Sušalusios rasos

Jubiliejiniai�4

mybb@mybb.ru (Pranas) — Thu, 12 Nov 2020 22:00:23 +0300

3. Su Žalčių svastika (Įkalintas veidrodyje)

Miela moteris, kuri nemokėjo ar nedrįso vadinti save poete, tačiau gyveno giliai poezijoje, aprodydama savo eilėraštį, taip kalbėjo:
� Taip, supresuotas. Taip, atsiminti sunku, ir nereikia... Aš pati neatsimenu: parašau ir pamirštu. Vis daugiau atsiranda "daiktų", kurie keliauja į nebenaudojamųjų sandėlį. (2020-11-02 02:49)
Kaip čia taip? Eilėraštis kaip daiktas, � dabar prisimindamas akcentuoju, tačiau tas DABAR, irgi prieš praėjusį nemenką laiką, kai į mano gyvenimą įsiterpusi 2020-10-25 data darė (ir daro) perversmus, kurie Dvasioje sujudę, sukrutę taip įtaigiai, kad ir pati data patampa nelyg kelrode Žvaigžde. Šis procesas nesibaigė, dar man vis nedrąsų žinoti, kad ji apšviečia ne tik tai, kas buvo, kas yra; pradedu manyti, kad ji sumani ir pajėgi apšviesti netgi tai, kas BUS. Tačiau, ak, ir vėl:
� Stop, Pranuci, stop! Ar tu suvoki, ką savo pajautose nešioji?
� Baimės ir nerimo pilnos kelnės, bet ar tai priežastis, kad, paskutinį kartą persižegnojęs, liaučiausi būti savimi. Tai paliepimas ir visur, sakyčiau, eterinis paliepimas, ateinantis iš besiplečiančios kosminės erdvės į kalendoriaus lapelyje užrašytą datą, į kurią rodau kaip įsišvietusią Žvaigždę: žiūriu į datą, o matau Žvaigždę. O iš po rankos pirštų, iš klaviatūros, regisi, visos raidės su lietuvių kalbos gramatika, sintakse ir netgi mano raštų klaidomis: �rašyk, Pranuci, rašyk�...
� Ir apie tai, kas ką tik ant seilės užplaukė?
� Nepatrukdys.

Sakyčiau, kad jau susikaupė nemenka laiko šūsnis, kai bandau atprasti nuo pigaus žingeidumo. Gal todėl ir jos, Mielos Moters, neklausiau, kaip sklandžiai (ir išvis), kaip jai pavyksta sumūryti, sutverti tokias statybas. Tačiau ar verta klausti, trukdyti ją, jeigu ir man, ekskursantui, žioplinėjančiam po jos, Kriso Hare statybas, buvo akivaizdu, kad suradau statinį, kur dvasios sutalpinta daugiau negu materijos. Statinys tuomet dar nebaigtas, be stogo, bet išraiškus nelyg Napoleono akimis apglostoma Šv. Onos bažnyčia. Tačiau jau matėsi, kad stogą jam nebus sunku užkelti. Galbūt paprasčiau kaip Napoleonui kepurę ant savo galvos. Ir iš tiesų po trumpo laiko ogi žiūru � yra! Statinys, patraukęs mano susidomėjimą jau � pakištas� po stogu. Tačiau ūmai sukeltas džiaugsmo antplūdis tuoj ėmė slūgti. Atsirado kažkoks abuojumas, nenoras giliau pasikapstyti savyje. Trumpiau sakant: na, ir tegu... Nors ką tai reiškia �na, ir tegu?
� Tai reiškia, kad ponia Kriso Harė pasiryžo poetišką eilėraščio pavadinimą paaukoti teisybės į akis sakymu, būtent: �Skaičiai yra dvasios būtybės.
� Kriso Harė? Ją pažįstate? Žinai?
� Kartoju, Pranuci. Taip ji, ponia Kriso: �Skaičiai � dvasios būtybes�. Tačiau jeigu bent kiek abejoji savo klausa, tuomet matyk pro veidrodį, kuriame tiek dešimtmečių buvo įkalinta pelėda Raistė.
Nebuvo laiko, ką kitą daryti, net ir mąstyti ar pagalvoti apie įkalintą Raistę � ne. Visu savimi atsigręžiau į pusę iš kur girdėjau nematomą subjektą ir... visu savimi susitikau su savimi. Ne tuoj net suvokiau, kad veidrodyje.
� Gera vieta tuščia nebūna, Pranuci, � pakomentavo įvykį nematomas, bet nesiliovęs nuo ankstaus ryto sekioti subjektas.
� Tikėk juo. Jis nemeluoja, � regėjosi, pats sau komplimentus siunčia jis, tačiau ne tik komplimentus: � Ir tai, kad jis ant tavo krūtinės � taip pat teisybė. Tik jo, kaip iš Eglės marškinių neišprašysi ir netgi jos broliai savo dalgiais neužkapos. � pakalbėjo subjektas ir žemesniu, iki šnabždesio nuleidęs balsą: �_Ramiau, Pranuci, ramiau. Ir nesupyk, kad atsisegiojant man savo baltinius, atsisegs ir tavo. Taip reikia.
Regiu, kai pakėlė ranką prie sagos pakaklėje. Betgi, žiū, ir aš taip padariau. Natūralu manyti, kažin kuris kurį taip mėgdžiojame.
Nežinia iš kur atsiradęs laikrodis pradėjo tiksėti. Gerai negerai, bet puikiai atsimenu, kad vakar saulė tekėjo 06:05, o šiandien 07:07. O liežuvis irgi paskubėjo pleptelėti, kad esą netgi Dievą apvokti išsigudrinta.
( � Apvogė?
� Per laikrodžius...)
Ir nė į galvą, kad saulei patekėti kitos dienos gali nebūti Visą dėmesį pasiglemžė iš po atsegiojamų marškinių išnirusi žalčio galva. Po jos antra, trečia. Ką gi, Dievas trejybę myli, pakaktų tiek, bet šit jau ir ketvirta. O nudaiginta ar pati kažkur nudingusi atmintis, it sugrįžtantis vanduo į išdžiūvusius Šklėrių šulinius. Nesuprasi, iš kur ir kaip jie taip greitai užsipildė. Ir ne tik jie. Raistų, pelkių, mažų ir didesnių šaltinėlių vanduo irgi sukilo kaip šių metų grybai. Regis, ir Dievo nereikia. Ant savo krūtines ragiu svastiką...
� Žalčių svastika, Pranuci. Žalčių...

