.                            eilėraščiai                   

      O zyle, atskridus žiemoti

Ar manot, kad lengva
Matyti paveikslus, sukruvintos žemės?

Pakanka ištarti jos vardą,
kai brolį prieš brolį
Į mūšį išėjus ir savo šalelėj regiu.
Nebūna gerai, kai plakatais skanduoja,
Kai akys be druskos,
Širdy neprabyla bažnyčios giedoti.

Dega žvakės...
Šešėliai išaušt su diena neišmoksta.
Ukraina, peizažais išdegini sielą.
Netikėsiu aš laisve
Suluošintų tavo kovoj,
Netikėsiu gėlėm, padabinusiom mirtį,
Kol brolį prieš  brolį
Į mūšį išėjus regėsiu,
Kai niekas nenori numirti.

Atrodo, kad net iš namų man išeiti nereikia,
Atrodo, parimęs į lopšį regiu,
Kaip sudega kryžiai, apanka bažnyčios,
Kaip kelias lavonai
Iš mano vaikystės sapnų,
Net jeigu be rankų, be kojų,
Net jei  be — galvų,
Ir įniršį brolio prieš brolį
Žegnoja krauju.

Ar manot, kad  lengva kilnoti
Sukruvintos žemės lemtis?
----------------------------------------
O zyle, atskridus žiemoti į mano krūtinę,
Nebūk patikli.
2014-11-23 01:29

Janina Staškevičiūtė Mažeikienė, Daina Karlonaitė ir Dalija Kiliesiene sako, kad patinka

.                                    2017. mano pelėdos

Esė
   
Taip, tas menkutis laiko tarpsnis man buvo reikalingas. Pajaučiau, kad pakrikę mintys aprimsta, telkiasi viena prie kitos ir rikiuojasi  į eilutę kaip nuodėmių išpažinėjai prie kunigo klausykloje ausies. Matyt, nesąmoningai jaučiau, kad  bent kaip būti lyg  kažką darant, mąstant, lyg kažko tikintis, bet taip ir nesuvokiant  būtent ko lauki, ko tikiesi, pragaišins nusiteikimą krestelėti žilą galvą, ūktelėti kad ir išklerusiu balsu, bet ūktelėti ir  per save sužinoti, kiek sveria Dievas.
   Esė neišėjo iš paveikslėlio ant popieriaus lapo. Iš jo žvilgt ten, žvilgt šen, bet  ko čia ilgiau besižvalgysi? Atrodė, kad ir čia mokėjo išlikti bešališka, tartum nepastebėdama, kaip kas sudėliota ir vis tik neužmiršdavo atsiminti tai, kaip ką kur mačiusi ar girdėjusi.
   — Regiu, kad ilgiau nežadi užtrukti, bet  vis tiek gerai. Nežinau, kas galėtų pasakyti, kodėl man taip tavęs  čia reikia. Tačiau aš tikrai to negaliu  pasakyti. Tačiau nepaisant to – reikia.
   — Ačiū, kad reikia. Nedažnai  mudu susitikdavome  per tavo tuos 75, bet vienas  kito vardų klausti nereikia. Beje, linkėjimai nuo Eilėraščio.
   — Ir nuo Vaidinimo turbūt.
   — Ką? Ar jau ir jis suspėjo čia apsilankyti?
   — Kažko nepatenkintas. Kyštelėjo galvą, nusišvietė, pasirodė, kad  gražus ir vėl dingo į tašką kaip į smegduobę.
   — Vaidinimas gi. Jam kitaip būti nepatogu. Tiesiog nepatogu, ankšta,— atsiliepė supratingai Esė. Lyg žinotų, kad kiekvienam savo genas ir bergždžia būtų įkalbinėti tokiu nebūti. Nebent suradus chirurginės paramos iš pašalės.  .
   — Sakyk, Esė, kaip aš  atrodau tavo akims. Kvailai? Ir bendrai, ką apie tai „Rašyk“ svetainėje paplepa? Ar „e‘ Kūryboje“?
   — Ten tavo personai dabar nėra laiko. Ten  dabar Philoe ordinai dalijami.
  — Taip ir maniau. Aplenkė jis mane. Tačiau vis tiek dar ne  Dievas, jeigu net mažiau negu gramą  sveria.
   Esė iš piešinio atidžiau pasižiūrėjo į mane. Šyptelėjo. Ką gi, tegu. Jos šypsena santūri ir man patinka. Tačiau tokioje pozoje piešinyje ilgai neištvers. Kaip ir Vaidinimas. Net šešėliui laisvė reikalinga, o ji prancūzė vis dėlto.
   — Palik, Esė, savo skafandrus ir kelkis aukščiau iš smegduobės. Niekur jie nedings — paraginau, bet galvoje vis tuščia, vis negebu suprasti, kodėl ji man reikalinga. Tik ant liežuvio dar kažką keliu, bet irgi nepaisau — ką? Net negalėčiau pasakyti, iš kur ant  jo atsirado žodis „skafandras“, tačiau  pasirodė, kad jis labai laiku. Atkėlęs Esė piešinį arčiau akių:
    — Kažin, kiek sveria žmoguje kalėjimas. Tai turbūt daugiau negu skafandras.
   — Jeigu, Pranuci, rodai į mano, tai turbūt jis nieko nesveria. Keli talentingi pieštuko brūkštelėjimai ir... prašau: tai aš, Esė. Pažinai gi. Net ir dokumentų nepaklausei. Nors, manau,  reikėtų paklausti kol Vaidinimas dar neišsikvėpė. Beje, paskutinė jo rolė, kurią stebėjau, tai jo pabandymas  persiformuoti,  įsikūnyti į Šventąją, Va, tuomet ir tave  svetainėje  minėjo. Tačiau tik minėjo. Ne vaidino.
   — Va, pagaliau girdžiu, kad ir lazdos kažkam prireikia, — atsišaukė ilgai tylėjęs Mano dzievulis.— Tačiau mes vis dar vaikštome  po  Naujuosius. Šventė. Dar vis neišėję iš sausio 1 -sios. Nenorėčiau pasireikšti kaip lazda.
   Esė, pasirėmusi rankomis, dar aukščiau  kilstelėjo.  Buvęs mažytis taškas  išsiplėtė į apvalų skritulį. Atrodė, kad išlipusi iš šulinio  dabar sėdi ant jo rentinio viršaus ir kaip padykęs vaikėzas savo drąsą demonstruoja. Ne, nevaidino, buvo natūrali, bet pasitaikydavo, kad moteriškumas  nuo jos atsitraukdavo ir  bereikdavo jai užsimauti kelnes, užsidėti vyro kepurę ir tik tiek tereikia, kad šauniai apsigautumei. Ir vis dėlto , tai patraukli, miela moteris, kuomet neklausiama, kiek jai metų, sutverta  gimdyti ir puošti žmonių pasaulį.
       — Jūs, tamsta, matyt, ir nesidomėjote, ir  nežinote, kas jus įdėjo į Pranucio rankas, —  atsiliepė Esė į Mano dzievulio žodžius. — Ką gi, laiko dar bus. Tačiau, žinoma, tai nesvarbu. Man  atrodo, kad  judviejų derinys vertas paprastumo, vertas  šios  brangenybės, kuri, deja, praranda  vertę.  „Žmogus su lazda“ — tik pamatykite, koks  vaizdas. Tik išgirskite, kaip skamba. Argi to nepakanka, kad turėtume ir dievą, ir ginklą, ir draugą, ir parankinį. Atrodytų, nedidelis  vaizdelis, bet talpus.
   — Iš kur jis toks, taigi „ talpus vaizdelis? —pasmalsavau .— Ar ne iš Vaidinimo repertuarų?
    — Ne. Ne iš Vaidinimo, — ramiai atsiliepė Esė ir patikinusi, kad Vaidinimo scenografija nesibodi, nes, girdi, „ne iš nieko sumegzta“, vėl sugrįžo rodyti  į žmogų su lazda, bet šį  kartą iš kitos pusės. Tarė:
   — Lazda su žmogumi... Kiek minčių. Aibė jų. Tiesiog  ieškok medžio  drožėjo, kad  išdrožtų parimusią  statulėlėje kaip smuktelį ir paliktų tokią visose  pakelėse, kad praeinantys susimastytų, pasimelstų, atsimintų. O tuomet..., — nebaigė kalbėti Esė, bet todėl lengva kaip pūkas paliko piešinyje šulinio rentinį, ėmė už rankos mane, ėmė Mano dzievulį lazdą, suko ratelį ir  uždainavo:
Grįskime, mergos, jievaro tiltą
Aleliuma rūtelę, jievarėlio tiltą

