------------------------__________________________________------------------------------------------__________________________________________

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

    2. Paskui mane žengte – marš ! 

      Taip motinos pasakyta, kad Bobų vasara gimtinės  kraštuose prasideda nuo Pranciškaus.   
  – Ir kalendoriuose parašyta –  nuo Pranciškaus, – dar patikino, kai ne ką žinojau, kaip jie atrodo, bet atėjo laikas, kai pats juos ėmiau į rankas ir įsitikinau, kad nei geriau, nei blogiau su Bobų vasara neatsitiktų, jeigu –  kad ir dabar – atsišaukčiau, jog Bobų vasara ten prasideda nuo, tarkim, Mąstauto arba Eivydės, arba netgi nuo manęs, Prano. Visi šie vardai surašyti spalio 4 d. kalendoriaus lapelyje, kurį atvertęs atsimenu toli, toli – iki lopšio. Ir kol kas dar vis netuščiai. Ateina žodis, ateina  kitas, ateina jų daugiau ir, žiū, kad jau knieti užrašyti.

O, Bobų vasara!...
Ne ką galėčiau pasakyti apie ją,
nors ir kalbėdamas ilgiau,
negu kad  ji pati, užtrukusi pabūti.
Ji man, kaip kad (dar būnat lopšyje)
nukritusi dalia –
nebežinai, iš kur atėjęs ir kodėl,
nebežinai, kad pats esi
lopšio esminis turinys –
sprogimas, kuriantis žmoguj visatą.

– Hm,  hm, – išgirstu tiesiai į abi ausis gyvą balsą, nors taip  neturėtų būti, nes jau anksčiau parašyta, kad mano ausys lyg atlikusios savo paskirtį. – Vaidenasi? – pamanau savyje.
  – Kodėl vaidenasi? Būtų neprotinga iš Bobų vasaros girdėti tik varduvininkę Eivydę. Bobų daug. Tark bet  kurios vardą ir... atsilieps. Na, kad ir Prozos vardą tark.
  –  Tu čia Pro? Taigi, girdžiu,
  – Ne viena, Pranuci, – pasakė Pro. Ir kaip labiausiai tikėtina atsiliepė ji, Poezija (Poe):

Nėra kairės ir dešinės nėra,
aukštai - žemai, beje, taip pat nėra,
vien tik plėtimasis
(kaip astronomai sako)
beje, lig šiolei vis greičiau, greičiau, greičiau...
Atrodytų, pavargo
per nesuskaičiuotą milijonais gausą metų,
bet, deja, tačiau...

  – Ir ką jums pasakyti, mielosios, na –  ką, kai pačios esate dangaus dukros? – džiūgavau, akimis  atrasdamas ir kartu su jomis atėjusią varduvininkę Eivydę.
  – Sakyk, kas ant seilės užplaukė, dzieduli,  ir bus gerai... Svarbu, kad  žmogus vardadienyje jo dvasiai nebūtų trukdoma švente pasipuošti.
  – Taip manai, Eivyde? Galbūt, gal. Tačiau nesupyk, kad tau neskubėsiu  pritarti. Gal ten, po žeme, bet ne tuoj pat ir ne čia.
  –  Tu – ką? – kone vienu kartu nepalankiai pašaukė trys viešnios. Tačiau sieloje buvo jautru, gera. Žodį sekė veiksmas ir pats nepasijaučiau, kaip pradėjau komanduoti: – Nagi, mielosios, paskui mane žengte – marš!
  Ir buvo, kaip dvasios paliepta: įsitempiau pagal išgales visu kūnu, visais nervais ir atsigręžęs veidu rūsio durų link, skaičiuodamas viens, du, viens, du, aukštai kėliau kairę - dešinę, kairę - dešinę kojas, kol  rankos saujoje pajutau durų rankeną. Durys, talkindamos man, irgi atsidarė savaip patriukšmaudamos. Aš gi, atlikęs tokį manevrą:
  –  Prašom, mielosios, prašom, – kviečiau už kelių žingsnių pasilikusias ir įtariai sužiurusias į mane Eivydę su  Pro ir Poe.
  Neiškart sukruto, neiškart atsiliepė.
  – Eime, moteriškės. Matyt, dziedulis balių mums suruošė. Ko čia mes dabar lyg nė kartą gimdžiusios nebūtume ar – jeigu kas -  bijotume gimdyti, – pirmoji pasijudino Eivydė. Tačiau pasijudino ne pėsčia: nelauktai, neįspėjamai ji atsiliepė į  joms nelauktą mano kelių žingsnių žygiuotę iki rūsio durų..
    Viens, du, graži Lietuva
    kaip gėlelė žydi visada, –
          dainuodama iki rūsio lengvai mano  pėdomis pajudėjo Eivydė, o paskui ją – ir Pro su Poe. Prie rūsio durų, kaip nereikalingą kelio ženklą aplenkusi mane, trijulė neskubėdama vorale atsargiai cemento laiptais leidosi žemyn, kelintą kartą vis perdainuodama dainos, „Augo sode klevelis“ priedainį, bet šit minutė tylos, o tuomet per visą rudenį, per Balsių sodus ir per Bobų vasarą nuplaukė, nuvilnijo dainą, kurią  girdėdavau ten,  krašte, kur į Nemuną įteka Merkys, į Merkį – Ūla, kur mano šiliniai:
................................
Kelkis, kelkis berneli,
Kelkis, kelkis jaunasai,
Laikas joti į karužę,
Ginti laisvę Lietuvos.
    Viens, du, graži Lietuva
    Kaip  gėlelė žydi visada  ...
 
  Ir krūtinė skaudžiai, skaudžiai pati atsiduso: taigi, kaip gėlelė.  Tačiau ar visada? Lopšy, kur tu?

Šiandieną gi ir vėl mintis neįgali:
kutena kaip akis dangus:
jeigu ne Aš, jeigu ne Čia,
galbūt ir Bobų vasaros nebūtų.
[Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai)]
-----------------------------------_______________________________________

.        [size=20]4. Nereikėjo nustebti...                         

  Tegu neįtikėtina, tegu, tačiau atėjo laikas, kai ir pragniaužta rankos sauja darėsi kažkuo labai panaši į langą. Žiūrėdamas pro jį matai daug, bet ne tiek, kad pritrūktų proto manyti, jog su tokiu gabalu erdvės ir jos įvairove esi nugyvenęs savo gyvenimą, jog tik tiek jos prireikia, kad su ja pragyventum dar žiupsnelį laiko. Net ir sekundė, akimirka, kurioje šiuo metu esi, neabejotinai pasiųsta iš didesnės erdvės. O šią mintį ypatingai  raiškiai  pradėjo liudyti sauja. Buvo jautru matyti, kai ją  atgniaužant delnas išsilygina, pirštai išsitiesina, pasiruošę ir sutelktai kartu, ir kiekvienas atskirai atsiduoti  laisvei ir išeiti į erdvę.
  – Ėgėgė! Kaip čia taip! – sužiurau, o ten vaizdas toks, kad ir langas apsiblausė, prisimerkė lyg  gėdindamasis, kad tiek nemažai rytų atitraukęs mane nuo turtingesnių regėjimų.
  – Besarmati, – pasakė iš delno panaši į mane špygutė, – apaktum, uždustum, jeigu ne aš, tačiau sakau: toliau pats su savimi tokiu terliokis.
   Pats? Su savimi tokiu? Terliotis? Su kokiu tokiu?
   – Ačiū, kad bent pragniaužei saują. Įkvėpiau gurkšnelį   žvaigždėto dangaus. Tik tiek ir bereikėję, kad pats atsiminčiau visą giesmę.  Klausyk, – pasakė nuo delno panaši į mane špygutė ir į dangų pašoko skristi dainavimas:
   
   Mylėjau mergele pusantrų metelių
   Turėjau pamesti dėl žmonių kalbelių...
   
  – Ėgėgė! Kaip čia taip, kad ne tik negebu užgniaužti saujos, bet ir nenoriu tai padaryti. Sauja virptelėjo, ausyse pradėjo peršėti. Dieve, kaip visa taip toli. Argi galima patikėti, kad tokius tolius galima būti užspausti  saujoje? O ir špygutė argi... argi špygutė? Ėgi, kaip liežuvis tai suktis sumanęs? Taigi piemuo, Tikrų tikriausias. Nuo basų kojų iki sugniužintos kepurėlės ant galvos.
   – Atsiprašau, kad aš tave taip. Ne, tu ne špygutė,– kalbėjau mintyse, kartu atsimindamas, kad nebuvo dainos, kurią būčiau gebėjęs padainuoti pagal jos muziką, pagal jos melodiją. Ši daina irgi nebuvo išimtis, bet toks negebėjimas ją padainuoti pagal natą manęs netrikdė. Buvau įsitikinęs, kad ją prasmingiau, kad ją net būtina dainuoti taip, kaip aš ją dainuoju. Dar iš piemenų nebuvau išėjęs, o jau žiojau burną ir  skandalijau ją per visą Šklėrių sodžių ir jo apylinkes:
   – Mylėjau mergelę...
    Ne, ne, jau tuomet aš ne špygutė...
    Dabar šis posmas irgi „kilo“ giedoti mano gerklėje, tačiau laikas giesmei buvo praėjęs. Kaip ir visam Šklėrių sodžiui. Jau ir ten nėra kam išsižioti giesmei. Nėra.
   – O skaityti save, ar  manai, kad yra kam? – atsiliepė nuo  delno piemuo. – Irgi nėra, – ramiai pats sau atsakė, matyt  nesitikėdamas iš manęs sulaukti geresnės nuovokos. Tačiau  jos laikas dar nebuvo praėjęs, nes vis dėlto suvokiau, kad  atėjęs prie lango ir turėdamas  už jo tiek erdvės nesijauti esąs elgeta. Žvalgiausi po ją plačiau, toliau negu akys matė. Tačiau smagiausia buvo „pasiganyti“ po šilinių Dzūkiją. Ar dar kas šį kraštą vadina taip – Šilinių Dzūkija  –  ir dabar nesu tikras. O sutikęs taip jį įvardinta raštuose, beveik visuomet suvokiu, kad tai vėlgi mano raštai. Parašęs Tada,  Kažkada, kai savo išvaizda kur kas arčiau špygutės, kuri ir pasiliko atmintyje būti neužaugusi. Tai lopšio, tai  vystyklų žmogus. Ir kol iš  jo nepersikraustęs į batus, į kelnes, į  piemens mundurą tai pagal nuopelnus ir paveiksliukas – špygutė. 
   – Nemaniau ir aš, kad galėčiau atsikvėpti iš  taip užgniaužtos saujos,– prisipažino ji
   – Atsiprašau. Su tavimi tokiu jau galima eiti pas mergas.
   – Užtat su tavimi tokiu jau  –  ne,– atsiliepė iškutęs į piemenį špygutė. 
  Nemaniau, kad galėčiau šypsotis, bet šyptelėjau. Begėdiškai. Be dantų. Ką gi, ačiū, kad neišdaužyti ir tokiu  būdu išbarstyti. Nueitas kelias pasėtas ir iškritusiais dantimis, bet man buvo smagu, kad atsitinka, jog ir žmogus teka kaip upė. Kiekvieną kartą jis bent kiek kitoks. Ir kai save sutinki  po aštuonių dešimčių metų negali save ne tik pažinti, bet ir patikėti, kad yra  taip kaip pasakyta: ir į žmogų antrą kartą  nebesugrįši...
   Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
   Dar sunkiau mergelei, kai žmonės meluoja,– 
                  dainavo ant delno piemuo ir buvo taip kaip buvo.
   Kaip, kaip? Buvo taip, kaip buvo? Na jau!  Na jau! – stengiausi nepatikėti savo akimis, tačiau, kad ir  užsimerki, o  vaizdas dėl to nesikeičia. Piemuo man gerai pažįstamas. Ne daug su kuo tokia pažintimi susietas, o su juo – taip.  Kadais Šklėriai nemaži. Ir Karlonų po juos nemenkai išsimetę, tačiau pažintis per savą kraują visuomet aukštesnė. Ir negali būti kitaip. Savas kraujas netapatus netgi motinos ar tėvo kraujui. Jis turi savo skonį, savo energiją, savo paskirtį ir užduotį. Ir  klausydamasis  piemens dainavimo, sąžiningai  žinojau, kad jį ir mane plukdo tas pats, taigi savas kraujas. Jam irgi regėjosi, kad taip, kaip jis dainuoja, kad jo paties nata paduota dainai yra būtent ta, kuri jai labiausiai pritinka. Ir aš  nemokėjau ginčyti, kad jis, o, vadinasi ir aš nesame  teisūs. Savas  kraujas, betgi,  dangau,  nepripažįsta nuolaidų, neįmanoma jo  jomis  nei atskiesti, nei  priešingai – patirštinti, koncentruoti.
   Sunku akmenėliui ant kelio gulėti,
   Dar sunkiau mergelei nekaltai kentėti, –
          dainavo nuo delno piemuo per visus Šklėrius iki   aplinkinių sodžių, o gal  ir toliau, gal ir per juos – per Dubą  (Marazas),  Piesčius, Senovę,  Daržinėles, Kabelius, Margionis, Kapiniškius, Randamonis. Ir šit pats nepajuntu, kai   išgirstu ir save:
 
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)
   – Tai bent! – palikdamas mane vieną, nuščiuvo giedoti  piemuo. – Taip bent!  Na, o toliau?

   Sunku vandenėlį prieš kalnelį nešti,
   Dar sunkiau mergelę pamylėjus mesti,–
          nesikuklinau žioti gerklę į piemens prašymą, kurio net  negirdėjau. Gerklė pajuto skonį. Iš anų laikų, kai miško daug, bet ir laukų platybių nemažai. 

   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)
 
    – Taip bent!  Tai bent! – nesiliovė džiaugtis piemuo, bet  pasilikti mudviem po vieną jau neleido savas kraujas. Jautėme jo stiprybę kartu patikėdami, kad per marias, jūras, per vandenynus, per kalnelius ir kalnus, ir visas negandas
įtekėsime, įplauksime, įsiskobsime  ar kažkaip kitaip įsibūsime į devinto dešimtmečio laiką. Ėgėgė, žmonės!  Ar girdite? Ne, ne, Dieve saugok,  nesakome, kad  tai lengva, bet reikia. Tai jau savo  kraujo garbės reikalas.
   
   Vandenėlį nešant gali pailsėti,
    Mergelę mylėjus nėr kur pasidėti,
   
   Bars bars tėvelis, bars bars tėvelis, bars bars,
   Močiutė neužtars. (2x2)

   – Nėra aukštesnio dalyko, įkelto danguje, kaip žmogaus delnas. Nėra, – kažkas jautriai pakuždėjo į sielą ir man  nereikėjo  nusistebėti: ką? Ir aš  jau ant delno?
  ( Iš „Skaitau save“
   2018 rugsėjo mėn. 13 d.)
_________________________________________----------------------------------------------______________________________-----------------------------------

Ir buvo tyku kaip mėnulyje

– Pastebi? Dziedulis vėl pertvarką daro.
– O kada jis be jos apsiėjęs? 
– Taigi, „o kada jis be jos apsiėjęs“? Tačiau triukšmo bus. Ar reikia? Ar nenusibodo?

   Taip atviru tekstu, man girdint, sušneko dvi papūgos, Nadežda ir Potjė. Nesibaimino manęs. Aš jų, įsitaisiusių mano galvoje, labiau baiminausi.
   Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai jau užlenkti ir kitos – dešinės rankos Nykštys su Smiliumi. Valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Ar ne per greitai, a? Tuomet suvoki, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį dešinės rankos pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma. Tyčia netyčia, bet vis dažniau galvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį pirštą, ir su juo (su Jo) dešimtmečiu pradėčiau galynes. Nemirksėdamas, neabejodamas, nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo reikalinga, gražu ir gera, nebūtina, kad taip atrodytų ir kitiems. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu, čia pat, tik už tvoros. Nagi, kunigaikšti Bevardi, ar jauti ar žinai, kaip nusiteikęs Pranucis? Ruoškis galynėms.

   Tikėk netikėk, bet, pavartinėjus turimus kalendorius, mačiau kaip pasauliui atrodo laikas. Visa jo gyvastis  nusitaikiusi bent į artimiausią ateitį. Aš irgi rodžiau į 2019. Tačiau ir pati artimiausia žmogaus ateitis anaiptol ne kiekvienam vienodai fotografuojasi. Man į ją reikėję ateiti iš Didžiojo piršto kunigaikštystės, perkopus dar vieną dešimtmečio tvorą. Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos neleidžia  užsimiršti – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Ir atrodo, kad taip užtruksią iki begalybės – pasiliksiu  skolingas ir po  mirties. Skolos nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį, kad, girdi, neprotingai (labai!) gyvenau, jeigu negebėjęs pranokti savęs tokio, kurį prisimenu ir žinau nuo 1939 metų penktojo  sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Nekaip tuo tikiu, bet –stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
  – Girdi apie ką jis? Tuoj giedos. Ateis Pro (proza), su Poe (poezija) ir prasidės giesmės giesmelės. O tuomet...  nors bėk iš namų.
  – Ša, Nadežda, ša. Pabūkime lyg mūsų nebūtų, – atsiliepė Potjė. – Argi mažai dėl to priekaištų susilaukta?
  – Gerai, Potjė, gerai. Meluokim ir toliau: būkim lyg mūsų nebūtų, – vėl girdžiu papūgas. Tačiau man tokie Nadeždos ir Potjė dialogai it skambutis, kurį išgirdus prie durų ateiti nereikia, kad jas atidaręs sužinočiau, kas jį mygtelėjo, kam ko prireikė ateiti. Per juos pradėjau suvokti, kad mano  galvos papūgos aplenkia mane žiniomis; aš išgirstu jas vėliau. Tai, kas man dar tik pajauta, Nadeždai ir  Potjė jau konkreti informacija, kurią galima perkelti į žodį, į raštą, į paveikslą. Šį kartą tai buvo panašu į eilėraštį:

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žilai užpustė smėlis žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos  žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.
   
– Ša, ša. Pabūkime lyg mūsų nebūtų, – atsiminiau Potjė pasakytus Nadeždai žodžius. Ir iš tikrųjų, užrašant šį tekstą buvo taip, kaip kalbėjo Potjė; buvo absoliutus papūgų galvoje nebuvimas. Tačiau tai netrukdė man žinoti jas esant, netrukdė  atsiminti  ir Nadeždos  žodžius: – Gerai, Potjė, gerai. Meluokim ir toliau: būkim lyg mūsų nebūtų. Taip pat jaučiau, kad turėtų  atsirasti ir Pro (poza) su Poe (poezija). Ypatingai nelaukiau. Buvo prasminga turėti daugiau laiko prie išgirsto teksto ir susikaupus dūmoti, kaip šitaip atsitinka, kad ir toks tekstas atsiranda – lyg mano,  bet ir ne mano. Buvau įsitikinęs ir pasiruošęs lažytis, kad tekstas kažkur ten – kad ir mano galvoje – jau anksčiau perskaitytas. Labai panašu, kad šį tekstą anksčiau negu  jį užrašiau, žinojo ir Pro su Poe.
   Poe su Pro neskubėjo, o atsiradusios neatrodė įprastai.
   – Kaip į bažnyčią atėjusios. Kas judvi taip puošia?
   – Bažnyčia, Dzieduli, kantresnė. Palauks. Tačiau neužmirštame ir jos, – pasakė  viena.
   – Žiūri žiūri, žioplinėji ir pajunti, kad  kažkokia pertvarka reikalinga, – pasakė kita.
   – Kaip, kaip? Sakote, kad pertvarka reikalinga, – suklusau gal būt norėdamas atsiminti, ką apie pertvarką kalbėjusios mano papūgos. Tačiau  tai irgi  pasirodė nelabai esminga. Buvo labiau natūralu, kad ir pats it papūga atkartoju savyje šiurenamą tekstą.
   – Giedok, Dzieduli, giedok. Nuo savęs nepabėgsi,– nežinia kas niukino,  tačiau aš netgi nesiruošiau bėgti.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti ten kilnesnį žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu: ESI ar NE.
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių, –
      padūmojau savyje ir buvo tylu, kaip mėnulyje matant jį išėjusį viršum galvos, tyku kaip giesmės  priedainyje, kuomet jį dainuoja atėjusios Poe ir Pro:

O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
______________-------------------
   Ganyk avis ir vilko nematydamas

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

 

IŠ KELIONIŲ PO SAVĘSP (Ašašai) I               

   Jau ir be suflerių suprantu, kad mano laikas toks, jog ir skubant neatsiranda nei daugiau žingsnių po kojomis, nei daugiau darbų rankose. Ir tai netgi ne kažin kaip svarbu, nes nėra  laiko tuo rūpintis. Gyvenimas dėl to nepraranda nei spalvų, nei įniršio, bet jis lengvai, kaip pienės pūkas į dangų, persimeta į tylą. Man neiškart atsirado drąsos prilyginti tylos būsena vandenynui,  nors begėdiška  būtų nežinoti koks turtingas, spalvotas gyvenimas jame  Akivaizdu netgi, kad jis kur kas solidžiau pasūdytas  druska negu virš žemyninis. Tačiau ir dabar nežinau, kaip  reikėtų rodyti į pirmąsias tokios būties pajautas, liudijusias esant tokia tylą. Tačiau kad jos išnoko, išaugo, tai liudiju viešai kad ir taip tardamas: tyloje netgi perkūnai trenkia  smarkiau, žaibai tvieskia akliniau.
   O dėl  savęs truputį  anksčiau esu parašęs taip:

Dienoraštis 
2018-07-05 07:30
Jau  kuris laikas, kai kasdien imu kirvį, plaktuką, pjūklą, vinis, lentgalius, kokie pasitaiko po ranka, kalu, taušku, įrenginėju požemį. Žinau, man mauzoliejaus niekas nepastatys, pačiam reikia rūpintis, kad kuo giliau į žemę.  Tačiau pirmoji darbų nauda, kad apsipranti su būsimu gyvenimu, jo tyla, kurioje triukšmo netgi daugiau, bet ji labai kitokia – lėbauja, šėlsta  triukšmauja  sielos, gal net dvasios. Man net pradėjo dingotis, kad taip galima ateiti į ateitį aplenkiant šv. Petro saugomus dangaus vartus... Kodėl nepabandyti, a?
   Taigi, bent kol kas  dar požemio statybų nepalieku.  Ir atsitiko, kad taip darbuojantis, pradėjau suprasti, kad ten, kur į žemę įstringa lopetos ašmenys, yra nusėdusios ir mano pėdos. Neiškart jas pastebėjau, tačiau ten joms būti toks, pasakyčiau, mano abuojumas netrukdė, bet ilgai taip tęstis irgi negalėję. Ir štai išgirsti kaip iš pėdos prakalba mano paties balsas. Nemanau, kad būčiau atpažinęs, bet jis susilipdė, susimontavo ar kažkaip kitaip persikūnijo į eilėraštį – viskas jame taip, kaip būta, kaip, neva, dingę, prapuolę užsimiršę. O kad nereikėtų
suabejoti tuo, kas neįtikėtina, girdžiu kaip šalia  eilėraščio  atsiradusi palydovę, ateina man pagelbėti suprasti, kas čia vyksta.
  – Neįtikėtina, Pranuci? Galbūt,  galbūt, tačiau tik  kol kas, nes  neįtikėtini dalykai greitai  tampa įprastas, įsivelia į žmogau kasdienybę ir po kurio laiko prireikia  abejoti,  ar tikrai taip buvę. Kaip čia taip? Negali būti! Negu užmiršta?

