpildas už tokį jo triūsą. Ar nepanašu į anekdotą, a? Tačiau gal tai ir yra konkreti jo, Žmogaus vidujinio AŠ apibrėžtis? Nesvarbu, ar tai būtų išreikšta guzais ant kaktos, ar iki sukraujavimo nubrozdintomis rankomis, kojomis, ar negalia pasikelti ant  jų, ar net ir savikritika, kuomet pradedi įtarinėti, ar pas mane „visi namo“? Ar neatsitiko, kad kažkas iš namiškių „išėję“ ir nesugrįžta?
  Muzika netilo, nors ant Vinco Kudirkos kelių ramus ilsėjosi tėvužio smuikas su prigludusiu prie jo stryku. Iš kur šitiek muzikos, iš kur? Ar ne todėl  atsimena ir dievai, apsigyvenę nemirtingumo eteryje. Ar ne todėl ir žmogaus gyvenimas taip atkakliai siekia ateiti į kitokią, į aukštesnę būtį? 
  Lėtai, baimindamasis staigiau sukrutėti, kėliau akis pažiūrėti į Vinco Kudirkos veidą, norėdamas susitikti su jo akimis ir patirti, ar jis girdi, ar žino tokias man neįprastas pajautas. Ir šit supratau, kad pirmiau reikia pačiam  atsimerkti, tačiau vokai buvo sunkūs, lyg ant jų būtų pakabint svarsčiai.
Suspėsiu. Svarbu žinoti, kad reikia atsimerkti, pagalvojau, ir smagu buvo paspėlioti, kad gal ir aš  muzikai reikalingas, jeigu ji pasilieka būti netgi be  smuiko. Ir atrodė, kad ir paukščiai, perintys Savęsp  (Ašašai) valstybę, taip pat priartėję kartu su savo rūpesčiais, nerimu, netikrumu – kaip jai, išperėtai valstybei, elgtis, gyventi, būti toliau? Betgi – kas  čia  dabar? Pasirodo, kad sienos girdi ne tik žodžius, bet ir  mintis. Išgirdo jas ir Vincas Kudirka. Truputį  subruzdęs, tarė:
  – Bandžiau apie tai pakalbėti su Bladuku, todėl  siūlau ir tau taip padaryti. Jis persikūnijimo reikalų specialistas. Jam kažkaip sekasi susidraugauti su bet kuo taip,  kad net matant nežinai, kaip Bladukas save pradangina, o jo vietoje  atsiranda, tarkim, Lucijus Anėjus Seneka ir nesvarbu – kas. Tarkime, kad ir aš. Netgi ne vienas, o kartu su tavo tėvužio smuiku. 
  – Betgi kiek muzikos! kiek muzikos! Visas M. K. Čiurlionio „Miškas“ . Esu tau labai dėkingas, Vincai. Tikriausia žinai, kad mano  tėvužio  vardas – irgi  Vincas
–  Taip, taip. Irgi Vincas, irgi Vincas. Ir muzikos  daug, tačiau pastebėk, kad neretai jį apie tą patį, kas  svarbiausia, tai apgrojant, apdainuojant, apvaikščiojant iš įvairių pozicijų. Girdi? Ir vėl apie valstybę, bet ne taip, kaip ją reikėtų priimti į rankas, o – girdi? Tiek mįslių mestelėta, kad knieti pačiam imti smuiką ir įsilieti į bendrą orkestrą, bet nepadėti, o kažkaip patrukdyti. Girdi?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpiasi jo pamatai,
Kad, regisi, sapnus išmokstame nokinti,
Įausti  juos į reginio peizažą.
Jau per vėlu, absurdiška nepatikėti,
Kad išmonė tokia
Į laikmetį Žmogaus
Iš pasakų atėjusi..
Erdvė išjudinta lig eterio,
Kur kažkada dievai gyveno,
Erdvė už filosofijos ribų...

  – Mes, sakyčiau, esame šiaurės žmonės ir tikėtina, kad mūsų eteris sunkesnis, – taupydamas žodį  pasakiau mintimis. Tačiau – ne, atsiprašau, taip pasakiau ne žodį  taupydamas, o todėl, kad, regis, suspėjau geriau prisiderinti prie aplinkos – šis eteris, ši erdvė už filosofijos ribų pasirodė esanti palankesnė bendrauti mintimis. Dabar, galvojant apie ją, kasdien charakteristika jos darosi įvairesnė, tačiau tuomet tai  buvo kaip kvėpavimas: reikėję natūraliai būti, o ne  filosofuoti, kaip būti ir kodėl taip, kodėl tokia lemtis ištikusi. Šis reikalas per daug metų mano smegenims  jau  buvo iškentėtas taip stipriai, kad pradėjau žinoti, jog ir Vincas Kudirka su tėvužio smuiku atėjo pas  mane iš ...
  – Taip, taip, – Bladukas, beje, irgi  Aš dar  spyriojausi, nenorėjau juo patikėt, bet jis, šunsnukis, parodė kelią pas tave. Na, ir suskydau. Tfu, kaip nemalonu man  žiūrėti tau į akis, bet atsimerk, Pranuci, atsimerk. Pamatysi, kur aš sugrįžtu ir kaip.
  – Aš miegojau?
  – Ar  snūduriavai,  ar miegojai, ar  sapnavai... Kiekvienas savaip muziką girdim, kiekvienas savaip į ją atsiliepiam, tačiau  dabar  būtų protingiausia, kad ir  nemirksėtum, –  pasakė Vincas ir numetęs dienoraštį  nuo stalo, kad iki jo būtų toliau nueiti, užkėlęs visą kūną ant kojų, žengė žingsnį, bet, it šyptelėti  užmiršęs, atsigręžė, šyptelėjo ir dar padeklamavo:
 
O Ašašai,
Priglusk, stebėk
Ir atsiminki savo vardą.
Nejau taip kantriai išperėta 
Pasinorėsi pasilikti slapuke?

  Dar žingsnis, dar ir, kaip saulė, atrodytų, panyra į nedidelį debesėlį, taip Vincas Kudirka įėjo į dienoraštį. Tačiau man tai nepatrukdė pamanyti: toks jaunas, perpus už mane jaunesnis, o koks didelis...
2019-03-31 05:41

Vasario 16-jai įvakarojus       

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

Atgal vis žvilgt, vis žvilgt kaip vakaras į rytą.
Per vieną petį, per kitą – irgi.
Toks nekantrus, kad nežinau
kada taip būta (ir ar būta)?
Norėjosi tiesiog greičiau patirti
kad gal kažkas kitaip ateis į šitą dieną,
o taurė vyno bus skalsi,
kaip šimto metų laikas
išsikalbėti man su Tavimi.
Jau vardo netariu, kas man esi.
Žiūriu į laikrodį ir suprantu –
diena jau baigiasi 
ir vynas taurėje išliks negertas...