Sustojau priešpriešais pats sau,
prie savo Dievo žaltyje.
O svastika,
kaip tokią man tave priimti?
Ir vis dėlto po vokais užmerktų akių,
o, Raiste, ir tave regiu.

� Kaip neregėsi, Pranuci. Tiek dešimtmečių kalėjusi veidrodyje, bet pasirodo, kad gera vieta ir įkalinimo įstaigose tuščia nebūna. O lauknešėlį pasiimki su savimi. Iš jo tavo pusryčiai, pietūs, vakarienės ir visa, kas per skrandį gyvasčiai šelpti.
� Raulas! �atpažinęs aiktelėjo atmintyje. Ir dar kartą: � Raulas! � kad neapsirikčiau, nesuabejočiau, tačiau atmintis skaidri ir zigzagais į tiesą ateiti nereikia: � Taip, taip, esi Raulas ir kitaip nebus, kad ir kaip save kitaip įvardintum. � O viešpatie, � dar pabėdojau,� net tik tavo, bet ir mano keliai nežinomi. Ant krūtinės svastikos tatuiruotė, o aš ne tik nežinojau, bet ir ieškodamas negebėjau surasti
� Žalčių svastika, Pranuci. Žalčių... Šito irgi neužmiršk. Tokim dalykui atminties tikrai pakanka. Beje, ir Miela Moteris tau siunčia padėką būtent už ją, už atmintį.

