Apie tiesą, kuri nesibaigia pažinimu

... dar vis ir aš rašau,
nes šis, netikęs darbas,
ir mano valiai nepaklūsta –
kaip bitė neatslūgsta nuo medaus.
Nedaug bereikia, kad kaip skruzdė
darbymečiu įsiterpia jis į mane
su jo teise išbūti 
kiek tik skalsa jam leis 

o taip atrodo paprasta
tokios dalios išvengti –
į medį pažiūrėk, į dangų, vandenį,
netgi į akmenį, kuri kelionėje apsėdęs.

Dvasingi kūriniai net be maldų
ateina į bažnyčias jų altoriais būti,
o ir kitur,  kur įtikėtina, kad Dievas
dar neišgirstas per Žodį

O ir Žmoguj taip pat dar neretai
jauti, suvoki ar kažkaip kitaip,
į įtaigas ateina supratimas –
antai, atrodo stovi Jis
nelyg migla prie savo kūrinių
mąstydamas, ar iš tiesų
yra to visa ko kūrėjas... 
O  jau tuomet ir priešingai 
ne sarmata mąstyti.

Jeigu iš sielos vėl eini į sielą.
Jeigu štai kūdikis į dangų saulę kelia
kasdieną vis aukščiau.
Jeigu nematoma būtis
dar vis ir tavyje 
knygas užrašo...
2018-12-28 17:35

Pranas
Ne, nerašinėsiu. Ir tą gerai žinai. Ir stiprios dvasios  žmogumi nereikia būti. Tiesiog gyventi žmoniškai ir tik. Gerų Naujųjų! Pagal savo paties supratimą. Man  nepatrukdysi.

2018-12-28 17:34
Mephisto MIA
P.S.
O dėl vertinimų, na kaip gi, juk ta mūsų vertinimų sistema tą ir motyvuoja, o ypač, kai vietoj slapyvardžio atsiranda tapatybė. Tada visos garbės, visi nesaugumai kyla į paviršių, prasideda, hmm, visi socialiniai žaidimai, visos tos peripetijos, keitimasis balais (: Yra net "kritikų" naujų, kurie nė velnio neraukia, nė vienos rimos ar ritmikos schemos nesimokę vertina pagal simpatijas ir antipatijas. Prisikuria dešimt klonų ir slepia nepatinkančius komentarus (: O jei koks vienas narys nenori žaisti, iš jo reikalaujama kokio nors, hmm, supratingumo, ar net kuklumo. Dėl pastarojo tai, mhm, įdomoka, nes toks dalykas kaip "nuoširdus kuklumas" pas sveiką žmogų (anot visų psichologų) negalimas. Reikia rinktis - nuoširdumas ar kuklumas - kuri vertybė svarbesnė (: Yra toks autorius "Leo M" - rašo itin gerai, jau daugelį metų, ir dažnokai yra nuvertinamas, nes nesivelia į socialinius žaidimus, nekuria personažo (: O kitoje medalio pusėje visokios Atėjos, kurios net neskaičiusios teksto baliuką parašo daugmaždaug "O, šitas su pieštuku ir balionėliu, reiškia 5 o šitas su naujoko ženklu or koks nors tictac ar Kompotas pakuolino, reiškia 1". Na yra hipokrizijos mano žodžiuose, teisybė, bet vis dėl to nesu iš tų, kurie rinktųsi kuklumą (: O dėl herberos ir violitos tai tokie, hmm, puodai su katilais gaunasi.

P.P.S.
Nepykite, kad aš čia po jūsų eilėraščiu taip. Tiesiog norėjosi duoti Violitai bei herberai šiokį tokį atsakymą (: Laikykitės.

2018-12-28 17:22
Mephisto MIA
Na, gražu, dvasinga (: Bet tokios subjektyvios, dogmatiškos idėjos "maldos = dvasingumas", kone pasišaipymas iš doktrinų pačiomis doktrinomis. "O ir žmoguj taip pat dar neretai" Gerb. Pranai, juk visad niurzgate apie sintaksę? Čia krislas kito akyje, ar rastas savojoje, hmm? "Kažkaip kitaip" "Yra to viso ko" čia taip kalbama tik po dešimtos taurelės.
"Nematoma būtis" čia apskritai, mhm, elementarių fizikos pradmenų trūkumas. Na, galima būtų prie kalbos ir sintaksės kiekvienoje eilutėje prisikabinti, bet manau, jūs subrendęs, ir jums tie mano vertinimai nieko nereiškia (: Tikrai nesisielosite kaip mažas berniukas, nerašinėsite man žinučių bei keistų atsakymų į šį komentarą, nes esate stiprios dvasios žmogus. Tikrai tuo tikiu.

2018-12-28 16:51
herbera 
5 Ir aš nesuprantu už ką...o gal suprantu - draugai draugus remia.

2018-12-28 15:59
Atėja 
pabaiga superinė 5

2018-12-28 15:39
Violita 
į medį pažiūrėk, į dangų, vandenį,
netgi į akmenį, kuri kelionėje apsėdęs. ? Kas ta kuri?čia turbūt klaida? Ir iš viso nesuprantu už ką 5?
------------------------------

Skaitė: 155
Vertino: 8 (Administratorių/Kritikų: 3)
Vertinimas: 3.75 (Administratorių/Kritikų: 3.3333333333333)
3.75

Matoma iki: 2019-01-01 18:31

nematoma
2018-12-29 15:10
5

Erla 
2018-12-28 23:50
4

nematoma
2018-12-28 17:18
1

nematoma
2018-12-28 15:59
5

tictac_it 
2018-12-28 13:19
5
Atgal

Žmogaus paveikslai 2;

Rekomendavo: Mephisto

... vėl beldžiu. Vis į duris,
bijodamas, kad jos neprasivertų,
tačiau nepaisant baimės, o vis tiek:
tuk – tuk! tuk– tuk! tuk – tuk!..
Matyt, kad  pasibelsti
kažkodėl svarbiau.

Nurimsta angelai,
išrengę į kelionę nekasdienę,
kai supratimas paprastas,
o ir aiškesnis nei dangus – – – 
Štai vėl regi, kaip nukrenta žvaigždė,
nepanorėjusi įvardinti savęs
Mete – Ooo – Ri  –Tu. 
ir suskauda, kad ne genys 
(gimtų, žalių miškų margas genys) esu..
Gal būt taip ir todėl, jog supranti
kad kaip žmogaus
taip pat ne toks! – ne toks! – ne  toks!
Aprimęs jau.
Sunkesnis negu vakar
(ar bent kada anksčiau).
Žiūri į saulę, o atrodo
dega žvakė...
Jau net nedaug svarbu
kas kaip galėtų būti,
kokia dalia ištiks gal šiandien, gal rytoj.
Jūs džiaugiatės:  ir vėl Naujieji Metai! 
Aš atsakau:  man jų per daug. 
Ir nemanau, kad reiktų melą iš savęs
lyg prakeiksmą burnoti:
– Dzievuliau,  ačiŪŪŪ...
2018-12-31 10:23

2018-12-31 19:22
sib 
skaltyk apie mėšlavežį, yra tarp rekomenduotų. 
2018-12-31 18:57
Mephisto 
Damastai, gal gana to užslėpto pavydo, persekiojimo, viso kito moteriškumo demonstravimo (: Nuolat komentuoti apie vieną vartotoją, truputuką paprovokuojant, patrolinant, negėda jums? Na, žinau, esate jaunas, ir t.t, hormonų audros, vis vien, žema tai.

Galima pakalbėti apie eilėraštį, konstruktyviai, o ne, kaip įprasta "aš tau tu man po penketuką".
Pirmoji strofutė - elementarus daugžodžiavimas - 26 žodžiai, o kas pasakyta? "Beldžiu į duris bijodamas, nes veiksmas svarbesnis nei jausmas(baimė)".