   Prie kapelio mažyčio kareivio
Šlama beržas.
O kryžius- rūstus.
Čia atėjęs takelis praeivio
Prausias smėliu ir kalba žodžius:
    Atsargiai! Atsargiai!
    Amžinoji minutė tylos
    Kario vardą gal mums sužinos..
Gal kalbės savo vardą gimtinės,
Kieno kulką išlaiko širdy.
Ar sunku po žemę, kai tėvynę
Tartum priešai, jau drasko savi?

    Atsargiai! Atsargiai!
    Amžinoji minutė tylos
    Kario vardą gal mums sužinos..

2. Ražas (Algirdas) Siųsta: 2018-06-30 14:24:28

Dėkui Pranuci, geriau šio teksto ir neskaityk, nei  viso, nei dalimis. Negaišk brangaus laiko, nes pakeliui į aukštąjį aštuonetą su nuliuku, jį — laiką skirti svarbesniems, naudingesniems  dalykams, savo draugužiams iš Pastraikės šalies, ilgai, tikriausiai nesibaigiančiai kelionei į Savęsp ar iš Savęsp. Džiugina mane, kad dar vis pakilnojo klebonišką, o aš atrodo šį naudingą pomėgį visai pamiršau, geroji ir ištikimoji mano Širdužė tapo labai pavydi, kelia dažnai aikštingas scenas, o kairę akelę baigia užtraukti migla, tenka susitelkti bemaigant kompiuterio klaviatūrą, vis ne reikiamą raidelę nuspaudžiu...Nebetoli sausio 29 devynioliktų metų dvidešimt pirmo amžiaus, Peranuci nuo Šklėrių, įsišaknijusio Vilniuje tikrai norėčiau pasveikinti Tave drūtą Dzūkijos ąžuolą perkopus į devynetą. Na tokia proga nusikalsiu Širdužei ir išlenksiu klebonišką. Tu tik pagalvok, sugebėjome per du amžius pasibūti, tiesa, buvau stabtelėjęs dvidešimtame, bet lemtis persigalvojo ir jau dvidešimt antrus metus skaičiuoju nuo antro gimimo. tai vat nepėščias pasirodo ir aš...Būk iki šimtinės ir toliau linku nuo visos savo dušelės

Man  jau triruks  laiko, turėti  ji  čqai, kai  Grigalijaus  kalendorisu  skaičiuoka  prasodejusų XXI a., kad  suspėčiau parodyti,  pavaizduoti, pasakyti, tai,  kas  norųtiuosi  pasakuti, kai  ei9s  aplinkoje, kuri, lua  ir  laikia, kadagi  tave, žmogel benus....jau  jau  dait is tau  jau ir

wwwrasyk.lt
rasyk@KitoKs.lt

Mielas autoriau,

Dėkojame, kad svetainėje wwwrasyk.lt publikuojate savo kūrinius.

Tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „Amžina minutė“ svetainės 5, 6 lygio vartotojų bendru sprendimu buvo ištrintas, nes jis nepasižymi savybėmis, kurios būtinos, kad kūrinys būtų publikuojamas.

Mes siekiame, kad svetainėje publikuojami tekstai būtų įdomūs kitiems autoriams ir svetainės lankytojams. Skatiname autorius tobulėti, kritiškai vertinti savo kūrinius. Norėtume, kad svetainės svečiai nebūtų perkrauti, gal ir nuoširdžiais, tačiau meniškai beverčiais tekstais. Ši svetainė nėra tiesiog viešas forumas, kuriame kiekvienas gali talpinti ką tik nori. Jei Jūsų kūrinys dingo, reiškia jį minimaliu balu įvertino nemažiau kaip keturi 5, 6 lygio vartotojai. Šiuos lygius turi tik gerą literatūrinį išprusimą ir skonį turintys, aktyvūs, gebantys būti objektyviais ir dėl šių priežasčių administracijos pasitikėjimą gavę vartotojai.

Stengiamės, kad „banalūs“ kūriniai svetainėje ilgai neužsilaikytų. Žemiau galite paskaityti apie tai, kas yra „banalus“ ir „nebanalus“ kūrinys. Tai Jums padės geriau įvertinti savo tekstus:

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseactio … whydeleted

Linkime Jums sėkmės,
administracija

Jūsų kūrinys:

Prie kapelio mažyčio kareivio
Šlama beržas.
O kryžius- rūstus.
Čia atėjęs takelis praeivio
Prausias smėliu ir kalba žodžius:
    Atsargiai! Atsargiai!
    Amžinoji minutė tylos
    Kario vardą gal mums sužinos..
Gal kalbės savo vardą gimtinės,
Kieno kulką išlaiko širdy.
Ar sunku po žemę, kai tėvynę
Tartum priešai, jau drasko savi?

    Atsargiai! Atsargiai!
    Amžinoji minutė tylos
    Kario vardą gal mums sužinos..

Atsiliepimai:

* IM (2006-04-20 22:15)
labai partizaniskai sis eilius man skamba

* akmenuota (2006-04-20 21:23)
nu man tai tokie ne:/

* extremalė (2006-04-20 19:35)
neblogai, visai patiko.

* Žillis (2006-04-20 19:23)
Nuoširdžiai - lyriškai.

* Dzienparinch (2006-04-20 18:31)
"  Atsargiai! Atsargiai!
    Amžinoji minutė tylos" patiko sitos eilutes.

* mistic_evil (2006-04-20 18:12)
Kaip norėčiau išpeikt, bet tikrai neišeina

* Lorpex (2006-04-20 17:36)
Neblogai :] Gan įdomiai, netgi

* Gucė (2006-04-20 16:45)
tautinis gintarinis

* Pranas (2006-04-20 16:28)
Man ta savivalda rūpi maždaug tiek, kiek aš Jums

* Spindesys (2006-04-20 16:00)
Subalansuotas artėjantiems vietos savivaldos rinkimams.

************************

Eilėrašti, žiūrėk  man į  akis.

Kada ateidavo iš TEN kažkas,
kuomet norėjosi parodyti Tave,
sakiau:
– Tai jis, Eilėraštis.
Aš – jį, o jis  – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku.

Ir iš tiesų –
nedingsta iki šiol
peizažai sieloje nugulę –
ridenam akmenis nuo kelio,
kojomis paspirdami,
į medį keliame gegulę pakukuoti,
o vieversį  – į rytmetį.
kad iki vakaro širdis būtų šviesi.

Ir vis dėlto pritrūko laiko,
kad niekšą taip lengvai
kaip akmenį ridentume nuo kelio...

Neleisk, širdie, taip  pagiedoti
kaip rytmetyje vyturys,
taip pakukuoti, kaip gegutė medy...

Kol automatai iki šiol kas dieną taiklesni,
kol iki šiol kas dieną vis toliau
skeveldras nusviedžia grnatos. 

Eilėrašti, žiūrėk man į akis –
Ar daug pasakome teisybės,
kai aš – tave, o tu – mane
ant rankų laikome ir
neatrodo, kad sunku?

.

Sausis 2019
saulė teka 09:42, leidžiasi 17:02
ilgumas 07.20

1
ANTRADIENIS
Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina

Naujieji metai
Lietuvos vėliavos diena

Ganyk avis ir vilko nematydamas
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė – 1 / 01

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

 
   – Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? –nežinia į ką  nusitaikiusi  ir  kodėl  taip  pakalbėjo Pro.
  Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami  susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais laikas, kuriuos judvi geriau  prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną (gal suaugs?)
   – O ten jau matysim, kaip kas atsitinka. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe,  o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką  supratęs iš girdėto, daugiau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
   Dabar, išgirdęs  Pro, kalbančią  apie Ašašai, žinojau, kodėl  ji taip – ar verta man atsiminti ją,  Ašašai?.
   – Ką myli, tą muša, – šyptelėjau jai į akis.
   –  Myli? – sukluso Pro. Ir lyg  stebėdamasi:– O!,  myli, myli, myli... Na, tuomet  girdėk tuos meilius  žodelius, –  pasakė ji,  ir iš tikrųjų, juos  girdėti man  buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Bet vizualiai ją  neblogai  pavaizdavo ir  Pro, iškalbėdama Švelniosios  man skirtus žodžius:

    aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
   
AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:

Sausis 2018

Saulė teka 09:42, leidžiasi 17:03,  ilgumas 07.21
Pilnatis 
15 mėnulio diena

2
ANTRADIENIS
Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija
Atsarga gėdos nedaro
Ožiaragis (12.22-01.20) – Šuo – 2 / 01

Prie kalendoriaus saujoje

Tai, ką perskaitai ar išgirsti – kad ir apie tą patį – vis dėlto žinojimui yra skirtingi dalykai. Tokį žinojimą kitaip imi, kitaip savo lentynose dėlioji, kitaip jam suklusti ir pažadus pasakai. Šventės baigiasi ir vėl kasdienybė, sakytum, įkinko žmogų dėl duonos ir pastogės, dėl to, kad nebūtų bet kaip, o tik, kad kuo geriau, geriau. Memuarai palikti rašinėti seniams, ...

Pranas Karlonas
2018 m. sausis 2 d. 15:00.
„Aiktelėjau, neišdrįsęs komentuoti – Nežinau, Kandžiau, gerai, ar negerai, tačiau man visuomet tenka rašyti tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę ir jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi. – Ar jau nebeatsimeni? Ar bent neįsitikinęs, kad atsimeni? – Kai tokie dalykai kaip neįtikėtini, nesinori manyti, kad kažko neatsiminčiau. Aš jau netgi vieną kitą epizodą spėjau užrašyti. Perskaitau ir galvojau: kam to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo. – Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę. Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: – – Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, – ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt devintieji? Taip? – tarė statydamas ant stalo uždegtą žvakę. – Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau. – Kol dega, reikia, dzieduli, deginti. Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo įpratę degti žvakę ir prie jos pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius. Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man buvo smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių, prašmatnesniu apartamentų, o paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų gyventi kartu. – Kandžiau, betgi... – Betgi, Pranuci, ankštesnis nebūsiu... – Betgi sakau, Kandžiau, 2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai. – Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo. – O, smagu. Viskas beveik kaip tada, kai palikau... – Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos atiduočiau... Neprireikė man Kandžiui paduoti žvakės. Susirado pats. Ir šit jau ir žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą susėdome prie jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka pasidairyti pro žvakės šviesą ir stebėti pasauli už 40 šviesmečių ar netgi toliau. Niekuomet taip negebėjau, bet dabar man pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius. – Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį. – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos Vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli? Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01“

Aiktelėjau, neišdrįsęs komentuoti

– Nežinau, Kandžiau, gerai, ar negerai, tačiau man visuomet tenka rašyti tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę ir jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi.
– Ar jau nebeatsimeni? Ar bent neįsitikinęs, kad atsimeni?
– Kai tokie dalykai kaip neįtikėtini, nesinori manyti, kad kažko neatsiminčiau. Aš jau netgi vieną kitą epizodą spėjau užrašyti. Perskaitau ir galvojau: kam to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo.
– Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę.
Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: –
– Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, – ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt devintieji? Taip? – tarė statydamas ant stalo uždegtą žvakę.
– Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau.
– Kol dega, reikia, dzieduli, deginti.
Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo įpratę degti žvakę ir prie jos pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius. Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man buvo smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių, prašmatnesniu apartamentų, o paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų gyventi kartu.
– Kandžiau, betgi...
– Betgi, Pranuci, ankštesnis nebūsiu...
– Betgi sakau, Kandžiau, 2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai.
– Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo.
– O, smagu. Viskas beveik kaip tada, kai palikau...
– Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos atiduočiau...
Neprireikė man Kandžiui paduoti žvakės. Susirado pats. Ir šit jau ir žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą susėdome prie jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka pasidairyti pro žvakės šviesą ir stebėti pasauli už 40 šviesmečių ar netgi toliau. Niekuomet taip negebėjau, bet dabar man pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius.
– Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį.
– Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Lietuvos Vėliavos diena. Ar nebūtų verta pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

4. Rūsyje II.                                       

Girdžiu save,
bet tai netrukdo ir kitus girdėti,
geriau anuos, kurių nemato akys 

  – Tu čia  taip,  Poe?
  – Ne, ne, ne, dzieduli. Kiek daug išvaikščiota! O dangau, kiek daug!  Tačiau pasakyk, dzieduli, kaip tai įmanoma, kai esi uždarytas savo namuose. Sakyčiau, įkalintas. Va... Ateik. Noriu, kad pats  perskaitytum. Raštas apipelijęs, bet ateik, ateik, – sukruto nusidyvyti (nusistebėti) Poe, prinešusi akis prie rūsio sienos.
  Ateiti nebuvo toli. O ten įsakmus paliepimas, kuri irgi skaitęs  ne kitaip, o visuomet taip, kai atrodydavo, kad esu vienas. Dabar jau netikiu, kad žmogų įmanoma palikti būti vienam, uždaryti savo namuose, kad ir prižiūrėtojus prie durų pasodinus. Apie tokią priežiūrą Poe išgirdo ir ant rūsio sienos drėgme persunkto lapelio.  Poe perskaityti jį nebuvo lengva, aš žinojau jį mintinai.

Dzūkijos žaltys
Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Betgi ne taip, kaip Tadas Ivanauskas.
Pasidairydamas, ar kas nemato.             
Užaugome abu –
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome –
Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis...
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise
Dzūkijos dievas žalias -
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...

  – Datos  neįskaitau. Tačiau tai turbūt jau seniai.
  – Nesakyčiau, kad  seniai, bet, ko gero, prieš dešimtmetį. O gal ir ne. Spėju, Poe.
Mudviejų su ja akys susižiuro, bet burnos tylėjo. Taip buvo esmingiau pasikalbėta. Tegu nedaug, tačiau daugiau už akimirką, o pašnekesys toks, kad jeigu reikėtų sutalpinti į knygą, ji būtų masyvi ir vis dar atsirastų priekaištų, kad kažkas svarbaus, gal būt svarbiausio nepasakyta.
  – Čia ne apie žaltį. Daugiau apie pušį, pušelę, – susidomėjo ir Eivydė, – Betgi galėčiau rekomenduot ją Stradivarijaus smuikui gaminti.
  – Pušelę? Smuikui gaminti? Tu ką, moteriške! – pašokau galvoje, sukrutindamas joje ir papūgas. Tačiau Eivydė žinojo, kad nors ji rūsyje, bet padėtis kaip varduvininkės nesikeičia. Nusidavė, kad neišgirdo mano sieloje sukilimo, kad nepamatė  labiau suklususių jos šnektai ir prozos (Pro) su poezija (Poe). 
– Bet kur tokį meistrą besurasi? Kur? O vis dėlto suvokiu, kad jį girdžiu, Antonijų. Jis pirmasis per pagaminto smuiko stygas brūkštėli smičiumi (stryku). Ir dabar taip, nepaisant, kad kapai liudija jį mirus.
  – Seniai.  Prieš šimtą ar daugiau metų, – nelyg  pratęsiu jos kalbą,  bet žodžiai užspringo, nes, nes... o kaipgi kitaip? Ir metai, ir du, ir trys, kaip jos nemačiau. Ar išlikusi ji? Sarmata klausti.  Užtat, staiga, ūmai pamatau, kaip, iššokęs iš vežimo, Tadas Ivanauskas, bėga prie pušelės, apsikabina ją ir bučiuoja. O vėliau, kai jis jau visuomenei žinomas gamtininkas, parašo:
  „Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką“
  O aš? Na taip: o aš? Ir metai, ir du, ir trys, kai jos nemačiau. Ar išlikusi ji?
  Sunkiai einu atgal, kad ir lazda pasiramstydamas, bet klumpu dažnai, o neretai ir skaudžiai. Žmogaus dalioje kelionės po jo būtą laiką įtaisytos taip, kad net užmarštis jų neištrina. Būna, kad pats aikteli it angelo ar piktos  dvasios nubudintas ir atsimini save už devynių jūrų – marių esantį, bet nemenkiau suklusti išgirdęs ir svetimo žmogaus atmintį, netgi ano, kuris tau nei pažįstamas, nei žinomas ar girdėtas.
  Tikėkime, jog medkirtys 
  Negreitai čia ateis, –
          pasikartoju, kaip tada parašyta ir iš ten išgirstu:
  – Tikėkime, – atitaria vienas.
  – Negreitai čia atklys, – įsitikinęs taria senamadžius.
  – Tikrai greitai neateis medkirtys, – neabejoja ir Žillis van Go,  bet kada tai, kada taip išgirsta? Ar ne tuomet, kaip prie užrakintų mano namų buvo pasitelktas cenzūros postas? Dar lig šio laiko vis pasivaidena, kad sargybinis įkeltas į karišką uniformą budi prie durų.

Girdžiu save, 
ir Dievas žino kaip suvokti –
akimirkose sutalpinti metai.
Ten viskas likę kaip kadais,
o jų net ir užantyje nereikia man nešioti;
įkrito į Savęsp –
į akmenis, į vandenis, į ugnį,
kad jau ir pats save paraginu:
– Valdovu būki karalystės šios, Pranuci.
Ir tu žalty, tu geltonžandi
su karūna karališka pareik, pagoni...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašaša) ]
--------------------------

Aušra Kazlauskienė:

Girdžiu Tave.
Suvokt bandau kasdien,
Kaip visą Kalendorių talpini
Kuklioj Bažnyčioj, Varno plunksnoj
Ar Medžio šakose?
Vis ieškau ten savęs –
Buvau užėjusi, pasilikau.
Tu pažadėjai... ir aš sakiau, kad būsiu.
O, kiek žmonių, Pranel, ir kiek likimų
Lapeliais Tavo Kalendoriaus skuba!
Tarsi prie kelto, nešančio į kitą pusę.
Girdžiu Tave.
Ir man ramu, meldžiuosi,
kad atminimų žvakės būtų neužpūstos.