JUBILIEJINIS � 4

mybb@mybb.ru (Pranas) — Fri, 15 May 2020 23:23:16 +0300

Kelionėse po Savęsp
V. Yra žmogaus būtyje tokios dėmės � peizažai, tokios oazės, kur laikrodžiai nereikalingi. Ir laikas, sakyčiau, irgi � ne. Pakanka žinoti, kad esi ten, kur esi ir vaizdai net iš po užmerktų akių vokų neišnyksta, kad nors juos dainuok. Tačiau ne, šį kartą ir dainuoti pačiam nereikia, nes tuoj pajaučiau, kad ir Vytautas Klova su Jonu Mackoniu labai netoli. Gal šalia, gal net karietoje, bet tik klausyk:
Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom,
Apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom...
� Jie turbūt irgi kažko ieško, � pasakiau, alkūne bakstelėjęs į Tomo pašonę.
� Pilėnų, � atsiliepė jis ir tyliau negu pati tyla:
Ir valdovui tartum tėvui,
Nusiėmęs kepurėlę,
Nusilenksiu.
Laikas buvo nubusti, išsižadinti, bet šitokiose žmogaus būties properšose, žinai, suvoki ir net bandai įsiminti tai, ko, atrodytų nė karto nepatyręs. Ne visuomet tai gera, tauru; būna ir priešingai, kai pasijunti nusižeminęs lig bjaurasties, negebėdamas nieko sau padėti ir prireikia gilaus, tamsaus šulinio, kad kristum, kristum į �amžiną atilsį�, kol pagaliau išgirsti, kaip krūtinėje daužosi širdis, o prakaito irgi tiek, kad nors maudykis, nors prauskis juo. Tačiau ir tai neįmanoma, nes jėgos iščiulptos iki paskutinio lašelio, kad net akių vokai neprasimerkia. Todėl lig šiol man dar vis nesuprantama, kad tokie dalykai į žmogaus patirtį neįeina, nepriimami.
� Neįeina? Nepriimami?
Duok, valdove, kilpinėlį eiklų, taiklų,
Kalaviją kieto plieno kalvėj lietą,
Kirvį aštrų, ilgakotį,
Kuoką sunkią pakiloti,
Duok, valdove! �
kone tiesiai į veidą Ūdrys ir aš pradedu manyti (jau ne pirmą kartą), kad ne šiaip sau. Užkrito mintis, kad net ir tuomet, kai Lietuva visiškai beraštė, kai ne tik be savo pirmosios knygos, bet ir be abėcėlė, o vis dėlto svarbiausieji dalykai nebuvo užmiršti. Jie neturėję teisės taip pasilikti, ot ir vaizduojuosi, kad raštų, o pirmiausia, turbūt, dienoraščių pirmtakais buvo sapnai.
Sakot, kad beprotiška taip kalbėti? Gal. Ir visgi taip kalbu. Panašiai kaip apie karietą � nors sudužo, o aš, jos vežėjas, iki šiol nenusėdu nuo jos pasostės. Žirgas Ygaga irgi niekur nedingęs. Net baiminuosi, kad jam kaip Pegasui neišaugtų sparnai. Taip, taip, ir dabar baiminuosi. Ir ypatingai po to, kai pajaučiau, kad toks mano godumas karietai ir visam kinkiniui ne toks niekis kaip gali atrodyti, o ir man atrodę, tačiau �lašas po lašo ne tik akmenį pratašo�, bet ir išugdė neįtikėtiną supratimą, kad niekur ji, karieta, nedingusi ir atkakliai dirba jai lemtą darbą, išvežiodama sapnus. Bėda, kad ne vienerių metų prireikė, kad sugebėčiau taip paprastai ir aiškiai tarti tokį neįtikėtiną ir painų reikalą, kaip ką tik apie karietą, išvežiojančią sapnus. Ir vėlgi, kaip suprantu, tai tik didžiulių pokyčių supratimuose pradžia, Žinau, kad taip negali būti, bet še, netikėli, ir tau devintinės: išgirsk ir girdėk taip save, kaip reikia, kaip būtina žmogui save girdėti.
� Ir ką?
Pasirodo, kad ir aš, per aštuoniasdešimties metų senis, neblogiau už Ūdrį:
Nusibodo girioj stumbrą varinėti,
Nusibodo tavo sakalus penėti.
Jei medžioti, tai medžioti
Nuožmų vanagą kryžiuotį
Priešo žemėj.
Tačiau dar svarbiau, kad man jo, Ūdrio, nereikia vaidinti kaip, tarkime, Vytautui Juozapaičiui operoje �Pilėnai�. Sieloje platu, laisva, natūralu kaip ir karietoje, ir reikia būti labai kvailu, kad patikėtume, jog iš tiesų yra ar gali būti taip, kaip čia rašau. Tikrai nemanau, kad toks esu, bet reikalai dėl to nė kiek nesikeičia. Netgi priešingai, vis atkakliau knieti garktelėti į pasaulį iš karietos kaip iš Dievo burnos: jokia vaidyba paties žmogaus neatstos! Jokia!. Kita vertus, o kam tai reikalinga, jeigu žmogus yra paslankus persona, visuomet pasirengęs susitikimams. Visuomet. Ir labai manytina, kad jis netgi visuomet šalia, o neretai netgi Savęsp šalies pilietis, nepaisant kad jo dairaisi po praėjusius amžius, Pašauk ir išgirs.