   — Nu, tiek padainavusi, niuktelėjo man. Pasipriešinti nebuvo įmanoma iriš  gerklės pasigirdo klerkiantis mano propeleris.

Iš ko jūs grįsit jievaro tiltą
Aleliuma rūtelę, jievarėlio tiltą

Mano dzievulis lazda  jau nelaukė, kad kuris jai  niuktelėtum.
Beržo lapeliais, jievaro šakelėm
Aleliuma rūtelę, jievaro šakelėm

Pagalvojau, kaip čia protingai išeiti iš ratelio. Tačiau Esė pati sustabdė ratelį ir, abejomis rankomis apglostydama lazdą, gyrė:
   — Betgi dieviškai dainuoji, auksinis tavo balselis, brangute tu mano. It pati būtum iš jievaro išdrožta. Įsivaizduoju, suprantu, kaip tau sunku būti žmogaus kalėjimo prievaizda.

2017. Esė II        

  Esė II

  Sustojęs suktis trijulės — taigi, Esė, Mano dzievulio ir mano — šokio ratelis, netrukus vėl pajudėdavo, bet  šeimininkavo čia, arba, tarkime, jo valdove buvo Esė. Ji stabdė ratelį, ji pakalbėdavo, ji nebuvo nei Žana d‘Ark nei Margareta Tečer, o būtent Esė. Kartais jos šypsenoje atpažindavau Jurgą Ivanauskaitę, Algirdą Šliogerį, Praną Morkų... Ir būdavo kažkaip nepatogu, jog atrodė, kad nesvetima jai ir mano šypsena, bet, kaip suprantu, bet kieno kito — nei Leonido Donskio, nei Gintaro Beresnevičiaus ar Vandos Zaborskaitės šypsenos jai taip šauniai nepritiko, kaip šypsena savo žemiečio Mišelio Montenio. Supratau, beje, kad Esė pastabi dėmesiui, skirtam jai. Po truputį ilgiau užsilikusios tokios šypsenos, dar man besigrožint ja, pasakė: 
  — Tik nepamanyk, Pranuci, kad esu viena iš Mišelio de Montenio dukterų. Tikrai – ne. Nesu nei viena iš keturių neišgyvenusių, nei penktoji, kuri išgyveno.
  — Taip nemanau, bet turtingas tavo, Esė, veidas. Ypatingai, kai apšviestas šypsenos. Kad ir netyčia žvilgterėjus, kažkas užkliūva, kažką pamatai, atsimeni...
  — Dainuok, dainuok, — esą, kalbėk, kalbėk, pasakė, bet aš, nesupratęs potekstės bei užmiršęs, kad ratelis nei vaikšto, nei sukasi, vėl paleidau iš gerklės propelerį:

O mes paėmėm, pačią gražiausią
Aleliuma rūtelę, pačią gražiausią
 
  — Taip, ji dar labiau išgražėjusi. Ir man nesmagu, kad mano šypsnių gamoje neaptinki jos šypsenėlės. Et, — lyg nusiskundė Esė.
  — Apie ką tu?
  — Tamsta Esė kalba apie Šventąją, Pranuci, — skubėjo paaiškinti Mano dzievulis. — Nors ir anksčiau ji nerečiau Gražule vadinta, kaip Šventąja ar Biblijos knyga, — dar priminė ir pacitavo:

Skaityk, Šventoji.
Juk Biblijos esi
Paskutinioji
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu, kad tai kol kas
Težinome tik mes.

  — O laikas  greitas. Kone penkeri metai praėjo, kai rašinyje „Praskleidžiant paslaptį“ šitaip parašyta. Sausio 13 ją — penkeri. Taip juk, Pranuci? Ar Esė savo galvoje košę verda? — pakalbėjo jinai ir įsmilko į akis taip giliai, kad buvau priverstas užsimerkti. Tačiau akyse tamsos nebuvo; ir užsimerkus jose buvo šviesu ir jose regėjau Esė su Mano dzievuliu. Ir net daugiau: regėjau Sašą. Jaunas, gražus, nemenkas dabita,  kokiu gyvenime turbūt niekuomet nebuvo. Tik noruose, viltyje, tik svajonėse, tik išėjęs pasirodyti  svetainėse. Ir šit matau, kaip mano užmerktose akyse Saša kuičiasi po ankstyvą žiemos rytą ir džiaugiasi savimi, kad pradėjo įsisavinti naujos dienos dirvonus. Matau ir Agricolą. Nemažai su juo žodžių iškalbėta ir anė vieno blogesnio. Kaip mano  „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“: ieškai žodžio „šūdas“ ir nesurandi. Dabar gi, žiū, Agricola, atvertęs mano dienoraštį, būtent tą, į kurį gimdyti pažadėjusi Šventoji, kalba:
  — Sakai, Dievas prašymo negali išgirsti. Dažnai taip būna „ribinėje situacijoje“. Kažkada teko skaityti paskutinius vokiečių kareivių laiškus iš Stalingrado. Tai ten vienas vokietukas, giliai tikintis, rašė namo, kad jam atrodo, jog Dievo nėra.
  Matau, ir Juozupuką. Kaip paprastai galynėjasi su baltu kaip Napoleono žirgu. Užsispyrę abu. Regis, kad vienas kito negali įveikti, tačiau dabar jiems atokvėpio valanda ir žirgo vadžios atleistos, žąslai išžaboti. Ir atrodo, kad juozupukas lyg jam kalba:
  — Kaip gera turėti Vidinį. Ir nereikia jokių kitokių draugelių ar draugucų
    Taip, bet žiū, kad čia ir jis, Vidinis: vilką minim, vilkas čia. Ant  peties žvirblis Čia Ne Aš. Tupi ir čirškia į ausį, kad, girdi, norėtų visą dienoraštį po ranka turėti. Ypatingai dabar, kai žiema ir šalta, kad, girdi, galėtų sušilti.
  — Sukūrendamas jį ar skaitydamas, — kažkas pasidomi. Gal Dalija Kiliesienė? Bet vargu. Tačiau ji irgi čia, mano užmerktų akių šviesoje. Atrodo, kad labiau užsėmusi savimi, tačiau pamačiusi mane taria:
  — Atėjau, Pranuci, atsigaivinti, pailsėti, naujas mintis pamintyti. Ne, Pranuci, ne tavo. Tik jievaro jievarėlio pažadintas
„ Jievaras jievarėlis... Kažin, ar galėčiau į jį parodyti ne giedodamas, ne rateliu sukdamas ar kitaip pavaikščiodamas, krutėdamas, ne perskaitydamas užrašuose ar kažkokių darinių pavadinimuose? —pamąstau ir suprantu, kad parodyti kaip į tuopą, kaip į skroblą ar į klevą man nebūtų smagu. — Tai vis dėlto Dievo medis. Tegu jis ne iš Edeno sodo, tegu, — leidžiu jam nebūti ten, bet tuoj pasipriešinu: — Bet kodėl gi ir — ne? Ar tik todėl, „kad ir pieska, bet jievarai auga“?
  Suvokiu, suprantu, kad reikia atsimerkti, bet  kai taip šviesu... Ir vis dėlto jau žinau, kad atsimerkęs nesurasiu Esė. Tačiau numanau, kad ji bus kažkur šalia. Neatmerkęs akių imu už rankų Vidinį, Daliją, Agricolą, Čia Ne Aš, dar spėju paimti už rankų ir Esė, ir  nesigėdydamas savo propelerio  gerklėje vėl patriukšmauju: 

Grįskime, vyrai, jievaro tiltą,
Aleliuma rūtelę, jievarėlio tiltą
 
  — Būk atidesnis savo panosėje.  Būk. Prašau, —nelabai paisydama, kas girdi ar negirdi, prakalba Esė. — Tavo nosis stora, masyvi. Po ją daugiau surasi. Kaip tai padaryti, matyt, niekas gerai nežinom. Aš irgi nesu buvusi dienoje, kurioje sutilptų keli Grigaliaus kalendoriaus mėnesiai: kone visas ruduo, imant kartu su Bobų vasara, visas žiemos gruodis ir  plius sausio pirmoji. Nelengva buvo įkalbėti jievarą jievarėlį, kad būtu šitaip, kaip atsitiko, kad ir jievaro lazda su tavimi, 
  — Ne žynio Lizdeikos?
  — Tai ne esminis dalykas. Bent taip  suprantu, kad ir Lizdeika be jos nebūtu buvęs žyniu. Ir, saugok, beje, savo kompaniją. Girdi?  Visą, kurią atsimeni ir dar atsiminsi. Joje mirusių nėra. Ir papūgas Nadeždą ir Potjė — taip pat saugok. Jas net ypatingiau.
Marija Makuniene ir Janina Staškevičiūtė Mažeikienė tai mėgsta.

Pranas Karlonas Ačiū, kad jūs mane čia aplankote, tokį sukežusį. Kartais atrodo, kad jau gana, bet va grįžti į atsiminimus ar kur dar kitur užklysti ir vėl imi varno Goliaus padovanotą plunksną
Lapkričio 26 d., 20:17 · Patinka

   Marija Makuniene Pranuci,Pranuci ir girdziu savo mociuteles dzukiska sneka,
uzsimerkiu ir griztu jusu pasakojimuose i dziedulio ir mociuteles troba ant kalnelio
Mergezerio kaime,Aciu ir uz eiles ir uz pasakojimuos