(Teta Santa) pagal Pranas Karlonas

TEPASIDARO KNYGA II
(...) Vidinis nė žodelio neprataręs neuždelsęs žiūrinėjo jam paduotą maketo projektą, neuždelsęs atsiduso ir veptelėjo:
– Taigis, taigis, anot Žemaitės Vingių Jono. Taigis, taigis, Pranuci. Tačiau tai turbūt dar ne didžiausia bėda. Te Jonu su Katre žemaičiai pasirūpina. Niekada negalvojau, kaip atsitiko, kad Sausio 1 dienos lapelyje užsiliekę tik du varduvininkai. Kur dingsta, tarkim, Eufrozina?
– Pasilikę tiek, kiek buvo – Arvaidas su Arvaide ir Mečys su Mečislova. Taip ir kitur, po visą ruošinį varduvninkai palikti būti pagal Danutės Balsytės 2000 metų „ visame kalendoriuje. Kalbu apie Danutės Balsytės ruošta ir išleista 2000 metų „Lietuvio kalendoriaus“ nuorodas. Antraip negalima. Iš ten jie paimti į ugnį ir pelenus. Tokia atmintimi nespekuliuojama.
Mano tokiai šnektai argumentų nereikėję. Būtent jis, Vidinis, priminė, kad karietoje turėjome „Lietuvio kalendorių“. Vėlgi buvo smagu atsiminti, kad karieta ir kalendorius kaip susitarę atsirado Zodiako įvardintais Šuns (1994) metais. Nebuvo dienos, kad su juo apsieitume nesusitikę bent po kelis kartus. Netgi sužinoję, kad Balsytė neretai į kalendorių parodo kaip almanachą, jis mums reiškė tik kalendorių ir tai nebuvo mažai. Nebuvo poreikio dar kažkaip su kažkuo jį kergti, kitaip matyti ir suprasti, kol vienąkart akyse pliūptelėjo ugnis ir pradėjo kristi pelenai.
– Degam gi, vežėjau, karieta dega – į pasostę įšoko nepažįstamas keleivis. Ar girdi, ką tau sakau – degam...
Šis vaizdas atsimena visą laiką, tačiau dažniau dėl priežasties, kad ir tuokart nesužinojau, jog „nepažįstamasis“ yra persirengėlis, yra Šklėrių Bladukas. Šklėrių sodžiuje su juo gyvenome vienkiemiuose kaip kaimynai , bet karietoje, kuomet jis užsiėmęs profesija, jos studijomis, Bladukas buvo tolimas ir nepažįstamas.
Nedegė ir karieta. Degė „Lietuvio kalendorius“. Ir tai truko ilgai. Danutė Balsytė taip prisimena:
„Dvejus metus (2000 – 2001), aš ir mano knyga buvome "teisiami", nesilaikant procedūros... "Lietuvio kalendorius" yra vienintelė Lietuvos istorijoje nuteista ir sudeginta knyga“.
Mums šie dalykai rūpėjo. Priminti, juolab rodyti pirštais nereikėjo. Tačiau išaušo metas, kai pertvarkyti, kitaip sudėlioti darbus jau nebuvo laiko. Vidinis, gražindamas sausio 1 dienos lapelio maketą, irgi sušneko apie reikalus, kurie jau rankose.
– Kažką taisinėti jau gal ir laiko nėra. Sako, akmuo irgi kruta. Tačiau jeigu taip, tai tik viena kryptimi. Supranti? Viena. Vertikaliai gilau į žemę.
– Tokiai dienai akmenys netinka. Lapelyje – Vėliavos diena.
Manau, kad ją dar galima kažkiek kilstelėti aukščiau. Pavyks nepavyks, bet pabandyti ne nuodėmė.
– Bandyk taip, kad pavyktų, – palinkėjo Vidinis, bet jam buvo smagiau iškalbėti, kad girdi: „tiesą pasakius, nelabai suvokiu, kodėl kalendorių tau nesinori pavadinti „Lietuvio kalendoriumi.“ Juolab, kad be panašumo į jį neapsieiname. Dažnai dubliuojam. Kaip man neaiškink, vis dėlto meistraujam prototipą, kad ir, tarkim, „Karietos dienoraščiu“ įvardindami“.
– Beje, karieta yra keliavusi ir Danutė Balsytė.
– Garai. kelk, Pranuci, aukščiau vėliavą, kad matytųsi:

Net ir tada,
kai dar manęs nedaug,
o tėvas pro kalėjimų grotas
ir Vilniuje, ir Gardine
į Lietuvą kaip Dievą ėjo,
vis pakelėm paglostydamas
nokstančius rugius,
o kad į gimtą kraštą pasiliktų panašus,
tai prakaituotą veidą prausė smėliu.

Gera tu man, o Trispalve, gera,
ir skaudanti, kaip Lietuvos buvimas
ties nebūtim, ties praraja.
– Ačiū, Vidini. Žinojau, kad padėsi,– pašaukiau jam į Savęsp.
– Nebent tik užuomina, – atsiliepė, tačiau dėl taip popieriuje aukščiau pakeltos vėliavos ginčių nebuvo Nertgi pamaniau, kad pačiam sau reikia paakcentuoti, jog vėliavos atsiranda ir suplevesuoja anksčiau, negu jas matome iškeliančias joms skirtose vietose. Ne išimtis ir Gedimino kalno pilies Trispalvė. Žiūrėjau į savo taip iškeltą vėliavą ir džiaugiausi, kad yra galimybė ateiti prie jos ir pabūti kartu su visa Lietuva.
Dabar gi prie šito vaizdo pridedu ir Vidinio nykščiu užspaustą 2019 metų datą su prierašu:
________________------------------------------
Nebėr doros už tvoros
Ožiaragis (12.22 -01.20) – Kiaulė – 1/01

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

 
6. Ša, šaaa... dar vis rūsyje      

    Kilstelėjau akis, nelabai žinodamas, ko jos nori, ko ieško. Ir vis dėlto neatrodė, kad ieško tik tai, kas už rūsio lubų dabar. Akimis ten dairytasi nežinia kiek daug kartų, rankomis apčiupinėta, apglostyta, bet taip, kaip anksčiau ten, ne taip, kaip dabar. O pagaliau, kad ir aš, argi panašu, kad esu čia, jeigu matau, stebiu, kaip keturi rąstai, pasikloję po savimi masyvius kertinius akmenis, susikimba kampais vienas su kitu lyg bandydami ratelį pašokti. Ne jų kaltė, kad nepašoko, kad jie sunkūs, kad, dar ant kelmo būdami, pušimis augdami, išsitiesinę kaip stygos ir nelankstūs. Apsikabinimas į ratelį nepavyko, bet užtat ant akmenų nugulė idealus stačiakampis. Ne šokiui, o sunkiam darbui – namą išlaikyti. Nugulė jo pamatas. Todėl ar reikia  stebėtis, kai viršum rūsio išgirsti ošiantį Golios mišką ar kranktelėjusį varną Golių, jeigu daug kartų jau skaityta, perskaityta ir, regisi, seniai turėtų būti užmiršta,  bet atsiminta. 
  Toli tie laikai, kai varnas Golius prie Miselio balalės susitiko su jo namais nameliais tapusia pušele. Jau tada ji buvo stipri, matėsi, kad pagyventa, paošta, išsišakota oho - ho kaip drūtai! Tačiau jie jam nerūpėję kaip ir jo paties būti laikai. Jaunystė – kad ją kur – sudėliota taip, kuomet net protas rado, jog viskas, kas yra, tai yra tik todėl, kad AŠ, kad Tu, kad Mes esame. Pušis jau tuo laiku buvo gerokai brandesnė. Čia, sustojusi šioje vietoje, iš jos per amžius nepajudėjusi, tačiau dvasioje jautėsi visaip – net ir keliauninke, ir karaliene. Pasaulis nebuvo jai svetimas, nepažįstas. Na taip, šakų kaip sparnų nekėlė. Labiau rūpėjo, kad išstovėtų, kad šaknys nepavargtų įaugti į žemę ir ten kuo plačiau išsiskeryčioti Ir ką gi – liemuo storyn, viršūnė aukštyn, rieve po rievės, rievė po rievės ir muzikos vis daugiau ir daugiau. Tylus, bet sunkus darbas, tačiau pasisekus jam, pasaulis, regisi, pats ateina: muzikuoja, gieda. Žinoma, būna, kad ir supyksta. Nepaprasta savyje išgyventi pasaulį, kur ir džiaugiamasi, ir pykstamasi, bet aukščiausiose natose vis dėlto:

Oi, kaip gera kaip gera,
Kad tave suradau
Dzūkų krašto šakele,
Aukšto žodžio dangau.

Dzievuliu pavadinsiu
Dar geriau – Motule,
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose...

  Betgi stop! Ką tai reiškia: toli tie laikai? Pagaliau ten gi ir Šklėriai, atitrūkę už daugiau negu šimto kilometrų, tačiau
parodyti juos iš toli man nepavyksta. Kad ir dabar. Dar labiau  pasiraukšlėja veidas, kažkaip aukščiau pasikelia kaktą, kad arčiau rūsio  lubų, arčiau suošusio Golios miško, arčiau jos pušelės, kurios viršūnėje įsitaisę žaltys  ir varnas Golius. Ne pirmą kartą iš ten išgirstu pašaukiat ir, beje, visaip. O šį kartą:   
  – Dzieduli, į kokią bobikę taip įsižiūrėjęs, kad per ausis prisibelsti nepasiseka, – suošė Golios miškas. Ir nebuvo keista tai girdėti. Bobų vasara gi! Ir man ji niekuomet neateina nei vėliau, nei anksčiau, kaip ir Visi Šventieji ar Vėlinės, kaip Kalėdos ar Naujieji metai. Turi savo laiką ir, žmogau, būk pasiruošęs, būk gražus sulaukti svečių be atskiros žinios.
  – Net ir rūsyje?     
  Taigi matot, girdit. Net ir rūsyje. Reikia pasidzyvyti (stebėtis), kiek daug  šviesos padaugėjo. Juk turbūt nedaug tokių (o gal ir visai nėra), kurie nežinotum, jog žmogus šviesesnis už langą, lempą, elektros lemputę. Dar nedaug rūsyje užtrukus Poe su Pro ir Eivyde, bet jau galima buvo pasidžiaugti, kad rūsyje šviesos daugiau kaip dienoje. Iš visur, iš visų pakampių nyksta išnyksta niauka, drumzlina nuotaika, panaši į slogą. Ateina žmogus – ateina ir šviesa. Švietė Eivydė, švietė Poe su Pro, švietė jų kalbami žodžiai ir, bene, labiausiai šia prasme įsiminė Eivydės pasakojimas, labiau panašus į deklamavimą. 
Pasijaučiau, kad rūsys pasimetė ir labiau panašu, kad netyčia įėjęs į kažkokių metų kalendorių, kad ir vieną iš tų, kurie atversti spalio 4 d. lapeliais ir minutę, kitą atsiradę Poe globoje. Ir... ir šit lapelis, kuris  pasirodęs labiau panašus į zylę,  pasak Eivydės, nusitaikiusią įskristi pro lango stiklą...
  – O zyle, o paukšteli, – pakilo atmintyje.
  – Taip, taip, Eivyde. Tu teisi, nes būtent taip ir „rašyk. lt“ literatūroje užrašyta, – girdžiu prakalbusią Poe, bet ne tik ją; girdžiu ir kaip tai atrodę „rašyk. lt“ literatūroje.

Kelintą syk stebiu
į stiklą tavo skrydį,
o atsiminus – skauda, skauda ...
Nelyg ir pats aš būčiau paukštis.

Anąjį kartą trenkėsi,
tačiau pakilo,
o šitą kartą..
paėmiau ant delno.

O zyle mano,
O paukšteli mielas,
jei net skaudžiausią žinią man nešei,
skaudžiau nebus,
kaip mirtyje tave matyti –
išliko nesikeičiantis  peizažas
mano saujoj...

Skaičiavo laikrodžiai,
fotografuodami mums skirtą laiką –
padėjau į šaknis
giliai įkasdamas į žemę,
tikėdamas –
pakilsi kažkada ir vėl.
Gal žiedeliu, o zyle,
gal lapeliu, o zyle,
gal tikrai Dievas žino kaip ir kuo,
o gal iš mano saujos, iš mirties
vėl atskrisi į stiklą.
kad pasidžiaugčiau tardamas:
  – O Dieve,  tu esi...
[Iš kelionių  po Savęsp (Ašašai)]

2018-11-07 00:05Loke1
Loke1 
Patiko skaityti. Ir jūsų savitą stilių pajust.
Neįtikėtinai užburia ir tikėti norisi viskuo

2018-11-06 23:48Žillis van Go
Žillis van Go 
Perskaičiau ir susimasčiau, apie ką tai? Etnografiniai motyvai, perpinti poetika -savitas Jūsų braižas, kuriuose Šklėriai - savastis, išgyventas, nesumeluotas faktas

2018-11-07 22:18Svoloč
Svoloč 
Seniai beskaičiau tokią atgaivą.

TEPASIDARO KNYGA III
Neretai akimirkų laikas nebūna toks trumpas, kaip įpratę suprasti ir jis nedingsta taip, kad, ot, buvo, blykstelėjo ir nėra. Tegu ne akimirką, ne sekundę, tegu ilgiau po Vidinio nykščiu užtruko prispausti 2019 m, tačiau spartos būta ne tik užkeliant nykštį; per trumpą laiką nykštys suspėjo nušliaužti nuo kalendoriaus viršelyje užrašytos datos, atidengdamas jam bent tą šviesą, kurią fiksuoja žmogaus akis. O ką tarti Vidiniui, kai į pagalbą atkako pavėlavusi atmintis? Negi ir vėl:
– Dieve, kaip tu taip leidi?
Ką tarti man, kai šioje atmintyje atsirado kaip kino kadrai gyvi susitikimai, netgi pagyvenimai, netgi reikalais susieta bendra būtis. Tai netgi niekuomet nebuvo pamiršta. Nebent šiek tiek primiršta, nors praėjo... kiek? Ar ne dešimtmetis? Tačiau atmintyje atrodė, kad visą tai labai arti – išlygini, ištiesi delną ir jauti, kaip nuo jo nuslysta paskutinioji 2007 metų (gruodžio mėnesio) para.

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
nelauk rudens-
nereikia laukti!
Mes žmonės esame –
ne paukščiai,
kurie TĄ METĄ skrenda, kur šilčiau.
Prie slenksčių SAVIMI,
kaip mokame,
taip glaustomės –
su ašara, kai liūdesy,
su šypsena, kuomet šviesiau...

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
esi man slenkstis, šiluma namų –
tegu gyvenimas
kaip angelas po dangų skraido,
nors ir sakai, kad neturi sparnų.

Žmona apsivijo rankomis kaklą, prisiglaudė, pagavo lūpomis lūpas ir pagalvojau, kad jos seniai bučiuotos. Pabučiavau, bet taip atsitiko jau įsišvietus kitų metų sausio 1. Ir man labai norėjosi, kad Čžu, kurią dabar, susitikus po dešimtmečio lietuviškai apvadinome, apšaukėme Kiaule, kad ir netyčia, per klaidą pamanytų, kad tekstas skirtas...
– Čžu! Viešpatie, taigi tu, Čžu! – atsiminę vienu kartu su Vidiniu pasakėme tuos pačius kaip tada žodžius ir toks mudviejų nuostabos šauksmas nuaidėjo kaip griaustinis. Per visus atėjusius Šuns metus, per įkandin jų sekančius Kiaulės metus, per visą Zodiako erdvę, per visus pasaulio kalendorius: – Čžu!.. Viešpatie, taigi tu, Čžu, – blaškęsi, trankėsi po Savęsp šauksmas... Šitame laiko žiupsnelyje nėra Kiaulės, negali, neprivalo jos būti...
Nemanau, kad dar kam pasisekė taip reikšmingai pašaukti, kaip mudviem su Vidiniu. Tačiau prieš tai išgirstas iš kalendoriaus kiaulės kriuktelėjimas ir mudviejų su Vidiniu pasireiškusi netolerancija, nekorektiška reakcija, buvo kaip degutas medaus bačkoje. Pajaučiau, kaip po kūną pakilo bėgti visos skruzdės. Vidinis irgi skubinosi atitraukti nykštį nuo 2019 metų datos. O ji, Čžu? Matėsi, kad skauda, nesmagu, bet išliko rami, net tingi ir gerai jautė į kokį begėdišką kampą su Vidiniu save įvarėme. Atrodė, kad ne savęs, o mudviejų su Vidiniu gailėjo Čžu ir stengiasi padėti.
– Nebarkit mano lašinių. Po jais ir taip tvanku, Vidini. O tu dar pirštu užspaudei, – juokavo Čžu, bet taip, lyg rimtą dalyką kalbėtų, kad iš tiesų jai tvanku, kad ji dūstanti nuo lašinių ir sunkiai iškenčia Vidinio nykštį. – O tave, Pranuci, matau ne eilėraščiu man pamojantį, ne žmoną bučiuojantį, o režisieriaus kėdėje. Kur jį dabar?
Iš tiesų, kur ji dabar?
– Gal tu žinai, Vidini? – nepalaukusi, ką jai pasakysiu, pasiteiravo Čžu Vidinio, tačiau ir iš jo nelaukė, ką jai jis pasakys. Paraginusi: „ieškokit, ieškokit“ (atsieit, režisieriaus kėdės), atsiminė, kad svarbesnį reikalą turinti – kad jai reikia nueiti į virtuvę.
– Nepykite, ponai, tačiau teks ne tik pavalgyti, bet ir įtikinti, kad šie metai – ne mano metai ir jų sutiktuvių saliutai ir baliai – ne man skirti. Iki karalienės Čžu, valdovės Čžu dar reikės palaukti. Tačiau negi dėl to turėčiau vengti virtuvės? Juolab, kad sugebu ir būdama kiaule pasirūpinti, kad ir soti būčiau, ir šiltai aprengta. Mano piemenys taip pat.
Taip kalbėjusios Čžu ir paraodančios kaip piemenis į varduvininkus, nemokėjau suprasti. Labiau stengtis, negu jau padaryta, nebuvo jėgų. Galimynės išseko. Netgi nebuvo poreikio bent prisilietus sužinanti kažkaip, o kas gi ten, už jų, mano galimybių. Kas ten, giliau? Labiau rūpėjo atsiminti, kur dingusi režisieriaus kėdė, tačiau ir šis darbas regėjosi kaip beprasmis, bergždžias. O Čžu dar vis smarkavo:
– Varduvininkai! – girdžiu komanduojančią Čžu, – kol dar Kandžius neatėjęs, į virtuvę – bėgte marš! Ir tu, Vidi(ni). O Pranucis te paieško režisieriaus kėdės. Su kėde, Pranuci, ateik, bet neskubėdamas, matydamas daugiau, negu tik tai, kas jau po kojomis girgžda argirdėdamaws, kaip būgnai muša. Buvo gi ir 2007 – ji. Buvo...

Žiemoje gimusi,
pavasarį žydėjusi,
nelauk rudens –
nereikia laukti...
– Matai, Pranuci. Aš nelaukiau. Arėjau anksčiau, dar nesulaukusi, kol ant galvos vėl bus užkelta valdovės karūna. Anksčiau atėjau. Atėjau, kaip ir iš kalendoriau netyčia kruktelėta,kaip kiaulė. Netgi nepasibeldusi. Todėl ir nesibaiminkite, kad atsitiko taip. Bent aš daugiau laiminga, kad atėjau, negu nelaiminga, kad taip atsitikę. Man buvo svarbiau ne ateiti, bet tai padaryti anksčiau už kitus vienuolika. Įskaičiuojant ir Kandžių.
– Bėgte marš, Čžu, pasivyk! – dabar jau sukomandavo sau ir atidarė nedidelės, dar vis Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlės duris.
Neprisimenu, kad durys būtų girgždėję Gal todėl, kad tuokart:
– Dzieduli, ne prie virtuvės, o prie lauko durų ausį dėk, – užgiedojo Gaidys, ir nenutilo, kol jas atidariau.
– Ačiūdie, pagaliau atidainavau. Amen, Pranuci. Nebent dar su tavimi, dzieduli, kartu. Pabandykim gal, a?
– Gal virtuvėje? Ten jau ir Čžu.
– Na taip, kiaulės neaplenksi, kad ir būdamas sparnuotas.Tačiau prašau neužmiršti, kad ir Gaidžio gerklės neperšauksi.
– Netrukdyk pavalgyti, o tada parungtyniausime,– atsiliepė iš už virtuvės durų Čžu.

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

 
8. Tu - ką, girtas, Pranuci?      

  Manau, teisinga manyti, kad ką tik, ką tik praėjusio laiko kad ir nedidelis žiupsnelis jau gali būti nutolęs už įspūdingų tolumų. Žinau, kad man pačiam sunku šią mintį suvokti, bet vis dėlto bandau tai daryti, netgi nežinodamas – kaip? Ir atsitinka kad net jos didenybė Šviesa, per sekundę nukulniuojanti 300 000 kilometrų, mano galvoje praranda ankstesnį autoritetą...
– Nukulniuojanti... Tu – ką, Pranuci, girtas?
Nežinojau, ką pasakyti, bet, matyt, erdvė yra toks dalykas, kad ji ne tik zylei ar varnui Goliui skraidyti, ne tik namui pastatyti, rūsiui iškast, ne tik debesėliui plūkauti...
Taip, gerai atsimenu tą laiką, kai ten suradau, sakyčiau, ypatingą debesėlį. Ir būtent suradau jį laiku, kuomet regėjosi, jog atėjo metas suprasti, kad savo knygai parašyti laikas praėjo. Tačiau tokia nuostata dar neatrodė kategoriška. Ką gi, dievai supyks ar nesupyks, o neišmoktas pamokas verta prisiminti. Lyg ir skaitinėdavau, lyg ir rašinėdavau, bet kaip tuščia, taip tuščia. Kaip ilgai taip gali tęstis? Neatsiminiau, kad tiek daug savyje tuštumos būtų nugulę. Tiek erdvės! Keldavausi anksti, pasišovęs kažką kažkaip pakrutinti.
– Kažką? Kažkaip?
Kai nežinai nei ką, nei kaip tai padaryti, protingiau pamąstyti neįstengiau. Sustojau prie lango, atsirėmiau petimi į jo staktą, kad jausčiausi lengvesnis ir suskatau žioplinėti po apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas. Labai. Ir sykį, ir kitą pagalvojau: dienos nuskubėjo, nubėgo, o pažadai, o ketinimai pasilikę netesėti.
Padangė nepanoro ilgiau pasilikti apniukusi; ji trūkinėjo, plėšėsi į gabalus, skandinosi properšose, prie kurių telkėsi tirštuma, įsispalvodama ir plaukdama debesimis. Ir ūmai tik...
Kas gi čia? Net ūgteliu arčiau lubų, pamatęs labai panašaus į knygą debesėlio vaizdą. Atrodė, tiesk rankas, imk jį nuo padangės ir perskaityk net užrašą knygos pavadinimui:
LABAS. Tai aš, Pranucis,
SKAITAU SAVE
– Turbūt, girtas, – nenorėjau tikėti tokiu reginiu. Ir štai dabar išgirstu vėl, kas atsitikę anksčiau. Ne po ilgų metų, ne dairydamasis pro pastriekėje įkurto departamento langą, bet dabar, kai nusileidęs į rūsį su Bobų vasara. Padėtis gerokai kitokia, bet pirmiausia ji todėl, kad žinau, jog šviesos greitis manęs netenkina. Tai kartu reiškia, kad ir mano kūnas manęs netenkina. Ne todėl, kad jis gražus ar negražus, jaunas ar suglebęs, o todėl, kad:
JONAS GRIGAS: Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje.
– Atsiprašau, akademike, bet atrodo, jog sakėte, kad kažkas skraido 10 000 kartų greičiau už šviesą – manau, kad bent taip reikėję paprašyti informacijos, kad atrodyčiau protingiau, betgi - ne. Kaip Pilypas iš kanapių, net ir persižegnoti užmiršau, kai puoliausi dėkoti garbingam ir margam piliečių kūnais ir dvasiomis susiėjimui interneto erdvėje:
– Smagu buvo skaityti, pamąstyti pagal gebėjimą, pabūti kartu, tačiau dabar imuosi man rūpimiausio darbo: išmokti vienu metu būti girtu ir blaiviu. O, siela, atsiverk, – dar pašaukiau, – ir pirmyn... Jeigu negalima greičiau, tai bent 10 000 kartų greičiau už šviesą.
Kažin, kur aš dabar? Rūsyje? Tačiau gal manęs daugiau negu kūne, negu materijoje sutalpinta? Ir prašau nesityčioti, nes kažkur, kažkur, nežinia kur, bet esu. Miręs? Net jeigu ir taip, tai vėlgi girdžiu
JONAS GRIGAS: Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite.
O kada apie tai negalvota? Turbūt dažniau netgi nežinant, kad esi įėjęs į tokį mąstymo procesą - savaime, instinktyviai. Galbūt ten ir atsakymą, (bent sau) suradęs, bet dėl įvairių priežasčių, kad ir dėl jo paprastumo, nupūtęs jį toliau nuo savęs, kaip nereikalingą, netinkamą, žeminantį moksluose ir veiklose įgautą žmogaus inteligenciją ar intelektą.
– Ėgėgė, ko gi nepasitaiko!
– Taigi, taigi, kad ėgėgė... Tačiau jeigu ramiau ir nesidrovi pabūti iš kanapių iššokusiu Pilypu, tai nepaisant kur esu, (kad, tarkime, ir rūsyje), tačiau regiu tą patį vaizdą, kaip anuomet, stovėdamas prie lango, girdžiu save ten ištariantį: – Viešpatie, negi esi? – O ir savijauta kaip anuomet. Buvo nepaprasta, stebuklinga, neįtikėtina, bet akivaizdu, kad debesėlį – knygą regiu ne per sapną. Anuomet dar nelabai raiškai matėsi jos pavadinimas, tačiau dabar jis išsiryškinęs, kad, prašau, nors pro rūsio sienas fotografuoki ir jokio apšvietimo nereikia...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]
------------------------------
Pranas 
Ačiū, Mike, kad užklydai. Jau turbūt kaip Kalėda. O dėl mano raštų, tai... kiekvieną  kartą parašius, norisi perrašyti. Būna, kad taip ir darau. Dabar  netgi  dažniau, bet vis tiek tokia pagunda  nedingsta. 
Sėkmės Tau!

Mikė Lilikė 
Keista, o aš kažkodėl visai priešingai apie tavo rašymą manau. Ir net nemanau, o paskaičiusi jaučiu, kad taip čia viskas vietoje ir kad būtent taip, o ne kitaip turi būti... Tarsi kažkur kitur yra tai užrašyta ir tik perrašyta dabar. Lyg kokia biblija... Rimtai.
tamsta TIESIOG yra, Ačiū. .

Jonas Grigas Kokios gilios, filosofiškos ir nuoširdžios gerbiamo Prano poetiškos mintys apie gyvenimą ir pasaulį. Šaunuolis, gerbiamasis Pranai.

Pranas Karlonas Priimu, mielas Jonai, tavo žodžius taip, kad net bijausi rašyti. Ačiū. Būk drūtas. O ir be rašymo neapsieiti. Daug niekų prirašęs. Dabar tai lyg paguoda, kad gal blogiau jau nesugebėsiu.

Danutė ValentukevičienėTai bent! Įdomu pagalvoti apie intertekstualumą. Nauja!

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė Jūsų kūryba visada priverčia susimąstyti.Ačiū Jums Pranas Karlonas❤

Saulius Karlonas Taigi Pranai, gal tikriausi regėjimai, bendražmogiški išplaukia iš vaikystės. Kada su tėvu atvaziuodavom į Šklėrius, pas dzieduką susirinkdavo Bakanauskų, Mazgelių, Krušų vyrai, susėsdavo ant suolų pirkioje prie ilgo stalo, be skubos, vesdavo , mums vaikams atrodant, laba rimtas kalbas. Ir gražu būdavo, kada prieblandoje, prie žibalinės lempos šviesos jie atkimšdavo popierinį butelio kamštį, papildavo ant stalo ir uždegdavo melsvas ugneles. Tik niekaip nesuprasdavau, kam jie tai daro, bet visa tai atrodė iškilmingai , kaip bažnyčioje.

Lina Tiesiog Skaitai ir stebiesi: iš kur žmoguje tiek daug pojūčių, kaip betarpiškai vieni ,vaizdiniai persipina su kitais, čia skaitai apie nukulniuojantį šviesos greitį, čia apie erdvę, kurioje tiek daug vietos viskam, čia apie svajonę parašyti knygą, bet"...nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas...". Čia taip vaizdingai aprašomas padangės vaizdas, kur debesėlio vaizdas pavirsta knygos vizija, čia apie egzistencializmą, apie "... kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius...". Jau netgi iškyla ir būsimos knygos pavadinimas. Skaitai ir, rodos, vaikštai klaidžiais autoriaus sielos labirintais, kur išėjimą žino tik jis vienas, bet verčia ir mus mąstyti ir ieškoti kelio iš jam ir kitiems rūpimų klausimų ir minčių labirinto. Ačiū Jums, nemoku glaustai komentuoti, gan plataus spektro temų ir apmąstymų.

Pranas Karlonas Ai, Lina, Lina, man labai nelengva priimti gražiai iškalbėtus žodžius, bet užtat labai džiaugiuosi, kad tokių žmonių kaip

77777777777777777777777777777

TEPASIDARO KNYGA IV
Seniai buvau žegnojęsis, bet aną kartą persižegnojau, paprašydamas angelą sargą, kad nebūtų lemta ištarti kiaulės vardą – nei dabar, nei bet kada. Lyg būčiau tikras kinų tautos žmogus ir kiaulę rodyčiau tik taip, kaip ją pažinau – kaip laiko Valdovę, kaip Karalienę Čžu. Tai ne nauja. Taii sumanyta, atsiradus jai iš Zodiako ženklo su 2006 metais. Man tuomet 65, kai jau neieškojau savęs veidrodyje, supratęs, kad ten niekuomet savęs nemačiau ir nematau, o tai, ką matau – tik apibrėžtis, tik išvaizda. Už jos gi, už apibrėžties esu turtingas ir labai panašus į Čžu. Ne iškart taip sužinota, bet pats sau nenorėjau tikėti, kad jau po dešimtmečio vėl sukriuksės kiaulė. Kur dingo Čžu? Kodėl?
– Galbūt ir todėl, kad atpratome save matyti veidrodyje, – ne sykį girdžiu padūmojantį Vidinį. Tačiau tai pasirodė labai naivu, bet tik pradžioje taip, nes greit sudirgo pasidomėti – o kuo gi dabar užsiėmę?
Ir labai gražiai prisiminė nedidukas nutikimas. Pamatęs pakampėje nukritusį popiergalį tingiai pasilenkiau, o pakėlęs jį, tingiai skaičiau, suradęs ten ir save.
– Ir ką jam galiu pasakyti? – klausiu iš lapelio teksto ir tariu, – Nebent tik, kad jis nevykėlis, – ir pykstu, neužmiršęs skaitytojui parašyti, kad giliau, savyje, buvo ir kitoks nusiteikimas, kuris irgi nenorėjo tylėti. O iš lapelio Vidinis:
– Sakai, kad nevykėlis?
– Dėl to abejonių nėra, – vėl jam, Vidiniu atsiliepiau ir lyg panorėta pažerti argumentą: – Jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam, kas beliko daryti? Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną valtį?

Su Vidiniu nereikėję susieiti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie kažką manome. Nereikėję erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo – dažniau palaipsniui, pajaučiant nykimo procesą, bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą, irgi labai įvairiai. Gali būti, kad surastas ir iš pakampės pakeltas tekstas irgi buvo skirtas tokiam nubudimui. Tačiau dabar tai ne svarbu, nes tokia makulatūra pasitarnavo kitam, nenumatytam dalykui, mano galva, labiau įspūdingam.
Man bandant atsiminti dėl ko su Vidiniu taip šnektelėjome, kad net popierėlyje prireikė užrašyti, pirmą kartą išgirdau ją.
– Matau, kad mudu, Pranuci, labai panašūs.
Panašūs? Šalia manęs, įsistiebusi ant užpakalinių kojų, stovėjo kiaulė.
– Panašūs. Ar kad ant užpakalinių kojų atsistojusi. Tu – ką?
– Kažkiek ir dėl to, tačiau labiau, kad mėgstame knistis, knisti. Aš irgi. Nepaprastai. Knyslė esu.
– Kaip tu čia ir iš kur?
– Aš ne tik čia, aš visur. Būkime pažįstami. Mano vardas Čžu. Taip, taip, mano vardas Čžu. Ką? Pirmą kartą girdi? Štai ir išknisau tokį, kuris pirmą kartą girdi Čžu vardą.
Žiūrėjau į Čžu akis, o iš jų švietėsi didelis ir platus kaip dangus kelias. O Čžu:
– Kol esu ir dar būsiu čia, nieko bloga, kad savo raštus į šiukšlyną sumesi. Kaip rašai – į makulatūrą. Čžu mėgsta knistis po šiukšlynus.
Pasidarė įdomu ir kažkaip platu, atvira, lengva, laisva būti savyje. Manau, kad taip buvo dar kartą niuktelėta drąsiau ateiti į save, į auštantį, beatsiverianti Savęsp. Manau, kad ne be tokios paskatos atsirado ir eilėraštis „Šalis Savęsp(i)“ .
Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė.
Į kurią gyvent įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

Pažįstu jau
Su kryžiais šitą žemę,
Su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
Čionai, Savęsp, gyvena mano laisvė,
Atėjusi per kraują, papročius,
Per žodį, per vargus...

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus
Žmogaus būty, kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės.
– Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek daug, kad saugok nuo tokios betvarkės net ir mano priešus. Tačiau pasitaiko, kai užmiršti dalykai atsišaukia iš makulatūros. Kartais ir patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir lauku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusio teksto raštą, tačiau stengiuosi perskaityti. Kartais pavyksta, kartais – ne, Čžu.
– O! Tu atsiminei mano vardą? Man tai labai miela,–- pasakė ji ir klausė: – Tu nori būti režisieriumi, taip? Kaip Dalia Tamulevičiūtė. Taip? – netingėjo klausti ir klausti prieš dešimtmetį ir neužmiršo jam praėjus.
O aš? O mudu su Vidiniu?
Į save rodydamas šaukiau: kiaulė, kiaulė...
Dangus irgi pasigavo ir nešiojo kaip griaustinį
O Čžu už virtuvės durų, kažin ar girdi?

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

 

10. Iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...

Rekomendavo: dovanėlė

– Papoteriauk,  dzieduli.  Nagi papoteriauk, – pats sau šypteliu suvokdamas, kad  gyvenimas rūsyje įsijuda. Kažkaip savaime. Ir Poe su Pro, ir varduvininkė Eivydė užimtos taip, kad aš kaip toks, (netgi kaip rūsio šeimininkas) visai joms nerūpiu. Daugiau užimtos  atradimais, kuriuos pačios kiekviena susiranda. Turbūt, kaip ir aš,  kažkaip kitaip pasidairius po Savęsp. Ko gero, rūsys panašiems  eksperimentams labai tinkama vieta. Net pagalvojau, kad  jis ne šiaip sau įmontuotas paminklu į... 
  –  Paminklu į?...
  Užspringsta vis dėlto ir toks kalbėjimas – tyla į save, tačiau dėl to  tiesa nedingsta: nemenką laiką ant aukšto pjedestalo, it Dievas palaiminimui pakėlęs ranką,  stovėjo Valodia. Čia. Būtent čia.  Nors  vieta atrodžiusi gerokai kitaip ir įvardinta  kitaip – Lenino aikštė. Argi  galima buvo pamanyti, kad nors Valodia ant pjedestalo ir, beje, kaip ką  tik pasakiau, aukšto, tačiau rūsys –  aukščiau. Neatrodė, kad malda galėtų pertvarkyti tokį vaizdą, bet įsiklausęs girdžiu.

Pažįstu ne tik kryžiais šitą žemę
su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
tai čia, tai ten ir dar
vien tiktai Dievas žino – kur.
Kažkaip per godžiai savo praeitį iššvaistom.
O kaip surinkti visą tai,
kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję?
O Dieve –  ne! tai ne malda –
būtų jautru, kad bent jos prieigoms
toks dvasinis šnabždėjimas pritiktų. 
 
  Taip, taip, žinojau, kad malda atsižegnoja priimti  tokį posmą,  bet dar vis ardžiau kažkada man mielą eilėraštį, perdėliodamas jį kitaip ir  pamanydamas – o  gal, o  gal... Tačiau tai irgi buvo kažkoks atgaivos,  apsisprendimo, galbūt netgi pasiaukojimo dalykas – ardyti patį save TOKĮ  vardan KITOKIO. Kita vertus, jeigu viltis ir neprasimuštų į  realybę, vėlgi ar verta manyti, kad taip sugaištamas laikas.   
  Akimirkomis šmėstelėjusios mintys tuoj dingsta. Tačiau nuo jų specialiai nesišalinu, neveju jų kuo toliau nuo savęs ir jaučiuosi įsitikinęs, kad jos netoli, šalia, kad jos reikalingos vien todėl, kad tikiu jas esant reikalingomis ir netgi būna, kai iš ten užrašau į savo autoportretą. Kad ir taip:

Išgėriau šulinį. Lig dugno.
Dabar geriu rasą.
Po lašą lašelį.
Panašiai kaip senatvę –
po trupinį duonos į burną,
po žingsnį žingsnelį
be kelio kelelio
per gyvenimus savo ir – ne,
su diena dienele
po dienos po dienelės
iki...
.................................
Neskubinki, Dieve,
kol dangų iš  žodžio
kaip medų kopiu.

Ir iš tikrųjų  neskubinki, Dieve, nes vis  dažniau prisieina pamanyti, ar ne dėl to  – ne dėl neskubos – atsiveria ir rūsyje tokios erdvės. Akivaizdžiau rodant – nuo turgaus, nuo kartuvių Vilniaus Lukiškių aikštėje iki bunkerio...

Kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję? –
  lyg ir suklusti, lyg šitaip save pašaukiantį girdėtum ir prašantį pasirūpinti turėti savo poterį, kuris tiktų Savęsp valstybės bažnyčioms. Ir va, šį kartą atsiminiau Kandžių.
  – Atsiminiau?
  Koks biesas taip girnas žmoguje suka? Dažną gyvastį ir daug kitokių dalykų, kažkodėl rodau kaip į atsimintus, nors jie čia  pat –  tiesk ranką,  sveikinkis ar kitaip bendrauk. Nemanau, kad taip elgtis teisinga.  Yra gi jis, yra Kandžius. Jo netgi dabar daugiau, negu tuomet, kai jis ant mano kelių ar rankų. Šuns metai gi. Per visą dangų. Per daug valstybių ir tautų. Ir atsitiko taip,  kad kai vasario 16 d. Lietuva kėlė vėliavas valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti, jis, Kandžius, pirmą kartą išėjo į Šuns metų viešpatystės tarnybą.
– Ėgėgė! – šaukiau per visą Savęspi, –  ar matot, ar žinot, ar  girdit? – Ir varnas Golius tūpė ant iškeltos vėliavos stiebo ir skelbė, kad prasidedantys šuns (Kandžiaus) metai užtruks iki 1919 metų kovo 4 d. Esą, skubėkite, nes tai nedaug, o kito sykio jo reikės laukti dvylika metų.
    Nesinorėjo  prisipažinti kvailiu ir patikėti, kad tiek sulauksiu. Nesu iš varno Goliaus giminės, o jeigu netyčia ir sulaukčiau – argi rimtas  dalykas kone šimtamečiui po balius bastyti? Tačiau apie tai mąstyti  nebuvo įdomu ir svarbu. Kur kas smagiau ir džiugiau, kad labai realu, jog savo aštuoniasdešimtmetį sutiksiu Šuns metuose, o ir baliui juose pakaks laiko, kad tokį nebūtų sarmata prisiminti. Na, ką pasakysite, a?
  Apsidairau po rūsį, o čia tiek erdvės,  tokie toliai, tokie horizontai, kad,  ačiū, Die, jog nesu užkeltas vyčiu ant žirgo. Jį su žirgu pats laikau rūsyje  ant delno ir sielai tai ne jokia kliūtis, kad ir matytume kartu, ir  pagiedotume, pašnabždėtume kaip į kunigo ausį per išpažintį: 

Tiek daug surinkusi
ir nieko nepraradus
ŽMOGAUS būty kaip amžinybė
dvasingai virpa jo Savęsp – šalis didi –
nuo lopšio ir nuo medžio kryžiai kalti
iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]

TEPASIDARO KNYGA VI
( Šiapus durų su Čžu)
Grįžtu atgal, atgal... Ir dar arčiau atgal į save, kai regisi, kad jau atsimenu, kaip įsišvietė anas, man rūpimas laikas. Jis dar vis toli, tačiau jautru suvokti ar bet įtikėti, kad ir tolimi laikai sugrįžta, susiranda jiems reikalingą tave ir, matyt, viliasi, kad ir jiems kažkuo padėsi.

Grįžtu atgal, atgal...
ir nežinau tiesų,
kurios tik tau ar man,
kaip Saulės nežinau,
kurį pakeistų šitą,
kuri maitina duona,
girdo vandeniu,
kvėpavimu ateina į krūtinę,
kuri kaip Dievas, ji viena...

Viena ji, bet visur,
kur gyvastis į kosmosą įsiterpė
ir teka jau ne be manęs.
Pažįstami, nors ir išmėtyti,
po šviesmečius toliau,
negu suprasti mokam –
ne tiltais susitikti vaikštome su savimi –
tekam krauju...

Šis rytas irgi man
tik vienas ir daugiau nebus —
dievai savo darbų nemoka atkartoti.
Jau ne Adomas Aš
Tu - ne Ieva,
Bet kiek bebūtų mūsų —
esam žmonės.
Galbūt ir žodžiai šie, kuriuos rašau,
išnoks į kraują, atmintį, žinojimą,
kad man ir gera, ir smagu kalbėti juos,
nepaisant, kad tik vienas visame ryte,
kad nors parodyk tokį į save
ir žioptelėk:
o kuo gi aš ne Dievas?

Atrodė, galėjau džiaugtis suradęs tokį galingą pajautimą, tačiau taip neatsitiko. Vėl pradėjo judėti įšalas, o meistras, pasiėmęs įrankį, vėl pradėjo skobti. Mane? Neskubus jis, bet netingus ir išmanus. Per mane ir pats save paragindamas:

O kuo gi aš ne Dievas
Ar, tarkime, ne kiaulė, Dieve?

– Ačiū, Dieve, kad esu... Kad ir akimirkoje, vis tiek, ačiū...
– Na matai, kaip miela, – atsiliepė Čžu. – Knisau, knisau ir vėl tave išknisau. Ir rašto pažinau, Pranuci. Pamaniau, kaip čia taip? Man netgi pasirodė, kad čia kita dalis rašto, kuri neseniai skaitėme. Pažiūrėk, tau geriau regėsis, režisieriau?
– Režisieriau?
Atmintis pradėjo tekėti kaip atšilus pavasariui beržų sula. Tai buvo antras susitikimas su Čžu. Jis netrukus po pirmojo. Vienas kitą netgi panorę užmiršti, nebūtume galėję taip padaryti, tačiau smagu buvo suprasti, kad tokių ketinimų nebūta.
– Sakau, iš braižo man pasirodė, kad čia tavo raštas. Pagal turinį –taip pat panašu. Nagi pasižiūrėk, paskaityk.
Kad raštas mano, abejonių nebuvo. Neilgai truko įsitikinti, jog Čžu įtarimas, kad ji suradusi neseniai mudviejų skaityto nudrėksto teksto dalį, yra akivaizdus dalykas.
– Neįtikėtina, Čžu, bet teisi. Šioje skiautėje ir data užsilikusi. 2006 metai. Gruodis.
– Dvidešimt antroji diena.
– Tavo akys Čžu, akylesnės. Neįskaičiau. Spėlionę taip pat perkvalifikuoju į tiesą.
– Atsimik, Pranuci, kad tai buvo Šuns metai. Jų pabaiga. Ir aš jau ant savo galvelės dėliojausi karūną. Prisimenu, mėgdavo ir Kandžius ateiti ir pažaisti su ja. Sakiau Jam, jog labai tikiu, kad po greito laiko tokios prabos karūną kels ir jo galvelė. Jis labai greitai išmoko tarti mano vardą ir būti padoriu džentelmenu, – pakalbėjo Čžu.
Dabar ji buvo anapus virtuvės durų ir nežinojau, ką ji ten veikia. Tačiau dėl to ogi nejaučiau ne mažiausios skriaudos, kad būtent ji paliko mane savo paties namuose šiapus virtuvės durų paieškoti režisieriaus kėdės. Ir štai kokie dalykai, kokia gyva atmintis, kokie susitikimai ir atradimai, kokia džiugi, pasakysiu, Dalia atsikvėpė į mano sielą. Nagi verta pasakyti, kad nereikia bažnyčios, kad galėčiau pasakyti, jog ji mano. Sutuoktas (apženytas) su ja be bažnyčios. Ateikite, žmonės, ir pažiūrėkite, kokia ji miela. Ir nepriekaištaukime, nebarkime, kad ji ne visuomet tokia. Yra akmuo, vadinasi, ir ji, dalia, yra. Yra lietus, debesis, taigi ir vėl su savo dalia. Ji ne tik man, ne tik žmogui Ja dalijamasi panašiai kaip būtimi ir labai panašu, kas jos dalybose išbluko, išsitrynė vienovė – per ją atsiradę, kas buvo, kas yra ir bus. Ir jau neabejoju, kad galima ją imti už parankės ir kartu žvalgytis režisieriaus kėdės..
– Vidini, girdi?
– Turint tokį dokumentą rankose, manau, kad mums, Pranuci, nereikėtų abejoti, ar girdi Vidinis. O Čžu irgi labia džiaugiasi, kad gali tau padovanoti tokią laimingą, taip besidžiaugiančią dalią.
Nesuvokiau, apie kokią dalią Ar Dalią kalbėjusi Čžu, bet man trūks plyš reikėję užrašyti. Atkakęs Kandžius vėl kaip tada glaustėsi prie Čžu, o dangus su žeme irgi šiltai glėbesčiavosi, dalijosi vienas kitu savimi. Parašęs tekstą gi, žinojau, kad ne taip paražiau, kaip girdėjau...
– Ką? Ir vėl į makulatūrą, – pirmoji sunerimo Čžu. – Ne, ne... Kol aš čia – ne.
– Ir kol aš čia, irgi – ne, – atsiliepė Kandžius.
Ir tuomet taip:

Nejau manei, kad numiriau?
Aš greitai mirti neišmokus.
Atėjusiai gyvent į žmogų,
Su juo man skirtis nevalia.

Aš – čia.
Vėl prie Varėnės, kur Merkys,
Paėmęs ją už rankos, tyliai veda
Į Nemuną...

Nedidelė ir jo lietuviška šalis.
Bet pažiūrėkite,
Kiek nemažai virš jos
Žvaigždynų dega!

Nejau manei, kad numiriau?
Prisimeni?
Sugrįžk ir tu į mūsų klasę,
Ir būsime kaip buvom – 25.
Ir netiesa,
Kad iš savų kažką praradom –
„Škac, mirtie,
Visados škac“.

Tuomet atskrido Pelėda. Man ji pažįstama, nes dažniau su ja susitikdavome „Žalios žolės“ svetainėje. Atskrido tyliai, negirdima. Neskubėjo pasirūpinti, kad kas ja pamatytų, girdėtų. Pakėlė vieną sparną, kitą, paskui suglaudė juos lyg būtų tokią manierą nukopijavusi iš nupieštų paveiksluose angelų, kai jie tokie geručiai, jog atrodo, kad tik todėl jie angelai, kad nieko daugiau nemoka, o tik melstis, melstis... Ir tarė, bet irgi taip, kad tik sau būtų girdima.

O ne! Aš nemanau,
Kad Tu mirei, Daliuk.
Aš tik sakiau,
Kad į Varėnės – Merkio žemę
Mes grįžtame...
Ir Dievas pasitinka mus,
Norėdamas priglausti prie krūtinės savo.
– Nebūk kiaulė. Žinau, apie ką galvoji, – pakuždėjo į ausį Čžu. – Supratai? Nebūk...
– Ir aš žinau, apie ką galvoji. Au! Au! – amtelėjo Kandžius į kitą ausį.

12. Ėgė – gė – gė! (šauksmas)     

    Žinau, kad tik taip parašyta ir skaityta ne kartą, tačiau iškalbėti taip, kaip reikėtų, ogi niekaip nepavyksta. Skaitau dar kartą – puiku, nesibaimini, kad  perskaitai žodį  žodin kaip jie užrašyti anuo laiku, betgi supranti, kad visgi tekstą perskaitai kitaip, negu aną kartą, dabar jis netgi kitaip spalvotas ir šia prasme vėlgi nepakartojamas. Šie dalykai darosi  jautresni, kad juos išgirstu lyg pirmą kartą  skaityčiau. Ir neturi reikšmės, ar jie Pro įkalbėti, ar Poe.
  Ot, susiradau iš „Rašyk“ literatūros savo bevardį, pažymėtą „ (18) “. Užmirštas, nereikalingas, suniekintas. Užstumtas už durų ir spyna surūdijusi pakabinta šalia užrašo: Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose. 
  Dingt į širdį.  Kaipgi  čia taip, a? Anksčiau lyg taip nebuvo. 
  Įėjau, dairausi,  palinkstu prie teksto. Naudos nedaug, kai akiniai neatsiranda. Ir vis dėlto siela atsibunda.  Krūtinėje šilčiau, šilčiau...  Negi perskaitysiu?

Na ir tikėki savo akimis! –
Mažam taškelyje – sutilpusi žvaigždė...
Atrodo žarija didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu gėlė.
 
  Ir darosi dieviškai gera, kad jau tada (2011– 03 – 26) Poe pasiėmusi pasidairyti po kosmosą. Jau ir tada save įtikinėjau,  gal net gebėjau įtikinti, kad yra dalykų, kurių protas nesuvokia. Ir kaip suvokti, kai esi už toliausių tolių ir pajautomis suvoki, kad žemė išnyksta ne  todėl, kad sunyko, išgaravo ar kitaip į nebūtį nugarmėjo... Ne, ji yra, bet teisybė ir tai, kad ji išnyko iš akių  vyzdžių. Ir kam pasakysi, kaip  parodysi, kad ji yra. Toli toli,  oi, kaip toli nuo jos atsiskyręs ir vis dėlto, žmogaus Žodi, neturi teisės  tylėti. Rėk, šauk, melskis, sumanyk  kitokias  veiklas, bet liudyk, kad  ji, Žemė, yra.  Toli toli,  oi, kaip toli...

Todėl ir vėl save paraginu mintim –
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys –
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo...

  Tačiau tik dabar tai perskaitęs, pasidairęs po jį ir aplink jį, suvokiu, kad ir šio bevardžio eilėraščio protas nesuvokęs... Aš gi per šį laiką patyriau netgi didesnius už šviesą greičius. Tai reškia, kad jau išmokau skraidyti ne tik kaip materijos Pranucis, bet kaip ir dvasios Pranucis. Nesakau, kad iš gero gyvenimo. Labiau tikėtina, kad priverstas esu tokiu būti, nes pasakyta:
  Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje. 
    – Ėgė - gė-gė! kur tu? koks tu? – šaukiu pats save ir nesurandu, nes, kaip suprantu, per greitas, už šviesą greitesnis. Materijos Pranas išnyko aukodamasis dvasiniam save. 
  – Ėgė-gė-gė! – svarbiausia, kad esu, – atsiliepiu. Tačiau praėjus nemažiems metams ir vėl klausimėlis: kažin, kiek tas aukojimasis tęsėsi?
  – Broli, nepyk, kad toks užuomarša. Užtat dabar tavęs čia nepaliksiu. Ne – pa – liksiu...         
– Ar manai, kad pas tave rūsyje geriau? – atsakė mano  neįvardintasis? – Kita vertus, argi skundžiausi? Suskaičiavau, kad aplankė penki šimtai septyniasdešimt devyni lankytojai. Netgi ir septyni administratoriai / kritikai. Va, pažiūrėk, kai atrodo bendras jų parašas.
  Pažiūrėjau ir nors šauk, kaip Vistoje aplenkus šviesos greitį. Taigi ėgė – gė – gė, ponai! Rūsio sienos tokios erdvės nesunaikina, o šviesa joje  elgiasi ne kitaip. Ir panašu, kad ir rūsyje ne visos žvaigždės viena su  kita savo šviesa yra susitikusios, ne visos jos pažįstamos. Tačiau ar kartais neatsitiko taip, kad rodydamas į erdvę, pats to nežinodamas, piešiu, konstruoju, beldžiuosi į Dievą? 
  – Džiaugiuosi, kad  tu būtent toks esi. Ne čia gimęs, ne čia, Eilėrašti, bet sugebi iš begalybės atkakti  greičiau, negu septyni  administratoriai / kritikai bendru parašu paliudyti, koks tu nevykėlis.
– Aš? Nevykėlis? – nustebo eilėraštis.  – Taip, Pranuci, gali sapnuoti,  bet nedrįski tai kalbėti man į akis. Girdi? Tegu taip nebūna. Iki 2, tik pažiūrėk 1. 5714285714286)  nemoka suskaičiuoti. O administratoriai! O kritikai! Argi ne gėda? Ir dar... Bent teišmoksta suskaičiuoti iki sekstilijono.
Eilėraštis pašokinėjo, pabarbeno abėcėle ir skaičiais, dar šen ten krapšt, krapšt ir žiū, kad jau paduoda užduotį pamokai ant popieriaus atrodžiusi taip: 
1000 (tūkstantis)
1000 000 (milijonas)
1000 000 000 (milijardas)
1000 000 000 000 (bilijonas)
1000 000  000 000 000 (bilijardas)
1000 000 000 000 000 000  (trilijonas)
1000 000 000 000 000 000 000 000 (kvadrilijonas)
1000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (kvintilijonas) 
1000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 (sekstilijonas)
  Truktelėjau pečiais, nesusivokdamas ką tarti.
  – Pagyvensim – pamatysim, bet reikia gyventi, o nugriovus, tarkim, Lukiškių kalėjimą nereikėtų manyti, kad pastačius naujus visuomenėje  bus geriau ar atėjus į „Rašyk“ rašinėti nuorodas: šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose Tačiau, žinoma, dėl proto vargo  visuomet buvo ir bus.
  – Na taip, pagyvensim – pamatysim...

2018-12-14 17:55

11 11      11  11        11        11111111111111111111111

TEPASIDARO KNYGA VII
(Kai tirpsta žodis MEDĖ)
Vis dažniau pasikartoju: nuo savęs nepabėgsi. Anksčiau tai lyg kitų pasakyta išmintis ir tiek. Niekuomet nebuvo noro, kad prieš ją kepurę kelčiau. Įstrigo galvoje ar kur, ir tokią ją nešioju. Ir dabar neateina noras atsikratyti ar kaip kitaip su ja apsieti, tačiau suprantu, kad ji pati darosi veiklesnė. Dažniau suklustu, darausi atidesnis ar bent įsivaizduoju, kad taip. Žodžiu, ji dirba, įauga į raumenis, įsiterpia į paveikslus ir netgi saugo nuo nemeilės: esą, kokie bebūtum, nuo savęs neįmanoma pabėgti.
Ak, sakote, kad ir vėl kažką rezgu iš sapnų?
Deja, jiems sapnuoti nėra laiko. Dar vis lūkuriuoju, tikiuosi, kad virtuvės durys atidarys, tačiau – ne. O dar palaukus, jau ir laukti nereikėjo. Pasijaučiau, kad pagaliau ledai pajudėjo. Savęspi prasivėrė plačiau negu galima buvo tikėti.. O! Savęspi pasauli, negi galėjau tikėtis tokios malonės. Ir kaip už jį padėkoti? Vietoje virtuvės štai kokia prabanga!
– Varnai, užrašyk!, – pašaukiau ir šauksmas nuaidėjo į visas šalis, o jis, varnas Golius, irgi čia, net ir šaukti nereikėjo. Ir nieko nereikėjo, tik įsiklausyti į nuaidintį šauksmą ir atsiminti, kaip tai atrodo. Turbūt pavyko, nes net neišsukant ir savo paties praminto tako, prašau:
– Klausykite, kaip skamba žodis MEDĖ.
Giliai atsikvepiu, prarijęs oro gurkšnį ir, regisi, krūtinėje sugriaudus, žaibus sugėrė akys.
– Pajauskite, kaip tirpsta žodis MEDĖ, –
dar paprašiau, bet Vidinis jau sukrutęs, daro darbą, kurį padarius prasideda atsikalbinėjimas – atkaklus savo autorystės neigimas. Lyg tai būtų sumestą į balą, sunaikinta, lyg neaidėtų, negiedotų. Jau savaime, netgi taip be jo:

Tai ne griaustinis sieloje sugriaudė.
Ne žaibas švito - geso akyse.
Po kojomis prakalbo lūžtanti šaka –
Į MEDĘ, seną girią įėjau,
Suradęs pėdsaką medėjo.

O Varnai, pakuždėk Tamošiui,
Ar žino jis, kaip miršta žodžiai?
Betgi ne pienburnis ir tu.
Abu, kol dar ne pragare,
Ateikite į išpažintį šventą – – –
Medeinė - miškų deivė
Pro laiką žiūri į akis
Ir graudžiai šypsosi matydama,
Kaip nedrąsi ranka
Žemėlapyje skaudžiai rašo:
“Gardino medė (giria) ”.

Laukiu, kas toliau, tačiau Vidinis taip pat laukia. Jis kantrus. Jis budi. Supranta, kad darbas nebaigtas ir tokį palikti – gėdinga. Ir ypatingai, kai žino, kuris iš mudviejų bus parodytas kaip kūrinio autorius ir žmonės rodys kaip nesubrendėlį. „Eh tu... Ne Vidinis tu. Tu mano bėda, nelaimė, tu galvos sopulys, – pykstu savijautoje, kuo giliau pasinerdamas į Savęsp, kad nebūčiau girdimas, bet toks laikas brangus ir nežinai, ar kada juo dar būsi sušelptas taip žodžiui ištarti, kaip šį kartą:

Kalbėk, Tamošiau,
Varnai, užrašyk,
Atkeldami vartus istorijai įeiti –
Nejau medėjo žingsniuose,
Kęstučio sūnų Vytautą girdžiu?
Tenai, anapus sienos Lietuvos,
Nutilo būti paskutiniai dzūkai.
Bet žingsnių aidas medėje
Į sielą su perkūnais trenkia – – –
O ne! Ir ten,
Kur mūsų jau nėra –
Negalime nebūti.

Klausausi. Lyg ir aidi.
– Vidini, girdi? Sakau, kad lyg ir aidi.
Sutarimas su Vidiniu man visuomet reikšmingas. Net atkakliai, net specialiai nenorėdamas pripažinti jo tokios įtaigos, jaučiau, kad nemaža dalis jo savijautos kažkokiu būdu persimeta į mane: gera jam – gera ir man, bloga jam — ne kaip ir man. Nuo jo dvasinės būklės nemenka dalimi priklausė ir mano sveikata. Net pagalvoju, kad turiu teisę papriekaištauti jam, kodėl mano kūrybinėje autobiografijoje iki šiol neatsirado bet kiek padoresnė poezijos ar prozos knygelė. Ne sykį keliausi parašyti ją, tačiau vos įsibėgėjus, motoras pradėdavo čiaudėti, kosėti, strigti, greitis nykti, dusti ir galop tekdavo pripažinti eilinę nesėkmę.
– Kodėl, Vidini?
Tačiau nepaisant patirtų fiasko vis dar nesiryžau atsisakyti tokio ketinimo. O nedrįsdamas garantuoti sėkmės savimi, rodau į Aukščiausiąjį: esą, besistengiančiam ir Dievas padeda.
– Dievas, žinoma, visuomet padės, – nesitaikė, kad būtų paprieštaravęs Vidinis, – Galbūt sveikata, dar kitaip, bet už tave molio ar cemento nemaišys, akmenų neskaldys.
O vieną kartą išgirstu:
– Klausyk! – trumpai iš šūviu pykštelėjo Vidinis ir nutilo, nurimo, apkurto. Lyg nebūtų jo. Lyg ištirpo į mirtį. Tačiau trumpam, o atkutęs iš jos:
– Ko tyli, Pranuci? Sakiau, reikėjo tik išgirsk jį ir prašau...
„Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena“
– Ha! — žioptelėjau. – Sakai, pasidarė pirmoji diena. Betgi jis apie pasaulio pirmąją dieną. Netgi ne jis, o Biblija taip žino.
– Tu ką? Ir dabar negirdi? „Tepasidaro knyga“. Štai ką iš Dievo girdžiu. Parašyki stambiomis raidėmis šiuo du žodžius, prilipink juos ant krūvos makulatūros popierių. Pamatysi, kaip tai gražu, prasminga. Tačiau skaityti ją jau dabar reikia. Retai kam tokia parama pasitaiko, kaip tau. Girdi?
Aplink miškas, pušimis kaip žvakėmis sustrigdytas į smėlingą šilinių žemelę. Ošia, kvėpuoja, dejuoja, sapnuoja. Pažiūri link Vilniaus ir neužmatai, kad būtų kitaip. Pažiūri link Gardino, irgi vaizdas toks, lyg visas kraštas į didžiulę MEDĘ sukritęs. Ir vis dar beveik nepažįstamas. Kaip negirdėsi? Net jeigu ir ausimis būtumei kurčias.

Sunku suprasti, kaip kam laikas vaikšto,
Bet nemanyčiau, kad viena kryptim -
Vėl akyse gaisrų pašvaistės,
Vėl Gardinas išdegintas ugnim.
O ašarų nebūna - jos išdžiūsta
Ir sudega kartu su akimis.
Išnyko jotvingiai.
Bet Gardinas juk -
Lietuvos pietų tvirtovė –
Ir vėl į kalnus įkelia pilis.

Šį kartą Vytautas išmaišė molį -
Ant kalno pirmą mūrą pastatys…
O medės Gardino, Ežeronių! …
Pavargote iškristi pelenais
Aukštai statytų ir sudegintų pilių---
Medėjo žingsniuose
Kęstučio sūnų išgirstu.
Nutyla žodžiai,
Savęs atminti nebegalim.
(Net ir Tamošius - ne!),
O kunigaikštis Vytautas
Lig šiolei Gardine.

14. Sugrįžus atgal į spalio 1-ją

            ... irgi negalėjau patikėti, kad būdami rūsyje, galėtum sugrįžti atgal. Ne tiek to kelio – per tris dienas atgal. Nedaug. Daugiau sugaišau, kol atsikvošėjau ir, prisiminęs Morzę, pasiunčiau per „Rašyk“ teritoriją žinią, kad pavyko...
  – Negi? – dar vis abejojau, bandydamas pasitikrinti adresatus: – Kam pasiunčiau? Visam pasauliui, Visatai ir... ir...  Jau kažką ir užmirštu. Net savyje. Ar ne per greitai?
  – Ir... ir...  gali dėl to nesijaudinti, – vėl pažinau „tegyvuoja“ neseniai šaukusį šauklį, o jis pats kaip mano galvoje papūgos Nadežda ir Potjė  – be jokio regimo abrozdėlio. O girdžiu. Girdžiu, beje, taip, kad suprantu, jog ir neturėdamas ausų išgirsčiau. Išsiųsta žinią  irgi priminė taip it perskaitydamas jos tekstą.
  „Pavyko sugrįžti šiek tiek atgal, į spalio 1-ją. Su tuo ir sveikinu save. Gal pavyks apsieiti be švenčių, stebint jas iš toliau “
  – Dievas esi. Negi todėl vengi pasakyti savo vardą?
  Dabar jis buvo tylus, regis, tylesnis už Nieką, bet vėlgi tik klausyk:
  – Betgi, Pranuci, susikalbame, – pasakė jis, – o kad ne Dievas esu, taigi pats turėtum susiprasti. Kad ir stebint mane čia, jau sugrįžus į  spalio 1-ją. Neįtikėtina, kad pritrūkau paties savęs dar kartą pašaukti. Suprask gi. Ir kvailys galėjo taip padaryti, o  aš... – lyg guodėsi, lyg teisinosi, bet neužmiršo žmonėse kalbamos tiesos ir ūmai ankstesniu šauklio balsu tiesiog į veidą:
  – Tegyvuoja pasaulinė natūralios aplinkos diena!
  – Tegyvuoja, – šoktelėjau iš netikėtumo. Ir suprantu, kad nuo šiol  jau negalėsiu  pasakyti apie jį, jog neprisimenu, kad kada mane būtų užklupęs netyčia. Visąlaik tolerantiškas. Kiekvieną sykį apie  atsilankymą praneša pabelsdamas pajautomis. Ir šit! Tačiau atslūgo taip pat greitai, kaip ir pakilo
  – Nesmagu taip pavėluotai skelbti, tačiau geriau vėliau, negu nutylėti vieną esmingiausią spalio 1 d. ypatumą. Ne tik Dievui tai neleistina, tačiau ir bet kam. Mudviem, vežėjau, taip pat.
  Manęs nenustebino, kad šis dar  vis nepažintas, bet spėjamas pašnekovas pavadino mane vežėju. Ir tai tik todėl, kad jo balsas man. kaip regėjosi, buvo girdėtas ir nesinorėjo manyti, kad  galėčiau suklysti. Tiesa, būta ir taip, ir vis dėlto tai dar viena proga jo tapatybės mįslei įspėti.
  – O tai turbūt reiškia – (kalbu apie šį ir šios spalio dienos ypatumą) – kad kada nors mudu akis į akį susitiksime. Man nereikės į tave rodyti kaip į Suflerį ar, tarkime, kaip į Balsą. Ne krikštatėvis esu gi, neturiu teisės taip, kaip sumanęs, bet kaip kitaip tai parodyti. Vienintelis būdas – įspėti. Turiu teisę spėlionei ir tai darau.
– Tačiau kodėl taip manai, kad  bendraujame ne natūraliai? Yra kokie yra, kokie esame. Kad ir dabar. Nežinia, kaip ilgai taip užtruks, bet pats DABAR nedings. Kažkur, kažkokiu pavidalu išliks, bus.
  – Nesuprantu. Lyg be akinių skaityčiau knygą. Bandau skaityti,  bet... Beje, po tavo šūktelėjimų apie tarptautines ar pasaulines pagyvenusių žmonių, apie vegetarų, apie muzikos ir kavos, apie  architektūros dienas  aš tik ir patikėjau, kad mums pavyko iš  Bobų  vasaros  sugrįžti  į spalio pradžią, į  jo pirmąją dieną. Patikėjau, kad tai ne koks anekdotas, ne nesąmonės išmislas, ne koks triukas su žmogaus gyvenimu.  O dabar netgi pamanau, kad tai reta galimybė šio laiko žiupsnelyje sustoti ir stabėti, stebėti, stebėti geriau suprantant, kad  ir  praeitas laikas teka iš ten, kaip ir dabarties, kaip ir būsimasis, teka kartu, bet  nauji laikai vis greitesni, greitesni ir jie aplenkia tą, į kurį rodome kaip į būtą
  Stabtelėjau pajautęs, kad jis, padaręs savo darbą dingsta ar bent ruošiasi dingti.
  – Ar įsivaizduoji apie ką aš čia taip? Aš nelabai. Tačiau vis tiek norėčiau pabūti eilėraščiu. Gal ten geriau susitupėčiau, negu  būdamas vežėju. Gal tuomet ir aš pats save aplenkčiau, kaip laikas laiką (laikai laikus).

Nuplauk žaizdas.
Jei neužgys greičiau,
Užgysią po mirties.
Ir niekuomet nepamanyk,
kad tai auka,
kuri bent truputį šventa –
surinkęs nuodėmes
kaip rytas rasą savimi,
į šitą ugnį eik,
kad dūmai jos
negraužtų gedulu akių, –
        pasistengiau atsiminti iš kažkur girdėto, o daugiau  neišgalėdamas, prašiau:
   – Tęsk toliau. Suprantu, kad Eilėraščio darbe nereikia dėlioti taškų. Jie jam nereikalingi panašiai kaip Visatai nereikalingos durys. 
  Ne, dar jis nebuvo išnykęs. Dar girdėjau:

Žvaigždės ne tik užsidega,
bet jos ir gesta.
Ir – ką? ar tai blogai?
Štai ši, Žeme patapusi,
su duona paukščiui, medžiui,
su Adomu ir jo Ieva.
Aukščiau, Pranuci, nosį,
net ir akmuo keliaujančiam kaip karieta.
Į rūsio sienas jų sukrauta nemažai.
Dar susitiksime, 
o kur ir kaip –
ar reik dėl to čia triukšmą kelti?
Po amžinybę klaidžiojant
ir Ygaga pavargsta žvengti...
O pailsėjęs – ar girdi? –
skardena dangų lig tavęs,
o ir visų, kas jo sugrįžtant laukia.
        Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)

************************************************************

TEPASIDARO KNYGA IX
(Varnai Goliau, kas atsitiko?)
Vis dažniau pakeltu balsu parodau:
– štai ji, Savęsp, – tačiau nerodyti ar rečiau rodyti ne taip paprasta, kai ji tave persekioja netikėtumais, o neįtikėtinais dalykais netgi dažniau. Atrodė, tik ką Čžu komandavo išeiti į netrumpą, daug laiko užtruksiantį žygį, tačiau nespėju aukščiau kilstelėti koją, kai tartum kakta trenkiuosi į virtuvės duris. Suprask, jau atėjęs. Net pritrūksta valios, kad galėtumei patikėti. Atrodo, kažkokiu būdu užklydai į kitaip sudėliotą gyvenimą su nežinomais tau jo dėsniais. Tai kas, kad jis, regisi, vis tarp tų pačių sienų, tačiau jos judrios, paslankios ir geba atsitraukti – prisitraukti ir bendrai: stengiasi ir geba būti ten taip, kad tau patogiau. Tai nesuprantama, bet kartu ir akivaizdu– panorai, tarkime, iš tikrųjų trenktis kakta į duris, prašau, trenkis. Panorai, kad jos netrukdytų kuo giliau, kuo plačiau pasidairyti po Savęsp ir vėlgi – še, žvalgykis: sienos dingsta, pranyksta. Ir vaizdai neretai tokie, kad nors be rašto, be raidžių į muziką, į eilėraštį dėk. Per kokį tai laiko žiupsnelį atsiminiau primirštą varną Golių ir tuoj į akis ir ausis krito peizažas.

Sučiulbėt neįmanoma:
viršum miesto vakario
varnų riksmas,
o pačios, kaip raganos
griebia viską
Ir savo gerklėn paskandina.

Kodėl, ak, kodėl taip padūkę?
Šaukia, klykauja, rėkauja
lyg dangų pametę,
lyg šviesos savyje neturtų.
Varnai Goliau, kas atsitiko
sakyk...

Tačiau tas pats „laiko žiupsnelis“ netrukdo žvalgytis ir po kitokias Savęsp panoramoje išsidėliojusias esatis. Netrukdo netgi jose būti jų inkliuzu. Visai nerūpi, kaip tai sugebama, kokių priežasčių pasėkoje taip atsitinka. Gal kažkiek vaizduojiesi save panašiu į skruzdę darbininkę, tačiau sužinojęs bet kiek daugiau apie ją, nuoširdžiai stebiesi, kad per parą ji sugeba pamiegoti 250 kartų. Bėga, dirba, dirba, bėga ir vis po minutę kitą pamiega, suspėdama netgi pasapnuoti. O kas pasakys, ką ji pasapnuoja? Arba – kodėl man taip gera pasijausti pelėda? Ir kodėl toks drąsesnis Savęsp prasivėrimas atsiranda tik dabar, baigiant suvynioti dar vieną dešimtmetį (šį kartą jau aštuntą) tik dabar jau aplink dešinės rtankos Didįjį pirštą.

Ir atsiskyręs iš pulko
tūpėsi Golius man ant peties,
Regis, kad visą kraštą dzūkų šilinių
atnešė sielai sušilti
ir atmintį atnešė. Daug atminties...

Maža dukra paklausė:
–Tėte, pasakyk, kur dirba, kur gyvena vieversys?
Parodžiau jai į dangų, į mažą virpantį taškelį.

O kas per paukštis pelėda? – paklausė vėl dukra.
Tuomet parodžiau į save ir tyliai ištariau:
– Naktie naktele, dėkui, kad esi...

– Dėkui, – šįsyk atsiliepė iš tamsiausio virtuvės kampo Pelėda. – Ačiū, ačiū, Pranuci. Suprantu, kelias į namus visuomet greitesnis. O tamsa man reikalinga. Net baiminuosi, kad kada nors nesumanytų visa įsišviesti.
– Kol bent vienas varnas bus, tamsa tikrai visa neįsišvies, – patikino Golius jau nuo mano peties. Ir nuostabu, kad tokie pokalbiai netrukdo tiems, kas jų nenori girdėti. Virtuvė netuščia. Atrodo, kad ir pats labai stengdamasis įėjau į ją, laukiau, kad kas pašauktų: o, Pranucis sugrįžo! Arba ir kitaip, kaip jau buvo paskelbta ir girdėta iš Poe (poezijos): o! jau ir Niekų karalius sugrįžo! Taip neatsitiko, pats jas pamatęs teiravausi, kaip joms sekasi.
– Nekaip, dzieduli, – atsiliepė nusiskųsdamos, nes, girdi, Vidinis įsėdo į režisieriaus kėdę ir niekaip nesiseka išprašyti iš jos.
– Sakiau, kad pats išlipsiu. Neprašytas išlipsiu, kai tik pasirodys Niekų karalius.
– Ir tu taip?
– Ir aš taip, Niekų karaliau, ir aš, – prisiirdamas su kėdę arčiau manęs kone laimingai tarė Vidinis.
– Ne tikras jis, ne tikras, bet tegu, tegu, – kuždėjo nuo peties varnas Golius. – Tai Šklėrių Bladukas gi! Visas Vaidinimas, – bet būnant jam „Visu Vaidinimu“ man irgi niekuomet netrūkdavo ūpo įdomiai matyti ir žavėtis, stebėtis, įvykstančia netgi ir anatomine žmogaus pertvarka. Kad ir tokia: nuo man gerai pažįstamo Šklėrių Bladuko iki dar geriau žinomo Vidinio. Tačiau šįkart, pamatęs jo saujoje suglemžtą popierių buvau tikras, kad atsimenu būtent tekstą, kurio su Čžu dar vis nesėkmingai ieškome memuarų paieškose. Laukiau, kada pakilęs iš režisieriaus kėdės, jis man jį laimingai paduos, o aš netgi nemokėsiu jam padėkoti. Visi dėkosime, visi, mąsčiau ir stebėjausi: tai bent Bladukas! Tik Šklėriuose toks ir tegalėjęs atsirasti.
Betgi dėmesio, ponai. Šklėrių Bladuko niekaip neperšoksi ir Savęsp (i) erdvėje. Prišliaužęs su kėdę iššoko prieš mane ir be įžangų taip, kaip parašyta it taip kaip aš dabar atsiminiau.

– Matai? – paklausė.
– Matau, nors ne taip gerai, kaip jaunystėje, – atsiliepiau, kaip prašė tekstas.
– Klausiu, ką matai? – trupučiuką pyktelėjo Vidinis.
– Matau, ką rodai. Pageltusį popiergalį. Makulatūros šiukšlę.
– Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti po pakampes, sudraskyti, tai šlamštas. Gali jo būti tiek ar daugiau prirašyta, tačiau kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų pakviesti pabūti nors viename jo gyvenimo vaizdelyje ir pajausi kaip sunku tai padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra kažkur dideli pasauliai, didelės scenos, tačiau ten nebuvau, jų nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau ir scenoje vaizduoti gyvenimą be fantazijų, mažais paveikslais, epizodais. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje.
– Tfu! kaip nesmagu, – buvau nepatenkintas ir nekaip supratęs, apie ką jis taip. – Eik namo, Vidini, – pasakiau kaip tada, bet žinojau, kad jis namuose. Ir jaučiau, kaip tada, kad mano nelaimė, jog jam nereikia klebenti mano namų durų – ateina, kada panori, būna, kiek nori – diena ar vakaras, naktis ar rytas, tačiau kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
– Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?
– Tačiau tikiuosi, kad supratai, apie ką aš.
Kas jis, Vidinis? Velnias? Dievas? – anąkart pakilnojau savyje mintį, bet tai jau nebuvo nauja. Vidinis man visuomet mįslė ir žinojau, kad kol ji yra, gyvenimas neapkiaus, nebus nykus. Neišaus ramybė, neateis taika, bet... bet ar tai bloga?

Nereikia taip,
kad širdį skaudinčiau,
tačiau teisybė visuomet svarbiau.
Vienok, kad ją parodyčiau
kaip duonos kad,
kelionių reikia po Savęsp.

Pasaulis greitas ten –
senatvė užgulė ausis, akis ir smegenis,
bet vis dėlto neužmirštu
ir pakampes apvaikščiot.

Ir kaip bešauktų kas
iškeldami parodyti save
esą, išardėm užtvaras,
išdaužėm langus savo gryčių,
išėjome, kad nesugrįžtum...

... Savęsp šaly tai, atsiprašant,
kvepia neskaniai.
Po savo kojų padais atmintį dedu,
įmindamas į kelią, kad ne taip skaudėtų.
Išeiname, pasėdami save,
palikdami ir augti, ir žydėti.
– Kakariekū, – užgiedojo Gaidys, o Čžu truputį pabrinkusiomis lūpomis sočiai čepsėjo ir liudijo: skanu, tikrai, kad skanu

Jau ilgokas laikas kaip tuščia, taip tuščia. Tai šįryt atsikėlęs sumaniau kažką kažkaip pakrutinti.
   Kažką kažkaip?
    Kai nežinai  nei  ką, nei  kaip tai padaryti, protingiau pamastyti neįstengiau. Sustojau prie lango,  atsirėmiau petimi  į  jo staktą ir suskatau žioplinėti po  debesimis apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Tik laikas kad greitas.  Labai, ir sykį  ir kitą pagalvojau,  dienos skuba prabėgti, o pažadai  pasilieka  nepadaryti.
   Jau ilgokas laikas kaip tuščia, taip tuščia. Tai šįryt atsikėlęs sumaniau kažką kažkaip pakrutinti.
   Kažką kažkaip?
    Kai nežinai  nei  ką, nei  kaip tai padaryti, protingiau pamastyti neįstengiau. Sustojau prie lango,  atsirėmiau petimi  į  jo staktą ir suskatau žioplinėti po  debesimis apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Tik laikas kad greitas.  Labai, ir sykį  ir kitą pagalvojau,  dienos skuba prabėgti, o pažadai  pasilieka  nepadaryti.
   Jau ilgokas laikas kaip tuščia, taip tuščia. Tai šįryt atsikėlęs sumaniau kažką kažkaip pakrutinti.
   Kažką kažkaip?
    Kai nežinai  nei  ką, nei  kaip tai padaryti, protingiau pamastyti neįstengiau. Sustojau prie lango,  atsirėmiau petimi  į  jo staktą ir suskatau žioplinėti po  debesimis apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Tik laikas kad greitas.  Labai, ir sykį  ir kitą pagalvojau,  dienos skuba prabėgti, o pažadai  pasilieka  nepadaryti.

   Jau ilgokas laikas kaip tuščia, taip tuščia. Tai šįryt atsikėlęs sumaniau kažką kažkaip pakrutinti.
   Kažką kažkaip?
    Kai nežinai  nei  ką, nei  kaip tai padaryti, protingiau pamastyti neįstengiau. Sustojau prie lango,  atsirėmiau petimi į jo staktą ir suskatau žioplinėti po debesimis apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Tik laikas kad greitas. Labai, ir sykį  ir kitą pagalvojau,  dienos skuba prabėgti, o pažadai  pasilieka  nepadaryti.

   Bet jau ilgokas laikas kaip tuščia, taip tuščia. Tai šįryt atsikėlęs sumaniau kažką kažkaip pakrutinti.
   O ketinimas atsirado dar naktį, gerokai po vidurnakčio, kuomet pirmą kartą galvoje „pakilnojau“ beveik popiežiaus Pranciškau encikliką su iš jos išrašyta citata:
Nuplauk žaizdas.
Te jos užgysią po mirties
Ir niekuomet, bičiuli, nemanyk,
Kad tai auka,
Kuri bent truputį šventa –
Surinkęs nuodėmes savim,
Į šitą ugnį įeinu,
Kad dūmai jos
Negraužtų gedulu akių.
    [Iš beveik popiežiaus Pranciškaus  enciklikos “Barba non facit  philosophum“]
---
Bet šį diena įdomi dar ir tuo, kad ji ir kalendoriumi mini Pranus ir Pranciškus. Būsim popiežiais ar ne, o Pranais ar Pranciškais esame. Beje, Frantiešekais – taip pat.

Balandis, 2013
teka 06:52                   leidžiasi 19:55
ilgumas 13.03
Pilnatis 21                  mėnulio diena

Šiandien -1°C / 0°C, sniegas
Rytoj -3°C / 1
°C, debesuota su pragiedruliais
2
ANTRADIENIS
Pranciškus Jostautas Jostautė Pranas Elona
Tarptautinė vaikiškos knygos diena
Kokiu saiku sekėsi, tokiu bus ir tau atseikėta
Avinas – Gyvatė – 92 / 14

    Parašiau ir abejoms svetainėms („Žoliukų" ir „Rašyk“) atidaviau:

Duetai: vyras prieš vyrą

I
Štai mano pirštinė. Metu į veidą...
Jei vyras, ją pakelt prašau...
Į dvikovą! į dvikovą!
Gal manote, kad nebijau mirties?
Kad ji manęs įveikti nebegali?
O ne! Esu gal būt silpnesnis, negu tu,
Bet man svarbu
Pakilt aukščiau už ją
Ir jeigu reikia, tai numirti,
Aplaisčius priešo pergalę krauju.
Tai tiek kol kas,
Ką pasakyti man reikėjo,
Kad negalėčiau atsitraukti atgalio.

II
Sakyki adresą ir laiką,
Nors man ne priešas tu esi,
Bet jį juk įsigyti irgi reikia:
Matau ne didvyrį,
Matau bespalvį niekšą.

Ne Puškinas, bet dvikovą aš priimu
Ir pirštinę visų akivaizdoj keliu.
Dar jaunas? Na ir kas?
Toks kraujas pralaimėti niekuomet negali -
Iš jo pakilę gėlės žiedus kelia,
Kad bitės koptų medų aviliams.

   Vakare, atsivertus M. Montenio „ESĖ“

AŠ
Na taip, girdžiu.
Ir net nerūpi, ką sakai.
Taip iš toli
Kad Šklėrių miškas jau daugkart atžėlė,
Betgi girdžiu, Mišeli.
Per popierių, per raidę mažą.
(Tai aš čia taip vardu
Dažniau šaukiu
Nei pavarde Montenio).
Te ji, įkritusi į akmenį, per amžius laikosi
Su metais gimusio ir mirusio
Te ilsisi ramybėje)
Kai iki šiol tiek daug tavęs
Tai mudu kalbamės vardais.

M. MONTENIS
Ir vis dėlto, girdėki, ką sakau:
Čia nuoširdi knyga –
Nei apie naudą tau
Nei apie garbę sau
Aš negalvoju, kai rašau
Bet, mielas drauge, ranką ant peties uždėk:
Jei atsitiktų, kad Mišelio nebetektum
Tai ne manęs, o pats savęs liūdėk,
Kad nebemoki knygą nuoširdžią
( ar nuoširdžiai) skaityti.
---------------------------------------------------------

Iš pašto:

IR TODĖL, KAIP SAKO, TE PADEDA DIEVAS

Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Bet va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus ( gal taip reikia sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas- Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte Vytauto Jakelaičio ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos  ne tik perskaityti, bet ir, apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TUTĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau- jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia - ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankovės ir sodinti prie mikrofono - kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis būdavo pašnekovas, tuo labiau skaudėdavo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
    Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl- ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu tai, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti. Bet vis tik, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys...
                                                                2007-01-15

Senamadžiui (Petrui)
   
Buvau išėjęs į miestą. Neiškenčiau, tai padariau 1OO ir dar 1OO. Užkandai nebuvo finansų. Vis minėjau Petro vardą. Tai jeigu truputį apkvaitai, nepyk...
Dabar einu skaityti.

Balandis
2013

teka 06:50
leidžiasi 19:57
ilgumas 13.07 Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 1°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -1°C / 2°C, debesuota
3
TREČIADIENIS
Irena Ričardas Vytenis Rimtautė Kristijonas
Dieną naktį nemigsi - vis tiek visiem neįtiksi

Avinas
Gyvatė 93 / 14

   Tiek daug šią naktį sapnavau –
Net ir japoniškai išmokau padainuoti.

   Iš tikrųjų,  bet kada taip atsitiko, nenutuokiu ir dabar. Rytas gražus. Sniego dar daug, bet ir saulė, atrodo, nusiteiksi visą dieną šviesti

Kažkam reikėjo, jeigu taip –
Grimzdau į vandenį laivais
Ir atkakliai tikėjau:
Atomas progresui reikalingas.

   Taip, iš tiesų atomas progresui reikalingas, bet dabar jau neblogai suvoki, kad naujų kūrinių lyg ir nebus ir reikėtų priglusi prie tų, kurie yra. Manau, kad tai dabar svarbiausia. Ši mintis ne nauja, bet ją dabar labai reikalinga atgaivinti ir įkūnyti. Tegu pagal galimybes, tegul neskubant, bet atkakliai, nors  po truputį, bet kasdien, turint ant stalo šią įvadinę ATMINTINĘ, kaip kitų darbų organizatorių. Bet šit, kad ir kaip įtikinėju, kad taip, kaip rašau, taip ir būsią, bet ir panašūs dalykai  užsimiršta.  Štai, kad ir šis,

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

 
. 

.  I. Dienoraštis atsivertė į spalio pradžią

... ir vėl atsimena lopšys
iš palubės nuleistas.
Kas pynė jį? Kada?
Po šitą dalią vaikšto nežinia,
nebent sapnai dar pasakys.
Dabar svarbiau, kad atsiminti dar galiu –
nuo palubės nuleistas supasi lopšys
ir pamanau, jog gali būti, kad ir aš
kadais į jam panašų
motinos įkeltas.

Kadais?
A-jai, kaip tai seniai!
Burna jau užsimiršta žodžiui tarti,
ausys, beje, išgirsti jį,
tačiau po atmintį pavaikščioti dar leista.
Nelyg varpelis skambinu
ir nežinau iš kur –
ir čia, ir ten, iš viso šimtmečio save girdžiu.

Galbūt tai vaizdinys, atskilęs pamatui
užkelti atmintį ant jo aukščiau.
ar giesmei tartum nuo piliakalnio
(kad ir Merkinėje)
į sielą kraštui pagiedoti...

Visaip mąstyta. Ir dabar
nelengvas reikalas be pramanų
tikrovę iškalbėti.
Ir vis dėlto tikiu,
kad ir gyvenimą kaip pasaką seku –

raidė po raidės renkasi į publiką.
Ar girdite? Raidė po raidės... 
Ir sušnekės, suoš kaip jūra
įsisupusi minios kalba.

Kur ją priglausiu, Dieve, kur,
kuomet jau netgi savo laikas
per sunkus nešioti?

  Per nugarą prabėgo šaltukas. Apsidairiau aplinkui, tačiau be didesnio noro pamatyti toliau. Vidinis dar nesugrįžęs iš savo odisėjų, bet bendravimas su juo paprastesnis. Kad ir kaip toli būtume atitolę, bet dažniausiai išgirstame vienas kitą, tačiau neišgirdus, irgi nedaug paisau; imu į rankas dienoraštį ir mašinaliai, savaime pasikartoju:
  – Vidini, labas.
  Šį kartą toks pasilabinimas netiko. Man iš tikrųjų regėjosi, kad raidės išvirsta į žmonių publiką. Ir kad iš toli visi žibina akimis į mane? Ko jie čia taip, ko? Negi susigundė ateiti į balių visais mano užrašais. Apsaugok dangau, jeigu taip, pagalvoju, ir net savęs negirdėdamas kuždu..

Dienorašti, ateik...
Esi padėjęs man ne kartą.
Tegu čia nesilanko aukštos frazės,
Bet, žinoma, te jos – ne be minties...

  Dienoraštis atsivertė į spalio pradžią, į dieną, kai Saulė teka 07: 24, o leidžiasi 18: 51.
  – Kas atsitiko, kad toks. It kelnes nusileidęs būtum, – iš kalendoriaus  pasakė varduvininkė Eivydė.
  – Besarmatis, - kažkodėl papeikė iš ten ir Pranciškus su Mąstautu, tačiau nesigėdijau, nes supratau, kad kaip varduvininkas esu jiems savas, kad toks tokio neužmiršta.  O  Mūsų vardadienyje gi net ir Bobų vasara – neužmirš...
[ Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai

JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)  JUBILIEJINIAI (1939 – 2019) JUBILIEJINIAI (1939 – 2019)

       
                     3. Rūsyje I.                   

Laiptais nusileidau paskutinis. Dar vienos durys, dar kitos, o už jų – apartamentas, rūsio erdvė. Dangus pasislėpęs, o ir visa, kas atviroje gamtoje toli ar arčiau – taip  pat. Nei vaizdo, nei garso iš ten, tačiau rūsio  peizažui reikšmės neturėjo. Galbūt ir todėl, kad apie tai negalvota, o ir pats rūsys alsuoja ne pro grotomis sutvarstytus langus; tik atvėrus duris jo koridoriaus dešinę sieną pratęsia kaminas.
  – Rūsys, o skamba, – atsikvėpusi po dainos, – pasakė Eivydė, bet šis dalykas ją  labiau suneramino, negu pradžiugino:
  – Dainuojam, o atrodo, kad kažkam padedant ausyse Antonijaus Stradivarijaus smuiką girdžiu.  Betgi tai... Kas tai, Pranuci? Niekuomet  taip skaniai nedainavau. Dėl to dabar net šiurpas krestelėja. Kas tai? 
  – Dzieduli, iš kur šitas rūsys? Kaip jis čia? – norėjo žinoti ir Pro su Poe. – Susimatome taip dažnai, net pavasarojame ar kitaip pasibūname, kad  jau nebesijaučiame, jog viešnios esame, o ši erdvė – kur ji tuomet?
  Kur ji tuomet, taigi, erdvė. Ir neparodysi akims, nepaduosi parodyti protui, suvokęs, kad tai neįprasta erdvė. Eivydei ji priminė Stradivarijaus smuiką, Pro ir Poe paliudijo, kad nežinojusios čia tokią esant ją. O ir aš ne taip seniai pradėjau ją girdėti. Apie Stradivarijaus smuiką nepagalvojau, kaip Eivydė, net ir apie tėvo smuiką – ne, tačiau labai jautriai išgirdau ošiantį Golios mišką. Žinojau, žinau, kad jis ten, toli, per šimtą  kilometrų, kad taip, negalėtų būti, Dievo taip neduota, bet lengviau buvo tikėti, kad Dievas pakeitė ankstesnį sprendimą ir Golios mišką, su visu jo turtu, užkėlė ant rūsio kaip stogą. O tai reiškia, kad čia pat, ant stogo, ir varno Goliaus pušelė, ir Miselio balelė ir degimai, degimai, niekaip negalintys atželti, ataugti mišku, bet užtat gali stebėti iš kokio smėlio supūstos kopos (gal kopa?), kurios, seno paseno, apsidengė mišku, bet atsitikę taip, kad vėl nežinia kaip – gal  gaisrais, gal sodžiaus įkūrėjo Šklėriaus  kirviu ar arimais, kad grikių pasisėtų, kopų smėlis iš po užmerktų akių atkuto būti atgal – dirbti, gyventi. Suirutė tokia, kaip ir mano Laikas, kuris pasidarė užimtas nieko neveikiant, tačiau jis toks sunkus, kad kartais atrodo, jog  kojos, jog pečiai, jog širdis nepakels. O štai pagaliau ir Bobų vasaroje diena, kai
pirmą kartą čia ateinu maždaug taip, kaip Mikės pasakyta: 
  – Dabar tik raktuką spynoj brakšt, ir tesėdi bobikės rūsy dainuodamos, o mes bobų vasara džiaukimės ilgėliau.
Ak, Mike, Mike, esu tau kalbėjęs, kad (tegu tai ne žodis žodin, bet vis tiek: 
  – Visuomet džiaugiuosi tave pamatęs ir netgi nesuvokiu - kodėl, bet  Bobų vasara pasidarė dar šviesesnė. Nemanau, kad nuo medaus, kuris tavo statinaitėje.
  – Aišku, ne nuo medaus! Nuo obuolių. Statinėje - obuoliai.
  – Obuoliai tik kol jie statinėje  ir rankose, o burnoje medumi tirpsta. Taupyk juos, Mike. Protingiausia tai daryti, aplenkiat pensininkus.
  Tačiau Mikei svarbiau, kaip pagimdžius išauginti žmogų, kad pasaulis su juo būtų erdvesnis. Net kai jis neva laisvas. Štai ir vaikšto su statine obuolių, dalindama juos ką susitinkanti, matyt, net neįtardama, kad žmogui taip paduotas obuolys persimaino į medų panašai kaip ištartas geras žodis – į auksą. Beje, nežinau, kada ji įsirašiusi save į    „bobikes“. Tačiau dabar, atėjus į rūsį, buvo gera manyti, kad  bent dalis Bobų vasaros, užtekėjusi ir čia, rūsyje.
  Ką pasakyti tokia proga, ką? O kad reikia kažką pasakyti, tai... „Bobikės“ tikriausiai net neįtaria, kad jos yra pirmosios šio rūsio viešnios.
  – Atsiprašau, kad savo viešnias kone prievarta pasikviečiau, – pasakiau, atsimindamas savo: paskui mane žengte – marš! – Pats  nelabai suprantu, kaip tai atsitikę.  Nepykit, mielosios. Gal Geltonžandis šposija (išdaigauja). Tačiau va, ačiū, kad atėjote.
  – Kas jis, Geltonžandis?
  – Taip vadinu žaltį, bet vėlgi keliais žodžiais nepasakysi apie  jį. Šiokia tokia mano „literatūra“ sukaupta ant sienų. Apie  Geltonžandį – irgi. Tačiau labiausi šiuomet norėčiau, kad pabūtumėte kaip namuose. Kaip savo. Kad ir tik su savimi, jeigu tai  pavyktų. Aš pats, regisi, jau įtikėjęs, kad niekur taip arti namų nebūnu, kaip atėjęs į rūsį. 
  Tai nebuvo tušti žodžiai. Po neretų žalčio pakalbėjimų, kad ir  netikėdamas jam, vis dažniau mėgindavau išeiti į, kaip  įpratau sakyti, į užmerktų akių pasaulį ir gyvastį jausti, atrodytų, visai tuščioje erdvėje. 
  Visai tuščioje erdvėje?  Jausti gyvastį?
  Dar ieškosiu kaip tai vaizdžiau, įtikinamiau pasakyti, parašyti, parodyti, padaryti, bet pažadams tokie dalykai pagal žmogaus valią  nepasiduota. Dvasingumo reikalas toks galingas, kad patikėti juo gali tik bent pajautus: o gal? Kodėl nepatikėti dar kartą neįtikėtinu, kai tiek daug anksčiau neįtikėtinų dalykų kažkaip įsimūrijo į žmogaus  kasdienybę. Kortomis lošiant apie tai nekalbama. Tačiau štai rūsys ir labai panašu, kad jis neatsitiktinai toks...
[Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai)]

5. Rūsyje III                                 

– O kas čia? – vėl skubėjo dairytis po rūsį Poe. Kiek pamenu, nemėgo ji pradėto darbo pabaigti, tačiau visuomet buvo greita kažką naują sumanyti, atrasti,  krapštelėti. Dabar jai pasitaikė kalendoriai. Paėmė vieną. Jis buvo atverstas. Paėmė kitą. Šis irgi buvo atverstas. Paėmusi trečią, tuoj tarė:
  – Betgi, ponai ir ponios, ir visi, kas girdite, kažkas mūsų ar  ne mūsų, bet... laukė. Ir tenka manyti, kad labai kantriai. O kas  taip kantriai gali laukti, kaip moteris? Neginčyk, dzieduli, neginčyk. Ne prieš vyriją mano nuomonė tokia, betgi  pasižiūrėkite: trys kalendoriai skirtingų metų, bet, kaip susitarę, susikalbėję visi trys atversti į spalio 4 – ją.
  – Betgi, Poe, ar reikėjo tau po pakampes raustis? Ar neužteko vieno kalendoriaus, kuris štai prieš akis ir atverstas, ir, kad patogiau būtų, ant sienos įtaisytas. Žiūrėk, matyk, – papriekaištavo jai Pro
  – Neakla. Tačiau argi tai svarbiau, negu aš jums rodau. Ar  jaučiate savyje nuotaiką, kuri savyje tokia, kad belieka tik  išgirsti komanda: žengte – marš!  ir atrodo, kad durys tuoj pat atsivers, kad įeitumėte į metus, panašiai kaip atėjome  į rūsį.
  –  Pabandyk įeiti. Pakomanduosiu, – neliko tik stebėtoja ir Eivydė..
  – Aš labai rimtai, – vėl Poe. –  Labai. – Ir uždėjusi ranką ant  kalendoriaus it ant susirgusio ir karščiuojančio kūdikio kaktos: – Man regisi, kad aš turiu sau maldą. Na, taip – turiu, tikrai  turiu. Visuomet, kada čia ateisiu, persižegnojusi papoteriausiu:

Tylėjau vakar, užvakar,
Gal vieną kitą dieną net anksčiau.
Girdėjau, kaip dejavo žodžiai,
Pašaukdami vardu –
Esą, užpildyk tuštumą savy,
Kad skersvėjai Žmogaus neišpustytų.

Bet ši tyla jau ne todėl —
Noriu išgirst kaip motina iš lino siūlą verpia.

  – Iš kur tai, dzieduli? – paklausė, dar nenuslinkus maldai  nuo lūpų.
  – Nežinau. Irgi sukalbėjau kaip poterį. Kaip ir tu, užmiršęs tarti AMEN. (tebūnie, tai tiesa)
  – Aš neužmiršau. Pamaniau, kad nereikia, kad per anksti taip  tarti. Įsitikinusi, kad kažkas dar bręsta. O tavo poteris  – nuo  kada? Padedant Drakonui?
– Taip, padedant Drakonui, – pasakiau, matydamas Poe  rankoje 2012 metų plėšomą kalendorių, tačiau per visus tuos  metus ir iki šiol išlaikiusi visus lapelius. Tačiau mintyse būta  gerokai daugiau: „O dangau! kad tie lapeliai prakalbėtų gyva atmintimi!... O gal? Gal dar ne laikas prakalbėti? Gal toks jų laikas dar neišnokęs? Dievui talkinat, argi tai būtų sunku? O tuomet atsiverti senų kalendorių lapelį ir – prašau, pasijauti kaip toje dienoje. Ir Poe  panašiai pasakiusi. Įsitikinusi, kad kažkas dar bręsta. Todėl ir malda be pabaigos, be AMEN“.
  – Bala nematė, nekomanduosiu. – nusišypsojo Eivydė. – O  tai iš tikrųjų, kaip rusai sako: ну, а чем черт не шутит? (nežinai, kaip velnias paišdaigaus). Aš ir pati neretai lyg netyčia pagalvoju, kodėl taip atsitikę, kad iki šiol bažnyčia palikusi žmogų be savo asmeninės maldos. Savais poteriais apdalijo visus kaip kolūkiais (kolchozais) ir, regisi, nusišluostė rankas.
  Minutėlę Eivydė nutilo, vaikštinėjo akimis po rūsį, o man su Poe  ir  Pro ausys kilstelėjo aukščiau, pasidarė klausesnės           
  –Tegu. Jau  įpratome ir apie tai nemąstome. Tačiau kiekvienas žmogus privalėtų turėti savo, tik jam skirtą maldą. Ir  kažin, ar tik žmogus Kodėl taip nėra? Ar bent aš to nežinau. O gal jos kažkodėl įslaptintos, a?
  Dabar  jau visi išgirdome, kaip viršum rūsio, virš mūsų galvų suošia Golios miškas. Ten  ir pušelė su žalčiu jos viršūnėje.  Tačiau  jaučiu, kad man norėtųsi išgirsti ją  vieną. Vieną.  Nors trumputei valandėlei, nes jau sakyta: Ir metai, ir du, ir trys, kai jos nemačiau. Ar išlikusi ji?
  – Tačiau apie ką aš čia, a? – keliomis natomis pažemino balsą Eivydė. Jautėsi, kad ir jos galvoje susikaupę daugiau, negu leidžia sau padėti ant liežuvio, iškalbėti žodžiu. Gal lengviau patylėti, persimesti į kitą kalbą, bet irgi – ne.
  – Kas žino, kas nežino, tačiau yra rašyk. lt literatūra, – tarė ji, it prievarta išstumta į viešumą. – Yra, yra, taip, taip, yra  tokia literatūra, – po kelis kartus įtikinėjo, nors žinojo, kad galėtų  mums tai nesakyti. Tačiau vis tiek nebuvo sunku netrukdyti jai neskubėti, kalbančią  apie  save.
  – Būna, kad ir aš  po ją pasidairau. Taip atsitikę ir šį ankstyvą rytmetį.  Ne bėgte bėgau skubėdama, bet tyliai, negreitindama malonumo pasibūti kartu su žvirbliais, varnomis, kartu su Bobų vasarą. Dairausi,  džiaugiuosi, samprotauju... Ir šit vaizdelis, kuomet pamatau, kad pro stiklo langą nusitaikė įskristi zylė. Ir – ką? – pati savęs paklausė Eivydė, tačiau  atsakyti vėlgi  neskubėjo.
  – Ir – ką, Eivyde? Iš tiesų – ką? – neiškentusi pauzės, sujudo Pro.  Aš irgi taikiausiu prasižioti klausdamas: ir – ką? Tačiau pajutau, kaip gerklę ėmė smaugianti ranka. Ir neatrodė,  kad galėtų būti kita išeitis, kaip nepatikėti Eivydei, kad taip atsitikę šį rytą. Gal kada, bet ne, ne šį rytą...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]

II.

 
  – Dažnai taip?– neleisdama toliau deklamuoti pasiteiravo Eivydė, vienintelė moteris tarp keturių varduvininkų ir nelaukdama atsakymo, pati  sau lyg  poterėlį pasikartojo: „Šiandieną gi ir vėl  mintis neįgali“, bet jai tik tiek ir prireikę, kad suprantamiau paklaustų.
  – Ir tu supranti tai, suvoki, kad ji tokia, taigi, mintis? Kad  ji  neįgali?
  – Netikras, Eivyde. Jaučiu, kad mano mintys neretai ligotos,  kad  jas reikia kažkaip išnešioti. Panašiai kaip lopšyje žmogų išsupti.
  –   Bent  tiek  gerai. Įdomu, ką  pasakys  Mąstautas.

    Buvau tikras, kad prabils ir Mąstautas. Man labai patinka jo vardas, jam pačiam, matyt, irgi. Nebūtinai reikėję jį sutikti spalio 4 d. kalendoriaus lapelyje, kad pajaustum jo polinkį  filosofinei šnektai. Tačiau tikra, kad vardadienio dienoje jis  pasistengdavo būti  reikšmingesniu, labiau pagirti savo vardą jo netardamas, pagirti jį pamąstymais, kilstelėjus juos į aukštumos lygmenį. Taip tęsėsi iki prašvintant 2013 metų pavasariui. O tuomet, tų  metų kovo 13 d...

Ą!!!!
  – O tuomet?
  – Prašau, neskubinkit. Va,  kiek  laiko praėjo nuo tuomet, bet atsiminti  dar nesunku. Iki tol išeidami iš  vardadienio, ir Eivydė, ir  Mąstautas, ir Pranciškus, ir aš nedaug paisėme vienas kitą, užsiėmę savo asmenine  kasdiena. Ir buvo smagu, kad išgirdęs  telefono skambutį, jo ekrane pamačiau įsišvietusį  Mąstautą:
  –  Labas, labas, – išsižiojau pasidžiaugti ir pakalbėti.
  –  Pranciškaus jau nėra,  Yra popiežius  Pranciškus.   
  – Kol mūsų Pranciškus taps  popiežiumi, Mąstautas juo suspės  pabūti bent  du -tris kartus..
  –  Aš rimtai. Deja, labai rimtai, Pranuci. Mąstautas ir toliau  grybaus, rankios  citatas ir jomis saldins sau liežuvį, o Pranciškus jau  Vatikane. Velnias  padėjo. Ne kitaip,
  – Pirmą kartą tave, Mąstautai, ačiū die, girtą girdžiu ir  matau. Sveikinu.
   – Persižegnok,  Pranuci. persižegnok. Ir atsimink, kad  tai  darai  velnio tuzino dienoje, –  atsisveikino  Mąstautas, tačiau vienatvėje pasilikti  nereikėjo. Paskambinusi Eivydė vėlgi:
  – Pasveikink Pranciškų.
  – Kaip  popiežių?
  – Ėgi, bet tu  dar krutnus, spritnas (greitas, guvus, spartus).    Bravo, Pranuci. O mano  šypsena irgi iki  ausų. Pamanyk tik – savo  vardadieniuose  turėsime popiežių. Valio!
   Tik dabar ir suvokiau,  kad abu  jie,  ir  Mąstautas,  ir Eivydė rodė man, toli  aplenkę mūsu Pranciškų, kuri  gerai  žinojome ateidami  spalio  4 d  į savo  vardadienius,  rodė  į  Pranciškų,  kurio bent  diena  anksčiau dar vakar  kaip į  Pranciškų  neįmanoma  buvo  parodyti, jo  nebuvo. Sakytum, naujagimis, tik į lopšį įkeltas, bet  vis  dėlto jau popiežius ir jo vardas Pranciškus.
   

akur  Man  buvo smagu, kad  nepaisant kas  žino  ar  nežino, tačiau  ilga  laiką  nežinojau, kad  mano   vardas  ne  Pranas, o Františekas,  o  po   ilgu  metu  vėlgi  girdžiu girfi,  ne  nei  Pranasw, bei  Františekas, o Pranciškus..  Ir tai  liudijo  bažnuąia,  kuBažnyčia, kuri .

...matau ča giržiu  ir  matau,  ačiūdzie, MAtr
varduvininkai buvome kas kur, vienas kitą netgi retai prisimindami, – taigo,MąsrautaPranciškus, Ao, kaip jam švintant  kovo mėnesį  buvo  išgirstas naujas  popiežius, pasivadinęs save Pranciškumi. Mąstautas aiškiai nesitikėjo, kad taip galėtų atsitikti. Tačiau ar  tik  jis? Aš ir pats – neretai  Su Eivydę sužiurome sužiurome  į  savo  Prancišksų – ne  popiežius,  bet  DFieve,  Dieve, kaip  gražu. _ Ir  pats  Pranci9škuas  nesitikėjo, - čsu. Ir taip tėsįsi  iki kol    ji i  diena Irga  laika  kalen nes . Kaip iš  tikrųjų  atsitike,Ne  vieneri  metai, kai  ji žinau, 
– Tai vienas  ir  labai nedaug piliečiu, kurie rodydami į save, į  savo Aš, suvokia daugybę. Jų Aš jiems neturi vienaskaitos, – atsilipė Mąstautas.– tačiau  ar  tai  liga kaip  bausmė, ar ji kaip  dovana, ogi  dievai težino  Tačiau  tiek pasakyti Eividei Mąstautui  nepakako. Atsigręžęs į  Pranciškų – . Nepyk, kad  į  Vatikaną nerodau. Būti  Pranciškumi  nereiškia kad  esi popiežius. O  kad  bobų  vasara  ateitų  į  Vatikaną , nagi nesu girdėjęs.
  – Kai  vienas už visus, argi  nereiškia  kad tai  dovana ir  visiems  Pranciškams, – šyptelėję  atsiliepė Mąstautui Pranciškus.. O  kad  man  patinka  Bobų vasara  tai  turbūt  neblogiau   kaip  popiežiui  Vatikanas... Atrodai, kad žiūri į  mirti, o  kaip gražu. Galbūt todėl ir atsiranda  toks supratimas:
Jeigu  ne AŠ, jeigu  ne  čia
Ir  bobų vasaros  nebūtų...
   Man asmeniškai tai tikrai nebūtų, o  jeigu gebėčiau save  suvokti  daugiskaitoje,  tuomet  ir  visa  daugybe jeigu  ne  Aš, jeigu  ne čia  pasiliktų  be Bobų  vasaros.. Kiekvienam savos  giesmės Jeigu  būčiau  popiežius, taip ir  liudyčiau .Žinau  pilerčių,  kure .. rodydami  į  save, į  savo A net  užmerktomis  akimis  mato  daugiau, negu  įmanoma suvokti.

[iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]

8. Tu - ką, girtas, Pranuci?

Manau, teisinga manyti, kad ką tik, ką tik praėjusio laiko kad ir nedidelis žiupsnelis jau gali būti nutolęs už įspūdingų tolumų. Žinau, kad man pačiam sunku šią mintį suvokti, bet vis dėlto bandau tai daryti, netgi nežinodamas – kaip? Ir atsitinka kad net jos didenybė Šviesa, per sekundę nukulniuojanti 300 000 kilometrų, mano galvoje praranda ankstesnį autoritetą...
– Nukulniuojanti... Tu – ką, Pranuci, girtas?
Nežinojau, ką pasakyti, bet, matyt, erdvė yra toks dalykas, kad ji ne tik zylei ar varnui Goliui skraidyti, ne tik namui pastatyti, rūsiui iškast, ne tik debesėliui plūkauti...
Taip, gerai atsimenu tą laiką, kai ten suradau, sakyčiau, ypatingą debesėlį. Ir būtent suradau jį laiku, kuomet regėjosi, jog atėjo metas suprasti, kad savo knygai parašyti laikas praėjo. Tačiau tokia nuostata dar neatrodė kategoriška. Ką gi, dievai supyks ar nesupyks, o neišmoktas pamokas verta prisiminti. Lyg ir skaitinėdavau, lyg ir rašinėdavau, bet kaip tuščia, taip tuščia. Kaip ilgai taip gali tęstis? Neatsiminiau, kad tiek daug savyje tuštumos būtų nugulę. Tiek erdvės! Keldavausi anksti, pasišovęs kažką kažkaip pakrutinti.
– Kažką? Kažkaip?
Kai nežinai nei ką, nei kaip tai padaryti, protingiau pamąstyti neįstengiau. Sustojau prie lango, atsirėmiau petimi į jo staktą, kad jausčiausi lengvesnis ir suskatau žioplinėti po apniauktą padangę. Nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas. Labai. Ir sykį, ir kitą pagalvojau: dienos nuskubėjo, nubėgo, o pažadai, o ketinimai pasilikę netesėti.
Padangė nepanoro ilgiau pasilikti apniukusi; ji trūkinėjo, plėšėsi į gabalus, skandinosi properšose, prie kurių telkėsi tirštuma, įsispalvodama ir plaukdama debesimis. Ir ūmai tik...
Kas gi čia? Net ūgteliu arčiau lubų, pamatęs labai panašaus į knygą debesėlio vaizdą. Atrodė, tiesk rankas, imk jį nuo padangės ir perskaityk net užrašą knygos pavadinimui:
LABAS. Tai aš, Pranucis,
SKAITAU SAVE
– Turbūt, girtas, – nenorėjau tikėti tokiu reginiu. Ir štai dabar išgirstu vėl, kas atsitikę anksčiau. Ne po ilgų metų, ne dairydamasis pro pastriekėje įkurto departamento langą, bet dabar, kai nusileidęs į rūsį su Bobų vasara. Padėtis gerokai kitokia, bet pirmiausia ji todėl, kad žinau, jog šviesos greitis manęs netenkina. Tai kartu reiškia, kad ir mano kūnas manęs netenkina. Ne todėl, kad jis gražus ar negražus, jaunas ar suglebęs, o todėl, kad:
JONAS GRIGAS: Joks materialus kūnas ar dalelė negali skristi greičiau už šviesą mūsų visatoje.
– Atsiprašau, akademike, bet atrodo, jog sakėte, kad kažkas skraido 10 000 kartų greičiau už šviesą – manau, kad bent taip reikėję paprašyti informacijos, kad atrodyčiau protingiau, betgi - ne. Kaip Pilypas iš kanapių, net ir persižegnoti užmiršau, kai puoliausi dėkoti garbingam ir margam piliečių kūnais ir dvasiomis susiėjimui interneto erdvėje:
– Smagu buvo skaityti, pamąstyti pagal gebėjimą, pabūti kartu, tačiau dabar imuosi man rūpimiausio darbo: išmokti vienu metu būti girtu ir blaiviu. O, siela, atsiverk, – dar pašaukiau, – ir pirmyn... Jeigu negalima greičiau, tai bent 10 000 kartų greičiau už šviesą.
Kažin, kur aš dabar? Rūsyje? Tačiau gal manęs daugiau negu kūne, negu materijoje sutalpinta? Ir prašau nesityčioti, nes kažkur, kažkur, nežinia kur, bet esu. Miręs? Net jeigu ir taip, tai vėlgi girdžiu
JONAS GRIGAS: Gerbiamas Pranai, įdomu pamąstyti apie kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius. Vienas iš jų - energijos tvermės dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir neišnyksta, tik viena jos forma virsta kita. Gyvas žmogus turi kinetinės, potencinės, šiluminės etc. energijų, miręs - jų neturi. Kur jos, jei jos neišnyksta? Pagalvokite.
O kada apie tai negalvota? Turbūt dažniau netgi nežinant, kad esi įėjęs į tokį mąstymo procesą - savaime, instinktyviai. Galbūt ten ir atsakymą, (bent sau) suradęs, bet dėl įvairių priežasčių, kad ir dėl jo paprastumo, nupūtęs jį toliau nuo savęs, kaip nereikalingą, netinkamą, žeminantį moksluose ir veiklose įgautą žmogaus inteligenciją ar intelektą.
– Ėgėgė, ko gi nepasitaiko!
– Taigi, taigi, kad ėgėgė... Tačiau jeigu ramiau ir nesidrovi pabūti iš kanapių iššokusiu Pilypu, tai nepaisant kur esu, (kad, tarkime, ir rūsyje), tačiau regiu tą patį vaizdą, kaip anuomet, stovėdamas prie lango, girdžiu save ten ištariantį: – Viešpatie, negi esi? – O ir savijauta kaip anuomet. Buvo nepaprasta, stebuklinga, neįtikėtina, bet akivaizdu, kad debesėlį – knygą regiu ne per sapną. Anuomet dar nelabai raiškai matėsi jos pavadinimas, tačiau dabar jis išsiryškinęs, kad, prašau, nors pro rūsio sienas fotografuoki ir jokio apšvietimo nereikia...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]
------------------------------
Pranas 
Ačiū, Mike, kad užklydai. Jau turbūt kaip Kalėda. O dėl mano raštų, tai... kiekvieną  kartą parašius, norisi perrašyti. Būna, kad taip ir darau. Dabar  netgi  dažniau, bet vis tiek tokia pagunda  nedingsta. 
Sėkmės Tau!

Mikė Lilikė 
Keista, o aš kažkodėl visai priešingai apie tavo rašymą manau. Ir net nemanau, o paskaičiusi jaučiu, kad taip čia viskas vietoje ir kad būtent taip, o ne kitaip turi būti... Tarsi kažkur kitur yra tai užrašyta ir tik perrašyta dabar. Lyg kokia biblija... Rimtai.
tamsta TIESIOG yra, Ačiū. .

Jonas Grigas Kokios gilios, filosofiškos ir nuoširdžios gerbiamo Prano poetiškos mintys apie gyvenimą ir pasaulį. Šaunuolis, gerbiamasis Pranai.

Pranas Karlonas Priimu, mielas Jonai, tavo žodžius taip, kad net bijausi rašyti. Ačiū. Būk drūtas. O ir be rašymo neapsieiti. Daug niekų prirašęs. Dabar tai lyg paguoda, kad gal blogiau jau nesugebėsiu.

Danutė ValentukevičienėTai bent! Įdomu pagalvoti apie intertekstualumą. Nauja!

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė Jūsų kūryba visada priverčia susimąstyti.Ačiū Jums Pranas Karlonas❤

Saulius Karlonas Taigi Pranai, gal tikriausi regėjimai, bendražmogiški išplaukia iš vaikystės. Kada su tėvu atvaziuodavom į Šklėrius, pas dzieduką susirinkdavo Bakanauskų, Mazgelių, Krušų vyrai, susėsdavo ant suolų pirkioje prie ilgo stalo, be skubos, vesdavo , mums vaikams atrodant, laba rimtas kalbas. Ir gražu būdavo, kada prieblandoje, prie žibalinės lempos šviesos jie atkimšdavo popierinį butelio kamštį, papildavo ant stalo ir uždegdavo melsvas ugneles. Tik niekaip nesuprasdavau, kam jie tai daro, bet visa tai atrodė iškilmingai , kaip bažnyčioje.

Lina Tiesiog Skaitai ir stebiesi: iš kur žmoguje tiek daug pojūčių, kaip betarpiškai vieni ,vaizdiniai persipina su kitais, čia skaitai apie nukulniuojantį šviesos greitį, čia apie erdvę, kurioje tiek daug vietos viskam, čia apie svajonę parašyti knygą, bet"...nebuvo liūdna. Ir buvo gaila tik, kad laikas greitas...". Čia taip vaizdingai aprašomas padangės vaizdas, kur debesėlio vaizdas pavirsta knygos vizija, čia apie egzistencializmą, apie "... kūno ir sielos dualizmą, mus valdančius fizikos dėsnius...". Jau netgi iškyla ir būsimos knygos pavadinimas. Skaitai ir, rodos, vaikštai klaidžiais autoriaus sielos labirintais, kur išėjimą žino tik jis vienas, bet verčia ir mus mąstyti ir ieškoti kelio iš jam ir kitiems rūpimų klausimų ir minčių labirinto. Ačiū Jums, nemoku glaustai komentuoti, gan plataus spektro temų ir apmąstymų.

Pranas Karlonas Ai, Lina, Lina, man labai nelengva priimti gražiai iškalbėtus žodžius, bet užtat labai džiaugiuosi, kad tokių žmonių kaip

10. Iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...    

Rekomendavo: dovanėlė

– Papoteriauk,  dzieduli.  Nagi papoteriauk, – pats sau šypteliu suvokdamas, kad  gyvenimas rūsyje įsijuda. Kažkaip savaime. Ir Poe su Pro, ir varduvininkė Eivydė užimtos taip, kad aš kaip toks, (netgi kaip rūsio šeimininkas) visai joms nerūpiu. Daugiau užimtos  atradimais, kuriuos pačios kiekviena susiranda. Turbūt, kaip ir aš,  kažkaip kitaip pasidairius po Savęsp. Ko gero, rūsys panašiems  eksperimentams labai tinkama vieta. Net pagalvojau, kad  jis ne šiaip sau įmontuotas paminklu į... 
  –  Paminklu į?...
  Užspringsta vis dėlto ir toks kalbėjimas – tyla į save, tačiau dėl to  tiesa nedingsta: nemenką laiką ant aukšto pjedestalo, it Dievas palaiminimui pakėlęs ranką,  stovėjo Valodia. Čia. Būtent čia.  Nors  vieta atrodžiusi gerokai kitaip ir įvardinta  kitaip – Lenino aikštė. Argi  galima buvo pamanyti, kad nors Valodia ant pjedestalo ir, beje, kaip ką  tik pasakiau, aukšto, tačiau rūsys –  aukščiau. Neatrodė, kad malda galėtų pertvarkyti tokį vaizdą, bet įsiklausęs girdžiu.

Pažįstu ne tik kryžiais šitą žemę
su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
tai čia, tai ten ir dar
vien tiktai Dievas žino – kur.
Kažkaip per godžiai savo praeitį iššvaistom.
O kaip surinkti visą tai,
kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję?
O Dieve –  ne! tai ne malda –
būtų jautru, kad bent jos prieigoms
toks dvasinis šnabždėjimas pritiktų. 
 
  Taip, taip, žinojau, kad malda atsižegnoja priimti  tokį posmą,  bet dar vis ardžiau kažkada man mielą eilėraštį, perdėliodamas jį kitaip ir  pamanydamas – o  gal, o  gal... Tačiau tai irgi buvo kažkoks atgaivos,  apsisprendimo, galbūt netgi pasiaukojimo dalykas – ardyti patį save TOKĮ  vardan KITOKIO. Kita vertus, jeigu viltis ir neprasimuštų į  realybę, vėlgi ar verta manyti, kad taip sugaištamas laikas.   
  Akimirkomis šmėstelėjusios mintys tuoj dingsta. Tačiau nuo jų specialiai nesišalinu, neveju jų kuo toliau nuo savęs ir jaučiuosi įsitikinęs, kad jos netoli, šalia, kad jos reikalingos vien todėl, kad tikiu jas esant reikalingomis ir netgi būna, kai iš ten užrašau į savo autoportretą. Kad ir taip:

Išgėriau šulinį. Lig dugno.
Dabar geriu rasą.
Po lašą lašelį.
Panašiai kaip senatvę –
po trupinį duonos į burną,
po žingsnį žingsnelį
be kelio kelelio
per gyvenimus savo ir – ne,
su diena dienele
po dienos po dienelės
iki...
.................................
Neskubinki, Dieve,
kol dangų iš  žodžio
kaip medų kopiu.

Ir iš tikrųjų  neskubinki, Dieve, nes vis  dažniau prisieina pamanyti, ar ne dėl to  – ne dėl neskubos – atsiveria ir rūsyje tokios erdvės. Akivaizdžiau rodant – nuo turgaus, nuo kartuvių Vilniaus Lukiškių aikštėje iki bunkerio...

Kaip  įsiskobti dalioje
istorijos ir laiko,
kai šitiek kraujo nutekėję? –
  lyg ir suklusti, lyg šitaip save pašaukiantį girdėtum ir prašantį pasirūpinti turėti savo poterį, kuris tiktų Savęsp valstybės bažnyčioms. Ir va, šį kartą atsiminiau Kandžių.
  – Atsiminiau?
  Koks biesas taip girnas žmoguje suka? Dažną gyvastį ir daug kitokių dalykų, kažkodėl rodau kaip į atsimintus, nors jie čia  pat –  tiesk ranką,  sveikinkis ar kitaip bendrauk. Nemanau, kad taip elgtis teisinga.  Yra gi jis, yra Kandžius. Jo netgi dabar daugiau, negu tuomet, kai jis ant mano kelių ar rankų. Šuns metai gi. Per visą dangų. Per daug valstybių ir tautų. Ir atsitiko taip,  kad kai vasario 16 d. Lietuva kėlė vėliavas valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti, jis, Kandžius, pirmą kartą išėjo į Šuns metų viešpatystės tarnybą.
– Ėgėgė! – šaukiau per visą Savęspi, –  ar matot, ar žinot, ar  girdit? – Ir varnas Golius tūpė ant iškeltos vėliavos stiebo ir skelbė, kad prasidedantys šuns (Kandžiaus) metai užtruks iki 1919 metų kovo 4 d. Esą, skubėkite, nes tai nedaug, o kito sykio jo reikės laukti dvylika metų.
    Nesinorėjo  prisipažinti kvailiu ir patikėti, kad tiek sulauksiu. Nesu iš varno Goliaus giminės, o jeigu netyčia ir sulaukčiau – argi rimtas  dalykas kone šimtamečiui po balius bastyti? Tačiau apie tai mąstyti  nebuvo įdomu ir svarbu. Kur kas smagiau ir džiugiau, kad labai realu, jog savo aštuoniasdešimtmetį sutiksiu Šuns metuose, o ir baliui juose pakaks laiko, kad tokį nebūtų sarmata prisiminti. Na, ką pasakysite, a?
  Apsidairau po rūsį, o čia tiek erdvės,  tokie toliai, tokie horizontai, kad,  ačiū, Die, jog nesu užkeltas vyčiu ant žirgo. Jį su žirgu pats laikau rūsyje  ant delno ir sielai tai ne jokia kliūtis, kad ir matytume kartu, ir  pagiedotume, pašnabždėtume kaip į kunigo ausį per išpažintį: 

Tiek daug surinkusi
ir nieko nepraradus
ŽMOGAUS būty kaip amžinybė
dvasingai virpa jo Savęsp – šalis didi –
nuo lopšio ir nuo medžio kryžiai kalti
iki žvaigždėtos beproootyyybėsss...
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]