Kelionėse po Savęsp
VI. Keisti dalykai, bet... tegu!
Užako rašalas,
plunksnakotis iš pirštų krenta,
jaučiu, kad kažin kur kažkam
panūdo ir mane pabarti.
Kodėl? Už ką?

Dzievuliau mano, nežinau,
bet pajautos retai suklysta,
o frazę, nudėvėtą žmonėse,
net ausimis girdžiu:
� Apie juos, mirusius, tik gerą žodį, Pranai,
arba � nė žodžio, jeigu gero nerandi,�
it iš toli perkūnas griaustų,
kai danguje viršum galvos
net debesėlio nematau.

Apie juos, mirusius?
Betgi iš kur man juos turėti, a?
Nėra šitoj šaly numirusių, nėra.
Tai šit tas laikas pagaliau,
kuomet ir Žemėje kaip Danguje.

Smagiai sugirgžda karieta
Smagiau sužvengia Ygaga
Ir man džiugu tokį save apglėbti
su šalimi Savęsp (kitaip dar � Ašašai),
betgi ir vėl, Dzievuliau,
kaip persakyti visa tai,
kai galvoje dar šviečia balana,
o akyse...

O akyse
net vaiko pasakose
taip šviesu nebuvę.

Tegu neaplenkia manęs tiesa,
kad ir kokia karti
ar nesuprantama jį būtų �
nėra numirusių Savęsp šaly.
Tik ten, prieš lopšį, ir šiapus
išliko pareiga
išskobti kosmoso šakelėje
Dzievulio žmogų �
Žemės žmogų...

JUBILIEJINIAI:(1939 �2019) I.

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 05 Feb 2020 00:20:34 +0300

Jubiliejiniai 3

mybb@mybb.ru (Pranas) — Tue, 04 Feb 2020 23:18:22 +0300

https://www.google.com/url?sa=i&url=https://demotyvacijos.tv3.lt/nori-isvengti-bezdalu-smarves-1472328.html&psig=AOvVaw1YMkutqUKXW5s9T_WjpImC&ust=1580933695699000&source=images&cd=vfe&ved=0CAIQjRxqFwoTCMje4ozbuOcCFQAAAAAdAAAAABAD

Lietuvos valdžios

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 02 Feb 2020 20:23:33 +0300

https://www.facebook.com/photo.php?fbid … FFgRsyoesD

Užrašai kasdien

mybb@mybb.ru (Pranas) — Fri, 27 Dec 2019 07:48:19 +0300

Baigėsi Kūčių šventės.

JUBILIEJINIAI � 6

mybb@mybb.ru (Pranas) — Thu, 28 Jun 2018 06:36:48 +0300

Birželis 2019

Saulė teka 04:44, leidžiasi 22:00

Delčia
25 mėnulio diena

28
PENKTADIENIS

Irenėjus Tulgedas Gaudrė
Savi dūmai akių negraužia, tik svetimi
Vėžys (06.22-07.22) � Kiaulė � 179 / 26

JUBILIEJINIS � 12

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 24 Jun 2018 13:07:23 +0300

Na, lentelė apmatai lyg ir yra.

jubiliejinis.

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 24 Jun 2018 13:04:59 +0300

Na, lyg ir susitvarkysiu su užduotimi, kur dėti savo tekstus.

JUBILIEJINIS � 10

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 24 Jun 2018 13:02:35 +0300

Ieškoti tinkamos nuotraukos.

JUBILIEJINIAI �9

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 24 Jun 2018 12:31:18 +0300

Turbūt, dar atsiras kažką parašyti. Bent sau,

JUBILIEJINIAI 8

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 24 Jun 2018 12:27:16 +0300

O toliau? Dar nežinau...

JUBILIEJINIAI �

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 23 Jun 2018 09:35:04 +0300

. :tomato: JUBILIEJINIAI: (1939 � 2019) VII.

JUBILIEJINIS �5

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sat, 23 Jun 2018 07:48:47 +0300

:mybb: JUBILIEJINIAI: (1939 � 2019) V.