Kažko pritrūksta gerai daliai.
Neiškalbėti šimtas metų liko,
o pats ir vėlgi nežinau,
kaip šventę aukštą į save įkelti,
kad neatrodyčiau, jog ji tik man,
nors ir dangus tartum pavasario,
jog manėsi, kad greitai
vyturys iš ten pragys...
2019-02-16 18:21

2019-02-25 13:36
juozupukas 

Atleisk, Pranai, bet man jau labai įkyrėjo sąvoka "gerti": geria, negeria, negertas, išgertas, nedagertas, pragertas, girtuoklis ir t.t.
Šiuo atveju pakaktų žodelyčio: "... ir vynas taurėje liks neskanautas, nepaliestas". Galimi ir kitokie sinonimai.
  Beje, Pranai, turiu tau atlyginti skolą, kurią tikriausiai pamiršai. Išleidau savadarbę knygą "Pažinimo skonis" iš 304 psl., kurių kiekvienas meniškai "apdirbtas". Atsiųsk adresą atsiųsiu paštu arba nustatyk datą - atvešiu, kol dar iš namų nepabėgęs. Netoli tavęs ir anūkai gyvena. O aš namuose ir be ramentų lakstau, bet į Dainaaviją be vieno alkūninio dar nedrįstu trenktis. Iki - laukiu

šviestuvininkas 
1.

Kriso Harė
Jaukus kūrinys, 5

chazlaumijus

nuo švenčių pavargsta irgi
šventas ir švarus
o kažkur šiukšlinas
vis tiek juk
prakuri sudegini
kol jėgų turi

[b]tictac_it[/b] 
šventės proga Pranui penkios žvaigždutės atlapan teatsispindės vyno taurės stikle

Laiškai Šklėriui –1;           

Nenusiminki, Šklėriau,
tašką padedu –
dar pasivaikščioti panoręs po save,
ir tai nereiškia,
kad sumanęs įsibūti vienuolyne.

Su meile atsitraukiu atokiau
ir, kaip anksčiau,
mielai priimsiu ir dabar,
bet truputį toliau už taško,
nuo durų irgi,
kad ne taip girgždėtų.

Pats atsiminsi, jeigu reiks,
kada rašiau –
prie popieriaus prisėsti darosi neįdomu.
Kantrybės reikia jį ištverti.
Raidynas kaip neklaužada
kokiu dar niekuomet nebuvęs.
Girdi?
– Smagiau išėjus šuniui šieną pjauti,
negu, dziedul, su tavimi
ant popieriaus pariešutauti.

Atrodytų, supykt turėčiau,
betgi – ne;
suprasti nesunku ir man –
į eterį išeina Raidės prigimtis aukštoji –
arčiau prie Paukščių tako, prie žvaigždynų,
prie kontinentų (eterių, dausų),
kur tartum šventėse dievai gyvena,

Pats susipraski, Šklėriau,
ką galėčiau pasakyti dar,
girdėdamas iš ten:
tegu durniai dirba
ir sau turtus krauna... 

O aš, beje, tik noriu pasakyti,
kad pasilieku vietoje,
kur taip ilgai išbuvęs –
namai neužrakinti
ir popieriaus dar nemanau palikti.
Tik kaip suvokti, mielas mano,
ar daug padėti man gebės
pagalbininkas popierinis,
kuomet ir pats žinau:
štai kad ir savąjį autoportretą
smagiau sutikti kuo toliau –
kad ir šventoriuose žvaigždynų.

Ps:
Būk drūtas, Šklėriau.
Bladukas siunčia dovanų.
o būtent pažadą Tave vaidinti.
2019-04-04 18:43

Kriso Harė

Ką reiškia: Būk drūtas, - pagalvoju sau. Pilnatvės palinkėjimas? Gal gal...

Pranas 

Būk stiprus! Marcinkonių krašto  dzūkuose  sakoma dar ir taip –  būk DRŪTAS. Taigi, stiprus, sveikas,  galingas, nepasiduodantis... 
Ką reiškia: Būk drūtas, - pagalvoju sau. Pilnatvės palinkėjimas? Gal gal...

Pranas 
Kodėl nutilai?
Džiaukis, gražios dienos, nors naktys (kalbu apie Vilniaus Balsius) šaltokos.

Kriso Harė 
Labas, ne kūrėja aš, Pranai, todėl, ir malkos baigėsi:) Paukščių klausau. Pavyzdžiui, šiandien gervės klykė. Tokiu tikrumu, kad tikriau nesuklykčiau. Žodžiu, su Pavasariu:)
2019-04-04 22:29

Pranas 
Nekvailiok, gerai?
O aš sode įsitaisęs. Ir jau apie mėnuo  laiko. Pavasaris pavasariu, o krosnį (pečių) kūrenu  kiekvieną dieną.
2019-04-04 22:34

Kriso Harė 
miškas - kairėje
dešinėje - miškelis
viršuj dangus, visus užklojęs.
upelis tyliai groja,
o eilėraštis mano -
po ledu
žiemoja:) (skiriu P)

Savo ateitį lopšy supu...

Pradingo laikas jau
kuomet dėl žodžio, dėl eilutės,
dėl netvarkingai išskobtos minties
galėjau muštis, pykti,
iš apmaudo pirštus kramtyti,
kad toks nemokša
po pasaulį vaikščioti įkeltas...

Dabar ramiau. 
Nutilo priekaištai,
dangus aukščiau į kosmosą paaugo
arčiau prie rankų nesibijo pražydėti gėlės.
Kaip ir anksčiau,
burnoj pašvilpauja varnėnas
ir su šventu Motiejumi
krūtinėje pagieda vyturys

o ir sapnai, išnirę iš po užmerktų akių,
įsišviečia su rytmečiu
ir dūzgina darbymetį kaip bitės,
kad ir siela (kaip aviliai medaus)
neištuštėtų...

Labai nepaisau, neišmokęs būti poetu,
kad žodis liks neišnešiotas;
smagu, kad jau dabar ir vėl
aš tolimiausią savo ateitį lopšy supu,
niekam neleisdamas kitaip meluoti...

Laiškai Šklėriui – 3;         

Kai nežinojimo daugiau

Taip regis tik
(beje, ir man),
kad savimi pasaulį kankinu,
nors iš tiesų – nuo jo dažniau toli,
be kilometrų, mylių, be pradžios laike,
net nežinau, kaip tokią tolumą
galėčiau išmatuoti,
bet tik (o ne! o ne!) ne dangumi.

Savęs nepažintam
ar verta poterius kalbėti,
šnekinti eiles?
Tačiau ir aš, netikėlis,
ryžtingai sau tariu,
kad nežinojimo kur kas daugiau, 
negu tikėjimo per kryžių prie altorių pasakyto, 
negu ant popieriaus per raidę parašyto.

Dvasia – ne garvežys.
Turbūt vardais taip pat jos nepašauksi.
Tiesiog Dvasia –  ir ja, kaip ir laiku,
kiekvieną mirksnį pasipuošę vis kitaip.

Tu, Šklėriau, irgi pasapnuoki,
kad kažkur esi labai toli;
kai nežinojimo daugiau negu tikėjimo,
ne gėda, kai strėle
nesiseka pataikyti į uodo akį.

Atrodo, po visur visaip išvaikščiojęs esu,
o kur dar būsiu (kad ir ryt?),
dar vis nebežinau.
2019-04-12 12:21

[bbcode]
Pranas 
Kur čia  taip kvepia? Rašyke? Mano uoslė  dar  taip  neužuodžia, bet  jeigu atsitiktų, kad ir šita žinutė  bus ištrinta, tai žinok, kad tai ne mano darbas. Priešingai. Aš kai kurias pasilieku pasaugoti.
Nagi poetuok toliau. Kai tokią uoslę turi, kūrybai smegenų nereikia. Belieka tik užrašyti kvapus.
2019-04-15 15:10

Sakyk,  Tamsta, ką darytumei gavusi tokią žinutę

Mano galva tokiam išrišimui jau reikalingas vsd.
Dar kartą persiskaityk ir ne užpakaliu, o  smegemėlėmis galvok, arba  paprašyk, kad už tave kas nors kitas pagalvotų.

pistacijos 
čia dvokia lietuvšaudžiais
čia dvokia efraimais
čia dvokia zurofais
čia dvokia vanagaitėmis
...
čia dvokia žarnomis
ant parduotuvių sienų

Dar prie šito pridėk kryželius, kuriuos man siunti...

Sakyk, ar  pati  ją  ištrynei  ar kažkas  kitas?
Kol kas man tik  tiek ir terūpi.
O ar reikia atsakyti man, pati spręsk. Paramos jokios tikrai neprašau.

Aš atsakiau taip:
Kur čia  taip kvepia? Rašyke? Mano uoslė  dar  taip  neužuodžia, bet  jeigu atsitiktų, kad ir šita žinutė  bus ištrinta, tai žinok, kad tai ne mano darbas. Priešingai. Aš kai kurias pasilieku pasaugoti.
Nagi poetuok toliau. Kai tokią uoslę turi, kūrybai smegenų nereikia. Belieka tik užrašyti kvapus.
2019-04-15 15:10

pistacijos 
titnagu į dantis. bet senas kriošena jų neturi.

Mano galva tokiam išrišimui jau reikailingas vsd.

pistacijos 
turėtum pripažinti kad protas yra mano pusėj o kvapas tavo
kita vertus nelabai suprantu kodėl panorai kad tai išaiškinčiau
2019-04-16 14:39

klimbingupthewalls 
Aš trinu. Nesvarbu, kokios mūsų politinės pažiūros, taip rašinėt negalima, o tas žmogus gal serga. Aišku, kad niekas kitas ištrinti negali.
2019-04-15 22:07

Mephisto
Mephisto 
Viso gero.
2019-04-01 13:50

Renaldas Mikalauskas
Renaldas Mikalauskas 
Sveiki Pranai. Seniai čia nesilankiau dėl kai kurių kritikų per didelio susireikšminimo. Noriu Jūsų paklausti – kodėl jūs rašote savo kūrinius?
2019-02-15 15:27

Iš žinutės  Juozapukui (2019-03-01 21:52)

Pranas 
O aš labai  aptingau. Atsigavęs po  jubiliejinių 80 pasižadėjau, ka toliau gersiu tik degtinę  ir išgėręs  80 litrų daugiau – anė lašo. Na,  o kad  tu greitas, tai taip ir  privalo būti. Taip dar ilgai  bus.  Iš tikrųjų gerai, Juozai, kad taip  yra ir taip bus. O  čia  mano tel. 68112457. Paskambinki arba parašyk  savo - daugiau  pasišnekėsime.  O šiandien sode jau aš buvau.. Motiejus su vyturiu aplenkė dienele anksčiau... Nepykstu dėl to.

wride 
na na nai. ką gero veiki Pranai. vėl telefonu tiktais balsu Tai tu nesupyk, bet žinai geras stovis normalus turi galva turi smegenu kiaušinukus turi profesines bėgančius tai žinok aš tave gerbiu nors ir krepšinis bėga bet gerbiu nes vis dėlto turi prota turi truputuką smegenų kažkur ten už šešios laikai parašai Vis dėlto dvasiškai paštą apie bažnyčia parašai nes tikrai turi smegenis turi smegenys tai aš tave gerbiu nors žinai alkoholio biškį per daug gėrė alkoholio galėtum negert tikrai patariu aš tau žiūriu kaip tu gerai abu mes va tokie durni esant du durniai durniams tai nepyk bet žodžiu aš tave myliu bučiuoju ir atsiprašau žodžių iš viską telaimina Dievas tavo kelio tegul boružėlės rodo tam saulele tegul šventų meilė visą laiką myli ir tegu nera trūksta tavęs debilai va taip
2019-02-26 16:31

Kvantinis internetas ir kvantiniai kompiuteriai
Dar pusė pasaulio gyventojų nesinaudoja internetu, o jau kuriamas daug sudėtingesnis ir pažangesnis kvantinis internetas. Kvantinis internetas gali atsirasti anksčiau, nei jis technologiškai subręs. Ryšių tinklas, naudojantis kvantinės fizikos efektus, visiškai skirsis nuo dabartinio interneto. Jau pirmosios stadijos žada visišką ryšių slaptumą ir saugumą. Naujasis internetas žada daug galimybių mokslui.
Tyrėjai skelbia, kad ši technologija nepakeis, bet papildys dabartinį internetą, ji pirmiausia paplis tarp universitetų laboratorijų ir pavienių naudotojų.
Kvantiniam internetui ir kvantiniams kompiuteriams būdingos panašios koncepcijos ir technikos. Abi naudoja reiškinius, kurie neturi analogų klasikinėje fizikoje. Pavyzdžiui, kvantinė dalelė, tokia kaip elektronas ar fotonas, gali būti vienoje iš dviejų būsenų arba abiejų jų superpozicijoje, t. y. dalelė gali turėti dvi reikšmes vienu metu (pvz: sukinį į viršų ir žemyn) su tam tikra tikimybe. Abi dalelės gali būti susietos bendra kvantine būsena, nors ir atskirtos dideliu atstumu.
Kvantinis internetas bus kuriamas šešiais etapais. Nuliniame etape bus sukurtas duomenų kodavimo raktas. Tokį raktą jau sukūrė Kinija.
Pirmame etape siuntėjas pasiųs kvantinę fotonų būseną šviesolaidžiu arba erdve lazerio spinduliu. Gavėjai galės susikurti asmeninį kodavimo raktą. Kinijos Hefei Mokslo ir technologijos universitetas šią technologiją jau išbandė.
Antrame etape kvantinis internetas naudos kvantinio dalelių susietumo reiškinį. Laboratorijose jis jau išbandytas.
Trečiame – penktame etapuose naudotojai keisis kvantiniais bitais (kiubitais). Tai kvantinės informacijos vienetai, panašūs į klasikinius 1 ir 0, bet jie gali būti 1 ir 0 superpozicijoje.
Šeštame etape dar reikės padaryti daug darbų, pavyzdžiui, sukurti prietaisą, kuris padėtų susieti kiubitus dideliais atstumais. Pradžioje laboratorijos sujungs kvantinius kompiuterius tarpusavyje ir plėtos mokslinius kvantinius skaičiavimus.
Maži ir vidutinio dydžio kvantinio interneto tinklai gali naudoti mikrobangas, o ne lazerių šviesą. Bet tyrėjai nėra vieningos nuomonės, ar kvantinis internetas bus pakankamai modernus ir visuotinai prieinamas. Bet jeigu taip atsitiks, tai dar negreit.
Študgarto universiteto kvantinės fizikos specialistė Stefanie Barz mano, kad sunku pasakyti, ar pirmiau atsiras kvantinis internetas ar kvantiniai kompiuteriai.
Europos Komisija nusprendė finansuoti kvantinių kompiuterių kūrimą ir skyrė 1 milijardą eurų. 20 tarptautinių konsorciumų iš mokslinių įstaigų ir verslo gaus 132 milijonus eurų artimiausiems 3 metams. Nors 1 milijardas eurų atrodo daug, bet pinigai skiriami 10 metų dešimtims laboratorijų.
Pasaulyje nuo Kanados iki Japonijos didžiausios bendrovės mano, kad kvantinės technologijos išaugs į daugiamilijardines dolerių rinkas. Ir Europa stengiasi neatsilikti nuo JAV technologinių milžinų Google ir IBM. Vokietija paskelbė dar skirianti 650 milijonų eurų. Jungtinė Karalystė skyrė 346 milijonus dolerių Nacionalinei kvantinių technologijų programai dar 2014 metais. Kinija kvantiniams tyrimams ir ryšiams skiria milijardus dolerių, o JAV kvantiniams skaičiavimams planuoja skirti 1,2 milijardo dolerių.
18Saulius Karlonas, Petras Mendeika ir Dar 16 žmonių
40 komentarų
Patinka
Komentuoti
Komentarai
Sarunas Petrauskas
Sarunas Petrauskas Labai norėtusi ,kad Lietuvos mokslininkai įsijungtų.
1
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Jonas Grigas Aukštosios technologijos reikalauja mižiniškų investicijų. Jų mes neturime ir neturėsime, nes esame per maža šalis. Tačiau Lietuvos mokslininkai dalyvauja daugelio naujų technologijų kūrime, įneša po kruopelytę į bendrą žinių lobyną. Aukštąsias technologijas kuria tūkstančiai įvairių šalių mokslininkų, tame tarpe ir Lietuvos.
6
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Margarita Jankauskaitė
Margarita Jankauskaitė Protu nesuvokiamas IT vystymosi greitis!
1
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Atsakė: Jonas Grigas

·
Atsakymų: 2
Jonas Grigas
Jonas Grigas Tikrai taip.
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Margarita Jankauskaitė
Atsakė: Margarita Jankauskaitė

·
Atsakymų: 8
Jonas Grigas
Jonas Grigas Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje.
Slėpti arba pranešti apie tai
Patinka
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Atsakė: Jonas Grigas

·
Atsakymų: 15
Albertas Vitartas
Albertas Vitartas Kad visa tai suprasčiau, turiu vienu metu būti dviejų būsenų: ir blaivus ir girtas.
3
Slėpti arba pranešti apie tai
Labai patinka
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Jonas Grigas Dažnai mes tokie ir būname - kokios yra mus sudarančios dalelės, tokie esame ir mes.Jeigu kvantinis susietumas sieja daleles, kodėl turėtų nesieti mūsų gyvų ir mirusių - kūno ir sielos?
2
Slėpti arba pranešti apie tai
Patinka
· Atsakyti · 24 sav.
Rimantas Pleikys
Rimantas Pleikys "kvantiškai susietų dalellių tarpusavio saveika yra greitesė ir už šviesos greitį" - ir aš apie tai skaičiau, todėl būtų įdomi profesionalaus mokslininko nuomonė.
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Atsakė: Jonas Grigas

·
Atsakymų: 5
Pranas Karlonas
Pranas Karlonas Smagu buvo skaityti, pamąstyti pagal gebėjimą, pabūti kartu, tačiau dabar imuosi man rūpimiausio darbo: išmokti vienu metu būti girtu ir
blaiviu. O, siela, atsiverk ir pirmyn (jeigu negalima greičiau) bent 10 000 kartų greičiau už šviesą.
3
Redaguoti arba ištrinti
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Jonas Grigas
Jonas Grigas Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite.
1
Slėpti arba pranešti apie tai
PatinkaRodyti daugiau reakcijų
· Atsakyti · 24 sav.
Pranas Karlonas

Sugestyvus dienoraštis – 9;
Kai buvome kartu

  Ramybės... Dar ir dar. Kuo daugiau ramybės, - linkėjau sau, pamatęs kaip mano kūnas taip šauniai spyrė į dienoraštį. – Ramybės, ramybės ir  dar ramybės, - bet ar tai dėl tokio spyrio? Iki tol grojusi muzika pritilo, kurį mirksnį net nutilo, tačiau greitai vėl sugrįžo būti savimi, kokią ją pagrotą paliko Vincas Kudirka. Tarytum ir laukiau, kad taip atsitiks, kad kitaip negali būti, nes per tokį jo pasireiškimą, per tokias kūno „išdaigas“ sprendžiau, kokie dalykai vyksta jo galvoje suvokus, kad taip ryžtingai siela atsisako sugrįžti atgal. Ramybė pirmiausia reikalinga, jog galėčiau pasakyti, kad ne toks velnias baisus, kaip jis piešiamas. Man reikėjo pasakyti svarbiausią priežastį, o judviem ramiai suvokti, kodėl tokia kūno ir sielos prieštara darosi neįveikiama, nesutaikoma. 
  - Nesutaikoma? Bene iš dangaus iškritęs? Nuo lopšio per septynis dešimtmečius kartu ir kartu, - kalbu pats sau už kūną, įtikėjęs, kad būtent taip jis ir pats kalbėtų. Ne, ne tuoj pat. Dabar jis įniršęs dėl, (kaip jis supranta), dėl sielos išdavystės. Kas atsitiko, kas, kad prireikė už jį tarti: lyg iš dangaus būčiau iškritęs...
- Bet, kūnai, tai tiesa, kad kaip iš dangaus iškritęs, -paskubu atsiliepti, - tačiau būk vyriškas ir nesuskysk išgirdęs, kad šis dangus tavęs neįsileidžia, o štai sielą... - ir girdžiu kaip nuaidi toli, toli, per visus septynis kartu buvimo dešimtmečius: o štai sielą? Nuaidi toliau už jų, septynių dešimtmečių, tačiau sužiuręs į kūną suabejojau: kažin, ar jis girdi?   
  Suprantu, kad neverta užsiiminėti tokiais pamanymais, nes žinau, kad girdi, tačiau taip tartum negirdėtų. Girdi taip, lyg nežinotų, kad joks materialus kūnas, jokia jo dalelė negali skristi  greičiau už šviesą. Paskutinį kartą šią žinią išgirdome būdami kartu, būdami, kaip įpratę sakyti, VIENAME. Ten, dienoraštyje, į kurį taip netikėti mikliai ir taikliai spyrė kūnas, šis dalykas užrašytas nepametus nė vienos raidės, nė vieno skyrybos ženklo, tačiau šį kartą  nesistengiau atsiminti tiksliau ir tai buvo gerai –pasiregėjo, kad atsiranda puiki proga ateiti į dienoraštį. Ateiti panašiai kaip tai padarė Bladukas, kaip iš jo atėjo ir atgal sugrįžo Vincas Kudirka. Kitais kartais dienoraštį visuomet reikėję imti į rankas, versti jo lapus ir ieškoti kur ką kada ten padėjęs. Įeiti į dienoraštį neleisdavo kūno ir sielos bendrystė, būtis VIENAME. Ir niekam nerūpėję suklusti, pasižymėti, kad tokia dalia sielai yra vergovės dalia. Bet tai tik mažytis tokios sielos dalios štrichas. Net ir žmogaus vardas, jo pavardė atrasti  kūnui pašaukti.  Arba, tarkim, kai ieškome Šklėrių sodžiaus įkūrėjo, ko ieškome? Ar ne jo kūno? 

Atėjo metas, kai kalbu
ko vakar dar neišgalėjęs -
kaip debesėliai danguose,
taip čia, žemiau akių,
išliko pasibūti smėlis.
Ir pamanau, kad kažkada
per šitą margą kraštą
senovės laikas kopomis praėjo...

Man gera būti su mintim
kad čia kažkur ir Jis,
ir Šklėrius spaudė smėlyje pėdas.
Tegu beraštis plunksnai ar pieštukui,
bet kaip padangėj vyturys
taip jis šilinių žemėje poetas.

Giedok, poete, 
numanau, kad supranti
kaip gera, kaip smagu
giliau kaip vandeny
panert rankas į žemę.
Iš užmerktų akių sukritę,
kiek daug pasaulių ten;
neužželia žole
akmenimis neužsispaudžia.

Nesidžiaugiu,
kad štai esu Europos vidury;
džiaugiuosi smėlio smiltele,
kuri ir ašaroje nepaskęsta;
išlaiko antspaudus
ir viltį žadina giesme
ir ji (giliau kaip vandeny)
su rankomis panirusi į žemę
 
- Viskas? - sukluso kūnas ir, nepalaukęs žinios, pats ją teikė, - Ne, ne viskas, bet gerai bent tiek, Pranuci, kad posmuose apsieita be sielos nuopelnų. Nemačiau jos ašarų, nemačiau jos rankų ir bendrai nežinau, kaip tokią ją galima būtų kad ir... kad ir nušauti. Nebent nusišaunant save. Ir nežinau, kas ją kada matė. Ir dabar nematau. Ir ne tik aš. Kai buvome kartu jausdavau, žinodavau, kad ji yra ir ne kvailė, beje, o kaip išmintinga arba tiksliau – slidi, sukta, kytra (gudri) ir godi vergvaldė.  Ne aš dvasią paėmiau į vergystę, o ji mane, taigi - kūną. Dėl ko taip? Tebūnie, Pranuci, tau  leista geriau žinoti. Tačiau suprantu, kad be kūno net šyptelėti negebėdavusi. Tuščias daiktas siela, tačiau kad tai ne daiktas pagalvoju ir aš...

2019-05-21 08:11

Varėnos rajono savivaldybė    (dokumento sudarytojo pavadinimas)

KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO BŪKLĖS PATIKRINIMO AKTAS

      2013-06-07   Nr.  KPA-1-(16.7.)          (data)
Varėna    (užpildymo vieta)

I. BENDRIEJI KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO DUOMENYS

1. Pavadinimas  Titnago kasykla.             
2. Kultūros vertybių registro unikalus kodas  27057         
3. Adresas  Margionių k., Marcinkonių sen., Varėnos raj.         
4. Valdytojas  -                (vardas, pavardė, gyv. vieta, tel. numeris/juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, tel. numeris) 5. Paskelbtas ar nepaskelbtas saugomu kultūros paveldo objektu  valstybės saugomas.   
6. Ankstesnio patikrinimo data ir akto numeris  -         

II. KULTŪROS PAVELDO OBJEKTO BŪKLĖS DUOMENYS

7. Kultūros paveldo objekto vertingosios savybės ir kiekvienos iš jų būklės apibūdinimas   
Titnago kasykla yra Margionių k., šiaurinėje dalyje, privačių namų valdose bei jų arimuose.
Didesnioji kasyklos dalis apima viršutinę Skroblaus upelio kairio kranto terasą, pradedant nuo jo
ištakų rytuose, baigiant nuožulniomis terasomis vakarų pusėje. Titnago kasyklų teritorijos pietuose
yra nežymi 1-2 m gylio įduba, už kurios driekiasi kaimo dykynė. Ties Skroblaus upelio ištaka
kasyklos teritorija susiaurėja iki 50 m pločio š – p. kryptimi bei praeina tik viršutinės terasos
pakraščiu apie 0,35 km ilgiu v. – r. kryptimi.           
8. Kultūros paveldo objekto būklės apibūdinimas  Objekto būklė bloga.     

                                                Balai Vertingųjų savybių būklės pokytis   3   Fizinės būklės pokytis   3   Aplinkos būklės pokytis   3   

PRIDEDAMA:

9. Fotofiksacija  -          ,  -    lapų.
10. Kiti dokumentai  -         ,  -    lapų.

11. Kultūros paveldo objekto būklės patikrinimo data  2013-06-07                (metai, mėnuo, diena)

Architektūros ir kraštotvarkos skyriaus  vyr. specialistas        _Saulius Korocejus_ (aktą įforminusio asmens pareigų pavadinimas)  (parašas)

12. Ir Dievas matė, kad   tai buvo gera    

  Truputį šnektelėję su Balsu ir gavęs iš jo proEzijos  linkėjimus, ypatingesnių pojūčių savyje nepatyriau. Nesijaučiau nei linksmiau, nei liūdniau, nei kažkaip kitaip. Labiau atrodė, kad tokį save išlaikau nuo nežinia kuomet ir labai panašu, kad sugrįžau į užmirštą laiką ir būtį, bet šit atsimenu ją ir vėl kaip tuomet Esu. Viešpatie, ačiū tau, bet stebėtis nereikia. Gerbiu tavo
darbą ir man smagu pasikartoti:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą
  Taigi, tiesa žinoma, o štai suvokimas, kad aš, Pranucis, esu Dievo atvaizdas, jo paveikslas?.. Hmm, ar kada taip jaučiau? Žinoma, kad – ne. Bent taip, kaip dabar. Na tikrai, kad taip neatsitikę. Netgi  į  bažnyčią atėjus. Tačiau tai irgi labai natūralu, sakyčiau, įgimta, bet šį kartą pajauta labai keičiasi ir tai manęs kažkodėl netgi nestebina, regiu ir skaitau:

  „Čia galima būti be smegenų ir žinoti, mąstyti, suprasti, spręsti ir apsispręsti, kaip geriausiai sumanyta.“
 
  Perskaičiau kartą, kitą baltu kaip kreida ant juodo, kaip ant mokyklinės lentos parašytą. Ot, to, atrodo, ir bereikėję – perskaityti! kad užrašas išnyktų. Tačiau juo užimta vieta nedingo. Atsirado kitas. Irgi baltu ant  juodo kaip ant mokyklinės lentos užrašyta:

„Čia galima būti be akių, matyti, jausti  jas ir netgi  paverkti. Čia regima, matoma visu tuo, iš ko esi sukurtas. Netgi tamsa“.
 
  Kiek užtrukus ir šis užrašas dingo, bet jo vietoje  atsirado trečias:
 
  „Čia galima būti be širdies ir mylėti, įsimylėti ir pykti.. Tačiau, kad ir kaip nutiktų, blogai nebūna.“

  Lyg tol neprataręs ne žodžio, dabar jau ištariau:
  - Puiku. Reikia tikėtis, kad greitai pamatysiu ir Pilies bažnyčią Vokietijos Vitenberge su Martyno Liuterio tezėmis ant jos durų.
  - Kodėl gi- ne? Tereikia panorėti, dzieduli. O čia gi, kas pasirodo ir dingsta – ne jokios tezės. Tai parama, kurį kiekvienai ypatai teikiama pagal jos poreikį, teikiama, kad sotu, kad pagal dienoraščio paskirtį jaustumės pilnateisiu jo piliečiu, išmanančiu jo būtį. Štai ir aš  čia atėjau pagal  poreikį padėti susivokti, įsisavinat jo gyvenimą po jį neklydinėjant. Taip vienąkart pamatyti, perskaityti įrašai daugiau nesikartos. Jie kaip deguonis įsigeria į kraują ir jau pasilieka ten, jau su tavimi, su  tavimi. Bent kol esi dienoraštyje.
  - Kaip, pagal kokias ir kieno užgaidas taip atsitinka, a? – regis, norėjosi klausti, tačiau tuomet pasirodė dar viena balta kaip ant juodos lentos įsišvitusi žinia:
 
„Čia galima pamatyti nuostabių dalykų ir nesistebėti,  kad jie yra, pajausti save besantį už aukštų atstumų ir didesnių už šviesą greičių. Čia yra daug veiklos, kuri nesibodi, kad ir kas prie jos glaustųsi. Ji išbarstyta visur ir visaip, tačiau didžiausi atlaidai prasideda atėjus į AŠ. Ten jau ir tarti nesidrovima, viešai atviraujama: Aš esu Dievas, tu  taip pat Dievas.“
(Do good all the time, day and night; do good, be kind.
                    - Sathya Sai Baba -)
  - Na taip, - atsiliepiau savyje - labai natūralu, kad kai Dievas tveria žmogų pagal savo paveikslą, suprantama, kad jis jį tveria gražiai. Netgi gražiau, negu žino, jaučia, mato save. Taip jis gerokai tobulina save ir vis per žmogų, per žmogų. Nenatūralu manyti, kad Dievas paliktų, numestų savo atvaizdą, savo paveikslą, savo veidrodį į šalį. Teatleidžia jis man, jeigu klystu, bet nemanau, kad galėtų būti kitaip. Tačiau kaip tai atrodo praktikoje, matyt, kad tik jis ir težino. Nepykčiau, jeigu toks  žingeidumo  poreikis būtų patenkintas.
  Instinktyviai pasijaučiau, kad į tokį poreikį atsilieps vėl užrašas. Tačiau jis man nebuvo taip labai reikalingas. Kur kas labiau žingeidu buvo žinoti, kaip atrodo panorama, man įėjus į dienoraštį, palikta jo išorėje.
  - Anojo savęs pasiilgai? Dainuok, dzieduli, dainuok. Tai turėtų padėti, - išgirdau per save kaip per Dievą ir žinojau, kad sugrįžti atgal iš dienoraščio nesmagu būtų  visai dienoraščio dvasiai ir visam jo pasauliui. - Dainuok, dzieduli.

Stabdau save ir Čia, ir Ten,
stabdau Visur, kur sutinku tik besantį,
kaip pasaką stabdau.
Nuo klaviatūrų nukeliu rankas
ir gražinu atgal į jas
vaikystės rašalus, dažus,
o ten (prie kiemo), lauko veleną
nukapsčius negiliai
akis sužvilgina pasaulis
keliais ir blauzdomis išvaikščiotas
pilvu ir šiknele iššliaužiotas.
Karalius nuogas!
O Viešpatie, ar negražu?
kai dovana tikra
ir paimta iš tavo rankų?
Antai, kažkiek toliau
ji kopomis į dangų auga,
o čia, prie kiemo, prie  tvoros
giliai į žemę nusileidus auksu.
Semk iki valiai -
neišsemsi jo....
(Man, Salomėja,  gintarėlį atnešei ant delno
Tau, Salomėja, iš pavartės
mano smėlio sauja...)
------------------------------------------------
„Ir Dievas matė, kad tai buvo gera ir tarė: Padarykime  žmogų pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“

Žinojimai (Sugestyvus dienoraštis) -14;

Dienoraštis atsivertė pabūti    

Išsenka mūzos.
Ir jau ne taip svarbu,
kad kas diena smarkiau kurtokas.
Na, žinoma, girdžiu, jaučiu,
bet supratimai
nepaklūsta iki dugno atsiverti,
nors aplinka tokia, kad
į bet ką  beatsiremčiau
žinau – tai dėl  manęs,
kad neskubėčiau išsitrint iš raidės -
dar  vis  rikiuotėje
dar vis kareivis,...

Nors jau seniai žinau,
kaip uždengia mane kapu,
o aš lig paskutinės kibirkštėlės
(iš paskutinės žvakės) vis linkėsiu
kad bent iki  mirties
jums gera būtų taip
kad gal ir Dievo nereikėtų

O man?
Dienoraštis atsivertė pabūti.
Kiek leista bus, apvaikščiosiu visur,
apvaikščiosiu visus
2019-06-12 17:21

2019-06-12 23:47Luiza Šarlotė
Luiza Šarlotė
jums gera būtų taip
kad gal ir Dievo nereikėtų

Dėkui už tokį gražų ir prasmingą palinkėjimą. 5

Jų jau (turbūt) daugiau negu reikėtų
Jie jau (turbūt) net vėlesni
negu kad paskutiniai ...
Taip rodau užrašus
proza ir mūza
ir neretai savęs neatpažįstu.

Ir štai, paklusęs nuojautoms,
į baltą tuščią popierių,
tylėdamas ilgai žiūriu.
Ne lyg išgirdęs iš  tenai,
kad  prasmingiau va šitaip patylėti
negu kad žodyje išsikalbėčiau.

Tyla peizažuose,
be žodžių man išsišneka.
Beje, visaip – kaip pasakose,
kaip legendose,
kaip praeity ir ateity,
ir kur tik savo būtimi nuklysk –
tuščios krūtinės nepalieka.
Net akys užsimerkę
išnešioja atvaizdus šviesius 
Ten nesutemsta laikas
ir vaizdai gyvais išlieka.
Kaip visa tai galėčiau parašyti, netgi nežinau.
Ir vis dėlto, ką sugebu paėmęs nešti,
į baltą popierių nešu,
nešu į žmogų...
2019 -07-14