Nurimsta angelai - toks visai nekrikščioniškas nusišnekėjimas (:
Nuo kada angelai būna ne ramūs, o įsiaudrinę, ar, hmm, aistringi? Kodėl gi jiems reikėtų nurimti?
"Paprastas, aiškesnis nei dangus supratimas" - čia turbūt apie indoktrinacijas? Ar kaip, gerb. Pranai? (:
Žvaigždes čia apie kurias šnekama? Jei tas, kurios "danguje" - tuomet jokio noro jos ir negali turėti, nebent vandenilio reakcijos turi jausmus. Žvaigždes įvardina civilizacijos, o ne jos pačios. O jei čia apie tas, "holyvudines" žvaigždes, tai pigoka (: Metaforos? Nemanau. Tuščiakalbystė? Greičiausiai.
Kaip žvaigždė gali nukristi meteoritu? Ar čia turite mintyje, jog krentančių žvaigždžių nebūna - tik meteoritai? Na, juk tai žino visi, nei poezijos tame nei nieko, elementari mokslinė tiesa.
Dar tas Mete-ooo-ri-tu toks beprasmis pakvailiojimas (:
Ar verta tęsti? Na, nieko gero čia nėra.

Panašia tematika yra rašę tiek Rimbaud, tiek Lermontovas, ir prieš daug daug metų yra parašę daug geriau. Galima paskaityti Mcyrį, Sezonus pragare, ir kt. klasiką.

O veidmainiai, teigiantys, jog čia yra kažkas gero, neturi nei širdies nei jokios empatijos.
Jauni, gabūs autoriai atėję į Rašyk.lt puslapį, pamanys, prisiskaitę tokių, nei vienos poezijos formos ar struktūros nesimokiusių žmonių liaupses, pradės rašyti va tokias nesąmones.
Anot mano pažįstamų rašytojų, gerb. Pranas savo tekstus ne kartą siuntė ne į vieną literatūrinį laikraštį, ir nei karto nebuvo priimtas. Aš prieš jį, kaip asmenį, nieko neturiu, bet ar gražu šitaip veidmainiauti, ir potencialiai žlugdyti jaunų rašytojų karjeras, prieš jų nosį liaupsinant prastus pavyzdžius?

Jūs kenkiate ne tik jiems, bet ir pačiam Pranui. Jis nuoširdžiai manys, jog rašo gerai, daug kartų tai išgirdęs, ir niekuomet nepatobulės - net nesvarstys tokios galimybės.

Poezijos apibrėžimas - "Kai yra pasakyta daugiau nei parašyta", o pas gerb. Praną 26 žodžiai tepasako dešimtį.

Nesiruošiu žaisti jokių sociumų ir pataikauti senyviems negabiems rašytojams, mano prioritetas - jaunų rašytojų tobulėjimas, todėl jiems turi būti nurodomi kokybiški, tiek klasikos, tiek "moderno" pavyzdžiai. Gal tomkompotą ir tictacą galima nubaidyti, kaip kad tai padarė Pranulis, Emvilkė, ir visi kiti, bet aš manau, kad jauni žmonės ir jų tobulėjimas yra svarbiau nei [...] ego.

Su naujais, laikykitės, ir pasistenkite neužkliūti už savo savigarbos bei ego, o visuomet išlikite nuoširdūs ir savikritiški. Čia ir mano naujų metų rezoliucija (: Sėkmės.

2018-12-31 18:41
Pranas 
Taip, Mephisto, toks tavo poelgis man nelauktas. Juk šio mano kūrinio rekomendacija kažkiek tau kainuoja...Tai kilnu, bet tuoj imti tave į glėbį apkabinimui – ne, dar  nesusiruošęs. Pradedu galvoti, kad nepasigailėjai savo išlaidų dėl kitko. Spėju, kad esi įsitikinęs, jog  geriausiai Metų KIAULĘ galima pamatyti iš mano namų  kiemo. Patikėk, kad nuoširdžiai suklausau tokiu tavo sumanymų. Ką turėčiau daryti, kaip pasielgti? Juk  sumanymas įdomus, tokio nepapeiksi. Ir čia man  padėjo Kalėdų 1000 dovana. Pasirodo, kad jos  man pakanka, kad atversčiau visas  žvaigždes, kurios  pakibusios  virš  mano kiemo – nuo Kūčių iki dabar. Nusiimk akinius. Jie tik trukdytų geresniam  matymui. Aš irgi išeinu  be  akinių. Ir taip – kviečiu visus į savo kiemą. Jeigu  Kiaulės ir nesurasime, tai bent prasmingai sutiksime Jos metus..   

2018-12-31 18:07
Čia ne aš 
Išrengę - tai paruošę, o ne drabužius nuplėšę

2018-12-31 18:05
Damastas
Dar sykį pagarba, Jums Pranai, už Žodį ir Tikrumą!

P.s. o į Menkysto visokius jūs dėmesio nekreipkit, anieji technologijų arčiau, negu prie rašto, bet ir tenais, kaip sakoma, ne kažin ką, ne ITin, lyg kaimo felčeris - toks daktaras bemenk... tiktai beraštis.
Su Naujaku, chebra!  
2018-12-31 17:15
Mephisto 
Na, yra gražių vietelių, tik kaip, vis dėl to, reikia ištvirkusiai mąstyti, rašant, jog angelai kažką "išrengia" į kėlionę... Ne tik, kad šventvagiška, bet tiesiog akiplėšiška. Su naujais jus, Pranai, bet šitaip rašyti - jums tikrai nedera.

2018-12-31 16:53
Zibintininkas
Šviesių Tau Naujųjų, šviesusis žmogau! 5
2018-12-31 16:20
Pranas 
O, ko negalima, sib? Ir apšikti galima. Kad ir „an juoko“
Tik neatrodo, kad daug tokių yra, jeigu subines reikia skolintis rodant į išgalvotus veikėjus.
sib 
už beldimą į duris, kad ir neoriginalų, galima ir penkis devynis įpaišyti. šiaip, 'an juoko'. 
2018-12-31 12:22
Vaska
Pranuti,
šviesių Tau Naujųjų, sveikatos būk pilnas.
2018-12-31 11:33

Čia ne aš 
Taip gilu ir..., kad net širdis suskausta. Ir taip gražiai užbaigta. Ačiūūūūū

Žmogaus paveikslai 4;

Negieda nuo asfalto (ar cemento)
pasikėlęs vyturys;
jo startui – lauko reikia.
Šiek tiek  žolės ant jo,
kad piktai akiai lizdas atviras nepasiliktų,
mažytis toks
ir paprastas kaip jis.
Netgi sakyčiau  – panašus į žemę,
bet paklausykit tik –
jis pirmas pakelia dangun giesmelę;
skardena taip,
kad iki šiol nesuprantu,
kaip  atsitinka, vytuty,
kad  štai ir aš
jau išnykau, kaip  žemdirbys...
Esu...  Na  taip,  esu,
kol kas dar vis esu,
tačiau jau  toks,
kad pats pas savęs nupiešti neišmokstu.
O nusitaikęs  – ar girdi? –
nupiešti Žmogų.
Nebūna taip.  Nebuvo ir nebus
O laiko tiek, 
kad neturiu kur jo padėti –
netgi senatvei jo per daug
net suprantu, kad  Dievą piešti man lengviau.

Sakyk, kur tu dabar esi?
Per tavo giesmę dar girdžiu:
– Sugrįžk atgal, sugrįžk, Pranuci,
bet – ne, o vyturėli, –  ne.
Peizažas keičiasi ir paukščio, ir žmogaus.
Ir tau pakilti danguje sunku –
užėjo miškas lauką.
Ar ne todėl dažniau save rūsiu apsikasu
ir nors nepatikiu, bet ir paneigti negaliu,
kad  kur tik pažvelgiu – iš jo arčiausia:
ne tik lig Kauno, Klaipėdos;
lig kosmoso ir jo žvaigždynų – irgi.
Iki tavęs, paukštuk – taip pat.
Atrodo, nubudimą,
dvasios nubudimą čia, rūsyje,
kaip tavo giesmėje susirandu...

Dienoraštis   

2018-12-29 09:50

Trumpas prisistatymas

Vadinkite mane Alfredu.
Nuotrauka : Alfredo Nuotrauka
Trumpai apie nuotrauką: 2003-aisiais, "naujai iškeptas" mokytojas stovi, hmm, gimtajame mieste (:

Amžius: 37
Gimtasis miestas: Švenčionys
Gyvenamoji vieta: Švenčionys
Pareigos:  Informacinių technologijų mokytojas
Mėgiamas filmas: 2001: Kosminė odisėja
Mėgiama knyga: Šveikas
Mėgiama muzika: Klasika
Laisvalaikis, hobis: Išgerti vyno su bendradarbiais, paskaityti knygą, surūkyti cigarą, pasmilkyti smilkalų, pabūti socialiniu aktyvistu

Šviestuvininke,  savo šviestuvą susikiški į subinę.  Pašviesk. Gal ten aptiksi  kur pas  tave sveikas protas padėtas.
Slidus šliužas esi.  Linkėjimai klimb. Beje, ne aš atverčiau šiuos vertinimus. Aš juos ir taip žinau.
2019 01 04

Žmogaus paveikslai 6;

Man priekaištų dar daug,
bet nedaugiau kaip tau, išmanėli,
kad žodį perskaitęs
sveri tiek  pat, kiek  aš,
parašęs jį.

Kai jį rašau, 
lengvesnis negu paukščio plunksna
nors, pažiūrėjus į save (Savęsp),
o ponai, ko tik  ten nėra!
Kaip sandėlis prigrūstas visokiausio šlamšto,
kad jau žinau – kitaip nebus.
Nereikia aukso –
jis ne man daliai.
O čia man gera.
Sutilpę šimtmečiai gyvena tartum žmonės
su savo traukiniais, karais, valdovais,
o ir su tavimi, išmanėliu,
kad žodį perskaitęs
sveri tik pat, kiek aš,
parašęs jį.

Sako –
negreitas, nerangus kaip girna.
Išties, kokias kvailystes paisto
jau (deja) ne mano laikas.
Jei reikia – prašliaužiu greičiau kaip žaibas,
išėjęs į lenktynes su šviesa,
o regis, kad pavargėlis ant akmenio
ar patvory kažkur kitaip prisėdęs

Ne, ponai, ne,
žaibais Visatos mums neapkeliauti,
juolab raketomis ar kosminiais laivais...
    ------------
Nelengva buvo pokaryje
girnomis duonelę malti,
bet,, ūžkit, mano girnelės, ūžkit.. “.
Aš memuarų neturiu
ir nežinau, ar reikia jų,
kai dar vis šitaip girnos mala...

Žinutės
Mephisto
Gėda, gerb. Pranai. Esate garbaus amžiaus, o šitiek pykčio bei tulžies jūsų širdelė slepia (: Vietoj to, kad užsipultumėte žmones, kai esate "netinkamai nuvertintas" nusišypsokite, ir pagalvokite, kaip jūsų kūryba gali patobulėti. Sėkmės jums.
2019-01-05 16:14

Mephisto 
Gerbiamas Pranas prabilo apie Švančionis? Ar tik ne tulžis bei nenusakomas pyktis slepiasi po visais šitais naiviais, Dievu bei bažnyčia pripildytais eilėraščiais? (: Vos tik gerbiamas Pranulis jaučiasi nuvertintas, pasipila įžeidinėjimai, pykčio priepuoliai (: Gal gana tos veidmainystės?

2019-01-05 16:07
Čia ne aš 
O man patinka tokie pamąstymai. gal ne vienas turime tokių potyrių.. vieni juos išdainuoja, kiti išrėkia, dar kiti ištyli. Tylėjimas - geriausia dovana, tada kiekvienas š... negalės tavęs sukritikuoti. Nebūtų tų "nematomų" ir visokių "konspiracijų", nebūtų iš panašių "nervatriopkų". Laikykitės, Pranai, Jūs turite teisę taip gyventi, mąstyti, rašyti.
Tiems, kam nepatinka, gali ratu (didele apylanka) apeiti. Gal laikas būtų susiprasti visiems, negi kiaulės metais kiaulėmis virstame.
Jei administratoriai mano, kad aš parašiau ne tai ir ne vietoje, aš nieko prieš, gali trinti, bet iš mano galvos šių pamąstymų neištrins.

2019-01-05 15:32
Yra dar viena žinia, būtent: kažkoks mokytojas savo tėvus pardavęs nežinia kur esančiuose ŠvAnčonyse ir  nusipirkęs kitus ir kitur. Ot, tada ir gimė jiems sūnus, dabar atstovaujantis Mephisto...
  Daug mįslių, tačiau svarbu, kad jos įdomios. Manau, kad tyrinėtojų ir „rašyk`e“ atsiras...

2019-01-05 14:10
Mephisto 

Na, yra žiupsnelis nuoširdumo, tarp tos personos formavimo, tačiau priekaištai yra labai naudingi - tik jų dėka, jei esame ištvermingi, tobulėjame (: Liūdnas, mielas eilėraštis, bet veikiau burbėjimas, nei pamokymas.
"Ne, ponai, ne,
žaibais Visatos mums neapkeliauti,
juolab raketomis ar kosminiais laivais..."
"Ne, ponai, ne
laiškas, išsiustas iš Romos
per viso labo vieną dieną, Pekino nepasieks
tikrai" - pasakė XV-ojo amžiaus žmogelis (:

2019-01-05 13:06
RhouLand 
priekaištų našta kartais visai bereikalinga žmogui..

2019-01-05 12:39
Pranas 
Tikrai,  Viktorai - „jis ne manO daliai.“ Ačiū. Nepuošia tos klaidos, bet... ką bepadarysi, kad taip yra.

2019-01-05 11:22
Žillis van Go 

Nuoširdžiai irtai žavi.
Gal:
jis ne manO daliai. 

2019-01-05 10:57
Pranas 

Taip, taip, taip
tik aš neturiu tokio šviestuvo, kurį galėčiau įkišti visur. Kišk, šviesk, bet pirmiausia sau ir nuo  savęs.  Va, nuo čia pradėk. Sušvitusį tave pamatysime greitai. Nereikės ir slapyvardžių.
Dzievuliau tu mano, ką aš be tavęs daryčiau. 

2019-01-05 10:33
šviestuvininkas 
nulipt ne kaip mozei o tiesiog
nulipt

2019-01-05 10:31
šviestuvininkas 

pirmiau atrask kas į tave į ne iš
((į pro gramuota) nuo skliaustelio iki taško arba nuo iki))
pats tu dar ir gal jau niekada nebūsi pajėgus atrasti
nors tai paprasta - įjunk vidinę akį
įjunk ir težvalgosi ji o jei nieko nesimatys pavalyk
pradžioje ji neskirs spalvų bet vėliau... kaip vėliau
na gal prasidės augimas (ne smaugimas ir ne pasismaugimas ir ne pasi...) gi kažkada
tie visi gyvenimo patyrimai ir patyrimėliai niekam nieko nauja
nėra žmogaus kuris nevargtų nėra kalno nuo kurio nereiktų nulipt
pvz man taip ne sykį buvo kad nulipt sekėsi daug sunkiau
jaunystėj
ir tada norėjosi burnot prieš žmones aplink
bet tau būtinai reikia nulipt pas bebrus pažiūrėt kaip jie gyvena kaip dirba ir paglostyt jei ne bebrą
tai bent ondatrą
nėra bebro kuris nevargtų bet jo miltai sausi
kažkodėl

Žmogaus paveikslai 7;

Nejau sapnuoju?
Negi tikra,
kad štai ir taip nutinka –
iš pėdkelnių, užspaudžiusių man burną,
Žmogus iškrito.
Pirštus įbedęs į akis,
malu, malu it rugio grūdą,
užburtas reginiu gražiausiu,
bet – ne! o – ne!   
Manęs tu, kipše, neapgausi.
Žinau: klastingas ir landus esi 
nuo MEFISTOFELIO iki MEPHISTO...
O jis, Žmogus,
iš pėdkelnių iškritęs:
– Šviečiu. Skaityk.

Iškrito pirštai iš akių.
Net ašara kaip sniego gniūžtė
per veidą nusirito,
o rašto raudės snaigėmis
į baltą žiemą sninga, sninga...
visgi aš ne apie grožį noriu užsiminti o apie tai kad visi kas ruošiasi vestuvėms ar bet kokia proga rašo sveikinimus ar šiaip ką nors kas nelabai tikra šalin padėję linksmakočius nepamirštų nusitraukti pėdkelnių nuo veido

Protinga, a?
Ar kas galėtų priešingai jam tarti?
Bent aš įtikintas esu:
Jis, Mefistofelis, netgi geriau parašo.
Jam,  Mefistofeliui, poezija kaip amatas
pranokti Metų Kiaulę savimi.
Jam nesvarbu, kaip bepavadinsi jį,
Svarbiausia – Žmogų pasiimti sau.

Kaip sekasi?

Kur kas geriau, negu Dzievuliui
išskobtam meistrų iš medžio –
toks liūdnas, kad numirėliai
atrodo linksmesni.
2019-01-06 10:45

Pranas
Mat, kaip esu neapsiskaitęs, iki šiol nežinojau, kas yra tas linksmakotis, nors būtent vakar sukako 55 kai baliavojome savo vestuves. Gal ir gerai, kad nežinojau.

2019-01-06 10:12
_Ana_Brada_ 
linksmakočiu liaudis vadina vyro penį, irgi rado palyginimą/   

2019-01-06 10:09
_Ana_Brada_ 
kūtinyje - kūrinyje - atsiprašau, raidės pabėga.

2019-01-06 10:08
_Ana_Brada_ 
Šiaip, gana doras atsakas į šaipymąsis iš žmogaus. O kas dėl kasdienio rašymo, koks jūsų reikalas, kada ir kiek rašo. Kitas rašo kas diena ir parašo, o tas retai rašantis tik tuščiai mala.
Šiame kūtinyje tiek skausmo už jūsų grubumą, nemandagumą, kad patys užsimaukite tas pėdkelnes ir slėpkitės vieną kartą po lapais. Komentuoti, jei esate žmonės, turite žmogiškai, o ne bambadiūrus varinėti.

Atsiprašykite geriau Gerb. Prano, nes įžeidėte jį iki širdies gelmių. Išmokite vieną kartą gerbti kitą.

SUPYKAU LABAI.

Įvertinkite komentarą:

Geras (1)

Blogas (5)

2019-01-06 08:56

Mephisto

Mephisto 

O šiaip - kas dieną iškepti po eilėraštį - yra vienas toks terminas, tai apibūdinantis. Gal kas žinote? (:

Įvertinkite komentarą:

2019-01-06 08:56
Mephisto 
Veikiau paaugliškos emocijos ir asmeniniai išpuoliai prieš netinkamai vertinusius asmenis, nei poezija (: Liūdna tai skaityti. Tikiu, kad esate geresnis žmogus, nei šiuo eilėraščiu save pristatote. Laikykitės, ir supraskite, jog skaitytojai komentuoja, tai, ką mano, tai tėra jų nuomonės, ir jos neturėtų žeisti. Sėkmės jums.

Žmogaus paveikslai 9;

Beždžione, tu graži.

Negi manai, kad nežinau?

Nepataikaudamas tariu –
atsiveria kažkas daugiau
išgirdus, kad iš medžio neišlipęs
Nenauja tai, girdėta ir anksčiau,
bet štai dabar kažkas užkliūva –
atrodo, gaila netgi uodegos.

Netgi? 

Atsiprašau... Ir neskubėk supykti.
Dar šitai bjaurasčiai mums laiko atsiras.
Šaunu, kad sugebi taip gintis,
bet gal ir aš nepėsčias kaip žmogus.
Atrodytų, bespalvis žodis – „netgi“,
kur jį padėsi – tegu bus. 
Tačiau ne kaip jauku,
išgirdus pakartojant jį.
Beždžione, pastabi esi
ir gėda man, kad taip netikusiai,
begėdiškai į uodegą parodžiau
it paukščiui nukapodamas sparnus..
Nepyk, prisiimu šią nuodėmę 
į ausį kunigui nunešti.

O aš tau štai bananą duosiu
Ar mėgsti bananus?

Atsirėmiau į pakraščius Savęsp
Aplink toli, toli –
Galinga ši erdvė.
Net ir Pranucis atsišliejo nuo manęs
Bet ačiū die, kad skauda.
Ne man, kaip žmogui;
man, kaip beždžionei skauda.
Po šitiek metų sugrįžtu atgal.
Na taip, praradęs uodegą, bet...
Šviestuvininkai, šviesk!
Manęs nėra.
Beždžionė aš.
O kad be uodegos... –

Viltis geresnė už tikrovę.
Ne šiaip ji šaukiama kaip motina kvailių.
Tikėkime, kad laiko dar užteks,
ataugs ir uodega.
Dabar gi, broleliai, namo, namo –
atgal į medį pareinu...

Žmogaus paveikslai 11;

Rekomendavo: Luiza Šarlotė

(...) o nuovargio būta nemenko
kai žodis – per širdį, per širdį
nušvitina sielą žmogaus –
maniau, kad suspėsiu ir tau padėkoti
už tai, kad poetas esi.
Nepavyko toliau nukeliaut –
dieną, kitą pabūti kartu,
o siaurukas – užaugęs mišku,
bet ne taip, kad aš jo negirdėčiau,
bet ne taip, kad išlikčiau žiemoj su žiema.

Pagalvoju, kad jeigu dar Dievo nėra,
būtiniausiai jį reikia išrasti...
Gal tyliau, gal garsiau
gal be triukšmo visai –
taip jau kažkaip padaryta,
kad reikia nedaug –
gal kartą, gal kitą
kaip upę, kaip  girią 
kaip titnagą mano gimtinės laukų
pažegnoti mažu kryželiu
kad, Dzievuliau, ateitum.

Aš nerodau į dangų
ir nedaug man svaru, kaip atrodo
po pasaulio bažnyčias margas –
(margesnis negu genys)
išmėtytas tavo, Dzievuliau, paveikslas,
man jautriau, kad į tavo statybą ir aš išeinu.
Ne be tikslo, beje –
reikia ir man aiškiau sužinoti
girdint iš lūpų į ausį
kur, koks, kaip buvau, gyvenau
iki savęs (Savęsp)
iki Žmogaus.
Ar yra toks, kurį neretai
didžiąja raide parašau?

Plyta prie plytos –
kala ir kala genys,
nesiliauja darbuotis  statybos,
ir džiugu man girdėti:

(J. G: „Priminei man, Pranai, savo poezijoje ir daug kartų matytą Marcinkonių - Gudo šalies siauruką.)
 
Iš to laiko ir giesmę girdžiu:

(Jauni partizanai, traukė syk iš  mūšio
Ir jie netikėjo, kad priešas užpuls,
Prie Margionių kaimo, jie visi sustojo
Ir...)
  –  ir? Ar užmiršai, dzieduli?
  – Lyg ir ne, Pro (proza), bet jau nemoku giedoti taip, kaip anksčiau. Tačiau kaip čia atsiradusi? Ar irgi  beždžioniauti medyje susiruošei?
  – Pirma reikia ten užlipti. Į bet kokį medį irgi neverta kartis. Reikia surasti tokį, kad visas kraštas prieš akis kaip ant delno atsirastų. Gerai  bananai, bet ir jais sotus nebūsi, juolab, kad jie šitame krašte neauga, – patikino Pro...
______________________________________________________________