Savęsp šalis - dievų šalis

mybb@mybb.ru (Pranas) — Sun, 17 Jun 2018 13:42:23 +0300

Nepastebiu, kai pasakau APIE SAVE
nes nieko, jokia sąvoka
į smegenis neįplaukia,
kad jie nubustų pamąstyti
Ir daug rečiau,
tačiau ir vėl ne daug kitaip
kai pasakau: Aplink save �
vėl nepaklustas smegenys mąstyti
O štai dabar, atrodytų, be priežasties mąstau
ir nustembu, kaip tai skirtinga
kaip tai nepaprasta
žinoti tiesą kaip kas �apie Save
o juo labiau kaip kas aplink save...
Atsiprašau, bet kad suvokčiau tai.
ne tik AKIMIRKOS
netgi ilgų DEŠIMTMEČIU
manai ir viso ŠIMTMEČIO nebeužteks
Ir netiesa,kad Visata �
nelyj kad laikrodus: tuyk tuk ū yta
tuikm tuk nėra
aš jai gitadienis
Aš kai gyveniamas
Aū kai ir laikrodis , ir valanda valada,
Kuomet žianau, kan nereikeši
jgalbųt per angala, gal but kitao
reikia visatoje išbūti...
au butu save skanautis..
kuomet kaiop

nevetkimer prie savo kapo �
jis iš Visatos neiškris..
Jis kaip vanduo, per įrasą, uka ą, per ledus
netgi per kaulus mano tavo
netgi perkrauja atminto
vis kalbasis su savimi...

Fragmentai laiko ir savęs

mybb@mybb.ru (Pranas) — Mon, 18 Sep 2017 18:28:42 +0300

� Čia aš? � nenorėjau tikėti.
� Kas bežino tu ar ne tu. O kad tavęs Pranu nevadinu, tai irgi ne šiaip sau, ne iš dykinėjimo ar malonumo, o tik todėl, kad... o tik todėl, kad, � pasikartojo nematomas pašnekovas ir nedelsdamas uždainavo panašiai kaip kažkada Vininis:

Per miškus, per girias,
Šiandieną čia, rytoj jau ten,
Per girias, girias, girias, girias...

� Vidinis irgi mėgo šią dainą ir ją dainuodavo, bet tik retkarčiais palaida burna. Dažniausiai dainuodavo savyje, Savęspi. Tačiau aš girdėdavau jį. Supranti? O Viešpatie! Vidini, kur tu? Tas, kurį žinau.
Akių vokai užsidengė ir regėjosi, kad pasidarė erdviau ir šviesiau. Ten, po vokais... Pasibūti po jais nebuvo naujiena, tačiau neatrodydavo, kad reikėtų atidžiau pasidairyti, kažką įsidėmėti ir išsinešti jeigu ne vaizdą kaip tokį, tai jo kopiją, nuotrauką, gebėjimą įsiminti. Galbūt taip todėl, kad, pasak posakio: gražus dangus, Martynai, bet ne tau. Žinojau, kad jokios pastangos atkurti atvaizdus šiapus vokų man nepadės, kadangi nors ne Martynas, bet jo dalioje, žmogaus dalioje esu. Tačiau pasirodė, kad ir tokie mano pamąstymai kažkam kažkaip girdimi.
� Kūnas jau mėsos gabalais nuo tavęs nuslenka, Prany. Pats. Savaime. Negi dar tiki, kad esi žmogaus dalioje? Va tas laiko šmotelis (gabaliukas), kurį, kaip regiu, ir dvasios aplenkia savo dėmesiu, bet ogi niekaip nesusigodojau, kad į tokį tarpą galėtų patekti Velykos. Betgi pateko. Ima Jėzaus kūną iš bažnyčios rankų ir sotinasi. O kaipgi kitaip, jeigu Velykos, jeigu sotu, jeigu nežinia nuo kada išmokę statyti šventoves ir giedoti Aleliuja, Aleliuja.

Cit, neverki, jauna mergužėle,
Aš iš miško greitai sugrįšiu.
� O ar sugrįžo. Ir ar kas kas žino, kad tikrai sugrįš ir sugrįš

Užrašai kasdien

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 08 Oct 2014 22:45:43 +0400

. 2017: etiudai

2. Gaidys

Apsižvalgau.
Ne vieną kartą jau,
Vis paketindamas daugiau taip nedaryti.
Čia daug erdvės �
Platu, toli...
Nors kulkomis lekiok.
Čia taip, kaip ir privalo būti:
Dangus yra dangus,
Tačiau jeigu tik man jo tiek,
Atsiprašau,
Kaip tremtiniui kad Sibiro,
Jo šitiek man per daug.