.                                                    2017. mano pelėdos 

2017. Dzingt!

    Ateitis  kaip tokia, kaip realybė, bet nepažinta, nors suprantu, kad  įmestas į ją, prieš vėją nepapūsi. Patenkintas ar nepatenkintas, gera tau joje ar ne, bergždžia teirautis, nes šit esi, kur esi ir šitos būties vardas Ateitis. Tegu žiupsnelis, tegu nedaug, tegu net ne mažytė kometa, jos „korpusas“, o uodegos akmenėlis, tegu... Tačiau ar jį rūpi man, ar pagalvoju, kaip įsikibti jo, nors atrodytų, kad  ir Philoe patirtis verčia suklusti, verčia pasidairyti ir pasirūpinti, į ką galėčiau atsiremti.
  Va, va, „atrodytų“... Tačiau kas pasakė, kad neatrodo? Ir kas galėtų neigti, jog Šventoji, pažadėjusi gimdyti į mano dienoraštį, ne  gimininga jai, Philoe? Nesmagu, beje, žinoti, kad geriausia žurnalistika Philoe vardą rašo kabutėse. Tačiau jeigu jau taip, tai ir mano vardą  rašykime kabutėse: „Pranas“. Savo vardus irgi: „Jonas“, „Kęstutis“, „Ūla“, „Darata“... Ir išbarstykime  juos po visą  literatūrą, pradedat kad ir kalendorių sausio 1 –osios  diena: „Arvaida“, „Mečislovas“, „Mečys“. Tačiau aš taip nežadu elgtis, net jeigu tokia tvarka  būtų įteisinta Valstybinės lietuvių kalbos komisijos potvarkiais. Nors  suprantu, kad  būnant  Ateities žiupsnelyje taip žadėti  ir savo pažadus tęsė yra, sakyčiau, net labai nesunku, bet tai nemenkina reikalo, kad lašas po lašo ir  akmenį pratašo. , o Egiptas man dar niekuomet  nebuvo taip arti. Kaip ir Philoe, viena užlieta Nilu, kita su Čuriumovu ir Gerasimenko  įsitaisiusi kometoje 67P.
  O Šventoji? Kur ji? Kas  atsitiko, kad jau  kuris laikas, kai nesurandame kelio vienas pas kitą? Ir ar ne panašu, kad Šventosios lemtį kometoje patiria Philoe? Kiek vilčių, a? Va, dar sekundė, dar kita ir nusileis, kur taip laukiama. Ir pati neiškart galės suprasti, kaip atsitiko, kad, ją aplenkusi,  jos jau laukia Agilkė (Agilkia) -  dar vienos Nilo salos vardu pavadinta jos nusileidimo kometoje vieta. Ir šit dzingt, kad ir vieną gramą sveria, bet... dzingt! Philoe kaip begali kuo „ minkščiau“ prisiliečia prie kometos, bet tuoj pat kaip žiogas  atšoka ir nušoka taip toli, kad niekas nežino net kur ir negreitai pasiseka ją surasti. Bet sveika, bet gyva, bet... valio! Nelengva buvo Asuano užtvanka patvenkti Nilą. Tačiau tuomet  niekas net pasvajotii nemokėjo, kad dvi Nilo salos „susitiks“ kometoje.  Tiesa, irgi panašiau kaip vėlės — viena su kūnu, praradusiu svorį nuo 100 kilogramų iki vieno  gramo, kita visai be kūno, tačiau jų rožančiumi jau neperžegnosi, juo nepabaidysi, kad dingtų. Toks kraštiečių susitikimas tik padeda paskandintai Nilu salai Philoe įsigyventi undine, o kitai, taigi Agilkei — melstis iš Philoe salos perneštomis šventyklomis, kad pagal Dievo paveikslą  sukurtas žmogus vis labiau priartėtų prie jo ir savo esme. Paveikslą turbūt ir šešėliai paneša, o esmę?
    ... Skaudžiu pašinu, tiesiog Lizdeikos lazda į sielą įsiterpė Mano dzievulio pasakyti žodžiai:   kaip, tarkim, jaučiasi Tada Kai Buvome.
  Išlikę jie. Yra. Tačiau dabar jie jau tartum mano: išties, kaip jaučiasi?
  Lyg ir neturėtume manyti, kad akimirkoje sutelpa daug. Tačiau drįstu liudyti, kad jos parametrai turi savybę keistis. Užteko  akimirkos suvokti, kad suprasčiau, jog Mano dzievulis paklausė apie giedorėlį, laukto ateinat iš Šventosios įsčių į dienoraštį. Paklausė žinodamas, kad jo nėra, kad neatėjo, bet lyg nežinotų: kaip jaučiasi? 
    Į akis sužiuro dienoraščio viršelis. Lyg pažįstamas. It per jį pažindavau dienoraštį, o atvertęs surasdavau mielą sielai vardą: Tada Kai Buvome.     
  Paimu į rankas, dar arčiau prinešu prie panosės, o atvertęs, žiūriu: Nėra. Lapas tuščias. Atverčiu kitą, trečią. Ir tenl tuščia. O kad taip negali būti, puikiausiai žinau, įsitikinęs ir todėl pagalvoju, kad rankose  laikau kitą sąsiuvinį.
  Kai sunki tyla užtrunka, gal ir nereikia plytai išdegti reikalingos temperatūros, kol pajauti, kad kažkas susigumuliuoja viduje, pereina, persiorientuoja į kitokią savastį.
  — Susikaupk ir nebūk šiknius, nors žinau, kad ir žodžio,, šiknius“ tavo „Lietuviu  kalbos dabartiniame žodyne“ nėra. Seno leidimo,  dar 1972 metų.
  — Kalbėk, Mano dzievuliau. Svarbiausia, regisi, jau ištvėriau.
  — Taip, reikia kalbėti, kol dar ne Jievaras ar Jievarėlis. Sakyk, Pranuci, Kaip atsitiko kad va taip. Pats skaičiuok, kiek jau metų praėjo, kai viešai pažadėjo, jog ruošiasi gimdyti. Kaip tryse, o būtent  tu, Vidinis ir Vaidinimas plojote, džiaugdamiesi būsimam naujagimiui suradę vardą Trumpiau kalbant, Šventoji jaučiasi ne kaip. Lig šiol vis brinksta, pučiasi. Jau labiau panaši į archyvą.  Supranti: į ar – chyyy – vą. Pati savęs savo ertmėse nesusigauna.
  — Turbūt, kaip ir mes čia, — įsiterpiau, trukdydamas ne tik Mano dzievuliui, bet ir pats sau.
  — Poilsis jai reikalingas. Ir nuo tavęs, ir  nuo Vidinio, ir nuo varno Goliaus. Galbūt net  nuo mūsų visų. Taip Esė mano. Nes, girdi, ir  poilsis jai kitoks reikalingas negu Druskininkų ar Palangos.
  — Sakai, ir nuo manęs. O man jau net atsiminti reikia, kada  paskutinį kartą su ją susitikęs. Įtariu, kad ir mano dienoraštis suspėjo išblankti, išsitrinti su atsiminimais apie ją.
  — Na jau! — nenorėjo patikėti Mano dzievulis. — Na jau! Taip nebūna. Taip neturėtų  būti, — ir pasiėmęs iš mano panosės  ką  tik verstą dienoraštį, paskaitė:

  Greitai  po mano pažado rašyti dienoraštį Šventoji atsargiai pasiteiravo, ar žinau kaip tokios rūšies literatūra kuriama. Taip ir pasakė: tokios rūšies.
  — Anksčiau vadinau užrašais. Jeigu galima pervadinti dienoraščiais, tai juos esu rašęs.
  — Ir, žinoma, neparašęs.
  — Iš kur žinai?
  — Kai visokiausio šlamšto tiek daug manyje prikrauta, kaip nežinosi. O jūs vis —gimdyk! gimdyk! Net ir  Vaidinimas, kurio beveik nepažįstu, irgi — gimdyk!
  — Jis ir man netikėtas čia, bet prilipo. Matyt, reikės pažinti, bet tau skauda kitur — kad daug netinkamos rašliavos prikišom. Taip? Nors atrodo stengiuosi taip nedaryti. Bent dabar. Nepyk, jeigu kada užsimirštu.
  — Yra kam ir be tavęs, dzieduli.
  — Vidinis?
 
  — Tai šit kaip, — nepykdamas ir lyg kažką sau reikalingo suradęs, pasakė Mano dzievulis. O grąžindamas man dienoraštį, vėl: — Laikas gaidžiui užgiedoti. Pas mus dar vis Naujieji, vis sausio 1-oji, o ten jau gruodis prasideda. Nori nenori, o ir atsiminti tenka per Grigaliaus kalendorių.

.                                            2017. mano pelėdos   

Kartu su muzika
   
    Jeigu ir čia, nežinia kaip užklydus į Ateitį, galima laiku matuti savo buvimą joje, tai jau suspėta  jo praleisti nemažai. Pradėjau — kad ir apčiuopiamai, tik graibstydamasis, tik už ko nors nusitverdamas — pamąstyti, kad pirmoji diena  Ateityje neatsitiktinai tokia: it išpūsta, it guminė. Į kurią pusę patempi, į tą tempiasi, bet akivaizdu, kad ne iki begalybės. Yra riba, kuri, regisi, net ženklais neparodyta arba jie įsprausti smegenyse ir slepiasi. Per juos suprantu taip, kad mudviem su Mano dzievuliu Ateities pirmoji diena duota ne todėl, kad į ją talpintume 24 paros valandas. Jau jų nežinia kieksyk daugiau. Vis geriau suprantu,  kad pirmosios dienos Ateityje laikas duotas pasidairyti po save jo nepamatavus, jo neskaičiuojant laikrodžiams ar kitaip ir turint galimybę savo paveikslą taisyti, braukyti, tobulinti, kad paskui jau, net ir aiktelėti nesuspėjus, atsirastume elipsinėse kometų kelionėse — gražesni, tobulesni, išmokę save pagiedoti kaip, tarkime, kometa Philoe. Net gal ne kaip dvasios, o kaip iš dvasių įžiesti materijos tvariniai.
  Klausiausi Mano dzievulio kalbos, sekdamas jos mintis, tačiau jos pauzėse suspėdavau pagalvoti: kažin, ar nežinojau, kad va taip bus? Bet yra ir kitas painus dalykas: žinau, kad žinau, bet nežinau, kaip tai sužinota.
  — Tu supranti, ką kalbu. Jeigu visiškai atvirai, tai ir aš nelabai. Stengiuosi atsiminti, ką sakiusi Esė. Va, ačiū, kad supratingas ir pabuvai užsimerkęs, kol su manimi šnektelėjo. Mano, kad  per mane tau  bus lengviau išgirsti tokias naujienas Tai va toks reikalas, tokia dalyko esmė.  O visa kita  piešinėliai, medžio lapeliai
  — Na taip, vidurinių amžių Europoje laiškai be antspaudo buvo laikomi falsifikatu. Iš kur tokia tiesa, nežinau, bet ji ne mano išgalvota, — pasakiau pateikęs į gaidgaidystę. — Gaidys gieda.
  — Jis dažnai gieda. O ir žirgas Igaga vis dažniau ir dažniau žvengia. Matyt, budina. Laukia ir  nesulaukia. Užsisėdėjome savo ertmėje. Galimybės duotos didelės, bet tinginiui kiaušinį nusilupti irgi per didelis darbas.
  — Kada mes taip pasikalbėjome, Mano dzievuliau.
  — Taip, Pranuci, niekada. Taip pirmą kartą.
  — Paskaityk dar, taigi dienoraštį. Jau užmirštu, kas pasakoma prieš valandą, o čia ir vieni, ir kiti metai, kai neliečiau jo. Apie „Goliaus dangų“ kalbu. Kur jis, Golius? Išsibarstėm, visi išsibarstėm, — nelinksmai pakalbėjau, rankiodamas ir paimdamas į atmintį atsiminimų nuotrupas.   
  — Pagal Grigaliaus kalendorių „Goliaus dangus“  jau penkeri metai, kai užspaustas dienoraščiu, — pasakė Mano dzievulis Ir jau nežinia kam, gal Savo dzievuliui: — Tebūnie krėslas ir kampas. Vis dėlto mums ir būnant Ateityje nuo savęs nepabėgti. Labai prašau: tebūnie.
  Kampą pažinau. Jis čia buvo toks, kokį mačiau, pasirodžius Eilėraščiui. O kėdė?  Ji tiesiog  pati  prilipo man prie sėdynės. Aptriušusi, nusėdėta, gailiai girgždanti, bet irgi ta pati, kurioje atsisėsdavau rašyti dienoraštį. Ak, Grigaliau, Grigaliau, koks greitas tavo kalendorius. Girdi? Sakau, kad greitas tavo kalendorius ir prašau nesiginčyti dėl to. O dar anksčiau, Grigaliau, taigi prieš dvidešimt metų su šiuo krėslu pirmą kartą susitikau Radijo karietoje.
    Atsisėdau. Skaityk, Mano dzievuliau. Ir kaip gera girdėti, kas būta ir dabar pasiseka atsiminti.
 
  ... Trumpai patylėjome, bet draugiškai, nepiktai, jausdami vienas kitam pagarbą, o Vidiniui turbūt didžiausią. Tai žmogus, kuriam apie šilinių kraštą kiekviena parašyta ir numesta eilutė prilygsta kone tragedijai.  Nežinau, kodėl taip, bet žinau, kad myli jis šį kraštą nemažiau kaip varnas Golius. Net spėlioju, kad galbūt todėl jį taip myli, jog tą meilę perėmė, perjautė būtent iš varno. Gražu ir mįslinga, jeigu taip, bet tai tik atsargi mano prielaida, o tikra, kad judviem, taigi Goliui ir Šventajai  miela pabūti kartu. Šventosios įrašuose varno kranksėjimų daugiau, negu protinga tiek jų turėti. Tačiau kas gi, išskyrus Šventąją ir patį varną Golių gali pasakyti, kad jo krankimai ne tapatūs. Bėda, kad mūsų klausa neprinokusi iki subtilybių išgirsti jo kranksėjimų niuansus. Šventoji juokais sako, kad Goliaus žodynas netgi turtingesnis už XX tomų „Lietuvių kalbos žodyną“. Man tokie jos sakymai irgi  atrodydavo pašmaikštavimu, bet toks manymas po truputį blėsta ir dabar nedrąsu pasakyti, kaip iš tikrųjų.
 
  — Atsiprašau,  Mano  dzievuliau, - kažkaip graudu pasidarė, — nutraukiau jo skaitymą. Ir iš tiesų graudu. Atrodė, tik prieš tuos penkerius metus parašyta, ir parašyta taip gerai, kad jau šiandien taip nemoku. Kaip čia taip atsitinka? Kur  pasideda iš žmogaus tai, kas iš jo išnyksta, išgaruoja, išsikvėpia? Ir kodėl kai kurie ponai, tarpe kurių ir p. Šnekorius, sergi, kad nepaskęsčiau smulkmenose. Va, ir žodis atrodo  smulkmena. Ir ypatingai, kai jį dubliuoja, gali pakeisti kitas, bet žodis po žodžio ir visas žodynas su per 11 milijonų tautos žodžių. Ir nedrąsu pasakyti, kad  jie visi surinkti.
  — Skaitysim ar...
  — Dar bent  kiek paskaitysim, bet nesinori  skubėti. Va, giriu save, kad mokėjau rašyti ir gaila, kad nesuprantu, kur dingusios tokios galios. Jeigu jos tik į erdvę, tai erdvė niekuomet negali būti  tuščia. Teisingiau, ji kur kas tankiau „apgyvendinta“ negu mes suvokiame.
  — Nepeikiu tavo teksto, bet mane žavi jo muzikinis apipavidalinimas. Net bandau įspėti režisierių. Manau, kad gal tai Audronės Meilutytės  darbelis.
    Tai išgirdus pradžioje tik skaudžiai cyptelėjo, atsiradęs  po mano sėdyne, krėslas. Senas, dar iš Radijo karietos laikų.
  — Skaityk, — paprašiau Mano dzievulį, bet tai jau buvo lyg ne Jis, o Ji, Audronė Meilutytė, aktorė ir režisierė, su  kuria kartu į Radijo karietą įlipome. — Skaityk:

  Taip, žinau ir aš, kad yra dalykų, dažnai girdimų, bet kažkodėl apeitų be didesnio dėmesio ir mokslinio pažinimo. Tado Ivanausko dėmesys, parodytas varnai ir jos pripažinimas, kad ji gudri, darbšti, kitaip sakant - visuomet užsiėmus, bet niekuomet neprarandanti budrumo, kad sumani, atsargi, drąsi, “sugeba net nuo šuns kaulą atimt“ man didesnio įspūdžio nedaro, kadangi šios jo arijos ne iš tos operos. Varnas yra varnas, bet ne varna, o Goliusyra ypatingas varnas. Taip, jis jau ne jaunas, betgi senu vadinti neprotinga, kuomet niekas net nežinom, kaip ilgai šitų kiaušinių paukščiai sugeba gyventi. O enciklopedijų teiginiai, kad, girdi, varnai nelaisvėje pragyvena iki 70 metų, mano protui irgi nedaug pasako. Golius yra laisvės paukštis, išpraustas miškais iššukuotu šilinių dangumi ir iškvėpintas pušų sakais. Ir mano nelaimė, deja, kad ir kaip labai Golių gerbdamas, o ir aš nedaug ką galiu pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Tačiau jo visuomeninė, pilietinė veikla kelia nuostabą ir kažkokį sunkiai įvardijamą mielą gerumą. Ilgai nebejojau, kad tai, kas įmanoma žinoti apie Golių, žinau, nemokėdamas užmiršti. Ir štai užteka viršugalvyje minutė, kai netikėtai suprantu, jog toks įsitikinimas ne be išlygų.
 
  — Dėkoju Tau, Audrone. Ačiū, kad štai ir tu čia, kad atėjai, — pasakiau ateities laiko tyloje. Paėmiau iš Mano dzievulio dienoraščio užrašus ir prisiglaudžiau prie krūtinės: — Gyvensime dar, a? Nieko kito daugiau ir nebelieka. Atsikrenkšti iš senatvės, pasikelti iš mirties ir gyventi. Kartu su muzika...

.                                        2017. mano pelėdos   

Dovanos
   
Atsitiktinai, ar ne, bet nubudęs (ar taip tik atrodė, kad nubudęs) prie dienoraščio, kurį atgaivinau ankstesniu jo pavadinimu „Tada Kai Buvome“, suradau įsišvietusį kaip televizijos ekranas solidžios laikysenos pilietį. Savo atvaizdo ilgokai nebuvau matęs, bet neabejojau, kad pilietis labai panašus į mane, kokį neblogai atsiminiau iš paveikslėlių nuotraukose, bet pasitaikydavo, kad ir be jų kažkaip susitikdavau, tačiau beveik  visuomet neprieidavau. Net nelabai nustebęs pamanydavau: iš kur jis čia? Ko jam čia prireikė? Greitai tokie susitikimai užsimiršdavo, tačiau toks, kokį dabar apturiu, nebuvo nei matytas, nei numanytas.
  — Neužmiršk pasveikinti Igagos, — išgirstu. — Pagal Grigaliaus kalendorių šiandien Arklių diena.
  — Štai kaip! Ačiū! Sakai, kad Arklių diena. O pats, tamsta, švieti kaip mėnulis. Atsiprašau, gal taip nereikia sakyti.
  — Kaip pilnas Mėnulis. Pilnatis. Tačiau dabar matysi mane visokį.
  — Nesupratau.
  — Pats prisidainavai, šokdamas su Esė: grįskime, vyrai, Jievaro tiltą. Ir ką? Ar manei, kad neišgirdo? Dar išklausė Tavo dzievulio prašymus ir štai pasiuntė pabūti. Esu kaip Kalėdų ar Naujametinė jo dovana. Na, o mano asmeninė dovana Tau, Pranuci, tai pažadas, kad kaip bažnyčioje būsiu sąžiningas savo tarnybai. Daug tiek reiškia ar  nedaug, pasimatys tik vėliau. Teks sužinoti palaukus. O  ataskaitos pradinis taškas vis dėlto yra va šis laikas, koks jis Grigaliaus kalendoriuje šiandien...
  — Kaip viskas sena. Negi nenusibodo?
  — Tai kad — ne. Kaip ir gyventi. Štai kaip ji atrodo pagal Grigalių lietuviškame variante.
  Akys šoktelėjo į viršų, tiesiai į įsišvietusio piliečio veidą ir, užkabinusios jo akis, sustojo ir įpėdino plačiau po jas pažioplinėti. Nedidelės, mėlynos jos, kaip kažkada ir mano, atrodė, kad nepiktos, netgi geros ir leido po jas pasidairyti plačiau. Ak, Pranuci, Pranuci, — atsiminiau save, bet nesmagu buvo užtrukti taip besidairant po jas,
  — O! regiu varną. Ar tik ne Golius? Na, tikrai, tai jis — liovęsis dvejoti pasakė įsišvietęs pilietis, o aš instinktyviai pradėjau dairytis aplink save, po visą Ateities žiupsnelį ir, matyt, nemokėjau išsiduoti, kad nesuvokiu, apie kokį varną čia kalbama. Klajojau ieškodamas kaip ne kartą, kuomet pasiilgęs laukdavau varno Goliaus kad ir menkutei šnektai arba tiesiog norėdamas paganyti akis matydamas savo bičiulį.
  — Žvilgtelėk dar kartelį, — paprašė nelauktas svečias. — Taip, taip, į mano akis žvilgtelėki, — tačiau iš tikrųjų to jam jau nereikėję, nes ir pats atitraukė akis nuo manų. Prasidėjo, regis, it kita kalba, kuri atsirado neabejojant, kad svečias pamatė ne tikvarną Golių.
  — Ką? Šventoji dar vis nepagimdžiusi? Nors primuškit mane  Lizdeikos lazda, o tikėti nesinori, — pasakė pritemdydamas savo mėnulio šviesa pilietis, o po mane it žaibai šlavinėjo, kaupdami energiją trenksmui:
  „Šventoji? Iš kur ji? Kur, kaip mato ją? Kaip dvasią?. Ir bendrai, kokios papūgos jo galvoje, įsišvietusio ir panašaus į mane piliečio? “
  Tuokart nebuvo leista  net paspėlioti, kad  žvilgtelėjęs į mano akis įsišvietęs pilietis kaip kine matė bedančius paveiksliukus. Pamatė  juose  ir varną Golių su Šventąja. Susitikusios  akys tuoj pat prisiminė save ir prakalbo pirma negu liežuviai. Kaip ilgai galėjęs trukti  toks nesusivokimas, kas bepasakys, bet tuokart labai pagelbėjo Mano dzievulis.
  — Dzieduli, ir aš čia paliktas b9ti. Jievaras Jievarėlis ir mane priėmė į savo tarnybą,  — iš kampo  atsiliepė jis ir supratau, kad reikia budinti save iš miego, išeiti iš sapno. Tačiau taip padaryti nepasisekė. Tiesiog yra taip, kaip yra ir ką besakytumei, o Saulė šviečia. Kai šviesos per daug, ji irgi akina.
  — Aš jums paskaitysiu. Manau, kad tai bus labai protinga susipratimams. Gerai? Ir apie Šventąją, ir apie varną, Golių, ir... Na, apie  visus mus. Gerai? O šitą skaitymą skiriu Jums, mūsų svety. Tai irgi dziedulio, ir mano dovanos  Jievarui Jievarėliui ir  visiems, kas su juo.

Skaitymas 
... Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti, tačiau kuomet jie išsakomi į akis nesidairant ar kas klauso — neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ja Šventąja, vis tik elgėmės su ja kaip su knyga — segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
  — Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
    — Kaip pasakei? Inteligentiški chamai? 
    — Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
  — Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad esu reikalinga kad ir šiukšlei pakelti.
    — Tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris. 
  — Iš  tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Tačiau parama reikalinga ir tikiu, kad jos sulauksiu būtent tokios, kokios norisi.

  Mano dzievulis žinojo, kad dideliems  dalykams padaryti skuba nereikalinga. O skaitė vis geriau ir geriau.
  — Muzikinis apipavidalinimas irgi puikus. Atrodė, kad girdžiu, kaip Čuriumovo ir Gerasimenko kometos duetas dainuoja pasitikdami ten Philoe. Supraskite, ponai, kad pirmiausiai taip miniu režisierę Audronę Meilutytę. Gera taip žmogų atsiminti. Ir ne tik jį, bet kad ir akmenį. Manau, kad Jievaras Jievarėlis nepagailės tiltų į tokius atsiminimus ateinantiems. —  pakalbėjo pilnaties mėnuliu vėl aiškiau įsišviesdamas svečias, o grįžtelėjęs  mano pusėn paklausė: — Ką apie tai manai, Pranuci?

.      Laiškai Leonardui        

2. Sutik gimtinėje, Leo

Mokėjau patylėti prie tavęs,
Norėdamas daugiau girdėti.
Net nepaklausiau iš kokių kraštų.

Man buvo gera sau kalbėti:
— Tegu jis dzūkas būna.
Ir, žinoma, geriausia,
Jeigu nuo... Marcinkonių.

Ne dėl savęs aš šitaip, ne;
Norėjau puošti gimtą kraštą
Geru žmogum.

Sutik, Leo, gimtinėje mane,
Mažyčiame kaimely Dumbravos.
Jeigu kas pasakys,
Kad jis apskurdęs
Ir kaži, ar yra,
Aš neišgirsiu jo.
Žiūrėsiu kaip stebuklas į akis
Ir tarsiu gyvasties žodžius:
— Va, Leonardas pakvietė sulos..
O kad su juo žiemos nėra,
Žinau, žmogau, žinau.

Ir padėkojęs už parodytą nueiti kelią,
Kelionę tęsiu be lazdos.
Giedokite, žiemos drabni paukšteliai.
Poezija ne tam, kad žiemoje — speigai,
Kad  jeigu luošas, tai be kelio,
Kad jeigu kas išnykę, tai nėra.

Sutik, Leo, gimtinėje mane,
Kur pirmas beržas ir sula.

Na gerai, atrodo, gal susiradau

https://www.facebook.com/photo.php?fbid … amp;type=3

Tau , Erla, kažkaip keistokai sekasi su konkursais. Aną kartą kažkas (ar tik ne A. Puokas) išmąstė, kad lyg tai nusirašinėdama kūrei savo tekstą apie signatarus,  dabar  gi vėl... Betgi, būna, Erla, būna, kad taip ir  netyčia pasitaiko.