Pranas

Pranas 
Gerai, Ūla, aš daugiau nekomentuos.  Nieko ir  nevertinsiu. Atiduodu savo teisę vertinti kaip man nereikalingą. Man, beždžionei, jos nereikia. Tačiau  prašyčiau, kad  tai, kas pasakyta pastaruosiuose komentaruose, te išlieka  man atsiminimui.
2019-01-10 18:44

wride 
na, galima, kai žmonės nori išspręsti.. jis jau seniai nusprendė - jei jį "nuvertins" ar "nukomentuos", užsipuls žmogų, ir elgsis tiesiog šlykščiai.
2019-01-10 18:24

wride 
trolinti? screenshotai buvo duoti, dabar ištrinta žinutė. liūdna, kad vienas asmuo gali terorizuoti kiekvieną, kurio komentarai ar vertinimai jam neįtinka. o tuo tarpų emvilkė būtent už tai buvo blokuota, visam laikui.
2019-01-10 18:18

wride 
būtų smagu, kad amžius nebūtų diskriminuojamas, nes bet kuris kitas vartotojas už tokį elgesį seniai būtų blokuotas.
2019-01-10 18:16

wride 
viena yra pridėti mane, kita klausinėti apie mane pažįstamų. bet supratau, šitas žmogus neliečiamas.
2019-01-10 18:15

wride 
jis mane facebooke prie draugų pridėjinėja. visur. persekioja
2019-01-10 18:11

wride 
smalsu, po galais
2019-01-10 17:06

2019-01-10 17:01
Laba diena,
čia taip galima?
2019-01-10 16:54

wride 
paskambinau viena karta senu numeriu.
2019-01-10 16:12

-
Žmogaus paveikslai 12;

Proza (Pro) dar labiau užlošė galvą. Atrodė, kad taip todėl, jog sustojusi ties medžiu, kuris it statmuo aukštai pakilęs į viršų. Reikėtų atokesnės vietos, kad  atsirastų akies matomumui nuožulnuma, jo viršūnei pamatyti. Tačiau ji to nedarė, o ir nereikėjo.  Buvome apytuštėje vietoje, „ ties sodyba už burokų lauko, kur vidiniame kieme pamestas žabų kūlys ir senas šulinys iš žemės stirkso. “ Tačiau vėlgi, ar kas trukdo matyti ne tai, kas yra, o ko nėra, bet norima pamatyti. Prozai – priešingai negu man – reikėjo dangaus aukštumos, jame  sumerkto aukšto miško, o man – tolumos, nukritusios po kojomis. Žiūrėjau į Margionių pusę ir buvo apmaudu, kad nesugebu jų  pamatyti. Tačiau bet kaip juos, taip „kaip noriu“ pamatyti irgi neturėjau teisė, nes J. Grigas buvo  taręs:
  „Prisimenu, Pranai, kaip partizanus po mūšio prie siauruko stribai vijosi jų pėdomis iki Margionių. Ir pasivijo... “
  – Taip, taip, ir pasivijo. – neginčijau, nes ir siauruką Jonas žinojo    geriau, įvardijęs jį kaip „Marcinkonių  – Gudo šalies“ siauruku.  Miško jam, Gudo šalies miško reikėję, o ne Musteikos.
  Tyli proza, tyli poezija, tyliu aš...  Tik burna tai žiojasi, tai čiaupiasi it norėdama atsiminti jos padainuotas dainas. O dabar tą, reikalingiausią – partizanų.

  „Jauni  partizanai grįžo syk iš mūšio... “

  Atrodo, kad ji netoli, kaip tada, kaip pirmą kartą išgirsta. O paskui  giedota, giedota...
  – Nagi, vyrai, gal giesmę, a?  Gal Margionių, a? – neretai išgirsdavau kažką iš gretimo Margionims Šklėrių sodžiaus ir vyrai giedojo, giedojo... Šklėrių sodžiuje dažniau į dainą  parodydavo kaip giesmę.  O kai vyrai nutilo,  giesmė dar – ne; ją išsinešė po laukus  laukelius  giedoti  piemenys. Saldu būdavo ankstybą rytą užsimiršti ir pabūti su vyturiais. Pasitaiko, jog savyje (Savęsp) nepatikiu, kad viskas taip toli, kad Šklėriams reikia ir Grigus skolintis, bet gi, matyt, ne šiaip sau ir Kabelių parapijos emuziejus atsiradęs. Ateina ir sarmatija ot, kad ir mudu su Jonu: 
  – Gaila, kad tie prisiminimai ir lieka tik Jūsų abiejų. Nuskurdinsite kitus jais nesidalindami.
  Ir ką pasakyti?
  – Nepyk, Danute, pasitaisysime, – sakau nuo savęs, tačiau žiūrėdamas ir į Joną. Ir tikrai, suskatęs  pasitaisyti, bet... kaip? Čia toks reikalas, kad nei Pro (proza), nei Poe (poezija), nei muzika neužrašysi. Ir tai ne todėl, kad nesinorėtų. Čia toks reikalas, kad muziejai  greitesni už mane
  Laikau rankose paklausimą (tavo, Danute, tavo):
 
Laba diena, radau tokią informaciją apie Lietuvos kariuomenės karius savanorius: Karlonas Jonas, Adomo sūnus Gimė 1901 01 21 Šklėrių k. Marcinkonių vls. (Varėnos r.). Tarnavo sav. 1920 06 19–1922 10 06. 1928 m. gyv. Trakų apskr. Vievio stotyje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 1781, išduotas 1929 03 20. Gal jis Jūsų giminaitis? Gal turite jo nuotrauką?
  Ir ką atsakiau?
GAL jis mano giminaitis, GAL. O nuotraukos neturiu.
O šiandien štai tikiuosi, kad rytoj, išėjęs į Sausio 13-ją, aš jį ten sutiksiu. Galbūt sutiksiu jį ten kartu su Šviestuvininku ir Žibintininku. Kai pats jau tiek šviesos neturi, džiaugiesi, kad sugebi prisiglausti prie šviesesnių.
2019-01-12 12:23
Proza

2019-01-12 23:19
Luiza Šarlotė
Prasmingi prisiminimai. 5

2019-01-12 16:39
Pranas 
Neprieštarauju, Kęstuti. Man tai kelionė į Sausio  13. Tačiau ar ateisiu, o juolab – kaip? Irgi neaišku. 
2019-01-12 15:17
tictac_it
Ok, bet gal čia tik dnr. kaip manote Pranai? Nes sąlygos ir taisyklės bei prielaidos visiems vienodos, nepaisant amžiaus , lyties ir turto

2019-01-12 12:37
Loke1 
būk drūtas, pone Pranai

2019-01-12 12:31
Pranas
Labai prašau, nuneškite kas nors  šitąjį į prozą. Tačiau tai kartu ir įrodymas, kad muziejai (net sendaikčių) už  mane greitesni.
Ačiū.

Mephisto

Mephisto 
Su tėtuku bei mamyte nebegyvenu nuo 2012, kai man buvo 31 (: O dabar, sakyčiau, hmm, taip santūriai su žmonele pasmilkome smilkaliukus, ir, mhm, socialiai aktyvinamės. O kodėl jūs toks piktas?

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 15;

    Kalendorinės sausio Tryliktosios reikalai privertė kažkiek atitraukti nuo persitvarkymo į beždžionę. Tačiau atidžiau pasižvalgius, pasijautė, kad jie pakeleivingi. Nebuvo apmaudu, kad galima –  o gal ir reikia – užsiiminėti jais lyg atokiau, panašiai, kaip jie pasireiškė Pro  žiūrint į dangų, ieškant ten aukšto miško, o man – žiūrint į tolumą ir norint pamatyti Margionis. Laikas visuomet yra konkretus, tačiau atsimenant, dažnai pasiregi taip, lyg matytum juos pro skirtingus akinius.  Su Agota vos ne vienmečiai, o girdžiu iš jos taip

        _____Truputis be išmanų______.

  „Aplink Šklėrius nebuvo miškų. Vien laukai. Margionys buvo macyc.
  – Aplink Šklėrius visuomet buvo miškų, – kalbu į ją. – Visuomet! Tik  per juos iš tegalima buvo išeiti į Druskininkus, į Randamonis,  į Merkinę... O ir keliaujant į Margionis, visąlaik lydėjęs miškas, lyg  merga būtum jam įsikibęs už parankės..  Kairėje miškas, kur ir Golia su Miselio baluke, o  dešinėje  – laukai, laukai iki  geležinkelio, kur kaip puokštės sumerkti nedideli miškeliai. Toliau už geležinkelio  nematyti, bet žinau, kad ir už jo dar ir vis Šklėrių laukai su niemčiais ir amerikonais, su Kibirkščiais.  Stanislovas Bakanauskas apie juos, esančius už geležinkelio, ir prancūzus, šiapus jo;
  – Juokauna: Niemčius su Amerkonu negali paimc Prancūzo.
  – Tai kol?
  – Gelžkelis maišo (trukdo).

    ____ Bandant paeiliuoti____

Tu, paukštuk,
vienumos ir kelionių po šalį Savęsp,
mažas mano brolau,

Temsta vakaras, o šviesos – nemažai.
Daug kas įžiebia ją elektra.
Man – nereikia.
Betgi būna, kai žiūriu į tave  –
kartais žvirblį, ar zylę, ar kregždę regiu –
(daugel paukščių sukrito į tavo paveikslą)
bet užgieda kuris –
ir vėl vyturys, ir vėl vyturys
net ir Šklėriai...
taip, taip, net ir kaimas į vyturį virsta.

Barkit mane, oi, barkit, dar vis neatėjusį į sausio Tryliktąją. Tai ir  todėl, kad ir vyturys neatskrido. Užaugo mišku.  Aklinai užaugo.
O aš... O aš su savo muzika persikraustau į įvairovę Savęsp
– Į dienoraštį?

    _____ Sužvengė žirgas Ygaga ____

  – Nutuoki? Betgi ar kas patikės, kad tai dienoraštis? – atidžiau  sužiurau į Pro (proza), o ji atgal į mane taip, kad savyje išgirstu šurmulį, sukrutimą, o iš ten Bakanauską:
– Mažų dzienų nelabai atsimenu. Apie vaikystę. Daugiausia, kap maži žaidėm karo. Ca va buvo miško gal pusė aktaro. Mokyklos miškas buvo gal pusantro aktaro. Va ca, netoli. Pasdarai iš pagalių automatus. Tep daugiausia...
  Pagalvojau, už mane Stanislovas dviem dešimtmečiais jaunesnis, o  vaikystėje, kad ir lazdomis, bet irgi žaidė karą..
– Tep tep, ir aš tep vaikystėn, – atsiliepiau jam iš savo atminties, bet raustis po tokias gilumas neatrodė protinga.  Užtat jautriau suklusau išgirdęs Pro, ar dar neužmiršau savo pažado būti piršliu. 
  – Ar dar neužmiršai, dzieduli, savo pažado būti piršliu?
  – Ar ir tuomet, kai žadėjau, jau buvau dziedulis?
  – Jau,  jau... Dar ir pagiedojome kartu, – pasigirdo šnektoje Poe  – ir šnekanti, ir giedanti...

Buvo gera gaspadinė
Gero vyro žmona
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

  – Toliau delst nenorim, – pasakė, Pro, patikėjusi, kad smulkintis  nereikia. Ji buvo teisi. Labai gerai atsiminiau apie jųdviejų ketinimą jungtis į šeimyninį  vienetą – į ProEziją.  Ilgokai nesisekė suvokti,  kaip tai galėtų atrodyti.  O ir Pro su Poe nebuvo galutinai apsisprendusios jungtuvėms. Na taip, gyvena kiekviena už save, o vaikai gimsta ir neatrodo, kad pasauliui labai rūpėtų žinoti, kaip jie  atsiranda. Man irgi kaip ir visam  pasauliui. Tačiau išgirdęs apie ProEziją, nusijuokiau kartą, nusijuokiau kitą...
– Linksma? Tuomet paklausyk, – pasakė Poe ir kartu su Pro  uždainavo: „Buvo gera gaspadinė“...
  Gražiai uždainavo. Taip gražiai skyrium nei bet kurį nebūtų sugebėjusi. Net  prasižiojau, o užsižiojau jau su priedainiu gerklėje

O cha cha cha, o cha cha,
O ja ja ja, ja jai,
Ir suspaudė saldų sūrį
Su visa smetona.

  ... Iš toli sužvengė žirgas Ygaga.

PatinkaRodyti daugiau reakcijų

Pranas Karlonas Būtent dėl lietuvių kalbos nežinojimo buvau paliktas antrus metus jos pasimokyti Šklėrių pradinės mokyklos ketvirtame skyriuje. Gali būti, kad dokumente įrašyta MakarEvičius ( ir tikriausia, kad taip, panašiai kaip mano vardas Františekas, tačiau niekas tokio ten nepažįsta, nežino, ir aš pats sužinojau būdamas ar cik ne septintoje klasėje. Man regisi, kad bandant atkurti etnografinę krašto būseną, naturaliau būtų ir žmonių pavardes išgirsti taip, kaip jos atrodę kalboje – aš žinojau ir truputį atsimenu Joną MakarAvičių. Tačiau tai ne joks receptas, o būti paliktam dar ir trečius metus ketvirtame skyriuje neonoriu....

Kabelių parapijos emuziejus Pranas Karlonas, fantastika! Žinomas žurnalistas paliktas antriems metams! O juk ir rašytojas K. Saja skundėsi, kad studentas būdamas buvo beraštis, o paskui va kaip abu įsirašėt! Kaip paguodėte vaikus, padrąsinote savo pavyzdžiu nebijoti. O pavardes tikrai reikėtų rašyti tarmiškas. Esu nusirašiusi Šklėrių, Kabelių, Ašašninkų, Musteikos kapinių antkapių užrašus – oho kokie dzūkiški variantai: ir priebalsių kietinimo atvejų ir dzūkavimo, ir metatezių, ir senesnių reikšmių yra, galima straipsnį žurnalui rašyti. O kunigo knygose kas darosi! Be to, gerą problemą iškėlėt – tarmiškos kalbos naikinimą sovietmečiu. Tikiu, kad antriems metams ir buvote paliktas kaip dzūkas su visom neišravėtom tarmybėm.

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 18;

Šitaip (dvejomis raidėmis ŽŽ) neretai įsivardija Žalioji Žolė. Tai irgi Ž – (Žmogaus) dvasinių reikmių teritorijoje sukaupta gyvastis. Kiek metų, kaip atsiradęs Ten. Jeigu ne Pelėda, tikriausiai neatsiminčiau, bet štai, gavęs paštą, perskaitau.
„Ai, Pranuli, ir kas man atsitiko, kad dūšia pas dzūkų šilinius apsigyveno, lyg savo tėvonijos neturėčiau??? Musteika, Margionys, Marcinkonys, Kabeliai, Merkinė ir virtualiai, ir natūraliai iššmirinėta.. išvaikščiota... Kažin prieš kažkiek metų su savo dūšingais tekstais ir ar pats neprisidėjai... juk Šklėrius žinojau dar Musteikos nemačius..
– Ačiū. Neužmiršk jų.. Jau daugiau kaip dvejus metus ir pats ten nebuvęs. Net ir savo Šklėriuose, – aikteliu per visą Savęsp. Tačiau žinau, kad šilinių dzūkų kraštą ji žinanti geriau. Atrodo, neseniai, bet iš tikrųjų jau prieš 10 metų išgirsta: oi, Pranuci, oi... Ir jos prikaištai taip nuoširdus, jog suprantu, kad tai mano dukra A. Baranauskienė priekaištauja, paragindama dar ir dar kartą pataisyti, pakoreguoti, kažką padaryti taip, kad tekstas tyčia – netyčia būtų užgiedotas bažnyčioje.
_______ Ašašnykai ______

Kas kaip bepieštų šilinius,
Kitaip nebus -
Prie ežero,
Prigludo būti smėly sodžius,
Ir jeigu paprašai, kad atsilieptų kas,
Atsiliepia:
– Ca as.
Va, eserį viš gaudau.
Pagaušiu - nepagaušiu,
Tuscia jo -
Kuo tau padėč galėtau,
Pašakyk, zmogau..

Varno pupa – Ašašnykai –
Savimi lig šiol dar spaudžia smėlį.
Čia – pakraštėlis Lietuvos,
Į Gudo šalį įsirėmęs.
Suprantama, neskaičiavau,
bet įspūdis už matematiką stipresnis –
Kas antras – trečias, regisi, šveplys,
Nepavaldaus gramatikai liežuvio...
O, kad galėtų man kas pasakyt,
Kodėl tokia dalia užgriuvo?
Išeina vyrai ŠIENO pjaut,
O pjauna - SIENĄ
Kažkas pabėdavoja,
Kad papuvo namo SIENA,
O žodžiai kalba apie ŠIENĄ...
Čia nuostabu girdėt, kaip „S“ pasikeičia į „Š“
o „Z“ - į „Ž“
Kaip džiaugsmas,
Kaip akistata su savimi,
Gramatikai nepavaldus
Išliko sodžius būti:
Paklausk,
Iš kur esi, žmogau?
Ir išgirsti:
- As is Asasnykų ešu
Tokioš vienybėš niekur neišgauši.

Ir iš tiesų – jei kas norėdavo
Į ausį gauti -
Reikėdavo nedaug.
Reikėdavo nors paniūniuot:
„Asasnykų mergoš
Kap grazoš zuvytėš... „

Ir, būdavo, langai jau dūžta
Kabelių, Šklėrių ar Piesčių...
O mielas kaime!
Nors aš tau kaimynas, bet...
Bet smėlyje augintas, kaip ir tu...
Mes dar prisėsime
Prie Dievo duonos – Bakanėlio
Ir su mumis kartu
Ir senas varnas
------------------Šklėrių Golius
------------------------------------ bus.
2008-08-26

___ Kaip niekieno nesugauta lydeka ______

– Ale kajp gerai, kad karieta į fb atriedėjo👏👏👏. zzolė juk išbraidžiota, o čia, – smagiai pradėjusi džiaugsmą ūmai nutilo Aldona, kaip ir anuomet miela ir nuoširdi. Man irgi neprisiėjo triukšmauti. Žiūrėjau ją, tylinčią, o kažkur giliai, sieloje, girdėjau, kaip kalba, kalba, kalba...
– Mielo ilgesio pilnas, subtilus .
– Nu pavarei neblogai...egzistencija dar gaji
– Kartojasi, nes siejasi atskiros dalys į vieną didesnį kūrinį? O aš nesikartosiu - kaip visada, puiku
– Yra gražios nostalgijos, bet vietomis kartojasi, tarsi užsižaista,
– Ačiū už gražų etnografinį peizažą... Tiek daug išnykusių kalbos perlų drauge su kaimais išeina...
– Teko skaityti apie tą kaimą. Neteko buvoti:( Vien pavadinimas veža, ką jau kalbėt apie tas šnektos subtilybes. Gražus eilėraštis išeinančiai į nebūtį mūsų savasčiai.
Pagaliau ir aš:
– Nepyk, Aldona, kad nesiėmiau taisinėti lyg savaime atsiradusio teksto. Tačiau jo, kaip regite, nepalieku. O ir mano ,,Ašašai“ išniro kaip gražiausia, dar niekieno nesugauta lydeka iš sodžiaus AŠAŠ(NYK)AI vietovardžio.
Ar reikia taisinėti, kuomet jie dar yra...
– Ša, gieda, – užspaudžiusi pirštu man burną pasakė Aldona Baranauskienė, – pušelėm, Grūdai, jos žuvims, tau, man, Pranuci, visam šilinių dzūkų kraštui gieda...
„Kap buvau paauglė, su draugaiti aidavom Marcinkonysa prie Grūdos. Užlipam an Anžagarės kalno,atsisėdam ir pradedam giedoc. Mano draugaitė mokėjo daugel gražų dainų. Tadu man atrodė, kad mes giedam romansus apie meilį ant kopų pasisciebusiom pušalėm, žydzincom pievom ir, svarbiausia, Grūdai, jos visom žuvimi. Cykiai mislydavau, kad kap užaugsu, būtinai susvezdėsu, iš kur toj Grūda išteka. Prauda, radau. Ir jei paklaust, kas be žmogaus yra mano dzidzausia meilė, sakytau, kad Ašašnykai... Ačiū, Pranai, kad dar ir apie Meilį rozais parašot. Pataikot, ypač man, kadu to labiausia raikia. O jei sakas, nukopijuosu šitų tekstų ir indėsu emuziejun.“
👏...💕

[size=18]Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 20;

(...) Surasti Juzefo Pilsudskio nuotrauką nebuvo sunku – nė  kiek  nekebliau, kaip surasti J. Stalino ir V. Putino atvaizdus, kurių montažas teikė žaismingą malonumą. O ir mano kalba, rodant  į juos, (Vienas žinomas. Labai. Tačiau miręs. Kitas irgi žinomas, bet ne taip, užtat nemiręs) atrodžiusi prasmingai. Man neatrodė, kad ją galima būtų perskaityti kitaip, negu ją skaitau aš.  Man ausys priėmė tai, kaip prasmingai išreikštą montažo reginį, kad net neiškart supratau, kodėl, juos išgirdęs, taip skaudžiai atsiduso Kabelių parapijos emuziejus
  – Kvapą užėmė.
  – Ar tik ne jubiliejinių metų proga toks poetinis įkvėpimas, mielas žemieti? – pasiteiravo J. Grigas.
  – Pranuci, prie ginklų! Tegyvuoja Savęsp! – sukomandavau pats sau.  – Ir šį kartą man  jau nesvarbu, kaip kas ją mato. Taigi Savęsp.
  Ne tuoj pat išgirstu. Gerokai vėliau, bet galingai: Tegyvuoja  Ašašai!
  – Ką? Petras Cidzikas mirė? Paskutinis užsilikęs Lietuvos jotvingis? Jeigu, neduok die, ir taip atsitiktų, tai dar ne šventė ramybei. Yra dar  Ašašnykai su savo duona Bakanėliu. Yra Ašašai... Ir gali būti, kad čia susitelkė jotvingių dvasia. Man regisi, kad būtent tai pajautęs, išgirdau ir savyje (Savęsp). Jaučiu, kad, palikus visus kitus darbus, reikia bent taip tarti:

Na, ir kaip netikėti
Į ištarto žodžio tiesas?
Kvėpuoja kaip atlaidai.

Ir vėl matau, ir vėl, ir vėl,
Kaip Petras Cidzikas
Per Maskvą eina.
Pritilo Putinas,
Pritilo cerkvės...
Nemato jie žmogaus.
O man atrodo,
Kad atgal, atgręžęs kojas,
Per nykumą sugrįžta Jėzus Kristus.

O kalnai kalneliai,
Ir netgi tie, kurie ant jų!
Nemoku pasapnuoti, kaip anksčiau;
Sapnuoju jotvingį kaip Petrą Cidziką
Ar Petrą Cidziką kaip jotvingį. 
Parėmę Jėzaus Kristaus kryžių,
Į tiesą žodyje,
Į viltį ateities išeinam.

Kažin, kiek amžių mirti dar reikės,
Kol vienąkart, teisybė pasikėlus,
Ne žvakėmis;
Bent jau kaip Paukščių Takas švies...
Tegu neryškiai, bet... vis tiek.

Taip, deja, taip, ir bažnyčios varpai greitai paskambins, kad mirė Petras Cidzikas. Na, o toliau?

              _____Anų metų rugsėjo viduryje____ 
 
  O aš rašau knygą, rašau taip, kaip moku, pragyvendamas  po  valandą, dieną,  mėnesį, metus, fotografuodamas ir iš nuotraukų montuodamas didesnį paveikslą. Visaip būna, bet dažniau dėl tokios savo veiklos džiaugsmo nejaučiu. Ir šis kartas panašus – regėjosi, kad  trūks plyš, bet turėčiau kaip nors į Josifo Stalino ir Vladimiro Putino nuotrauką įmontuoti ir Juzefo Pilsudskio abrozdėlį, bet kažkas trukdo. Suprantu, kad ir Juzefo  Pilsudskio širdies Vilniuje kapas. Ot, prie tokio darbo ir užklupo  mane žinia: [i] mirė Petras Cidzikas [i/]
  Ką pasakyti? O gal neišgirsti?
     
Mirties šešėli, pasitrauk,
Man Cidzikas dar reikalingas šičia.
Taip atsitikę, kad kryžių nešiantį tik jį,
Tik vieną Petrą Cidziką mačiau,
Visi kiti, net Jėzus Kristus,
Man tik iš knygų, poterių, bažnyčių...

  – Pranai, gal tamsta kelk didesniais gabalais ar ką, – išgirstu  atsiminimuose susiradusį dviratį Fake_writer. – Užfloodinai visą prozos skyrelį. Nedaug ką naujo pasakai kiekvienam gabaliuke. Kas norės  perskaitys ir ilgesnį.
– Geras tavo dviratis, mielas žmogau. Labai. Ir ypatingai jo skambutis. Regisi, kad širdį, sielą išskambini juo. O ką man daryti? Ne kartą ir vienam, ir kitam pakuždu, kad reikėtų proEzijos skyrelį  turėti.  Deja.

Savo laike
kitaip gyventi neišmokau,
Nebent – tik po mirties.
Užtat geriau, aiškiau matau,
Kaip Petras Cidzikas su Kristaus kryžiumi
Po Maskvą vaikšto.

  Šie paeiliavimai atsiradę anų metų rugsėjo viduryje, o truputį anksčiau, viešėdamas sodo namelyje, girdėjau jį, Petrą Cidziką:
  – Dabar tavo eilė pas mane paviešėti, valstybę kurti. Kviečiu,  nuoširdžiausiai kviečiu.
  – Ar manai, kad galėčiau atsisakyti, kad ir nenuoširdžiausiai kviestum. Oi, Petrai, Petruk, – patapšnojau jam per petį, įlipančiam į automobilį prie vairo.
  Dabar gi perkvalifikuoju jo pakvietimą kaip sau jubiliejinę jo dovaną...

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 22; 

    Būna, kad užsilieka galvoje koks posmas, koks sakinys ar jo nuotrupa ir kala, kala kaip genys, kad neišprašysi. Ir valanda, ir daugiau, o kartais per visą dieną taip, bet nepyksti, nes įpranti ir netrukdo daugiau girdėti ar toliau matyti.

O Grūda, o maža upele,
kas mus, mažus, užtars
jei ne maži?

  Netrukdė galvoti, gyventi, kažką veikti, kol nebuvo tai išgirsta toliau ir iš kitos burnos pakomentuota:
  – Visi mes iš tų pagrūdzų. Visi glaudzamės prie jos. Grūdos vanduoj – kap jotvingių kraujas. – O palaukus, dar ir taip: – Jei pasižiūrėtumėte 2011 m. gyventojų surašymo rezultatų, nustebtumėte, kad 2 žmonės jotvingiais užsirašė.
  Žvilgt į Petrą: ar taip nepaminimas ir jis, Petras Cidzikas? Tačiau suprantu, kad jam svarbiausia pasilikti čia, darbe. Girdisi kaip ten, Rokantiškių kapinėse, duobkasiai pro sniegą, žemės įšalą eina vis giliau ir giliau. Žiemos ten nėra. Lengvai sminga kastuvai į gilėjančios duobės dugną, pakeldami savo „ližėmis“ smėlį į tikrą žiemą – kažin, ar buvo toks laikas, kai šis, ką tik iškastas smėlis, kada nors matė dienos šviesą. O šioje, sausio 24 -joje, dar ir sniegas. Smagu. Įdomu. O ir žmonės atrodo kitaip, kai jie stovintys, vaikščiojantys, kažką šnekantys, visaip apsirengę, vieni nežinantys ir klausiantys, kodėl Petras guldomas Rokantiškėse, o ne Antakalnyje, kiti žinantys ir atsakantys, jog taip todėl, kad Petras iki Antakalnio dar neprinokęs..
  – Kvailybė, kokia kvailybė, – neiškenčiu ir aš, savo tyloje žinodamas, kad niekuomet ten Petro nebuvo ir nebus. Kapas – ne Petras.

        ___________ Skaičiau „Tikiu “___________

  Prisimenu, kai jam dovanojau knygelę „Eilėraščio sėja“
  – Nesidairydamas atversk, Petruk.
  Atverstoje knygelėje pasirodė du eilėraščiai: 54 psl. „Tikiu“, o gretimame 55 psl. – „Niekas neateis“. Petras nepanoro, kad kurį jų perskaityčiau.
  – Betgi, Petrai, tai tik žaidimas. – pasakiau ir skaičiau:

Ten, gelmėse Savęsp,
Dar vis bedugnė.
Į ją krentu.
Bet nemanau,
Kad laiko jau užteks
Nugrimzti, nusileisti iki dugno
Ir pasakyt bent sau – kas AŠ.
Paviršius it dangus nutolęs
Ir gali būt,
kad per ilgai tikėjau galiomis aukštybių.
Čia, gelmėse, taip pat labai šviesu;
Iš žodžių sieloje pasauliai tveriasi
Ir pasitaiko taip,
Kad savo atspindį įdievintą
Altoriuje regiu –
Už žodį duotą tvert pasauliui
Už auką, kad niekais tikiu...

  Po perskaityto eilėraščio aplodismentų nebuvo, tik kiek vėliau, man pažįstamas Saulius taip taręs:
– Atrodo daug mūsų yra dzūkų ir pusdzūkių, ir daugelis atitrūkę nuo gimtų vietų, bet dūšioje likę ten. Ir Petrą Cidziką teko pažinti gal 1990 m., kada dirbau kriminalinėje paieškoje. Tada Petras kreipėsi su prašymu išduoti ginklą savigynai, nes jį persekiojo nežinomi asmenys. Bendravom mes pas jį sode, prie arbatos, paaiškinom, kas jį gali sekti. Ir jis tai suprato. Atsisveikinant Petras tada pasakė, kad,, jūs, kriminalistai, esat žmoniški pareigūnai“. Vėliau teko matyti jį prie Katedros badaujantį. Sveikinomės.

            ______ Dievas su mumis______

  – Taip, taip. Ir aš tuomet sveikinausi su juo prie Katedros, tačiau praėjus nemenkai laiko, reikalai suvedė prie darbo, kuomet neverta trukdytis po kapines dairantis, nes poreikis turėti žemėje Lietuvos Karalystę tampa bendru ir žmogui ir Dievui. Gal ir todėl, kad ar ne per greitai užmirštame, (o gal net nesuspėję sužinoti), kad 1997 m. liepos 17 d. Dievas karūnavo Naująją Lietuvą (Lietuvos Karūnos diena) Štai ir sėdime sukišę nosis į LIETUVOS KARŪNOS STATUTO tekstą: studijos, studijos ir dar kartą studijos, – pasakytų Vladimiras Leninas, tačiau patarimai mums jo, ačiū die, nereikalingi. Ar kas dar gali būti rimčiau?
Tylit? Ir mes mokam patylėti. Tai geras ženklas. Tyla reikalinga susikaupimui. Ir taip:
   Nuo seniausių laikų (...) mes, Baltojo Vyčio ainiai, veržiamės iš užmaršties, prakeiksmų tamsos, mirties nasrų ... 
  Kas gali juos, tuos „seniausius laikus“, supaisyti, sudaboti, apkeliauti, kad ir kaip toli matydamas, – nelyg poteriavau smegenyse. Kas gali tai padaryti, kai ir NAUJAUSIEJI NEĮKANDAMI.
Ašašnykų Bakanėlis, regisi, irgi išgirdo: dar paaugo, dar. Ir tai supratau, kaip ženklą: Dievas su mumis. Tačiau po visą Lietuvą dar vis girdėjos, kad Vilniuje, Rokantiškių kapinėse laidojamas Petras Cidzikas.
Paėmiau taurelę, o Petras paprašė arbatos. Stiprios, kaip dratas, kurią išmokęs išgerti kalėjimuose. Regisi, kad čefyru pavadinęs.
  – Petrai, tu gerai šaudai iš pistoleto?
  – Iš kur man žinoti. Nei turėjau, nei turiu. O medžioklinį... Tačiau ir jis skirtas į žmogų nusitaikyti, – o atsidusęs, sunkiai, sunkia, it ne kryžių, o maišą druskos būtų nešęs:
  – Lietuvos Karalystės atkūrimas yra neišvengiamas.
2019-01-25 17:54