Na, belskit, belskit į mane
Ir nesvarbu kas � priešai ar draugai.
Štai ji, pirma lemties diena,
Kurią iš Visagalio išprašiau.
Aplenkus laikrodžius ne mėnesiais, o metais.
Sekmadienis.
Sausio pirmoji.
Kažin, ar lig bažnyčių,
Iki altorių čia toli?
Seniai duris jų klebenau.
Dabar taip neturėtų būti.
Ir vis dėlto nepaisant, kad esu
Sunkiausia patikėti, kad išties Esu

Na taip, išmėtytas kaip Grigo bites
Na, taip, atrodo, iš visur save girdžiu:
O aš? kur aš? Ar čia tikrai esu?
O jeigu taip, tai ką veikiu?

Sunki lazdą į kampą pastatyta.
Ir išgirstu, kaip gieda man pažįstamas gaidys,
O ir giesmė iš metų ankstesnių:
Kakariekūūūū!
O plunksnos sesės,
Plunksnos broliai,
Kiek daug niekučių,
Kiek niekūūūū
Dejuoja mūsų galvose

Aš:
Maniau, kad į aukštesnę būtį
Gaidžiai neatplasnos,
Bet tu, brolau, ir čia ankstyvas.
Dar tik pradžia penktos.

Gaidys:
Kaip visados.
Tokia manoji prigimtis.
Nei peikti, anė girt dėl to neverta.
Bet kurkis, Pranai,
Nesiguosk šventovių smilkalais.
Nepaisant kad dievai arčiau tavęs,
Bet buityje ir čia jie nepadės.

Aš:
Gražu girdėt tave, gaidy.
Maža galva, bet protas
Ne iš šiukšlynų išlesiotas,
Ir pasakorius, regisi, ne prastas.
Tačiau pabūki paslaugus
Ir mestelėk man lazdą,
Matau, kampe bestovi.

Gaidys:
Ji savo vietą žino
Vienintelė tau būsią paslaugi.
Pašauk - ateis, o aš � toli.
Džiaugiuosi, kad giesmė skardi,
Todėl dažnai ir jai nereikia durų.
Bet suprantu, ir tu nepėsčias...
Į Amžinąjį Atilsį išleistas,
Tačiau guvus,
Tačiau kruti...

Ir užgiedojo vėl gaidys
Iš mano žodžių kažkada
Į burną jo įspraustą giesmę:
Kakariekūūūū!
O plunksnos sesės,
Plunksnos broliai,
Kiek daug niekučių,
Kiek niekūūūū
Dejuoja mūsų galvose.

Ir šitiek pagiedojęs, išmintingai tarė:
� Maniau, kad pasaką paseksiu,
Bet ogi � ne.
Negreit į tavo kalendorių
Atplauksime Žeme.
Žaizdoti, žinoma,
Ir dar labiau suluošinti siela.
Tuomet ir aš išeisiu tau lazdos paduoti,
Gal būt ir pats pasinaudodamas jos paslauga.

Sušalusios rasos

mybb@mybb.ru (Pranas) — Wed, 27 Aug 2014 08:18:25 +0400

Panašus į Putiną

Nesiautėju,
seniai jau - ne,
kai būdavo smagu Čiapajevu dabintis.
Ištirpo senis besmegenis galvoje,
išplukdė savo vandenis putotus.
Dar liko senvagė rašyti atminimams
ant medžio lapo, nuplėšto rudens,
ant išsidraikusios voratinkliu būties
ir ant akmens, gramzdinusio į dugną.

Ir šit mąstau,
kad gal vertėjo
bent kiek pasiausti ir Čiapajevu pabūti.
Nors skauda neretai, net darosi bjauru,
tačiau burna dar vis sugauna šypseną laimingą
ir jau tuomet bent truputį
į Putiną atrodau panašus.

2014-08-27 07:58
-----------------------------------------------------

Rugpjūtis 2014
Saulė teka 06:14, leidžiasi 20:27, ilgumas 14.13
Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 8�C / 16�C, trumpalaikis lietus
Rytoj 13�C / 18�C, trumpalaikis lietus

27
TREČIADIENIS
Monika Tolvydas Aušrinė Cezarijus
Nebūk piktas - greit pasensi
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 239 / 35

Po dvidešimt metų

mybb@mybb.ru (Pranas) — Tue, 19 Aug 2014 22:49:41 +0400

:flag: