. 2017. etiudai 
2017. Su Vaidinimu
Varno Goliaus padovanota plunksna išsilaikė tokia, kaip ji atrodžiusi dovanos dieną. Saugojau ją, bet, per tiek metų apsipratus, ne visuomet prisimeni, kad ji man didi dovana. Tačiau atsiradus ateities laike plunksnos vertės praba padidėjo, pasidarė nepranokstanti. Jaučiau didį dėkingumą Goliui ir šit išgirstu, suvokiu, kad atsiranda proga kažkaip atsilyginti. Dar nė karto nebuvo dingtelėjusi mintis, kad nuo pat naujos būties pradžios taip labai reikalingą kalendorių galėčiau keisti kitu. Toks, koks jis yra, mano galva, irgi archyvinės vertės aukščiausios prabos auksas, tačiau labai protinga, smagu, kad jame pasirūpinta erdve būsimiems užrašams. Jiems skirtos vietos atrodo kaip įvairių konfigūracijų balti lapeliai su vieninteliu, matyt, priminimui skirtu atspausdintu žodžiu:Rašyk:
Bakstelėjau varno Goliaus plunksna į stačiakampio erdvę ir, žiū, kad ji išsiplėtė: esą, rašyk, Pranuci. Vietos raštams pakaks. O ką rašysi, tai jau taigis, taigis, tavo reikalas, pats tuo taigis, taigis pasirūpinki.
„O, kad tik tai berūpėtų“, — pagalvojau, susitelkęs dėmesiu į keturiais brūkšniais aptvertą paslankią stačiakampio erdvę ir, regis, kažkur netoli jaučiu, kad šitaip į smėlyje nupieštus geometrijos brėžinius žiūri Archimedas. „Jam, beje, kaip ir man — irgi 75“, — prisimenu, o paskui pasigirsta it kardo kirtis ir suvaitoja krauju apliejami paskutiniai Archimedo žodžiai: neliesk mano skritulių.
— Ir vis dėlto pavargau, — pusbalsiu sakau nepaisydamas, ar kas mane girdi, ar negirdi. O ranka, regis, automatiškai žodį po žodžio dėlioja į stačiakampio erdvę ir jį automatiškai plečiasi.
1. Ar taip gali būti?
Klausiu taip it pirmą kartą klausčiau. O juk žinau, kad gali būti netgi taip, kaip ir sapne nebūna.
Prižadu, kad daugiau neklausinėsiu tokių būties egzistencijos įvairovėje paprastų dalykų. Prižadu,
kad ir varnas Golius šiuose užrašuose nebus užmirštas.
Parašiau tašką ir nespėjęs nukelti nuo jo varno Goliaus plunksnos, ogi vėl žiū, kad jis išsipučia, išsišvyti į žmogaus burną. Ir akys, ir kakta, ir ausys. Galva jau. O išsišvietusios lūpos ištarė:
— Ačiū, Pranuci. Tikėkim, kad ir manęs neužmirši.
Betgi tai jis, tai Vaidinimas. Nepažinti jo būtų viena iš didžiųjų mano nuodėmių. Ir netgi patikiu, kad taip sakydamas nevaidina, kad dabar jis toks pat, kokį jį mačiau tą kartą atmerkęs akis, kai žodį kalbėjo Šventoji, pasižadėdama gimdyti į mano dienoraštį:
— Aš, ponai, pradedu gimdymą. Tačiau ne į lopšį, o į dziedulio Pranuco dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
Tikrų vyrų, tokių, kuriuos galima pripažinti be išlygų tokias, lyg ir nebuvo — abu su Vidiniu jau persikorę per septynis dešimtmečius. Kelnės tokiems jau kaip ir nereikalingos, nebūtinos. Tačiau Šventajai humoras netrukdė. Ji dažnai — ir ypatingai būdama viešumoje — pasakydavo, kad jos neštumo priežastys esame mudu su Vidiniu. O tai reiškė, kad panašiai kaip archyvas ji gebėjo kaupti (ir kaupė) savyje jo ir mano raštus. Tačiau ne tik kaupė. Ji juos redagavo ir man su Vidiniu būdavo smagu juos skaitant beveik „nepažinti“ jų. Tačiau — bent aš — nesistengiau specialiai viešinti, aiškinti, kodėl jie po kurio laiko pasirodydavo lengvesni, švaresni, mielesni kalbai ir klausai, pretenduojantys į grožinę literatūrą. Tai be mano pastangų plačiai buvo žinoma ir mažiau žinoma, kad tokias redagavimo paslaugas mudviems su Vidiniu ir, žinoma, literatūrai, ji dosniai teikė, atkakliai stengdamasi vis aukščiau peršokti save pačią. Greitai pasimatė, kad buvęs segtuvas arba kitaip — aplankas, kurį priėmėme iš Ypatos kaip dovaną, jau nepanašus į ankstesnį. Jis progresavo greitai keisdamas išvaizdą, o ypatingai imliai kaupdamas protą. Vis dažniau pamanydavau, kad nelaimingasis Čarlzas Darvinas, vartydamasis karste nuo šono ant šono, dabar pavargsta daugiau, negu per savo gyvenimą Daune, kurdamas gausią šeimą ir mokslo apie žmogaus kilmę atšaką — darvinizmą.
— Labas, Vaidinimai. Kaip čia atsirandi?
— Pažinai?
— Kai nevaidini.