Pasaulio čempionato aštuntfinalio poros:
birželio 30 d., šeštadienis 17 val. Prancūzija – Argentina (Kazanė) 21 val. Urugvajus – Portugalija (Sočis)
liepos 1 d., sekmadienis 17 val. Ispanija – Rusija (Maskva) 21 val. Kroatija – Danija (Žemutinis Naugardas)
liepos 2 d., pirmadienis 18 val. Brazilija – Meksika (Samara) 21 val. Belgija – Japonija (Rostovas prie Dono)
liepos 3 d., antradienis 18 val. Švedija – Šveicarija (Sankt Peterburgas) 21 val. Kolumbija – Anglija (Maskva)

Liepa 2018
saulė teka 04:46, leidžiasi 21:59, ilgumas 17.13
Pilnatis, 18 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 15°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 10°C / 13°C, trumpalaikis lietus

1
SEKMADIENIS
Julijus Tautrimas Liepa Julius
Tarptautinė architektų diena
Globėjų diena
Teismuose kas nepakišo, tas prakišo
Vėžys (06.22-07.22) –Šuo – 182 / 26

KASDIEN

Vartotojas (-a):  Pelėda
Sukurta: 2018-06-30 08:14:11
Na  va! Tai pirmas  kūrinys, kurį  šiandien  perskaičiau. Ir tai negerai. Būtų kur kas geriau, kad ji  būčiau  skaitęs  gabalais, nepaisydamas,  kiek  ligai  tai užsitęs, Yra galimybė  tai  padaryti ir dabar.  Bet ar AŠ  ją  realizuosiu, tai  labai, labai abejoju. Arčiau ir  lengviau ateiti prie kleboniškos. Būk drūtas, mielas Žmogau.

1. Ražas (Algirdas) Siųsta: 2018-06-30 14:24:28

Dėkui Pranuci, geriau šio teksto ir neskaityk, nei  viso, nei dalimis. Negaišk brangaus laiko, nes pakeliui į aukštąjį aštuonetą su nuliuku, jį — laiką skirti svarbesniems, naudingesniems  dalykams, savo draugužiams iš Pastraikės šalies, ilgai, tikriausiai nesibaigiančiai kelionei į Savęsp ar iš Savęsp. Džiugina mane, kad dar vis pakilnojo klebonišką, o aš atrodo šį naudingą pomėgį visai pamiršau, geroji ir ištikimoji mano Širdužė tapo labai pavydi, kelia dažnai aikštingas scenas, o kairę akelę baigia užtraukti migla, tenka susitelkti bemaigant kompiuterio klaviatūrą, vis ne reikiamą raidelę nuspaudžiu...Nebetoli sausio 29 devynioliktų metų dvidešimt pirmo amžiaus, Peranuci nuo Šklėrių, įsišaknijusio Vilniuje tikrai norėčiau pasveikinti Tave drūtą Dzūkijos ąžuolą perkopus į devynetą. Na tokia proga nusikalsiu Širdužei ir išlenksiu klebonišką. Tu tik pagalvok, sugebėjome per du amžius pasibūti, tiesa, buvau stabtelėjęs dvidešimtame, bet lemtis persigalvojo ir jau dvidešimt antrus metus skaičiuoju nuo antro gimimo. tai vat nepėščias pasirodo ir aš...Būk iki šimtinės ir toliau linku nuo visos savo dušelės

Vartotojas (-a):  nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-01 07:29:34
Tai sudėtingas filosofinis apmąstymas apie žmogaus vietą šiame pasaulyje. Didžiausia žmogaus nelaimė yra ta, kad žmogus suvokia savo išskirtinumą pasaulyje, bet nesuvokia ką su tuo išskirtinumu daryti ir kaip panaudoti.

Liepa 2018
Saulė teka 04:46, leidžiasi 21:59, ilgumas 17.13

Pilnatis 
19 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 14°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 10°C / 18°C, trumpalaikis lietus

2
PIRMADIENIS
Martinijonas Jotvingas Gantautė Marijonas Martys
Nekask duobės kitam, nes pats įkrisi
Vėžys (06.22-07.22) – Šuo – 183 / 27
*********

Dienoraštis
2018-07-05 07:30

Jau  kuris laikas  kai  kasdien imu kirvį, plaktuką, pjūklą, vinis, lentgalius, kokie pasitaiko,  kalu, taušku, įrenginėju požemį. Žinau, man mauzoliejaus  niekas  nepastatys, pačiam reikia rūpintis, kad kuo giliau į žemę.  Tačiau pirmoji nauda, kad apsipranti su būsimu gyvenimu, jo tyla, kurioje  triukšmo  netgi  daugiau, bet ji  labai kitokia –lėbauja, šėlsta  triukšmauja  sielos, gal net dvasios. Man net pradėjo dingotis, kad taip  galima  ateitį  į  ateitį aplenkiant šv. Petro saugomus  dangaus  vartus... Kodėl nepabandyti, a?

Liepa 2018       
     
Saulė teka 04:52, leidžiasi 21:55, ilgumas 17.03
Delčia, 25 mėnulio diena
Šiandien 12°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 22°C, debesuota su pragiedruliais

8
SEKMADIENIS
Vaitautas Valmantė Arnoldas Elžbieta Elzė Virginija Virga
Tarptautinė alergijos diena
Liežuvis skaudesnis už botagą
Vėžys (06.22-07.22) – Šuo – 189 / 27

Kasdien...
Gal nereikėtų  taip  –  kasdien?
vadinasi, skaičiuot  kalendorių  lapelius
Ir  vėl  sugrįž  prie  savo  arklo
kai  sualę pakelia   rytai
kqai  laikrodžio  rodfyklės  suskaičiuoja  ( saiksto)  laika
ant  del;o  padeda
Tiksėk  žmogau  girdėdamas
  Areodytų  nwergi   nedaug  ir  reikia
  Bet  iš  tiesųd..

Kaip prie altoriaus

Jaučiu,
kad liūdna truputį,
lyg jausčiau kirmėlyną būsimą
atėjusį į mano ateitį,
beje, dėkingą,
kad ne pelenais barstausi.

ateinantį į mano nebūtį
galbūt todėl, jog numanau,
kad ne visi štai šitokį supras
nors džiaugsmo nemenkai daugiau.

O rodau į save kaip beprotį
kaip ir kiti kad rodo į mane
ir džiaugiasi, esą, jų semevys proto galvose..

Šiandieną irgi per save girdžiu
kaip kas pasako apie mano galvą
0 aš tave,  Eilėrašti, kaip Dievą kalbinu
iš šitokios galvos,
iš savo supratimų.
Ir regisi, kad iš tiesų žinau
be šitokios galvos tau pas mane nebeateiti.

Sekmadienis.
Turbūt, žinai? –
visais keliais išėję žmonės į bažnyčias.

Martynai, Jonai, Broniau, Ona ar Terese
tebūsiu slenkstis Jums sugrįžti į namus,
bet štai dabar iš savo  beprotės 
nors vieną kartą Jums linkiu,
kad ir Eilėraštį išgirstum
kaip prie altoriaus Jėzų Kristų.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid … &ifg=1