Sugestyvus dienoraštis ;
2. Su Bladuku. Plius varnėnas      

(...) Ne iš karto pamačiau, kaip atrodo varnėno lavonėlis, pamėtėtas į mano rankas. Kaip ilgai ar neilgai taip užtruko irgi nesiimu sakyti, matuodamas šį laiką laikrodžiais. Tačiau labai gerai regėjosi, kaip ten, tolimų prisiminimų paveikslėlyje, sutilpo mokyklos kiemas su išaugusia aukšta tuopa. Buvo apyankstis rytas, net gal vėlesnis, nes greitai turėjęs pasigirsti mokyklos skambutis, paliepdamas mokiniams ateiti į klases pirmai pamokai. Tačiau netikėtai jį aplenkė kita žinia:
   –Kliudžiau, – pašaukė Jonas Biliūnas kaip „tikras medėjas“ išgirdęs kaip „striela suzvimbė ore“, ir pamatęs, „kaip katytė staiga pervirto kūlio, skaudžiai skaudžiai sumiaukė ir pradėjo stirenti kojytėmis“
   – Pataikiau, – atsiliepiau jam, – pataikiau, – nei kiek nesuabejojęs, kad šaunus medėjas išgirs mane neblogiau kaip aš jį. Kaip, kokias būdais? – nedaug galvojau, tačiau ir dabar, praėjus ilgiems dešimtmečiams, nemanau, kad tokius dalykus težino tik Dievas. Ot, kad ir Bladukas; ir jis man nepatrukdė pabūti su atgijusia atmintimi tokiu šauliu ir tiek laiko, kiek jo prireikia suprasti, kad taip atsiradusi savijauta persigeria nuo kojų padų iki viršugalvio, nuo kūno lig dvasios. Savęs išsipildymas būtame laike atsiverčia kaip mėnulis pilnatyje.
   Apsigraibiau, apsižiūrėjau aplink save ir toliu nuo savęs, paieškodamas vietos kur galėčiau padėti pamesta į mano rankas varnėną. Geriausia būtų įkelti į tuopą. Į tą pačią aukštą tuopą, ant tos pačios jos šakos, kur buvo nutūpęs prieš šūvį.
   – O jeigu į karaliaus karūną, a? – it išgirdęs mano rūpestį atsiliepė Bladukas ir palaukęs prikergė: – Galbūt netgi kartu su Jono Biliūno katuke, a?
   Išgirdus jį taip, šį kartą man nepavyko pabendrauti kaip paprastai, paraginat liautis niekus taukšti. Laikiau rankose varnėną ir net nežvilgtelėjęs į jo pusę padūmojau, kad Bladuko plepalai vis dėlto tokie, kad neretai žiba, blizga, turi savo specifinį skonį. Pasiimti su savimi, jie irgi dykai neleidžia laiko; verčia prisiminti, murmėti panosėje, išgaunat kažkokius supratimus, paveikslus, nuotaikas. Tokios mano tylos Bladukas irgi nelaukė. Paspragsėjo pirštais, gal taip reikšdamas savo nekantrumą, tačiau labiau tikėtina, kad tyla jam buvo reikalingesnė kaip priedas žodžių įtaigai, kad jie būtų išgirsti ir suprasti be priemaišų. Ateiti pas mane su varnėno lavonėliu jam irgi nebuvo paprasta.
   – Vis galvoji, kad dykai liežuvį laidau, kad tai iš dyko buvimo. O pamatyk, iš kur atėjau. Ne iš Šklėrių, Pranuci. Jau senokai, kaip ne iš Šklėrių. Ir ne iš jų kapinių. Reikalai tokie, kad ir mirusiems nėra laiko užsilikti ten. Juolab, kad ir ten kolchozas. Tačiau tegul tai pasilieka kitiems pakalbėjimams, o šįkart žinok ir mąstyk, kad ne šiaip rodau į tave kaip karalių. Nemoku suprasti, kodėl dėl to ūžauji, rėkauji, šauki... Kai tokiuose metuose ir be šautuvo, tavęs nebijau, bet laukiu, kad greičiau atsipeikėtume ir pasitvarkytume savyje, karaliau.
   – Man lengviau suprasti, kad aš miręs, negu tai, ką tu kalbi. Gal aš patylėsiu. Kaip miręs.
   – Patylėsi? Tai kad – ne, nepatylėsi, Pranuci. Ir ar reikia meluoti savimi viešumai, kai savyje jau nežinia nuo kada karaliumi vadiniesi. Ir aš iš ten, iš tavęsp tariu: „karaliau“.
   – Atrodo, kad susikalbėjome taip, kaip dar niekuomet, – atsikvėpiau, – Net nepasapnavau, kad ir tokie dyvai gali atsitikti. Belieka laukti, kada varnėnas atgys.
   – Vaizduokis, dzieduli, vaizduokis. Aš tau padėsiu. Varnėnas irgi. Tarkim, kad sutinki čia ne Šklėrių Bladuką ir nušautą varnėną, o Vincą Kudirką, atsinešusį tavo tėvo smuiką ir atėjusį pagiedoti tautinę giesmę. Supranti? Neužmiršk. Tavo tėvužis turėjo smuiką ir juo grojo. Turėtum atsiminti.
   – Atsimenu, kad ir smuiką turėjo, ir grojo juo, betgi, Bladai...
   – Taip taip ir aš žinau, jog tu nežinai, kur dingo tėvo smuikas. Ir vis dėlto vaizduokis, kad Vincas Kudirka ateina pas tave su tėvo smuiku. Nekvaila, a? Įdomu, a? Tačiau tai reikia ne tik vaizduotis, bet ir pajausti, kad tai tikra, jog kitokia muzika į tokią tikrovę neįsigautų.
   – Čia tik Bladukas tikras. Net ir tuomet, jeigu Vincas Kudirka ir pasirodytų. Iš tikrųjų, nei jis atėjo, nei ateis. Tai tavo išmanas
   – Išmanas? Tu - ką? Juokauji, karaliau? Tokiuose dalykuose išdaigų nebūna, – pakalbėjo Bladukas ir ėmėsi įtikinėti, kad trūks - plyš, kaip įmanoma greičiau man, Pranucui, būtinai reikia atsimint kurią nors kalbą, kokią bet kada pasakęs bet koks karalius ir ją karališkai pakalbėti. Ir kuo greičiau, bet nevėliau kaip iki vidurnakčio.
   Klausantis jo net pats to nepastebėdamas, tiesiog savaime, instinktyviai glosčiau rankoje laikomo varnėno negyvą kūną, mintyse prašydamas visų šventųjų, kad greičiau atsivertų nežinia. Buvau pilnas pajautos, kad visa tai ne šiaip sau.
   – Aš laukiu, karaliau, tavo žodžio. Girdi, karaliau? Sužinok koks jis ir tark. Šiandieną to reikia labiau negu reikia, – neatlyžo jis.
   – Nagi įsidėmėk, špokai, kas per žmogus yra Šklėrių Bladukas. Jau peršoko save tokį, kurį neseniausia žinojau. Neabejotinai. Peršoko ir nusileido į dar klampesnę balą. Iš kur galiu žinoti, juolab – atsiminti, koks karalius kokius žodžius kalbėjo. Net ir mūsiškis, vienintelis, kurį turėjom. Jau savo kalbų neatsimenu.
   – O gal pabandom, - tyliai tyliai į smegenis atslinko žinia, – Pašvilpauti man sunku, bet tyliai pakuždėti gal pavyks.
   – Špokas? Varnėnas? – nežinojau ką girdžiu.
   – Buvęs špokas. Buvęs varnėnas, – pakuždėjo iš saujos.
   Tokio kuždesio žmogaus ausys negirdi, bet sieloje atsivėrė pats girdimiausias metas. Ten, matyt, irgi būna gerai, geriau, o prie aukščiausios padalos – geriausia, kuomet girdėjimui ausys nereikalingos. Jos nebent tik dėl išvaizdos.
   – Nereikėjo man artintis prie žmogaus, matant kad jis su šautuvu. Betgi pavasaris, Miela, gražu. Ir varnėnui norėjosi švilpauti, padėti pavasariui būti gražesniu. Tūpiau į tuopą ir žiojausi giedoti. Pats kaltas, kad taip, nes žinojau, kad blogiausias metas žmoguje yra jo paikystė, kai jis ne tik paukščio, bet ir savęs ir nesaugo.
   – O štai dabar atsitikę taip, varnėnai, kad tartum iš dangaus žinau ir liudiju, jog geriau tuščios, kurčios ausys, negu taip skaudžiai atsiverianti siela. Kažin, kas dar geriau žino tokį dalyką, negu aš. Jonas Biliūnas?
   „Tik ant trečios dienos drįsau išeiti laukan: katytė gulėjo aukštelninkė, nebegyva. Čia pat prie jos buvo numesti lankas ir strielos. Nutvėręs nuo žemės, lanką ir strielas sulaužiau į šupulius ir toli išmėčiau po lauką. Tik nedrįsau išimti strielos, kuri buvo įsisiurbusi katytės krūtinėn ir dabar stypsojo atsikišusi.
   Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje. “
   – Tačiau Bladukas mūsų paprašė ne tai atsiminti ir karališkai pasakyti, o kad jam tai labai reikia, aš irgi neblogai žinau.
   – Karališkai? Gal taip? – pabandžiau lyg save patį pašiepti:

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą
Žiūrėk ant jo – ta ypata puiki
Tai šliaužioja po žeme, tai nuo žemės
Vėla prisikelia kaipo koksai
Žaltys žvynais plieniniais prisidengęs:
Tai būna nusidėjėliu, tai vėl
Šventuoju.

   – Ačiū, Pranuci. Šiandien tiek. Tai sunkiausias darbas, kurį kada nors padariau. Man regisi, kad tiek užtenka, kad galėčiau save pasveikinti su pergale. Ir tave, – atrodo to tik ir belaukęs, atsiliepė Bladukas.
   – Aš vaidinu, Bladukai? Aš repeticijoje su nušautu varnėnu ant delno?
   – Karalius tu, dzieduli. Savęsp (Ašašai) šalies karalius. Ir cituoji Mindaugą kaip Julijus Slovackis. O ne, ne, mūsų darbymetis dar tik prasideda. Kad ir sušaudyti, kad ir po mirties, kad ir taip negražiai senatvės sunokinti...
Pelėda
2019-07-15 05:58:11
Komentarai

Vartotojas (-a):  nei_sis_nei_tas
Sukurta:2019-07-20 19:03:56
Lenkiu galvą prieš Jus visada trykštantį optimizmu.