— Retai taip būna. Pasirodau, kokį matei, kai Šventoji žadėjusi gimdyti į tavo dienoraštį. Pameni? O ar vaidinau? Nekaip beprisimenu Tuomet atėjęs paprašiau, kad ji nesijaudintų. Apie tvarką pakalbėjau:
— Nesijaudink, moteriške. Kur aš, ten tvarka.
— Nesakei „moteriške“. Sakei, nesijaudink, mergužėle.
— Ach. Būtent. Tačiau iš tikrųjų ji jau buvo moteriškė. Ak, sarmata prisiminti, bet priminti reikia, Pranuci. Prievartavote su Vidiniu ją, neklausdami vardo.
— Ai, Vaidinimai,— pyktelėjau, — kuomet iš tavęs tikiuosi rimtų dalykų, būtinai pasistengi kažkam sijoną kuo aukščiau kilstelėti.
— Tokie mano kilstelėjimai neretai tolygūs Šventosios gimdymams. Tau, dzieduli, mažiau reikėtų su Eilėraščiu flirtuoti, o atidžiau pasižvalgyti, kas kur po tavo nosimi padėta,— nepataikaudamas pasakė Vidinis.— Tai gal iki kito karto, a? — it paklausė ir mačiau, kaip jo galva vėl neskubėdama traukiasi, mažėja, nusišluosto nuo popieriaus ir pasilieka būti parašyto teksto paskutiniu ženklu. Pasilieka būti tašku.
— O, Aukščiausiasis,— atsidustu, — aš labai pavargau. Tačiau — ne, tu nesupranti. Visai nesupranti. Neg ir nesuprasi jau? Sakau, pavargau gi.
— Cha, ha, ha, — it džergždamas plieną čaižiai nusikvatojo iš taško Vaidinimas. Ir komentavo: —Tik paklausykit, kokį stebuklą surado Pranucis. Žmogus, atrodo, pragyvenęs tiek, kad į visas keturias puses tik lenkis, tik lenkis, neužčiaupdamas burnos padėkoms, o jis, mat, dar vis nesuvokia, kad kuo arčiau Viešpaties, tuo esi sunkesnis. Tuo labiau netikęs.— Ir jau kalbėdamas pats į save ir lyg pamėgdžiodamas mane: — Girdi, „pavargau“. Nepavargai, o apsunkai, dzieduli. Cha, ha, ha.
Pajaučiau, kad ir ką bepasakyčiau, Vaidinimas neatsilieps. O man atsirado pagunda perkramsnoti jo žodžius, sukurti iš jų tai, kas man suprantama, aišku, teisinga, kad nereikėtų dėl to dvejoti.
— Pasikalbėjome ir, regis, protingai,—atėjęs šalia sustojo Mano dzievulis — Lizdeikos lazda ir paieškojęs kaip jam patogiau įsitaisyti, atsirėmė į mano juosmenį. Tarė:
— Vaidinimas ne viską pasakė. Reikia žinoti ir neužmiršti, ką jis ketino pasakyti. Žinoma, ir šį kartą jis vaidino, tačiau nedaug. Rašyk.
— Jis neretai taip. Tai jo maniera ne viską pasakyti. Tačiau kaip kas jį besuprastum, dėl to nepyksta. Būna, net pasidžiaugia, kaip prastas poetas, kad jį galima suprasti ir taip, ir anaip.
— Rašyk
Vėl bakstelėjau varno Goliaus padovanota plunksna į kvadratą, skirta kalendoriaus užrašams. Ir plunksna nebuvo sunki, nors, sakyčiau, dėliojau nelengvus Mano dzievulio žodžius. Ir buvo įdomu, kad, mano galva, ir aš buvau nusitaikęs pamintyti panašiai kai Mano dzievulis.
2. Žiūri ir matai: yra rankos. Tačiau ką jomis bepakelsi, jeigu šaukštui panešti iki burnos joms darosi vis sunkiau.
Yra kojos, bet kaip toli ir sparčiai jomis nukeliausi, jeigu lengviau būti savyje kaip į kiautą įkritusiai sraigei ir po truputį pampti,
kol ateis laikas, kai ir kiautą reikia palikti Viešpaties globai. Ar ne tai, Vaidinimai, norėjai mums pasakyti? Ar ne todėl tau iki
kvatojimosi juokinga, kad nepaisant nelinksmos tikrovės, mums dar rūpi po kojomis turėti net ir žemę. Numanom, kad, beje,
mūsų dar laukia tavo klausimas: išties, Pranuci, kam tau, o ypatingai, kam Lizdeikos lazdai reikalinga trečioji biblijinė pasaulio
kūrimo diena. Na, iš tiesų — kam?
Prieš tau pasirodant, Vaidinimai, kažkur netoli, visai šalia išgirdome Archimedą, bet tokį, kai jis toks, kaip Tada, kai jam 75.
Švystelėjo kirčiui pakeltas romėno kardas, o senis jam taip: Neliesk mano skritulių.
Gal žinai, Vaidinimai, kam jie jam reikalingi?
Mums irgi tai rūpi sužinoti. O visa kita jau paskui, vėliau. Bet neatrodo, kad visa tai būtų svarbu. Nors, regisi, kad tau dar vis
rūpi žinoti, koks biesas mus panudino dvejais... Atsiprašau, netgi daugiau negu dvejais metai anksčiau pasiskubinti arčiau
Aukščiausiojo.
Iki.
— Pakaks. Jeigu turi ką pridėti, parašyk ir dėk tašką, — pasakė Mano dzievulis.
18
